Tvarka bus! Arba vaikai ir taisyklės

Šis įrašėlis — mano užrašai iš A. Landsbergienės seminaro „Kaip mokyti vaiką laikytis taisyklių“. Jei jums ši tema įdomi ir aktuali — skaitykite. Tiesa, aš čia kiek pripaisčiau ir nuosavų minčių, bet, manau, nuo esmės tikrai nenukrypau.

Visų pirma, kam reikalingos taisyklės namuose? Ogi tam, kad būtų tam tikra tvarka. „Tvarka“ nereiškia, kad pakampėse neturi būti dulkių kuokštukų. Kai kuriose šeimose tie kuokštukai niekam nerūpi, bet dėl to nereiškia, kad šeimoje nėra tvarkos. Na, plačiąja prasme. Visos šeimos skirtingos: vienose griežtai galima tik prie stalo valgyti, o kitose — nors ir ant pianino atsisėdus aukštyn kojom. Svarbu, kad būtų laikomasi šeimoje nusistatytų taisyklių ir kad tos taisyklės atitiktų būtent pačios šeimos vertybes. Jei taisyklės prieštarauja vertybėms — tai tokios taisyklės nieko vertos ir jūs patys greitai nebenorėsite nei patys jų laikytis, nei dar vaikus prievartauti…

Taisyklės reikalingos tam, kad būtų pusiausvyra. Jos būna visada. Jei tėvai bijo kurti taisykles, jas sukuria vaikai. O kai vaikai šeimoje kuria taisykles — lauk katastrofos. Nes šeimoje taisykles turi kurti tėvai, o ne vaikai. Tam tėvai ir yra tėvai, o vaikai — vaikai. Jei šie vaidmenys kažkaip susipainioja, jei taisykles pradeda kurti vaikai — krizė nebetoli.

Antras punktas — kodėl vaikai nesilaiko taisyklių? Neversiu jūsų mąstyti, o atsakysiu tuoj pat — todėl, kad nėra autoriteto. Jei yra pagarbą keliantis autoritetas — taisyklių bus laikomasi. Be abejo, ribos bus bandomos visada. Greičiausiai visą gyvenimą, bet taisyklių bus laikomasi. Jei (dar) neskaitėte mano kopijuoto įrašo apie kelis policininkus, tai eikite ir skaitykite. Tada grįžkite ir tęskite.

Trečias punktas — paklauskite savęs, kaip laikotės taisyklių. Pati paprasčiausi savęs patikra: kaip dažnai viršijate greitį. Na, netikiu, kad neviršijate, jei tik vairuojate. Galbūt neviršijate smarkiai — išnaudojate „leistinus“ +10 km/h. Gal kartais išdrįstate ir daugiau. Bet argi to nedarote? Va tik autoriteto ir žinomų pasekmių baimė arba sąmoningas nenoras išsiskirti su pinigų suma nuo to kažkiek sulaiko.

Taip ir su vaikais. Jei jie žinos taisykles ir žinos gresiančias pasekmes — jie taisyklių laikysis. Be to, vaikams patinka taisyklės, nes jie jaučiasi saugūs. Aišku, jie to niekada taip neįvardys, kad jiems „patinka taisyklės“. Bet moksliniai tyrimai tą rodo. Jei nėra taisyklių, tai vaikai auga pabaisomis. Ir ne dėl to, kad būtų blogi, o dėl to, kad pasaulis jiems atrodo baisus ir neteisingas. Tad jie auginasi atitinkamus nagus ir dantis — kad išgyventų. Ar suprantate? Nėra taisyklių ir pasekmių sistemos — vaikai jaučiasi nesaugiai.

Mano galva, svarbu duoti šansą pasitaisyti. Nustatyti kokią nors ribą, kurią peržengus bus taikomi kažkokie suvaržymai. Nesakau „bausmė“. Dažniausiai turi būti pasekmė. O su mažais vaikais dar geriausia ir aiški bei tuoj pat vykdoma.

Sakykim, išterliojai ką nors dažais ar maistu — imk servetėlę ir išvalyk. Varyti vaiką už išterliojimą į savo kambarį „pasėdėti ir pamąstyti“ yra nelogiška nesąmonė. Vaikui būti aprėktam — taip pat.

Jei vaikas netinkamai pasielgė, prasivardžiavo, įžeidė ar panašiai, logiška reikalauti atsiprašyti. Jei to nepadaro, galima reikalauti tris kartus. Po trečio karto galima varyti ir į savo kambarį ir pamąstyti apie netinkamą elgesį. Nes tai normalu: jūs nenorite būti vienoje patalpoje su netinkamai besielgiančiu vaiku. Tą, beje, būtina paaiškinti: aš varau tave į tavo kambarį todėl ir todėl. Kai būsi pasiruošęs bendrauti taikiai — gali grįžti.

Aš žinau, kad logiškai mąstyti, ypač kai kuriose „ekstremaliose“ situacijose nelengva. Bet vieną kartą galite pasielgti patys netinkamai: spontaniškai nubausti, aprėkti vaiką — tačiau po to galite apmąstyti situaciją, pasikalbėti su vaiku ir nuspręsti kartu, ką darysite kitą kartą tokiu atveju. Juk neprivalom būti tobuli iš pirmo karto. Mums, tėvams, irgi reikia mokytis. Tik svarbu nepamiršti į tą procesą įtraukti vaiką — kai jie dalyvauja tokiuose svarbiuose nutarimuose, kokios nuobaudos jiems bus taikomos už kažką, patikėkit, jie jaučiasi svarbūs ir įvertinti 🙂 Žinau iš asmeninės patirties, todėl rekomenduoju drąsiai.

Labai labai labai svarbu atskirti svarbius dalykus nuo nelabai svarbių. Kaip siūlo pati Austėja, reikia taikyti šviesoforo sistemą. Yra raudonos taisyklės, kurių negalima laužyti absoliučiai niekada jokiais atvejais. Sakykim, higienos klausimai, saugumo (juk niekada neleisite vaikui pasivaikščioti judrios gatvės viduriu, ar ne?) ir sveikatos. Kitos taisyklės gali būti „geltonos“, t.y. kartais pakeičiamos. Na, kad ir ėjimas į lovą tam tikrą valandą. Per vaiko gimtadienį tikrai neverta išvaryti visų draugų ir liepti eiti į lovą, nes „jau laikas“. Taip pat ši taisyklė gali būti keičiama savaitgaliais — kad ir kokį filmą ilgiau pažiūrėti. Na, o žalia yra tai, kas leidžiama visur ir visada. Sakykim, kai kurie tėvai leidžia vaikams rengtis taip, kaip jie nori, išskyrus paskutinę dalį, būtiną sveikatai užtikrinti. Na, gali būti su vasarine suknele ir žiemą, tik kad į lauką eitų su kokybišku kombinezonu.

Kai kurios „spontaniškos“ taisyklės šauna tėvams į galvą dėl jų pačių vidinių problemų, bet ne dėl vaikų gerovės. O kartais ir nuolatinės. Sakykim, tėvai dažnai varžo vaikus dėl aprangos, nes nori, kad jie „padoriai atrodytų“. Jo, yra tam tikros padorumo ribos, nuogo vaiko į lauką neleisi, turi būti kažkoks saugus minimumas. Bet pati Austėja pasakojo, kaip jos dukra pro tėvelių kandidatų į darželį nosis pralėkė vasarą apsirengus su baisia ceratine suknele ir žieminiais batais. Tėvai apakę, kieno gi čia toks vaikas. O darželio direktorė sako „Mano…“ Na, va, tą dieną jos dukrai sušvietė taip apsirengt. Vieną dieną palakstė perkaitusiomis kojomis, antrą jau pati žieminių batų nebenorėjo. Taigi su kai kuriomis taisyklėmis reikia leisti vaikams ir patiems eksperimentuoti ir pamatyti, kokios gali būti pasekmės. Nebijokite, kad jūsų vaikas atrodys kažkaip „ne taip“. Kol nėra pavojaus sveikatai — tai tikrai nelabai svarbu. Net ir sušalti vaikui galima leisti — ir gerokai daugiau, nei jūs patys pamanytumėte. Žmonės apskritai ne nuo sušalimo suserga, jei dar nežinojote netyčia. Nėra tokio „peršalimo“, yra krūva virusų, kurie su šiuo pavadinimu susiję pagal simptomus.

Tai kaip išmokyti vaiką laikytis taisyklių? Ogi pradžiai jas sugalvoti, tada pradėti taikyti ir tada parodyti, kad už jų nesilaikymą gresia pasekmės. Ir ne tik gresia, jos dar ir įvyksta. Šioji „įvykimo“ dalis yra sudėtingiausia. Reikia ir vidinės ištvermės, ir disciplinos, ir, kartais, saviprievartos. Kartais paprasčiausiai kokį nors nusižengimą norisi praleisti pro akis.

Sunku ir tai, kad pasekmių taikymas ne visada atrodo toks veiksmingas, kaip norisi. Kartais ir dešimt kartų, ir dvidešimt reikia kartoti tą patį. O kartais ir penkis šimtus, kol pradeda matytis rezultatas. Praeina dveji metai ir staiga pamatai savo darbo vaisių. Žinote, būna gera. Nors atrodo, ar verta buvo tiek laiko vargti? Gal buvo galima kaip nors paprasčiau? Su diržu, sakykim? Deja, su diržu tik blogiau: smurtas prie gero niekada nepriveda. Geriausiu atveju įvarysi vaikui baimę (tikrai ne pagarbą), o blogiausiu atveju kada nors gausi snukin atgal.

Per seminarą buvo pateiktas detalus nupasakojimas, kaip galima vaiką tramdyti, jei jį ištinka pykčio priepuolis. Tai atrodo maždaug taip: vaikas nunešamas ant lovos, paguldomas ant nugaros ir alkūnėmis atsirėmus į lovą rankomis per krūtinę ir šlaunis prispaudžiamas, kad negalėtų pabėgti. Ne per stipriai, tik tiek, kad būtų sulaikytas. Nesistebėčiau, jei šitas metodas atrodytų panašus į smurtą, kaip ir mušimas. Bet nėra. Tai yra tik sutramdymas. Smurtas būtų, jei tai būtų atliekama grubia jėga, per stipriai ir dar aprėkiant. O pats sutramdymas yra tiek švelnus, kiek įmanoma, bet pakankamai stiprus, kad būtų suvaržyta laisvė. Bet šis suvaržymas tinkamas tik mažiems, jaučiu, iki 2-3 metų vaikams ir tik išimtinai pykčio priepuolio metu, kai prasideda daiktų skraidymas, kandžiojimasis, mušimasis ir kiti agresyvūs veiksmai. Tada toks sutramdymas yra, galima sakyti, savigynos forma. Šį sutramdymą reikia taikyti tol, kol vaikas nutyla ir suglemba, kitaip sakant, galutinai išsikvepia. Tada greičiausiai pradės tiesiog verkti. Tuomet laikas jį paleisti, apkabinti ir pasikalbėti apie ką tik įvykusį reikalą.

Kažką panašaus esu pats išbandęs praktikoje. Veikia tikrai teigiamai. Tik negalima vaiko prie savęs spausti nugara į save. Pakaušiu gali išmušti dantis ar sulaužyti nosį.

Pykčio priepuoliai dažnai ir būna mažų vaikų reakcija į naujas taisykles, suvaržymus ar elementarų nesusikalbėjimą dėl kol kas mažo žodžių bagažo. Na, kai padaryti galima gerokai daugiau, nei pavyksta pasakyti. Tad pykčio priepuoliams reikia nusiteikti, niekur nuo to nedingsite. Jei dar apie pykčio priepuolius norite kokių nors patarimų, tai bandykit skaityti čia.

Kas čia dar… 90% vaikų yra paprasti ir „normalūs“ ir jiems nereikia kažkokių ypatingų taisyklių. Vienoje skalės pusėje yra vaikai, kuriems taisyklių nereikia, jie tokie tiesiog tobuli pupuliukai. O priešingoje — visiškai nevaldomi nenuoramos. Beje, tie dažniausiai visiškai nevaldomi gali būti ir autistai, ir kitokių medicininių problemų turintys vaikai. Tad su jais gyvenimas yra kitoks. Tiesa, pas gydytoją kreiptis verta turbūt išimtiniais atvejais. Be to, kaip nušvietė per seminarą, kartais problemos gali būti visai netikėtos ir pirmas dalykas, kurį reikėtų patikrinti kilus kažkokiems negeriems įtarimams — klausa. Gal vaikas tiesiog yra lengvai neprigirdintis. Pasirodo, tai vienas iš dažniausių sveikatos sutrikimų, trikdantis sėkmingą taisyklių taikymą. Vat jums ir prašom.

Nuoseklumo ir priežasčių-pasekmių formavimui bei sistemos įvedimui, manau, visai tinka knyga apie elgesio ugdymą. Tiesa, joje kai kas man atrodo perspausta, bet minčių duoda gerų.

Tai gal ir užteks šiam kartui.