Knygų krūvelė 2023, #8

Ir štai paskutinė knygų krūvelė iš jau praėjusių metų. Tiesa, joje ne 10, o 11 knygų. Nusprendžiau tą paskutinę prijungti 😀

#71. Carlo Rovelli – White Holes

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Na, kaip knyga apie dirbtinius protus nepatiko, taip šita apie baltąsias skyles – nepaprastai.

Baltosios skylės yra tai, kuo kada nors tampa juodosios skylės – bent jau kilpinės kvantinės gravitacijos teorijoje. Tai yra bendrosios reliatyvumo teorijos papildymas, kai pastaroji nustoja „veikti“. T.y. pagal bendrosios matematiką gaunasi, kad juodosios skylės viduje yra singuliarumas, kas biškį prieštarauja informacijos nesunaikinamumo faktui. Tuo tarpu kilpinė kvantinė gravitacija apibrėžia, kad geriausiu atveju juodosios skylės viduryje galime aptikti Planko žvaigždę – t.y. beveik iki Planko dydžio (minimalaus įmanomo) susitraukusią žvaigždės liekaną, kuri nuo milžiniško susitraukimo paskui „atšoka“, kaip kamuoliukas nuo žemės, ir juodoji skylė išsiverčia į baltąją.

Labai įdomu tai, kodėl dar nelabai pastebima tų baltųjų skylių – paskaičiavus gaunasi, kad dėl baisinio laiko sulėtėjimo skylės viduje artimiausią atšokimą iš pačių pirmųjų skylių tikėtina pamatyti po 14 milijardų metų – t.y. vos vos tiek, kiek dabar Visatai metų. Per kitus porą milijardų metų gal pamatysime 🙂

Na ir Planko žvaigždžių liekanos gali būti vienas iš tamsiosios medžiagos paaiškinimų.

Autorius labai smarkiai tiki savo teorija, nes kaipgi kitaip, bet tuo pačiu pripažįsta, kad mokslas yra toks daiktas, kur reikia viskuo abejoti ir visa tai gali būti vėliau paneigta.

Knygulė sudėliota smagiai, aiškiai, su minimumu specialiųjų terminų, bet pakankamai giliai, atliekant įsivaizduojamą kelionę už juodosios skylės įvykių horizonto ir gilyn.

Rekomenduoju visiems gykams ir ne tik.

#72. Judy Melinek, T.J. Mitchell – Working Stiff: Two Years, 262 Bodies, and the Making of a Medical Examiner

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Uch, dar viena labai pradžiuginusi knyga, bet tikrai ne kiekvienam: ji ganėtinai pilna detalių, kurios jautrius ar tiesiog neprijaučiančius medicinai gali išmušti iš vėžių.

Kaip ir sako ilgas pavadinimas, čia yra sudėti du autobiografiniai Judy Melinek metai dirbant tiriančiąja patologoanatome Niujorke.

Autorė yra gerąja prasme pamišusi dėl patologoanatomijos. Tas justi net ir iš knygos teksto ritmo, kai galima pajusti kad ją „užneša“ į smulkmentas ir pikantiškus nukrypimus.

Daug įdomumo buvo sužinant apie visokius tiriamojo ir kriminalinio pobūdžio niuansus nagrinėjant aukų kūnus, apie visą procesą, apie tai, kuo skiriasi mirties priežastis ir aplinkybės ir dar daug daug visko.

Autorei išpuolė padirbėti prie konvejerio ir po rugsėjo 11-osios, kai iš dangoraižių vežė kūnus ir jų gabalus rūšiavimui ir identifikavimui.

Rekomenduoju, bet tik jei kūnų pjaustymas, odos lupimas ir kitos įvairios smulkmenos jūsų negąsdina. Aš tuo tarpu gan neblogai sugebu žmones ir kitus padarus sudaiktinti ir man buvo žiauriai įdomu.

#73. Pamela Ryckman – Candace Pert: Genius, Greed, and Madness in the World of Science

Audio, ⋆⋆⋆⋆

Čia toks nukrypimas su biografija gavosi. Nieko nebuvau girdėjęs apie šitą mokslininkę, bet dabar džiaugiuosi apie ją sužinojęs.

Trumpai: moteris kartu su kitu mokslininku atrado opioidų receptorių smegenyse, kuris veikia ir su endorfinais. Kita jos darbo dalis buvo peptidai, apie kuriuos parašė virš 250 mokslinių straipsnių. Vienas jų, T-peptidas, buvo tinkamas AIDS gydymui ir gerokai pigesnis už to meto prieinamus vaistus.

Deja, mokslininkė buvo labai nutrūkus (plius turėjo bipolinį sutrikimą) ir susidirbo su licencijavimu. T-peptidą stumdė iš po skvernelio įvairiems „pirkėjų klubams“, kurie užsiimdavo vaistų kontrabanda sergantiems AIDS. Žymusis filmas „Dallas Buyers Club“ yra apie Ron Woodroof, kuris tą T-peptidą ir perpardavinėjo bei pats juo gydėsi. Tiesa, filme paminėtas kitas vaistas ir kitoks jo kelias bei nėra užuominų apie ponią Pert. Visgi jos reikšmė tame reikale yra didelė.

Deja, kai ponia Pert pabandė komercializuoti peptidų gamybą ir taikymą, smarkiai prisidirbo. Prisidirbo su licencijomis, su nerealistiškais planais, su visokiais keistais finansuotojais ir dar daugybe kitų reikalų. Jei neseniai sekėte Theranos ir Elizabeth Holmes istoriją, tai Candace Pert turėjo su ja daug panašumų. Tik tiek, kad numirė prieš visai tiesai paaiškėjant.

Labai pačiuožus buvo motera, rekomenduoju apie ją sužinot. Gal net ir jos pačios knygų paskaityt. Ji darė tyrimus ir rodė tokius rezultatus, dėl kurių iš jos atvirai tyčiojosi, kad atseit pina magiją ir burtus į mokslą. Pvz. kad jogos ar meditacijos pagalba galima gydytis nuo daugybės ligų ar negalavimų – kas šiais laikais yra jau įrodyta dėl tų pačių cheminių komunikacijos molekulių ir receptorių. Taip, mes galime vien intensyviai galvodami ir kvėpuodami paskatinti savo imuninę sistemą veikti intensyviau. Klajoklio nervo teorija irgi suteikia tam pagrindo.

#74. Stephen W. Porges, Seth Porges – Our Polyvagal World: How Safety and Trauma Change Us

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Labai įdomi knyga ir verta susipažinti, manyčiau. Joje aprašoma viena gan nauja (1994 m.) evoliucinė, neurologinė ir psichologinė teorija, siejanti emocijų reguliavimą, socializavimąsi ir baimės reakciją su klajokliniu nervu (nervus vagus).

Mano interpretacijoje tas klajoklinis nervas yra mūsų paveldėtos priešdriežinės smegenys (nes nuo driežų, t.y. reptilijų, atsiskyrėm gan seniai). Jis yra autonominės nervų sistemos dalis, atsakingas už vidaus organų veiklą, taip pat pavojaus signalų apdorojimą ir reakciją į juos.

Ši teorija smarkiai išplečia senesnes teorijas, pagal kurias žmogus yra arba mąstantis racionalus padaras, arba pavojaus akivaizdoje persijungiantis į „bėk ir rėk“ instinktų valdomą gyvulį. PVT prideda ir trečią – apsimetimo mirusiu variantą, kuris paaiškina, kodėl kai kurie žmonės ypač didelio streso ir pavojaus situacijose iš esmės „atsijungia“, o juos paskui kaltina, kad jie vėplos ir nekovojo dėl savo išlikimo arba (dažnai naudojamas prietaras prievartavimų atveju), kad nekovojimas yra dalinis sutikimas. PVT teigia, kad yra ta trečioji būsena, kurioje įvyksta išsijungimas, atsiribojimas ar net nuoalpis.

Plius PVT įdomiai apibūdina visų trijų būsenų sankirtas ir persimaišymą. Kaip pvz. sportą, kuriame žmogus išlieka sąmoningas, tačiau kovoja dėl laimėjimo ar pan.: t.y. persimaišo saugi racionali ir į bendravimą orientuota būsena bei „bėk ir rėk“ elementai.

Tai va tokia įdomi knygelė, kurioje dar taip pat papasakojama, kaip psichologinės traumos yra ne vien psichologinės, tačiau įneša į mūsų autonominę nervų sistemą dar ir realius fizinius (anatominius ir fiziologinius) pokyčius. Privertė gerokai susimąstyti žvalgantis į aplink esančių žmonių reakcijas, elgesį ir kartais neracionalų mąstymą: kiek daug mus įtakoja seniai patirti dalykai ir kiek klajoklinis nervas dirba už mus to visai nesuvokiant – bei įtakoja sprendimus.

#75. Luke Harding – The Snowden Files: The Inside Story of the World’s Most Wanted Man

Audio, ⋆⋆⋆⋆

Nu ką, filmą apie Snowdeną mačiau jau, bet jis, aišku, labai neišsamus, palyginus. Nors va šita knyga man irgi biškį savotiška pasirodė vietomis.

Jei dar kas netyčia nežinote, kas toks tas Edward Snowden, tai jis toks buvęs kompiuterių administratorius, dirbęs kontraktoriumi CIA, NSA ir dar ten kažkam. Kaip adminas, turėjo biškį daugiau priėjimo, nei jam priklausė ir prisižiūrėjo, kaip NSA užsiima nelegaliu savų amerikonų šnipinėjimu (ir ne tik jų). Jam biškį nunešė stogą ir jis prisivogęs superslaptų dokų išėjo į pasaulį šnekėtis su žurnalistais ir kai ką viešinti. Deja, niekas už tai jo nenorėjo pagirti ir paglostyti ir jis dabar, vargšas, gyvena jau 10 metų ruzioj, nes daugiau niekas jo nepriima.

Tiesa, vėliau buvo rimtų pogromų ir NSA gavo per nagus ir per galvas už konkrečiai tikrai neteisėtą elgesį ir pernelyg didelį įsijautimą į „tikslas pateisina priemones“. Aišku, ar nuo to kas realiai pasikeitė – man didelis klaustukas…

Na, tai įdomi knyga šiek tiek iš Snowdeno biografijos pusės, iš to, kaip jis su žurnalistais bandė susisiekt, kaip spruko. Visgi knygoje man buvo per daug beletristikos apie susijusius, bet atskirus įvykius. T.y. apie patį Snowdeną joje tikrai palyginus nedaug. Pavadinimas toks biškį dviprasmiškas: lyg ir apie failus, lyg ir apie žmogų. Tai apie failus, sakyčiau, daugiau.

Tuo pačiu šita knyga papildo tą rinkinuką, apie kurį kalba šiuolaikiniai kovotojai už privatumą ir laisvę internete.

Niūrokas toks skaitymėlis/klausymėlis.

#76. Christopher Wylie – Mindf*ck: Cambridge Analytica and the Plot to Break America

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Apie šitą knygą sužinojau knygoje „Privacy is Power“. Aprašymas pasirodė gan įdomus, todėl nusprendžiau ir ją suklausyti.

Galiu pasakyti tik tiek, kad buvo labai įdomu. Įdomioji dalis buvo, kad kai dar buvo tokie Facebook Apps, tai per tuos appsus galima buvo gauti visą vartotojo profilį ir jo draugų profilius bei visų jų veiklas feisbuke. Konkrečiai saugumo ir privatumo skylė, jei manęs paklausite.

Ką ir padarė Cambridge Analytica: paleido clickbaitinį appsą, prisirinko asmeninių duomenų, padarė su jais visokių gudrių analizų ir tada ėmėsi pagal užsakymus modeliuoti minios nuotaikas.

Trumpai tariant, Cambridge Analytica su savo visais abejotinos reputacijos klientais prastūmė Brexitą ir Trumpą į prezidentus. Tiek prakišinėdami personalizuotas reklamas, tiek burdami visokius vėplas į grupes, tiek dirbdami ir tiesiogiai fiziškai per susitikimus ir panašiai. Labai aukšto lygio manipuliacijos, turiu pasakyti. Dar jie vartė visokias varganas Afrikos vyriausybes, bet kam ta Afrika įdomi?

Tai va maždaug taip. Eilinis įrodymas, kad reikia galvoti, kur ir kiek savęs paliekam skaitmeniniame pasaulyje bei kas iš to gali gautis.

#77. Shehan Karunatilaka – The Seven Moons of Maali Almeida

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Lankans can’t queue. Unless you define a queue as an amorphous curve with multiple entry points.

Ooo, kokia knyga! Išgirdau apie ją per BBC WS, nes vis reklamavo, kaip savaitgalį su jos autorium kalbės.

Knyga iš tų retesnių, kurios pasakojamos antru asmeniu (panašiai, kaip seniau skaityta korėjietiška „Prašau, pasirūpink mama“), nors ne 100%. Joje pasakojami įvykiai iš Šri Lankos civilinio karo pradžios 80-aisiais, bet tik iš dalies.

Labai įdomiai supinta knyga. Kodėl aš ją norėjau paklausyti apskritai? Turbūt dėl tos pačios priežasties, kaip ir indonezietišką „Beauty is a Wound“. Praplėsti tiek literatūrinį, tiek išsilavinimo akiratį.

Nemažai sužinojau tiek apie pačią Šri Lanką, tiek apie jos liūdną ir kruviną kasdienybę. Bus apie ką pabrauzyt daugiau.

Knygoje supinta dokumentika, mistika, gili ironija ir netgi kažkiek mitologija. Pagrindinis veikėjas atsibunda kažkur ir negali suprast, kur yra. Negali suprast, kas jam atsitiko, kas vyksta aplink ir panašiai. Ir nieko nuostabaus: jis šviežiai mirė. Ir kai jau tai suvokia, prasideda jo kelionė tarpiniame pasaulyje: aiškinimasis, kas nutiko; bandymai kažką pataisyti gyvųjų pasaulyje; kova su demonais ir panašiai.

Jei pomirtinis pasaulis būtų toks, kaip šioje knygoje, mielai juo tikėčiau. Mano galva, vienas iš geresnių.

‘Most of these jokers went home with their corpses. Some pissed off to The Light. We decided to stay,’ says the Brit.

‘Why?’

‘You know how much I pay for this holiday?’ says the Frenchie. ‘How much I save up? My wife go home with her corpse. I say bye-bye.’

Visas pasakojimas ir veiksmas toks, kad sunku nuo jo atsiplėšti. Veiksmas veja veiksmą, nors yra ir laiko pamąstymams ir filosofijai. Apimtis nėra maža, bet balansas tarp veiksmo, pamąstymų, praeities pasvarstymų man tobulas. Pabaiga, tiesa, kiek nuspėjama, bet šiuo atveju nėr blogai – pagrindinis veikėjas jos nusipelno.

Įgarsinimas irgi labai tinkamas. Knygą įskaitė Šri Lankos aktorius ir dainininkas, nemažai gyvenimo praleidęs UK. Tad jo anglų kalba puiki, tačiau lengvas akcentas ir teisingai sudėlioti jaustukai ir intonacijos veikėjų dialoguose knygos klausymą labai praturtina. Panašiai jaučiausi klausydamas „Cutting for Stone“, kur indo gyvenimą taip pat indas aktorius įgarsino – nuostabiai perteikta autentika.

Labai rekomenduoju.

#78. Shawna Yang Ryan – Green Island

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Pirma mano perskaityta taivanietiška knyga… wrong. Knyga apie Taivaną, bet autorė, deja, yra amerikonė, kad ir pusiau taivanietiškos kilmės. Ech. Nors, anot internetų, šiai knygai parašyti ji skyrė daug laiko keliavimui po Taivaną ir kapstymuisi po archyvus. Tai bent jau gera knyga apie Taivaną, jei ir ne taivanietiška.

O knyga tikrai gera. Pirmas dalykas, ji apima ilgą istorinį laikotarpį nuo 1947-ųjų ideologinių valymų iki 2003-iųjų SARS epidemijos. Antras, tame laikotarpyje yra sudėliota daug įdomių istorinių akcentų, kurie nemažai paaiškina, kodėl Taivanas yra toks, koks yra ir kokia, deja, liūdna, kruvina ir sunki jo istorija.

Knyga apima vienos moters gyvenimą nuo pat gimimo iki brandaus amžiaus. Joje yra visko: tėvo praradimas, nes kažką politiškai pašnekėjo; varganas šeimos gyvenimas kažkur Taivano užkampyje; rožinių akinių pametimas; emigracija; draugo išdavimas dėl savo šeimos gerovės; nusivylimai; susidūrimas su slaptosiomis tarnybomis ir dar SARS.

Labai džiaugiuosi perskaitęs. Kadangi autorė kūrybiškojo rašymo specialistė, knygoje justi jos literatūrinis išprusimas – jau seniai su angliška knyga tiek žodyną naudojau ar, juo labiau, Urban Dictionary. Literatūrinė knyga, yra ką veikti su jos tekstu.

Smarkiai rekomenduoju.

#79. Hiromi Kawakami – Mokytojo portfelis

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Treti metai, galima sakyti, jau tikrai tradicija: gruodį perskaičiau eilinę japonišką knygą, kurioje pagrindinė veikėja yra moteris. Tiesa, ši knyga bus ne vienintelė aplink Naujuosius, nes ir sausį žadu šį tą japoniško moteriško paskaityti.

Patinka man tokio stiliaus knygos. Šiek tiek abstrakčios. Veikėjai tokie šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, trenkti. Man ši knyga turėjo daug sąskambių su „Eleonorai Olifant viskas gerai“. Tik tiek, kad šioje knygoje mažiau visokių aplinkinių trukdžių, veikėjų mažai, aplinka taip pat mažai kintanti.

Knyga tokia, nu labai japoniška. Darbas, alkoholis, vienišumas ir kitos tiek Japonijos, tiek apskritai didmiesčių bėdos. Pagrindinė veikėja, anot jos pačios žodžių, „nedraugaujanti su laiku“. Neatitinkanti savo amžiaus nei elgesiu, nei mąstymu, lyg mažas vaikas, apsimetantis suaugusiu – dirba, geria, gyvena savarankiškai.

Ir dar tai knyga apie meilę. Šiaip man dažnai būna, kad kai pagrindiniai veikėjai elgiasi kvailai, mane pradeda nervinti – nu kaip taip, blė, galima. O va šioje knygoje kažkaip nenervino, buvo net visai smagu ir kažkaip šiltai malonu.

Na, tai kas čia pas mus japonistikos mylėtojai – prašom jamti ir skaityti.

#80. Oliver Burkeman – Four Thousand Weeks: Time Management for Mortals

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Aš kažkaip labai nemėgstu visokių self-help knygų. Dauguma atvejų jos yra visoks šlamštas, dažnai prasilenkiantis su kasdieniu gyvenimu. Na, apie šitą atsiliepimai buvo neblogi, tai nors ir nedegiau dideliu noru, bet visgi nusprendžiau duoti jai šansą.

Su šita knyga turbūt patyriau artimiausia tam, ką galima būtų pavadinti nušvitimu.

Turėjau įtarimų, ypač, kad pavadinime yra „Management“, sulaukti daug visokių paaiškinimų, kaip ten ką prioritetizuoti, kaip susidėlioti tvarkaraščius, nu ir panašiai, ypač, kad autorius buvo visiškas productivity geek ir kadaise jo straipsnių internetuose buvau skaitęs.

Gimus pirmam vaikui jam užsitrumpino smegenys ir jis suprato, kad tas perdėtas produktyvumas yra nesąmonė (ką aš pats žinau jau bile kaip seniai – niekaip nesuprantu, iš kur aš toks protingas).

Tai va šita knygelė yra ne tiek techninė, kaip aš turėjau nuojautą, o praktiškai beveik visiškai filosofinė – ir čia yra jos jėga bei malonumas ją vartoti. Autorius dalinasi savo patirtimi, gyvenimo trumpumo filosofijos istorija, pavyzdžiais ir pan. Be to, knyga labai pozityvi.

Buvo ir biškį produktyvumo patarimų, bet siaubiai minimaliai. Man patiko ir užstrigo tik vienas: turėti du todo sąrašus. Vieną iš jų ribotą, su 5-10 (pačiam apsispręsti) punktų, kuriuos reik padaryt. Ir antrą bile kokio ilgio, kiek patinka. Bet sprendžiant, ką imti ir padaryti – žiūrėti tik į pirmąjį. Jei pirmam vieną punktą išbrauki – gali ten perkelt kokį nors punktą iš antrojo ilgojo sąrašo. Ir vėlgi – šita mintis patiko, nes aš pats taip darau ir pats taip sugalvojau. Nu va.

Neblogai derinasi su pozityviuoju nihilizmu šita knyga. Aš galiu visiems palinkėti nuo savęs – darykite mažiau, ne daugiau. Ir būkite kuo lankstesni atsisakydami visokių veiklų. Pusiau tingus gyvenimas yra pats geriausias.

#81. Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – Pranešėjas ir Prezidentas

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Pagal žmonos primygtinį reikalavimą (nes negaliu to vadinti „rekomendacija“) perskaičiau ir aš šitą knygą. Biškį jos baidžiausi, nes „Kabinetas 339“ man pasirodė žiauriai neįdomus ir beveik apie nieką.

Šioji knyga man pasirodė kur kas įdomesnė, detalesnė ir daugeliu atvejų konkretesnė. Aišku, apie ką, dėl ko, kas su kuo ir panašiai. „Kabinete“ man visi reikalai atrodė labiau pritempti ieškant „pričinių“, kaip mano močiutė sakydavo.

Ši knyga atgaivino visus begalinius Nausėdos nusišnekėjimų atvejus, kilusius šaršalus ir kitas su juo susijusias tragedijas. Knyga labai konkrečiai apie tai, kokį gandoną turim vietoj prezidento, homofobą su fašistiniais polinkiais (galima tai vadinti „krikdemiškomis vertybėmis“, bet soriukas – ne, tai yra fašizmas):

– Privalome būti atsargūs klausydami samprotavimų, kad reikia leisti žmogui gyventi taip, kaip jis nori, kad jis galėtų rinktis laisvę gyventi vienas arba ne vienas, nes visada už to gali slėptis ilgos interesų ausys, – interviu kalbėjo Nausėda.

O šiaip tai aš balsuočiau už Nausėdą: jei būtų pasirinkimas tarp jo ir Vėgėlės ar, neduoktudie, Žalimo. Dėve dėve, žiūrint į kandidatų sąrašą 2024-ųjų rinkimams man yra tragiškai baisu.

⋆⋆⋆⋆⋆

Vakarodami po naujametinio Marijono Mikutavičiaus koncerto Žalgirio arenoje kažkiek svarstėm, ar toks didelis knygų (ypač suklausytų, o ne perskaitytų) užsilieka atmintyje. Draugų vertinimu aš prisimenu daug. Man pačiam irgi buvo tokia dilema iškilus: gal geriau mažint tempą, skaityt/klausyt ramiau, kokybiškiau? Bet aš supratau, kad man pačiam nelabai svarbu atsiminti, ką aš ten suklausiau ar perskaičiau. Tai, kas tikrai įdomu ar svarbu – užstringa dėl emocijos. O pats svarbiausias dalykas yra tas, kad man patinka gyventi tame pasakojimų, istorijų ir žinių sraute.

Kaip visada, statistika:

• Klausaknygės: 67
• Skaitaknygės: 14
• Lietuviškos: 14
• Angliškos: 66
• Ispaniškos: 1
• Mestos nebaigus: 3 (šitų neskaičiuoju, kaip „perskaitytų“, aišku)

Čia taip juokingai gavosi, kad skaitytų knygų kiekis sutampa su lietuviškom, bet nėra tiesioginio sutapimo. T.y. klausiausi aš ir lietuviškų, skaičiau taip pat ir angliškas.

Nieko neperskaičiau ir neperklausiau rusiškai. Gal 2024-aisiais kokią pasiimsiu. Pradėjau antrą ispanišką, bet tokią sudėtingą ir didelės apimties, kad teko pasiimti pertrauką – paprasčiausiai pavargau nuo jos.

Ateinantiems metams turiu tikslą daugiau knygų būtent perskaityti, bet kiekio neturiu užsibrėžęs. Kelionė Taivanan labai smarkiai atėmė laiką skaitymui, per du mėnesius ten perskaičiau vos kelis puslapius.

Užsirašiau dalyvauti lengvame iššūkyje pas bičiulį Timą „12 storų“. Prajuokino „storos“ knygos apibrėžimas: virš 200 psl. Man stora yra bent jau virš 400 psl., bet, aišku, viskas reliatyvu.

Žinoma, turiu užsibrėžęs ir vėl kokią nors ispanišką perskaityt. Gal pratęst ir su ta, su kuria biškį pasikankinau.

2024-iesiems turiu ir visai netikėtų, bet labai rimtų planų. Tačiau apie juos – kai bus kažkas įvykdyta, gal vasarop.

O šiaip senieji metai pasibaigė su liga ir naujieji prasideda su kita 😦 Vėl pertrauka sporte ir snargliai su gerklės skausmais 😦 Nežinau, gal truputį persistengiau savo ištvermę ir jėgą stumdamas bei išvarginau imuninę sistemą, reikės biškį persikalibruot. Nesmagu sirgti.

Tai va šitaip va.