Ką su vaikais turi daryti tėčiai?

Šio tinklaraščio „Apie“ skiltyje yra pareikšta, kad vyrai (tėčiai) su vaikais turi daryti tai, ko nedrįsta jų mamos. Mano sena pažįstama žurnalistė, jau daug metų rašanti būtent apie vaikus, tiesiog negalėjo nepastebėti šio pareiškimo ir pasidomėjo, kas gi čia slypi. Kaip sakydavo vienas televizijos personažas, „laukiau šito klausimo“. Todėl jai ir dedikuoju šį įrašą, o visiems kitiems pranešu, kad kadangi infraraudonosios fotografijos kursas baigėsi, tai dabar sekmadieniais rašysiu vaikiškomis-auklėjamosiomis-tėviškomis temomis.

Visų pirma, aš pats manau, kad tėčiai yra „teisingi“ ir „neteisingi“. „Teisingais“ laikau tuos, kurie pažįsta savo vaikus, jais užsiima, juos moko, žaidžia, prižiūri, gali aprengti, nurengti, pamaitinti, pasodinti ant puodo, nuprausti ir taip toliau. Deja, apsidairęs aplinkui matau pakankamai daug „neteisingų“ tėčių, kurie primena tarybinius diedus: tokio „tėčio“ darbas yra grįžti namo, pareikalauti vakarienės, paklausti vaiko „nu, tai ką yr?“ ir eiti skaityti laikraščių/naršyti internete/miegoti prie televizoriaus/krapštytis prie mašinos ir taip toliau. Aš nesakau, aišku, kad „teisingas“ tėtis viso to negali daryti, bet esmė tame, kiek kam skiriama laiko.

Aišku, pasaulis nėra tik juodas ir baltas, tad ir tėčiai gali būti „pusiau teisingi“. Kai kurie nemoka elgtis su mažais kūdikiais, jų paprasčiausiai bijo. Tačiau kai bamblys prakunta, toks „pusiau teisingas“ tėtis irgi atsigauna ir pradeda ugdyti savitarpio ryšį.

Aš visiškai negerbiu tokių tėčių, kurie, kai vaikas apsišika jiems ant rankų, perkreiptu veidu vaiką atsargiai perduoda mamai ir bėga patys praustis, lyg juos kažkas būtų koks maras palietęs. Tėvai, jei tau vaikas ant rankų apsišiko, tai būk vyras ir sutvarkyk:

Taigi kad tėtis su savo vaiku galėtų kažką padaryti, pirmiausia jis turi dalyvauti vaiko auginime ir ugdyme. Tikslas labai paprastas: tėtis turi sugebėti pakeisti mamą. Ir tą reikia daryti nuo pirmų dienų. Gerai, jei mama nėra išprotėjusi mamafija ir grįžus namo kažkelintą dieną pareiškia: šį vakarą varau su draugėmis pa bliadiam, o tu, tėvai, sėdi su vaiku. Jei tėtis truputį nesusipratęs, tai — puiki proga jam pradėti su savo vaiku kažką daryti. Protingas vyriškis, suprantantis, kad vaikas yra jo gyvenimo dalis, iš šios padėties kaip nors išsisuks. Blogiausiu atveju paskambins mamai ir paprašys pagalbos, kad „apmokytų“. Geriausiu atveju tai iš viso nebus jokia problema. Deja, nemaža dalis naujai iškeptų tėčių tokioj situacijoj primena į krantą išmestą medūzą — toks bejėgis želatininis padaras didelėm akim ir beveik pilnom kelnėm.

Kai mūsų dukrai buvo du mėnesiai, mamai teko gultis į ligoninę. Dieną buvo atvažiavusi padėti močiutė, nes reikėjo mamą išlydėti į ligoninę, o vakare ir naktį dukra buvo mano rankose. Aš buvau visiškai ramus, nes  tą mažą bejėgį mikroorganizmą pažinojau.

Pirmas punktas, ką su vaikais turi daryti tėčiai, tai juos kartu auginti, o ne būti šiukšles išnešančiais šeimos priedais. Tik tada tolimesni etapai tampa įmanomi. Tokiu tėčiu mama turi pasitikėti — ir kaip tėčiu, ir kaip vyru.

Dabar eilinį kartą pasiremsiu Leszeku Talko ir jo knyga „Pagalbos — tapau tėčiu!“ Jei jau tapai tėčiu, tai stenkis juo būti. Liaudies išmintis sako, kad tapti tėvu lengva, o būti — sunku. Būti tėčiu — pats sunkiausias darbas pasaulyje. Bet ir pats geriausias. Tik su viena sąlyga: jeigu jį dirbi.

Tėčiai, kurie stengiasi dirbti savo darbą, paprastai būna ta varomoji jėga, kuri vaikus stumia į priekį. Dažnai tėčiai užsiima visokiais „pirmais kartais“: pirmą kartą duoda vaikui ledų, pirmą kartą išmeta vaiką į orą, pirmą kartą pasodina ant dviračio ar už automobilio vairo. Tai yra tėčio pareiga. Mama moko vaiką saugotis, tėtis — rizikuoti.

Tėtis turi įrodyti, kad jis yra tikras vyras ir įrodyti tai ne mokydamas vaiką spardyti kamuolį ar „duoti atgal“, o visur kur. Pavyzdžiui, išmušti ir iškepti karbonadus su vaiku ant rankų. Mamos tai sugeba „savaime“, tai kodėl tėčiai negali? O jei mama to negali, tai tėčiui — tik pliusas:

Ką tėtis turės daryti, jei bus su vaiku dviese, o šis prasikirs lūpą, užsistatys guzą ar nusibrozdins? Ką tėtis turės daryti, jei matys, kad mamai nuo ištisinio buvimo su vaiku važiuoja stogas? Ką tėtis turės daryti, kai suvoks, kad šeimyninė lova — tai lova dviems?

Ką? Visais atvejais atsakymas paprastas: tėtis privalo priimti sprendimus. Pats, savarankiškai. Ir ne tik priimti, bet dar juos ir įgyvendinti.

Kai mano vaikas prasikirto lūpą, šaldžiau ją, apžiūrinėjau ir sprendžiau, ar žaizda išsižiojus ir didelė, ar tik įtrūkus ir nieko baisaus. Vienu atveju reikia vaiką vežti į ligoninę, kad lūpą susiūtų, kitu — likti namuose ir nesukti galvos.

Kai matydavau, kad mano brangiausiajai antrajai pusei važiuoja stogas, išgrūsdavau bent į parduotuvę, kad prasiblaškytų. O prieš išeinant į darbą parėmiau ir palaikiau jos norą keliom dienom išvažiuoti pas draugę į užsienį. Tuomet mūsų kliackui buvo kiek virš pusantrų. Kad būtų įdomiau, su savo tėvu (dukros seneliu) išvažiavau pas savo senelius, kurie buvo manęs ir mano mažosios labai išsiilgę. Tai nebuvo lengva kelionė, bet aš nusprendžiau, kad ji būtina. Mano dukrikė tuo metu toli gražu nebuvo pasirengusi tokiai kelionei, tuo metu jai buvo paaštrėjęs prisirišimas prie mamos. O čia — kažkoks nepažįstamasis (mano tėvas Lietuvoje, deja, būna retai) mūsų mašinoje, važiuojam kažkur ir ne namo. Man ir į tualetą buvo sunku nueiti, nes „neišleido“. Bet tai buvo mano, tėčio, sprendimas. Dėl jo buvo laimingi penki žmonės: mano žmona, kuri išvyko į kelionę; mano seneliai, kurie buvo manęs ir savo proanūkės baisiai pasiilgę; mano tėvas, nes galėjo pasidžiaugti, kad ir iš šalies, savo anūke; ir aš pats — nes padariau tai, ką buvau užsibrėžęs.

Dukrai pirmą kartą atsibudus savo kambaryje ir savo lovoje sėdėjau šalia ir po to ilgai ilgai apie tai kalbėjomės. Jai tai buvo didžiulis įvykis, man — taip pat. Aš, pirmą naktį savo dukrikę palikęs jos lovoje ir grįžęs į miegamąjį neužmigau pusę nakties. Baisus jausmas paleisti vaiką. Bet šis žingsnis būtinas. Paskui kartu išardėm mažąją lovytę, atsisveikinom su ja su ašaromis.

Trečiasis dalykas, kurį privalo atlikti tėčiai — skatinti ir stumti savo vaiką į priekį. Ir tai yra labai rimta, psichologiška bei įrodyta mokslo. Pateiksiu labai paprastą pavyzdį, kuri pasakojo viena pažįstama, turinti jau beveik suaugusią dukterį. Situacija tokia: dukra su savo vaikinu paprašo surengti šeimos pasitarimą. Kokios mintys kyla motinai, galite įsivaizduoti. Realybė: dukra klausia, ar tėvai parems jos su vaikinu bendrą „verslą“. Koks ten tas verslas, nesvarbu. Tėvas žiūri į reikalą skeptiškai ir su pašaipa, žino jis visokius ten verslus. Motina tuo tarpu pusę nakties naršo internetą, ieško literatūros ir aiškinasi, ką tokioje situacijoje daryti. Atranda, kad motina turi palaikyti morališkai, o tėvas — paskatinti. Tikrasis tėvas tuo tarpu nieko ten nenori girdėti ir jam biškį dzin. Motina pati verslininkė, paima savų pinigų, kuriuos nori dukros verslui skirti, bet neduoda jų dukrai. Nueina pas savo vyrą ir sako: tu turi paduoti ir pasakyti, kad paremi ją. Gerai, kad tėvas šitoj situacijoj bent jau klauso ir elgiasi, kaip lieptas. Rezultatas, beje, buvo labai geras.

Tėčio pareiga taip pat vaiką „išgrūsti“ į vasaros stovyklą, išleisti dirbti ar mokytis į užsienį, pamokyti laipioti po medžius, nušokti nuo tramplino ar iššokti su parašiutu, padėti nusukti pagalbinius ratukus nuo dviratuko ir pasodinti prie automobilio vairo (kartojuos jau). Tėtis turi būt ta varančioji jėga, kuri sako „nestovėk, eik pirmyn“. Grubiai tariant, ta jėga, kuri reikiamu momentu įspiria į šikną.

Tiesa, mūsų dukrą naudotis tikru peiliu mokė mama. Man buvo baisu. Plastmasiniu peiliu su dantukais mokiau pirmas aš, bet mama žengė žingsnį toliau. Tačiau aš norėjau užsitikrinti tam tikrą saugumą ir dukrai po pirmųjų apmokymų išrinkau tikrą, bet kiek saugesnį peilį už tuos, kuriais pats švaistausi virtuvėje. Dabar ji juo pjausto salotas ir agurkus. Įsipjauna pirštą — užklijuoju.

Ketvirtas dalykas, kurį privalo daryti tėčiai — suvokti gyvenimo prioritetus. Labai patogu numesti vaiką mamai ir tikėtis, kad ji viskuo pasirūpins, o pačiam brauzyti po internetą ir šiaip ūkiu užsiimti. Paaiškinkite man tokį paradoksą: tėtis, tarkim, yra koks nors specialistas, kad ir programuotojas. Begalę laiko jis praleidžia skaitydamas visokią techninę literatūrą, naršydamas po internetą ir skaitydamas kokius nors rokiškius rabinovičius, kažką apie automobilius, kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar panašiai. Tačiau jis nėra perskaitęs nė vienos knygos apie vaikų auklėjimą, auginimą ar ugdymą. Kas, tau, tėti, svarbiau: tavo šūdo verti žaisliukai ir beprasmės interneto blevyzgos, ar tavo tikroji tąsa ir prasmė — tavo vaikas? Visokiems šūdniekiams laiko atranda visi, o va savo vaikams ir informacijos paieškoms apie juos — labai sunkiai. „Ai, mama viską žino, ką čia aš…“ Taip paskui tėvas savo dvimetį laiko atsargiai arba žiūri į jį bailiomis akimis ir stengiasi pirmai progai pasitaikius sprukti į savo urvą — kur nors prie automobilio ar kompiuterio. Arba jei mama nueina į tualetą, už durų stovi du kaukiantys vaikai: vienas mažas ir kaukiantis visa gerkle, kitas didelis ir kaukiantis mintyse „kad tik ji greičiau išeitų ir vėl gyvenčiau ramiai“.

Tėti, apsispręsk, kas tau svarbiausia. Tavo kompiuteris ar telefonas greitai bus tik metalo laužas. Automobilis taip pat. Naršyti po internetą skaitant beprasmes ir nenaudingas sapaliones — tas patas, kas narkomanija. O štai šalia auga tavo vaikas. Kaip manai, kam jis po dvidešimties metų skambins, norėdamas pasikalbėti, pasitarti ar tiesiog pasilabinti? Tau ar savo motinai? Ar, tiksliau, kuriam iš viso neskambins?

Beje, kai mano žmona buvo nuostabiojoje pilvotoje padėtyje, aš apie vaikus irgi neskaičiau, nors ji labai norėjo, kad būčiau skaitęs. O aš žinojau, kad ateis laikas ir aš savo dar atsiskaitysiu. Ir skaitau, ir domiuosi, ir savo nuomonę, kaip matote, turiu. Be to, dar randu laiko ir savo šūdniekiams bei pomėgiams. Nors jiems rasti laiko tikrai nėra lengva, nes yra kur kas svarbesnių ir atsakingesnių užduočių.