Aš esu iš tų retų lietuvių, kurie mano, jog Kūčios — baisiausia metų šventė, nes ten visiškai nebūna ką valgyt. Na, gal kiek perdedu, bet silkė, kepta žuvis ir visa kita plaukiojanti mėsa lietuviškomis tradicijomis man yra nedžiuginantis reikalas. Silkė ypač, visiškai nesuprantu jos valgymo džiaugsmo.
Truputį ištiko nostalgija, o ypač dėl to, kad prieš dešimt metų buvo tikrai labai geri ir įsiminę metai. Tai gausit dabar pavėpsoti į tą mano nostalgiją, kuri greičiausiai įdomi tik man pačiam ir tik man pačiam ašarėlę spaudžia. Prieš dešimt metų dar ir kitą blogą rašiau, kurio jau seniai interneto platybėse nebėra, bet jis nebuvo skirtas plačiajai visuomenei.
Mes turbūt visi turim kokį nors fetišą. Knygą, kurią norisi vėl ir vėl perskaityti. Filmą, kurį norisi vėl ir vėl peržiūrėti. Ir nesvarbu, kad jau žinai ten viską atmintinai. Praeina keleri metai ir vėl džiugina. Vienas iš mano fetišų yra senas televizinis serialas LEXX.
Šitą pamiršau prie seniau buvusio įrašo įdėt. Irgi parduodu, irgi rašykite darau.ble pas giemeilą.
Vėlgi žadu krūvelę visokio namuose nebereikalingo širpatrėbo išparduot, tai su ta sąlyga savo skaitytojams, kaip visada, teikiu prioritetą — gal ką sudomins. Jei sudomins, rašykite laiškus darau.ble pas giemeilą ir laukite atsakymo. Siuntimas paštomatais, pasiėmimas kur nors Kaune arba pas mane namuose.
(daugiau…)
Yra toks senas anektodas. Eina zuikutis per mišką ir žiūri — kažkas guli ant tako. Kyštelėjo pirštą, palaižė: „Hm, šūdas. Gerai, kad neįlipau.“ Mano žmona, daugiametę patirtį turinti profesionali PĮ testuotoja sako, kad testuotojai yra tokie padarai, kaip tas zuikutis. Jos odė apie QA (Quality Assurance) jūsų dėmesiui po kirpsniuku.
