Auklėjimas ir policininkai

Posted: 2013-05-28 in Tėvystė
Žymos:

Šįkart vėl apie auklėjimą ir tėvystę. Tik dabar ne pats rašysiu, o pasidalinsiu pora skyrelių iš Leszhek K. Talko knygos „Pagalbos — tapau tėčiu!“ Šiaip kopijuoti nemėgstu, bet tie skyreliai yra vieni iš tų, kurie, na, ypač teisingai nusako mano paties požiūrį ir taktiką. Knygą, beje, įsigijau du kartus. Vieną kartą su pilvota žmona valkiojomės po knygų mugę, o ten prie kažkokio staliuko toks simpatiškas vyriškis šitą knygutę ištraukė, padavė man ir sako „Manau, kad jums kaip tik, tikrai rekomenduoju“. Rekomendacija, beje, tikrai labai gera. O antrukart man ją padovanojo geriausias draugas — jo sugebėjimais parinkti įvairias dovanas ar lauktuves aš nuolat stebiuosi.

Ką gi, o dabar prie reikalo. Reikalas toks, apie kurį jau šiek tiek rašiau — kaip savo vaiko akyse neatrodyti beviltišku buduliu ar šiaip nepavojingu prietranka. Kaip sukelti pagarbą ir parodyti, kas visgi čia šeimininkas. Nes, na, kaip bebūtų gaila, vaikams turi būti aišku, kad gyvenimą valdo tėvai ir nuo to niekur nepabėgsi. Jei tėvai nebevaldo — lauk bėdos.

O štai toliau — skyreliai iš minėtosios knygos:

Trisdešimtas skyrius

— kuriame pasirodo keli policininkai

Ar teko matyti tėvų, bėgančių paskui vaikus ir rėkiančių:

— Tučtuojau liaukis, nulipk! Tuojau gausi į kailį!

Taip, tie tėvai jau neištveria. Ir tu labai greitai nebeištversi ir pajusi, kad netrukus neteksi kantrybės. Nes kiek pagaliau galima sakyti, kad vaikas nedūduotų, kai tu žiūri žinias arba rimtai kalbi? Greitai suprasi, kad galima sakyti penkis kartus ar net dešimt. Galima net šimtą kartų, ir vis tiek nepadės.

Kiek kartų galima sakyti, kad sviestuota letenėle nebraukytų per neseniai nudažytą sieną? Penkis? Dešimt? Šimtą?

Ar nori, ar ne, virsi piktu policininku. Tau dar padės žmona, kuri net labiau nusikamavusi ir anksčiau ar vėliau prieis prie to, kad — priremta prie sienos — ims vaikui grasinti:

— Pamatysi, sugrįš tėtis iš darbo ir tau parodys.

Ką konkrečiai parodys — to neatskleis nei vaikui, nei tau.

Ko gero, tikisi stebuklo. Kaip nors pasieksi, kad būtų smagu ir normalu, o vaikas, užuot daužęs langus, tepliojęs sienas ar traukęs staltiesę nuo stalo, sės piešti ar skaityti.

Viena tikra. Jeigu tai, ką parodysi, bus grūmojantis pirštas, vaikas pripažins, kad esi geras policininkas, kurio galima nepaisyti.

Jei parodysi diržą ir net panorėsi juo pasinaudoti, vaikas pripažins, kad esi piktas policininkas, kurio reikia bijoti.

Bet ir tai nepadės.

Ar nori sužinoti, kas padės? Keliauk į trisdešimt pirmą skyrių.

Trisdešimt pirmas skyrius

— vėl, atrodytų, apie automobilius

Įsivaizduok, kad važiuoji automobiliu. Sankryžoje užsidega geltona šviesa, tu spusteli ir pravažiuoji, degant raudonai. Girdi sireną ir matai veidrodėlyje policijos automobilį. Jame policininkas džentelmenas. Maloniai šypso, atiduoda pagarbą ir sako:

— Tikrai nuoširdžiai prašau, kad daugiau nevažiuotumėt, degant raudonai šviesai.

— Aišku, — atsakai. — Galiu važiuoti?

— Be abejo, — sutinka policininkas.

Privažiuoji kitą sankryžą, vėl užsidega prakeikta geltonoji. Spusteli. Policininkas vėl tave sustabdo.

— Juk tiek kartų prašiau, kad nevažiuotumėt, degant raudonai šviesai, — atsidūsta.

— Daugiau taip nedarysiu, prisiekiu, — mušiesi į krūtinę.

— Važiuokit, — policininkas mosteli ranka.

Dar kitoje sankryžoje laužai draudimą sukti kairėn.

Policininkas vėl tave sulaiko.

— Čia draudžiama daryti posūkį.

— Tikrai? — vaidini nustebusį. — Nepastebėjau. Matyt, užsižiopsojau. Tai nebepasikartos.

Taip ir važinėji. Ką tas policininkas tau gali padaryti? Nieko. Net juokas imadėl tokio pabarimo ir mano iš piršto laužtų pažadų.

Kitas policininkas — tai policininkas tinginys. Važiuoji, degant raudonai šviesai, o jam nesinori nei žvilgtelėti, nei paties vytis. Jei per dažnai laužai eismo taisykles, daugių daugiausia iššoks iš automobilio ir šūktels pavymui:

— Prašom nepažeisti taisyklių!

Bet prisipažink — kas klausys tokio klouno?

Aišku, yra ir blogasis policininkas. Tada padėtis visai kitokia.

Važiuoji mašina. Matai geltoną šviesą ir pagreitini. Po akimirkos veidrodėlyje išvysti policijos automobilį. Išlenda iš jo žaliūkas mentas. Tai policininkas psichopatas. Iš karto matyti, kad įsiutęs. Eina tavęs link keikdamasis, mojuodamas lazdele ir atsisegdamas pistoleto dėklą.

— Kas čia, po galais?! — riaumoja, pliaukši lazdele sau per koją ir kerta per krūmą. Viešpatie apsaugok, taip trenkė į medį, kad net įtrūko žievė.

— Kur tas vel… kuris važiavo, degant raudonai?!

— Tai aš, bet nepastebėjau, kad raud…

— Užsičiaupk! — plyšauja policininkas. — Manęs nedomina, ką matei, o ko nematei, šikniau! Turi būti tvarka!!!

— Supratau, pone pareigūne, — sakai.

— Jei dar kartą pamatysiu, kad laužai taisykles, pasodinsiu iki gyvos galvos! — baubia policininkas ir trenkia lazdele į artimiausią medį. Medis virsta.

— Pažadu, kad daugiau niekada…

— Gerai jau, gerai, — sako policininkas. — Varyk iš čia.

Nuvairuoji iki kitos sankryžos. Suki į kairę, nors nevalia. Policininkas išdygsta lyg iš po žemės.

— Kas čia?! — bliauna ir dar smarkiau tvoja lazdele. Išsitraukia tarnybinį pistoletą ir keletą kartų šauna į orą. — Ką aš sakiau?!!! Reikia stebėti kelio ženklus ir laikytis eismo taisyklių, argi ne taip??? — riaumoja iš pykčio visas išraudęs.

— Atsiprašau pono pareigūno…

— Tai kodėl pasukai ties draudžiamu ženklu, šikniau?! — siunta ir vėl šauna į orą.

Stebi jį kiek sužavėtas. Tikrai neblogai įsismaginęs. Bet juk gerai žinai, kad tavęs nenušaus. O kad bernas kiek parėkaus, tai jo reikalas.

— Nepastebėjau, — sakai.

— Kad tai būtų paskutinis kartas! — rėkia policininkas.

— Klausau, — linkteli galvą. Dar kitoje sankryžoje, kaipgi kitaip, spaudi pedalą iki galo. Vėl išdygsta iš pykčio pamėlęs policininkas, o tave tai vis labiau linksmina.

Aišku, gali būti ir kitaip. Sutiksi policininką žmogžudį. Užuot lazdele trenkęs per medžius ir riaumojęs, trenks tau. Tikrai. Tada teks rimtai susimąstyti, ar laužyti taisykles, ar verčiau neerzinti policininko. Prieš važiuodamas, degant raudonai šviesai, pirma atidžiai apsidairysi, ar jis kur netupi pasislėpęs krūmuose. Mėgsti adrenaliną. Perprasi, kaip smagu kelti baimę, ir nėra nieko maloniau už gerą niuksą kam nors.

Kuris iš keturių policininkų esi tu? O gal esi penktasis? Vienintelis, keliantis pagarbą?

Važiuoji, degant raudonai šviesai, ir kaipmat prisistato griežtas policininkas.

— Nusižengėt taisyklėms. Jei dar kartą pažeisit, sumokėsit baudą — penkis šimtus zlotų. O trečią sykį atimsiu vairuotojo teises. Geros dienos! — maloniai šypsosi ir nuvažiuoja.

Cha, netiki. Vėl važiuoji, degant raudonai. Policininkas sulaiko, surašo protokolą. Vis dar netiki. Ir vėl važiuoji, degant raudonai. Policininkas atiduoda pagarbą ir ramiai sako:

— Man labai nemalonu, bet jūs trečią kartą nusižengėt. Prašom išlipti iš automobilio, atiduoti dokumentus ir vairuotojo teises. Iškviesiu techninę pagalbą, kad nuvežtų jūsų mašiną į policijos saugomą aikštelę. Galėsite ją atsiimti, antrą kartą išlaikęs vairavimo egzaminą.

Viską išbandai. Bauginti, papirkti, maldauti, apgauti. Kaip tik važiavai paimti nėščios žmonos, kuri, ko gero, pradeda gimdyti. Įsprausi keletą banknotų. Prisieksi motinos sveikata, kad tai nepasikartos. Pasakysi, kad tavo darbas susijęs su vairavimu. Šeima mirs iš bado, jei neteksi teisės vairuoti. Trenksi jam ir įspirsi. Policininkas nepalaužiamas.

— Perspėju poną, — primena, o automobilvežis jau tempia tavo mašiną.

Įšėlęs ne juokais. Spiri policininkui į koją.

— Grąžink man automobilį!

— Jei spirsite man dar kartą, teks jus suimti, ir dvi savaites praleisite kalėjime, — paskelbia policininkas. Spiri dar kartą, ir jis tave įkiša į areštinę. Išeini po dviejų savaičių. Po dviejų mėnesių išlaikai egzaminą vairuotojo teisėms atgauti ir prisieki sau niekada daugiau nesivaidyti su policininku.

Paprasta — tiesa? Bet juk skaitai laikraščius. Žinai, kad gąsdinimas nepadeda. Kas iš to, kad kažkuriam ministrui šaus į galvą, jog už vagystę bus sodinama ne metams, o dešimčiai metų, jei niekas to nesilaikys. Niujorke nusikalstamumas sumažėjo tik tada, kai Rudžio Džulianio valdymo laikais buvo įgyvendinta programa „Nulinė tolerancija“. Ką gi, matyt, meras stebėjo žaidžiančius vaikus.

Priėjo prie išvados, kad bausmė visiškai neturi būti žiauri. Vietoj kalėjimo galima priversti sodinti medžius parke. Bet svarbiausia — ji turi būti nuosekli ir užtikrinta. Peizoji sienas? Eisi sodinti medžių. Išmušei langą? Sumokėsi, o jei neturi pinigų — atidirbsi.

Gera žinia — tai tikrai padeda.

Bloga žinia — policininkas niekada negali pasitraukti iš tarnybos. Nė akimirką. Nes vos nusimuilins, tu vėl važiuosi, degant raudonai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s