Kelionės su vaikais

„Kaip gerai, kad jūsų vaikas taip ramiai mašinoj sėdi“, „Su mūsų vaiku „razbainiku“ tai niekur normaliai nepakeliausi“, „Ai vaikas dar per mažas — toj kelionėj tik vargas bus“, „Kiek jūsų vaikui metų? — Ai ne tai į Ameriką su tokiu nesąmonė”

Vaikų (ir ne tik) kultūrinimas

Kultūra — labai sudėtinga sąvoka. Tačiau dažnai nėra sunku atskirti kultūringą žmogų nuo ne tokio kultūringo. Mandagumas yra viena iš kultūros sudedamųjų dalių, bet tik viena.

Aš pats sau sunkiai galiu atsakyti į klausimą, kas ta kultūra yra. Bet, sakykim, su treningais aš net ir šiukšlių išnešt nenoriu ir bent jau džinsus persimaunu — net ir tokia „proga“. Lygiai taip pat ir su darbiniais drabužiais — nepaisant to, kokie jie yra, nenoriu atrodyti, kaip bomžas. Kitaip sakant, turiu išugdytą kažkokią savivertę ir tai laikau taip pat kultūros dalimi.

Visgi kultūra yra kur kas daugiau. Tai yra ir platus bendrasis išsilavinimas, ir elgesys, ir stiliaus suvokimas, ir žinojimas, kas, kur ir kada tinkama.

Aušra Kurienė — Kaip užauginti žmogų

⋆⋆⋆⋆⋆

Labai labai seniai jau neskaičiau tokios geros knygos apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Nemažai aš jau jų perskaičiau, bet šita tikrai patenka į toptrejetą. Ši knyga yra tikras lašas sveiko proto eliksyro — durnumo, bukumo ir tiesiog elementaraus neišsilavinimo jūroje.

Kaip kalbėti su vaikais apie lytiškumą

Apie seksą irgi. Taip, ir apie seksą. Ir reikia apie jį kalbėtis. Bet čia dažna klaida, kad seksas yra sufobintas ir demonizuotas, tad net ir mums, suaugusiesiems, apie jį kalbėtis būna ir baisu, ir nelengva, ir stačiai stabas ištinka. O labai svarbu yra tai, kad kai su vaikais prireikia kalbėtis apie panašius dalykus, iki sekso dar būna labai toli…

Kad vaikai negyventų praeitimi

Manau, kad mums visiems yra tekę sutikti žmonių, kurie gyvena praeitimi. Apgailėtinų asmenybių, kurios kaltina dėl savo bėdų visus, bet tik ne save; nesugeba susitvarkyti gyvenimo; sėdi priespaudoje ir bijo pajudėti; nuolat prisimena ir primena, kas kada buvo ir kas už tai kaltas… sąrašą galima tęsti be galo. Tai – sužalotos asmenybės, kurių praeitis velkasi iš paskos ir gramzdina, kaip akmuo į dugną. Be abejo, visi mes esame įtakoti praeities. Turime vaikystės ir kitų gyvenimo etapų traumų. Tenka nusivilti, perkainoti vertybes, susidurti su tikru siaubu. Psichika nėra visagalė, ji pažeidžiama. Tačiau labai didele dalimi gyvenimo sėkmė priklauso nuo sugebėjimo leisti praeičiai būti praeityje bei naudotis ja, kaip mokymosi ir tobulėjimo priemone, o ne našta.

Vaikų „auklėjimas“ mušimu

Vaikų mušimas — tai tas pats, kas liga arba iškrypimas. Pamenu internetinį pasipiktinimą apie tai, kaip kažkur uždraudė vaikus mušti — maždaug, o tai kaip juos auklėti ir su jais susitvarkyti. Kadangi tada buvau jaunas ir vaikų neturėjau, galvojau, kad čia kažkas bando lįsti į šeimos reikalus… paskui, kiek vėliau, pasiskaičiau literatūros ir supratau, kaip blogai, kad tokie ir panašūs įstatymai nebuvo priimti prieš 100 ar daugiau metų.

Tvarka bus! Arba vaikai ir taisyklės

Šis įrašėlis — mano užrašai iš A. Landsbergienės seminaro „Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių“. Jei jums ši tema įdomi ir aktuali — skaitykite. Tiesa, aš čia kiek pripaisčiau ir nuosavų minčių, bet, manau, nuo esmės tikrai nenukrypau.

Į kokią mokyklą leisčiau savo vaiką

Pasvajokime. Laikas bėga greitai, kaip tarakonas per sieną (lyg ir J. Gimberis, bet negaliu garantuoti), mokyklos laikas neišvengiamai artėja. Dar nereikia, dar ne… bet domėtis pats laikas.

Pasidomėjimai labai daug ko nerodo. Rodo tai, kad labai jau reikia kaišioti į kišenes. Nepatinka man taip, bet žaidimo taisyklės tokios ir kovot su malūnais aš tingiu.

Tačiau svajonę turiu. Tai turėtų būti sukarinta kalėjimo tipo mokykla. Sukarinta ir kalėjimo tipo, perskaitėte teisingai. Priežastis paprasta: disciplina ir saugumas nepakenkė niekam, o padėjo daugeliui. Amerikoje, beje, tokios sukarintos mokyklos paprastai parenkamos sunkiems paaugliams, bet aš savo vaikui norėčiau kažko panašaus nuo pradinių klasių iki pat pabaigos.

© http://philosophers-stone.co.uk/

Knyga: Ruth Peters — Nebijokite drausminti vaikų

Pasiėmėm šią knygą iš savo vaikų darželio bibliotekos. Man patiko jos pavadinimas, nes pasako jis daug ką, o labiausiai — tėvų baimę auklėjant „traumuoti“ vaiką. Aš sunkokai tą baimę suprantu, bet taip jau yra. Daugiausiai akcentuojama baimė auklėti Amerikoje, tačiau kažkas yra atėję ir į mūsų tėvynę.

Yra dar vienas dalykas, kuris kelia nerimą — tai „apverstos“ auklėjimo tradicijos. Na, kai vaikui draudžiama tai, kas turėtų būti leidžiama, o leidžiama tai, kas turėtų būti draudžiama ir yra netgi nesaugu. Pavyzdžiui, vaikui neduoda pačiam gerti iš puodelio, nes apsilaisto. Aha, o tai kaip jis tada išmoks gerti nesilaistydamas? Suprantu, juk tingisi paskui perrengti ir balas šluostyti… bet tai yra investicija į vaiko ateitį.

Drausminimas ir teisingas auklėjimas yra toks pat „sunkus“, kaip drabužių keitimas ir balų šluostymas. Galbūt kai kurie pasąmoningai supranta, kad taip būtų geriau, bet tingi gaišti savo laiką. Iš to išsirutulioja kita blogybė: auklėjant vaikus vaikomasi trumpalaikių ir vienkartinių sprendimų, o namuose vyrauja chaosas. Vienas iš pavyzdžių: nenorint liūdinti vaiko, jam perkama ir duodama viskas, ko tik jis nori, o kai supyksta, siūloma dar kažkas. Taip auga tikras egoistas, į save orientuotas savininkiškas teroristas. Ir jei ką nors paaugęs prisidirba, apkaltina tėvus, kad blogai juo rūpinasi ir prašo padengti, pavyzdžiui, avarijos sukeltą žalą ar apmokėti mokslus… o gal ir visą gyvenimą šelpti.

Ką vaikams papasakoti apie Tarybų Sąjungą

Senokai nerašiau kokio nors egzistencinio briedo, bet vėl pribrendau. Prisiskaičiau Visatos valdovo pasakojimų apie Tarybų Sąjungos laikus (vienas iš paskutinių apie ekonomiką privertė ilgai žviegti, o paskui labai ilgai ir liūdnai mąstyti). Prisiskaičiau ir susimąsčiau: o ką savo vaikui galėčiau apie anus laikus papasakot? Bet taip teisingai, kad nesusidarytų kažkokio keistai klaidingo įspūdžio?