Posts Tagged ‘Egzotika’

カレーライス (karē raisu, arba „ryžių karis“) yra baisingai skanus patiekalas, kurį įsimylėjau per savo pirmąjį gyvenimo epizodą Japonijoje. Šiaip, be abejo, karis dažniau siejamas su Indija, bet japonai tam ir yra japonai, kad viską kopijuotų, perdarinėtų, tobulintų ir, galiausiai, paverstų kažkuo savo nacionaliniu. Gal ir ne visi žinote, bet makaronai yra nacionalinis japoniškas patiekalas. Taigis. Aišku, koks nors ramenas ar soba nebaisiai panašūs į mums įprastus spagečius, bet jie irgi žiauriai geri. O dabar grįžtam prie japoniško kario, kuris tobulai tinka šaltiems žiemos vakarams.

(daugiau…)

Vieną dieną su viena senokokai pažįstama miela žurnaliste Egle feisbuke prifleiminom visą paklodę apie blynus. Kažkaip taip jau būna man su ja — parašau kažką lyg ir neutralaus (mano požiūriu), o paskui žė ir paklodė išsivynioja. Tai tau, Egle, šitie mano virtuvės meditacija bei rašinys ir yra skiriami.

Paskutinio fleimo mėsa buvo blynuose, keptuose ir ne. Aš kažkaip ten viauktelėjau, kad norint mažiau kepti reikia daugiau garuose virti, o pasirodė, kad kalba eina apie blynus. Prisiminiau seniai Australijoj ragautus kiniškus garuose virtus blynelius prie Pekino anties ir įsipareigojau apie tai parašyti.

Tuo pačiu reklama: Eglė yra užkūrusi ir fantastiškai pildo savo „projektus“, o būtent „Istorija dėžutėje“ beigi „Kas vyksta darželyje“.

(daugiau…)

Brigadeiros yra toks nacionalinis Brazilijos vaikų saldumynas, be kurio neįsivaizduojama jokia šventė, o jau gimtadieniai – visiškai*. Dukrikė šito reikalo užsimanė, tai tėvukai turėjom darbelio. Tiesa, to darbelio nelabai ir daug, brigadeiras daryti visai paprasta.

(daugiau…)

Kaip daryti gumbo

Posted: 2016-01-31 in Valgymas
Žymos:, ,

Dukrikė (o kartu ir mes) prisižiūrėjo filmuko „Princesė ir varlius“ ir užsimanė gumbo. O kadangi dukrelės – džiaugsmas tėvelių, tai kas jiems belieka, kaip tik pildyti savo brangenybių pageidavimus… Todėl vieną savaitgalį prisiruošiau ir pasidomėjęs kiek daugiau ėmiausi šito patiekalo gamybos. Tiesa, užbėgsiu į priekį ir pasakysiu, kad mano brangenybė to gumbo nė velnio nevalgė. Nusivylė visiškai, jaučiu. Na, bet to ir reikėjo tikėtis, nes mano vaikui tai geriausia duoti lapą salotos ir šmotą grynos mėsos, be jokių ten fintikliuškų aplinkui.
(daugiau…)

Aš vis pasijuokiu prisiminęs vegetariško kumpio paieškas Švedijoje, bet lygiai taip pat mėgstu paeksperimentuoti su visokiais „alternatyviais“ maisto šaltiniais. Skanioji veganiška šlapiankė — vienas iš tokių eksperimentų.

Kadangi viena mano draugė ir ištikima skaitytoja Laura taip pat mėgsta eksperimentuoti su visokiom alternatyvom (pvz. krišnų bulvių receptuką išmokau iš jos), tai skiriu šį įrašą jai.

(daugiau…)

Vienas organas težino, kodėl staiga užsimaniau persiškų patiekalų. Gal kad vaikystėje skaičiau persiškas pasakas. Gal kad konkrečiai su Irano virtuve niekaip nesu susidūręs. Gal kad visokie persų (t.y. iraniečių) chorešai (t.y. troškiniai) yra ganėtinai artimi savo principu ir lengvai adaptuojami lietuviškoje virtuvėje. O gal todėl, kad mane veža ciberžolės ir cinamono kvapas. O gal tiesiog atsibodo visokios pseudoegzotikos ir užsimaniau kažko šiek tiek mažiau išreklamuoto…

Škia, šiandienos receptų rubrikėlėje — juokingai persiškai-lietuviškas chorešas su paprasčiausiais skaldytais žirniais — Khoresh Bādemjān Lapeh. Taip taip, persuose žirniai yra visai įprastas ingredientas. Tai kodėl gi čia nepanaudojus ko nors persiško prasiskaidrinti buitį ir būtį…

(daugiau…)

Kad nesijaustumėt visai apleisti, bo pastaruoju metu gyvenimas truputį trukdo skiesti į tinklaraštį, pasidalinsiu vienu seniai archyvuose gulinčiu receptuku. Čia jau, regis, bus trečias tailandietiškas patiekalas, kuriuo dalinuosi (nes sriuba ir pupelės jau buvo).

(daugiau…)