Kaip išgyventi pykčio priepuolius ir susitvarkyti su… savimi

Panašu, kad mano rašliava apie tėčių pareigas tapo tikru magnum opus (lot. kontekst. „gyvenimo darbas“). Tiek lankytojų ir tiek komentarų nebuvau sulaukęs. Va kas žmonėms rūpi: pats svarbiausias dalykas gyvenime po partnerio — vaikai. Kodėl po partnerio? Todėl, kad iš tikrųjų tai partneris gyvenime svarbiausias. Vaikai užaugs ir išeis, o partneris — liks. Nebent jis būtų tik vaikų auginimui. Bet apie tai kitą kartą. O dabar užkabinsiu vieną tokią nuvalkiotą ir visuose kampuose išlinksniuotą temą, bet kažkaip ir man norisi savo trigrašį įkišti…

Pykčio priepuoliai — labai plačiai išnagrinėta tema. Patarimų — begalės. Ištisas mokslas apie tai yra sukurtas. Ir ne be reikalo: pykčio priepuoliai vaiko asmenybės formavimuisi yra labai svarbūs. Bet štai ne visiems tėvams tai atrodo taip jau labai gerai…

Kaprizais ir tėvų „nesusitvarkymais“ tiki tik tie, kurie patys neturi vaikų. Nors ne, būna ir tokių tėvų, kurie apie vaikus nieko neraukia. Tačiau ir protingi žmonės, kol nesusidūrę su pykčio priepuoliais, kartais mano „Aš savo vaikui tai taip neleisčiau!“ arba „Aš tai čia tuoj pat sutvarkyčiau!“

Naivuoliai.

Įdomu, kad žmonės kartais nesupranta, kas yra pykčio priepuolis ir kad tai apskritai normalaus vaiko raidos dalis. Kaip aš pats apie tai sužinojau, gerai neatsimenu, bet gal per gyvenimą jau pats buvau pradėjęs šiek tiek suvokti, kas tai per reikalas. Paskui paskaičiau žmonos užrodytų nuorodų ir literatūros. Dar vėliau kartu nuėjom į Austėjos Landsbergienės seminarą (kuriame tėčių buvo juokingas minimumas, gal du ar trys su manimi). Taip tos informacijos ir prisirankiojau. O kai atžalai pribrendo laikas tiems priepuoliams, manote, buvo lengva? Nė velnio. Bet visgi visa ta informacija kažkiek padėjo. Buvo ir beviltiškų atvejų, kai visokie spiegimai, ašaros ir pasiutimas tęsiasi valandą, o daryt, atrodo, nėra ką. O žinote, kas padeda? Kalbėjimas. Su vaiku būtina kalbėtis, tiek priepuolio metu, tiek po jo — aptarti tai, kas buvo. Tiesa, paties priepuolio metu bandyti vaiką „auklėti“ ar apeliuoti kokiu nors sveiku protu neverta, ne ta svorio kategorija. Tuo metu galima bandyti nukreipti mintis, susitarti arba imtis būtinosios ginties — bet apie viską po truputį.

Taigi pirmiausia pykčio priepuolio metu jūsų pirminis tikslas turi būti ne „sutvarkyti vaiką“, o susitvarkyti su savimi. Turite būti pasiruošę psichologiškai. Čia kaip kariui mūšio lauke — didžioji dalis yra psichologinio pasiruošimo, o fizinis — antrinis.

Pirmas punktas. Jei galvojate, kad pykčio priepuoliams spręsti yra kažkokie „receptai“ — klystate. Yra tik šiokie tokie nurodymai, bet tik tiek. Yra prevencija, parodytos pasekmės ir panašiai. Jei priepuolis ištiko dėl kažkokios konkrečios priežasties, galima užkirsti kelią antram. Arba antrąjį bent kiek sumažinti. Bet nesitikėkite, kad pykčio priepuolius galima apskritai pašalinti kokiais nors „sėkmingais metodais“. Ne, ne ir dar kartą ne. Vaikai auga, auga jų poreikiai ir tie pykčio priepuoliai yra šalia nuolat. Būna paaštrėjimai, kurie gali trukti dienas, savaites ar mėnesius. Galbūt ir metus. Būna ramesnių laikotarpių. Bet pats reiškinys yra visą laiką čia pat, šalia. Įsisąmoninkite: tai normalu ir tai turi būti. Jei jūsų vaiko neištinka pykčio priepuoliai, variantai yra du: arba jūs nesuprantate, kas tai yra, arba jūsų vaikui kažkas labai negerai. Kitų variantų nėra, arba aš bent jau neįsivaizduoju. Na, neskaitant to atvejo, jei vaikas paprasčiausiai dar per mažas.

Antrasis punktas. Kantrybė yra viskas. Ją turite treniruoti ir puoselėti, o paskui ilsėtis. Todėl poilsis irgi labai svarbu — ypač be vaiko 🙂 Tada ir kantrybės lengviau turėti. Galų gale, na, atleiskite, jūs gi — suaugęs žmogus, vaiko tėvas. Ir jums trūksta kantrybės prieš tą mažą, kad ir atkaklų, padarą? Na, trūksta, deja. Bet turite sukaupti paskutinius likučius, jei reikia.

Trečias punktas. Būkite tvirti. Tvirtumas — ne kantrybė, nors jums taip gali ir pasirodyti. Tvirtumas — tai savo žodžio laikymasis. Čia kalba eina ir apie prevenciją. Klasikinis pavyzdys: vaikas pradėjo siautėti parduotuvėje. Turite pasakyti jam, kad nustotų siautėti, arba eisite iš parduotuvės. Ir jeigu neklausys — palikite vežimėlį su prekėmis, vaiką už pakarpos ir pirmyn — lauk. Net nebandykite man sakyti, kad „o kada tada apsipirkti?“ Jokių išlygų. Namie kokį ryžį-makaroną rasite, nenumirsite. O vaikui parodyti, kad laikotės savo žodžio — būtina. Be to, iš anksto perspėkite, kad kitą kartą į parduotuvę jo nesivešite dėl tokio elgesio. Ir nesivežkite. Trečią kartą su jumis važiuos vaikas, kuris žino, kad su jumis negalima juokauti. Be to, tvirtumas — pagrindinis skiriamasis griežtų tėvų bruožas. Kaip kartą jau rašiau, griežti tėvai — tai ne tėvai teroristai, o tokie tėvai, kurie laikosi savo žodžio. Griežtumas ir tvirtumas parodo vaikui ribas.

Deja, šis, trečiasis, punktas yra sunkiausias. Išlaikyti savo žodį, mesti vežimėlį su prekėmis, nenusileisti antrąjį kartą ir nesivežti į parduotuvę — tai labai sunku. Bet tai yra patikrintas ir veiksmingas metodas. Daugiau tokių gerų nežinau.

Ketvirtas punktas. Šeimoje turi būti taisyklės ir jų turi būti laikomasi. Jei nesilaikoma — gresia pasekmės. Ir geriau tegu būna namuose trys taisyklės, kurių laikomasi, nei visa krūva sugalvojamų „vietoje“, kurių patiems atsiminti neįmanoma. Taisyklės turi būti apibendrinamosios, pavyzdžiui, „Mes esame tvarkingi“. Tai labai daug apimanti taisyklė: ir kambario tvarkymąsi, ir tvarkymąsi virtuvėje, ir daiktų padėjimą į vietą ir taip toliau.

Penktasis punktas. Priepuolio metu vaiko nereikia auklėti, pamokyti ar panašiai. Kaip tą priepuolį išgyvensite ir kaip ten viskas išsispręs — ne taip ir svarbu. Svarbu po to viską aptarti, kai vaikas jau nusiraminęs ir sukalbamas. Išaiškinti, kad tokiomis priemonėmis jis nieko nepasieks. Pasakyti, kad tai jums nepatinka, pykdo ir yra, tarkim, nemandagu. Kad visada visada dėl netinkamo elgesio bus pasekmės (konkrečios konkrečiam atvejui, nes žodis „pasekmės“ dar gali būti neaiškus).

Pasidalinsiu keliais atvejais iš asmeninės patirties.

Mūsų atžalai apie dvejus su puse buvo užėjęs mirtinas savarankiškumo laikotarpis, konkrečiai — rengimosi. Aišku, daug kas nepavyksta, o padėti — griežtai negalima, nes klyksmai siaubingi. Ir va kartą prireikė važiuoti pas gydytoją. Ten, kaip žinia, laikas jau truputuką spaudžia. Pusvalandžio pasiruošimams neužteko. Tada teko imtis kraštutinės priemonės — perspėti, kad vis tiek aprengsim. Kadangi perspėjimas nesuveikė, aprengėm per jėgą. Tai buvo siaubinga 🙂 Paskui, kai jau sėdėjau su vaiku pas gydytoją, užvedžiau pokalbį apie tai, kas buvo. Ir nepatikėsite: klausėsi kuo atidžiausiai, linksėjo, reiškė savo mintis apie tai. Ir būtent po to karto priepuolių labai sumažėjo ir jie pradėjo tame etape slopti.

Dabar ir vėl šioks toks paaštrėjimas, tik reiškiasi ne pačiais pykčio priepuoliais, o šiaip — ribų bandymu ir tampymu. Be to, dukrelė išmoko pakelti balsą. Na, iš ko daugiau, jei ne iš kantrybės netekusių tėvų 😀 Ir štai mašinoje kartą mus aprėkė ir dar apspardė mano sėdynę iš nugaros. Aš tikrai piktu veidu ir labai piktu tonu (aišku, ir gan garsiai, ką jau čia) atsisukau ir pareiškiau „Taip elgtis negalima!“ Žmona pritardama pridėjo „Dabar privalai atsiprašyti!“ Matyt, mūsų abiejų jungtinės pajėgos išgąsdino ir dukrelė pravirko. Paskui paprašė ją paimti. Na, čia toks mūsuose būdas paprašyti paguodos — paimti ant rankų. Mama atsisuko: „Kol neatsiprašysi — neimsim! Atsiprašai?“. O dukrelės ašaros tuoj pat dingsta — „NE!!!“ — Gerai, tada neimsim. Vėl ašaros ir vėl „paiiiiimk…“ Nepaėmėm ilgai. Galų gale atsiprašė. Kitą dieną, kai vėl važiavom, automobilyje pareiškė: „Aš daugiau nesispardysiu ir nerėksiu, aš viską žodeliais pasakysiu“. Juokas ima siaubingas, atmieštas džiaugsmu, bet juk reikia rimtu veidu pritarti, palinksėti ir pagirti už teisingas mintis. Beje, tie „žodeliai“ — darželio įtaka, nes ten vaikai mokosi konfliktus spręsti ne veiksmais, ne rėkimais, o „žodeliais“.

Kartą rašiau jau ir apie sėdynės spardymą. Man pačiam įstrigęs pavyzdys tiesiog, kad žodžio laikymasis veikia. Na, sakau, jei nenustosi spardytis, aš sustosiu ir išlipsiu iš mašinos. Ir sustojau kelkraštyje, ir išlipau. Suveikė.

Be abejo, svarbu turėti kažkokių svertų, kurie vaiką gali paveikti. Na, grubiai tariant, juos galima pavadinti gąsdinimais, o pedagogiškai — perspėjimais 🙂 Ir tuos perspėjimus reikia kaip nors išvartyti, kad vaikui atrodytų, jog čia jo veiksmai yra lemiami. Tarkim, vakarais mes kartais taikome tokį perspėjimą: jei dabar greitai nepadarysim to ir to, neliks laiko ir skaitysim tik vieną knygutę. Skamba kiek juokingai, ar ne? Bet kad mes prieš miegą paprastai skaitom ne vieną knygutę. Aišku, galim pasidžiaugti, kad sugebėjom vaikui įdiegti tokią vertybę, kaip knygų skaitymas ir, matote, viena knyga jau ne kažkas… Tai čia pavyzdys toks, bet kažką panašaus galite pritaikyt ir savo vaikams. Tiesa, mes šį perspėjimą naudojam ir nebūtinai pykčio priepuolio metu, o tiesiog, kai reikia paskubėti ar šiaip vyksta koks nors pozicinis ribų bandomasis karas.

Svarbiausia, atsiminkite ir priminkite sau, kad esate suaugęs žmogus. Tiesiog privalote turėti daugiau kantrybės ir valios už vaiką. Galbūt jums kažkokia auklėjamoji priemonė gali pasirodyti trunkanti labai ilgai, o kai pasižiūrėsite į laikrodį, pamatysite, kad praėjo tik penkios minutės. Penkios! Mažiems vaikams kantrybės užtenka neilgai, ypač, jei jie būna kokioje nors nepatogioje padėtyje. Žinoma, vaikas vaikui nelygu. Kitas užsispyręs gali ir dieną prabūti. O kitam ir keliolikos sekundžių užtenka suprasti, kad va, tėvas ar motina tikrai nepasiduos. Bet kad jis žinotų, jog jūs nepasiduosite, turite tai įrodinėti. Nuolat. Tad būkite suaugę ir tvirti. Tai — geriausias receptas. Siaubingai linkiu sėkmės 🙂

Yra tokia labai gera knyga: „Vaikams reikia ribų“. Kai vaikai žino, jog yra taisyklės ir ribos, jie jas bando laužyti ir keisti, bet tuo pačiu metu jie jaučiasi saugūs. O saugūs jie jaučiasi todėl, kad žino: viskas yra savo vietoje ir viskas yra gerai. Jei namuose taisyklių nėra, tai dažniausiai rodo ir tą, kad šeima apskritai nėra labai stabili. Paprastai taisyklių nebūna, jei jomis rūpinasi vienas iš sutuoktinių, o kitam tuo tarpu į tai nusispjaut arba neįdomu. Taip gali sužlugti netgi iki vaikų buvę gražios poros. Todėl ir aš pats nuolat akcentuoju tėčio vaidmenį šeimoje, nes dažniausiai būtent tėčiai vaikų auklėjimą yra apleidę (net jei jiems ir atrodo priešingai, deja). Jei manote, kad aš pats kitoks — irgi klystate. Aš tik stengiuosi būti teisingesniu tėčiu, bet man toli gražu tai ne visada pavyksta. Bet aš labai stengiuosi laikytis vieno dalyko: visi sprendimai turi būti bendri su sutuoktiniu ir neturi vienas kitam prieštarauti. Aišku, tam reikia palaikyti ir atitinkamus partnerinius santykius. Tai — irgi labai svarbus receptas.

Regis, tiek. Klausimai, kaip visada, velkami, aišku, jei jų bus ir jeigu aš turėsiu pakankamai žinių į juos atsakyti. Nors geriau kreiptis į šios kategorijos specialistus, nei į mane 😀