Šiandien ryte atsikėlęs pamačiau didelį grožį. Kažką panašaus į ilgą dvišakį. Tą dvišakį sudarė Mėnulio pjautuvas, Veneros pusikė, Marsas ir Jupiteris, išsidėstę beveik vienoje linijoje.
Posts Tagged ‘Foto’
Tie, kurių smegenėlės pramuštos visokiais prietarais, tikėjimais, tanscendentinėm būsenom ir religijom bei šventųjų bendravimu, iš šito reikalo galėtų prisvaigti kibirą durnysčių. Na, bet net ir būdamas neprietaringas ir pataikęs ant kokio tai déjà vu ar sutapimo pasijuntu keistai. Freaky tas geras angliškas žodis su specifiniu skoniu, kurio pikantiškumo gimtosios kalbos prėskale negaliu rast.
Regis, jau minėjau keliskart, kad mėgstu valkiotis po miškus. Apskritai mėgstu žygius visokius, bet išsiruošiu retokai, norėčiau dažniau. Na, bet kai išsiruošiu, tai džiaugiuosi kiekviena žygio minute.
Jeigu jūs, mano skaitytojai, norėtumėte kur nors pasibastyti, tai linkiu tuo užsiimti kuo greičiau. Žygiui, be abejo, reikia pasiruošti. Mano mėgstamas rašinėtojas astrofizikas Kastytis, pasirodo, ne tik apie astrofiziką rašinėja, bet ir sukompiliavo kadaise puikią rašliavėlę pradedančiajam žygeiviui.
Turime iš senų laikų trikojį fotoaparatui. Na, jį įsigijom prieš dešimt metų Japonijoj, kai ten sugalvojom Ueno parke naktinių nuotraukų padaryt. Turėjom tada tokią muilinę Canon A95, kuriai įsigijom ir atitinkamą trikojį.
Šis klausimas mane kurį laiką neramino. Standieji diskai mėgsta griūti, kompaktus/dvd/bluray įrašinėti — juodas ir varginantis darbas, be to — neefektyvus. Kol kas mano šiukšlynėlis sėkmingai pildėsi nedideliais standžiaisiais diskais ir 2-3 kopijom (2 — kuo greičiau, 3 — kai prisėdu tuo užsiimti). Bet kol kas dar nebuvau išsprendęs geografinio išskirstymo problemos, nors paruoštukai tam yra.
Čia vienas, regis, apyšviežis, skaitytojas pasiūlė būdą, kaip patobulinti makro fotografavimą su apverstu objektyvu. O aš ta proga prisiminiau, kad kažkada labai seniai rašiau visą straipsnį ta tema. Na, tiksliau, apie visokius būdus, kaip pasiekti „makro“ lygį su turima technika. Būdų, beje, yra labai daug — ne vien tik įsigyti dedikuotą makro objektyvą. Be to, žmonės pabandę makro, tuoj nori traukti ir giliau, į „beveik mikro“ lygį.
O jūs apskritai žinote, ką reiškia „makro“? Daugumai šis žodis asocijuojasi su smarkiai išdidintais vaizdais, vabaliukais ten visokiais ir panašiai. Bet tai nėra visiška tiesa, tiksliau — tik dalis jos.
Reikalas toks. Gimė mano sūnėnai ir nuvažiavom į klinikas. Privažiuojam, žiūriu į klinikų kaminą ir sakau, nu, blė, jis patrumpintas. Žmona švelniai pasakė, kad turbūt ne. O aš paskui vis vienur ir kitur važiuodamas vis pasižiūriu – nu rimtai jis patrumpintas. Negi čia mes kokioj Matricoj gyvenam su bugais, o aš kažkaip praslydau? Negali būti.
Kad taip susiradus kokią nuotrauką su senuoju aukštuoju kaminu…
Manau, kad ne kartą matėte gražių voratinklių nuotraukų, padarytų anksti ryte rasai dar nenugaravus. Ant voratinklių būna prisikaupę rasos lašelių, kaip kokių brangakmenių. Smagu būtų tokį nufotografuoti, ar ne? Tik anksti ryte keltis dažnai tingisi…
Sakykime, einate sau miškeliu ir žiū – gražuolis voratinklis, visas taisyklingas, tik va – lašelių nėra.
Kas yra HDR, tikiuosi, žinote. O jei nežinote, tai lietuviškai būtų „plataus dinaminio diapazono nuotrauka“. Paprastai sakant, su nepertraukiamo fotografavimo kintamos ekspozicijos režimu (klaikus terminas, aš toliau vadinsiu breketingu) nufotografuojamos trys arba daugiau nuotraukų su skirtinga ekspozicija (paprastai išlaikymu, kad nesikeistų diafragma, o atitinkamai ir ryškumo gylis), besiskiriančia per 2 EV. Gaunama viena „normali“ nuotrauka, kita per tamsi, trečia per šviesi. Tačiau tamsioje nuotraukoje būna gerai matyti šviesios detalės (pavyzdžiui, blankūs debesėliai), o šviesioje – visokie šešėliuose pasislėpę slapukai. Su HDR procesu iš tų trijų nuotraukų surenkama viskas, kas geriausia ir sulipdoma į vieną nuotrauką. Be to, HDR procesas dar gali būti tiuninamas visokiais papildomais nustatymais, yra ir dar visokių programų tam HDR gauti, tad iš tų pačių nuotraukų skirtingi fotografai pagal savo meninį išprusimą ir iškrypimo laipsnį gali pagaminti visiškai skirtingas HDR nuotraukas. Be to, HDR nėra taip jau paprasta, nes nuotraukose išlenda visokie blogi artefaktai, jas reikia aptvarkyti papildomai, tad geras HDR nuotraukas paprastai padaro tik tikri savo srities profai. Aš toks nesu, bet kartais kokį HDR padarau. Tik dažniausiai pritingiu pabaigoje atlikti smulkųjį ir estetinį redagavimą… vargina jis, nu 🙂
Ho ho ho, po ilgos pertraukos – vėl apie laitrūmą! Tiesiog žiūrinėjau savo juodraščius, ką čia galėčiau paporinti ir prisiminiau, kad žadėjau kada nors parašyti apie Lightroom paruoštukus (presets). Konkrečiai – ryškinimo (development) paruoštukus.
Darau, blė 