Kaip daryti japonišką karį (カレーライス)

カレーライス (karē raisu, arba „ryžių karis“) yra baisingai skanus patiekalas, kurį įsimylėjau per savo pirmąjį gyvenimo epizodą Japonijoje. Šiaip, be abejo, karis dažniau siejamas su Indija, bet japonai tam ir yra japonai, kad viską kopijuotų, perdarinėtų, tobulintų ir, galiausiai, paverstų kažkuo savo nacionaliniu. Gal ir ne visi žinote, bet makaronai yra nacionalinis japoniškas patiekalas. Taigis. Aišku, koks nors ramenas ar soba nebaisiai panašūs į mums įprastus spagečius, bet jie irgi žiauriai geri. O dabar grįžtam prie japoniško kario, kuris tobulai tinka šaltiems žiemos vakarams.

Kaip daryti chinkalius

Chinkali (gruz. ხინკალი) — lietuvoje vadinami „gruziniški“ koldūnai. Iš tikrųjų tai čia nei koldūnai, nei ką — tik kad principas panašus, atseit, faršas tešloje… Na, tada ir kibinus būtų galima pavadinti „karaimiškais keptais koldūnais“ — būtų tas pats.

Chinkaliai apskritai yra vienas iš mano mėgstamiausių kaukazietiškų patiekalų. Vienintelė problema su jais — restorane labai ilgu laukti, nebent prieš tai juos užsisakytumėt paskambinę. Trumpiausias laikas, per kurį galima gauti šviežių chinkalių — 40 minučių. Tačiau, deja, juos ruošiant komerciniu būdu ir prarandant dalį žavesio. Normaliai chinkaliams ruošti reikia planuotis 2,5–3 valandas. Ne visas laikas bus užimtas, bet nuo žalumynų paruošimo iki pirmųjų sultinio siurbtelėjimų praeis maždaug tiek laiko.

Degleizingas, raudonosios akies padažas ir šoninė

Kuris laikas vis mintijau parašyti kokį nors šviečiamąjį pezaliuką apie degleizingą. Nežinau lietuviško termino, tai naudosiu šitą iškrypėlišką svetimybę (deglazing). Artimiausia, kas man atėjo į galvą, tai „keptuvės išvalymas“.

Degleizingas yra labai svarbus procesas daugybės padažų gamyboje. Tiesa, kasdieninėje virtuvėje jis dažnai (ir labai labai nepelnytai) pamirštamas. O be reikalo, nes pridėjus vos porą-trejetą minučių darbo kokį nors keptuvėje pačirškintą kepsniuką galima pagardinti puikiu ir paprastai paruošiamu padažu. Na, ir keptuvė bus švaresnė, o kepinio likučiai — sunaudoti. Viskas tik dėl skonio praturtinimo ir efektyvumo 🙂

Sūryme mirkyta kiaulienos išpjova

Visiškai neseniai vienas senas mokslingas pažįstamas „pasibėdavojo“, kad labai norėtų ant žarijų iškepto išpjovos kepsniuko. Net neabejoju, kad jis turi ir savo mėgstamų receptų, ir atidirbtų metodų kepimui. Aš tuo pačiu norėčiau pasidalinti vienu išpjovos paruošimo receptu, kurį atradau gan seniai ir labai labai jį mėgstu.

Apskritai, kiaulienos išpjova yra nuostabus daikčiukas. Kaip galbūt žinote, tai yra didelis, bet nelabai dirbantis raumuo, užtai sultingas, minkštas ir labai skanus. Aišku, su jautienos išpjova nė iš tolo nepalyginsi, juo labiau, kad kiaulės nei žalios, nei pusžalės valgyti negalima – tai galioja visiems nežolėdžiams. Jei gyvulys yra visaėdis ar plėšrūnas, jo mėsą būtina apdoroti iki galo – t.y. visas ruošiamas šmotas turi įkaisti iki 70 ℃. Neturi likti šaltesnių vietų.

Sprandinės karbonadai

Na, retas lietuvis turbūt nežino, kas yra karbonadas. Arba kaip šis patiekalas ruošiamas. Tradicinis karbonadas, be abejo, yra ruošiamas iš nugarinės, nes ji labiausiai tam tinkama: mėsos gabalas vientisas, tolygus ir paprastai pjaustomas. Tiesa, nugarinės mėsa yra sausoka ir kietoka (sąlyginai), tad karbonadai tradiciškai išmušami, kad būtų lengviau kepti ir kramtyti.

Man, asmeniškai, atrodo, kad kiauliškiausia kiaulės vieta yra sprandinė. Ji turi daug specifinio kiaulės mėsai aromato, taip pat ši mėsa minkšta ir sultinga. Karbonadams ji retai naudojama, paprastai kepami sprandinės kepsniai. Bet kodėl gi neišsikepus iš jos karbonado? Man tokie karbonadai patinka netgi labiau, nei tradiciniai.

Kiauliaganio pyragas

Normaliai šis pyragas vadinamas „Piemenų pyragu“,  o jei tiksliau – aviganio pyragu (Shepperd’s pie). Beata dar rašo, kad keptas iš jautienos šis pyragas vadinamas „kaimišku“ (Cottage pie).

O va jei turite kiaulės mėsos, tai kas gausis tada? Misliu, kad tada turėtų gautis „Kiauliaganio pyragas“. Tai ir padarom tokį.

Šutinta mentė su moliūgais

Seniai seniai, kažkada rašiau apie draskytą kiaulieną. Skanus tatai daiktas. Taip galima paruošti ir kitokias mėsas ir su kitokia sudėtimi. O aš sugalvojau pabandyti šitą metodą su moliūgu.

Pikantiškas kepsnys su pelėsiniu sūriu ir garstyčiomis

Kažkada seniai seniai radau šio kepsnio (arba kažkiek panašų) receptą žurnale. Ten buvo kažkokios įžymybės receptas pateiktas, bet nepamenu, kokios. Ir nepamenu, ar tą pačią, ar kitą dieną gaminau šį kepsnį kažkokiems pietums, kai buvo giminės suvažiavę pas mus į namus. O gal ir klystu. Žodžiu, reikalas buvo seniai. Aš pats šį kepsnį labai mėgstu, bet, deja, namuose ne visiems jis jau toks geras 🙂

Kaip nekepti netikro zuikio

Čia kad nepagalvotumėt, kad noriu girtis tik visokiais sėkmingais patiekalais, receptais ir kitom veiklom. Papasakosiu apie beveik visišką fail’ą, kaip vakar kepiau netikrą zuikį.

Kaip daryti čenachą

Čenachas – tai toks keistas mėsos, daržovių, džiovintų vaisių ir (pasirinktinai) žiauriai aštrių prieskonių troškinys, valgomas karštas kaip velnias.