Šis penktadieninis įrašas kiek netipiškas mano žanrui — apie lėktuvus. Konkrečiai apie du vargšus dar buvusius nelabai gyvenimo pribaigtus Антонов-2 (АН-2) lėktuvėlius, liaudyje žinomus kaip „kukurūznykai“.
Aš pats „kukurūznykuose“ esu praleidęs nemažai laimingų akimirkų ir jaučiu jiems didelę meilę. 2008-aisiais netgi ištiko sėkmė dalyvauti viename АН-2 sąskrydyje Gižycke. Buvo nuostabu. Ypač per apžvalginį skrydį, kai skrendi krūvoj su kitais 30 (ar pan. ) tokių pačių lėktuvų.
2009-aisiais į iš Europos į Afriką buvo parduoti, regis, keturi „kukurūznykai“. Pirmasis sandėris, regis, įvyko sėkmingai ir lėktuvėliai po ilgos kelionės „įsidarbino“ Demokratiniame Konge. Greičiausiai skraido į deimantų kasyklas, kur kitokie lėktuvai nelabai gali nutūpti. Tuo tarpu kukurūznykas yra toks lėktuvas, kuris gali nutūpti beveik bet kur, duokit jam tris šimtus metrų kad ir pievos ir jis padarys, kas reikia.
Jei neklystu, šitą „verslo planą“ nusižiūrėjo kažkokie vengrai ir sugalvojo taip pat parduoti porą kukurūznykų afrikiečiams. Nusamdė ir patyrusį pilotą-mechaniką iš pirmojo skrydžio. Tik va, vengrai yra avantiūristai. Jie ne tik kad yra gera rakštis ES subinėj, bet ir aviacijoj yra tikri dundukai. Paskutiniai visoj ES įsivedė reikiamus reikalavimus, o kukurūznykai pas juos apskritai yra bet kaip perdaryti ir skraidyti jiems leidžia tik todėl, kad tą leidžia „draugiška“ valdžia. Viskas padaryta atmestinai ir be dokumentacijos. O šitoj avantiūroj jie sugalvojo, kad tuos kukurūznykus kažkur Afrikoj priregistruos. Būtų pardavę ir palikę su vengriška registracija, tai gal dar būtų pavykę. Deja, to nepadarė.
Šita misija buvo kaip ir pasmerkta žlugti, nors vengrai stengėsi iki paskutiniųjų. Negerai buvo jau vien tai, kad vienas lėktuvas dar ir skrydžio metu sugedo.
Pirmasis kukurūznykas kažkur ties Graikijos ir Turkijos pasieniu, konfliktinėje zonoje, maždaug trijų kilometrų aukštyje užgeso. Kaip pasakojo pilotas, „porą kilometrų pakritome, tada pradėjome sklęsti ir pradėjome remontuotis“. Atgaivinę kosintį variklį avariniu būdu nutūpė artimiausiame oro uoste. Graikai nenorėjo leisti tūpti, visgi zona nedraugiška, bet pilotas buvo ryžtingas: aš tupiu avariniu būdu, o jūs pasiuskite. Taip ir padarė. Vengrų mechanikai variklį aplopė, paremontavo neveikiantį transsiverį, tiksliau, bandė pakeisti kitu, nors gedimas buvo laiduose ir antenoje. Deja kosintis lėktuvėlis nusigavo tik iki Luksoro. Smulkmenų nežinau, bet jis ten taip ir liko stovėti po šiai dienai:
Galite užmesti akį Google žemėlapiuose.
Liūdna, vienok. Lėktuvas dar visai neblogas ir norint bei turint pinigų jį būtų galima atgaivinti. Vengrai jo tvarkyti nebenori, nes nepavykusi avantiūra jiems atnešė daug dešimčių tūkstančių eurų nuostolius. Luksoro oro uostas irgi norėtų jo atsikratyti, bet, aišku, ne už savo pinigus. O kadangi klimatas ten sausas, tai lėktuvas stovi ir jo būklė tragiškai nedegraduoja. Jis visai galėtų vėl skraidyti. Bet neskraidys.
Jei kas lankysitės Luksoro oro uoste, atsiųskite man šio bėdžiaus nuotrauką.
Kitas lėktuvėlis, nors ir bendrai techniškai prastesnės būklės, sukorė sėkmingesnį ir ilgesnį kelią. Iš pradžių nusigavo iki Mozambiko, bet ten laimės nerado. Tada buvo perkeltas laikinai į Zambiją, bet tolimesni planai priduoti jį Demokratiniame Konge nepavyko. Ir greičiausiai gerai, kad nepavyko, nes būtų kilę be galo daug problemų. Tad jis liko stovėti priglaustas netoli Kitvės privačiame fermerio aerodrome:
Nuoroda Google žemėlapiuose.
Šis jau irgi nebepakils. Jo ir būklė prastesnė, ir klimatas Zambijoje ne toks geras, kaip Luksore. Čia siaučia tropinių liūčių sezonai, drėgna. Tad lėktuvas su kiekvienu mėnesiu praranda vis daugiau šansų vėl skraidyti.
Apskritai, daugybės kukurūznykų likimai nekokie. Šių lėktuvėlių pilna pasklidę Europoje, tačiau ne visi jų šeimininkai pakankamai protingi ir nusimanantys, kad juos išlaikytų padorios būklės ir teisingai su jais vykdytų kažkokią veiklą. Tad kol gali, tol lėktuvėliai skraido, o jei netyčia ką nors prisidirba per neapsižiūrėjimą, valdžia tuoj pat uždraudžia aparatą eksploatuoti. Taip jie vis byra ir byra iš rikiuotės, nors dar daug galėtų 😦
Ilsėkitės ramybėje, brangieji.
Darau, blė 
Vaikystėje Alytuje juos matydavau gan žemai skraidančius virš miesto.
funkcionaluus lektuveliai, bet labai jau nerentabiluus. pamenu kadais norejom shvedam parduot laukiniu 90 apyaushryje, tai jie pazhiurejo, pasikase kaushus ir mandagiai atsisake. rija, sako, jusu technika tiek, kad nebent muziejuj pastatyt.