Pradėsiu nuo to, kad iš karto paaiškinsiu, kodėl visa tai įvyko ir kas dėl to kaltas. Taigi dėl to, kad skaitote šį įrašą ir aš perskaičiau šią knygą, kalta Pink City rašytoja. Nes: a) man patiko josios aprašymas; b) patiko anotacija; c) patiko filmas „Kovos klubas“.
Palahniuko daugiau nieko be „Kovos klubo“ nesu skaitęs. Tiesa, perskaičiau po to, kai filmą jau buvau matęs kokius tris kartus, jei ne daugiau. Filmas tikrai geras, aš jam tikrai duodu penkis iš penkių. Knyga tuo tarpu man pasirodė, kaip geras, bet juodraštis filmui. Nelabai patiko. Greičiausiai man nepatiko Palahniuko rašymo stilius, kuris kažkaip nėra labai vaizdus. Sakykim, mano mėgstamas S. Kingas visokius košmarus ir kitas įmantrybes sugeba pavaizduoti visai kitais būdais. Na, panašiai, kaip kai kurie žmonės sugeba pasiųsti nx nė vieno keiksmažodžio neištarę. O va kiti be keiksmažodžių kalbėti iš viso nemoka, tik varganai dėl to atrodo. Tai Palahniukas man va kažkiek varganas toks, trūksta jam vaizdingumo, tai lyg ir atmiežia visokiomis detalėmis.
Aš šioje knygoje radau vieną tobulą mintį. Kuri, taip sakant, trumpai išsako beveik visą mano paties esybės esmę:
Nuo kada ateitis apsivertė aukštyn kojom ir tapo grėsme, užuot buvus maloniu pažadu?
Taip, tai yra esmė. Jei neaišku, tai pailiustruosiu dar vienu piešinuku:
O jei dar neaišku, tai pasakysiu dar tiesiau: visus tuos, kurie vograuja prieš skiepus, aiškina apie visokias mobelekų skleidžiamas kenksmingas bangas, internete ieško informacijos apie sveiką gyvenseną, bijo GMO ir tikrai spiegs prieš neuroelektroninius stimuliatorius, šią pat minutę mielai nušluočiau nuo žemės paviršiaus, kaip parazitus. Bet aš nesu religingas debilas, o išsilavinęs ir kultūringas žmogus, todėl tokių veiksmų nesiimsiu:
Na, o dabar grįžtam prie knygos. Turiu pasakyti, kad pirmus 80% jos jaučiausi panašiai, kaip skaitydamas „Kovos klubą“. Taip taip, atsiprašau, kad kabinu vis šią knygą kaip pavyzdį, bet taip jau yra su tais rašytojais, kurie sukuria vieną blokbasterį, o paskui viskas lyginama su juo. Nu taip yr. Taigi jaučiausi lyg skaityčiau neblogą, bet visgi tik juodraštį filmui.
Duodu plius vieną tašką Palahniukui už tai, kad vieno iš pagrindinių veikėjų tikrasis vardas Manusas. Ironiška tai, kad jo (to veikėjo) teigimu autofelacija bet kurį vyrą paverstų amžinai laimingu, jei tik jis tai galėtų atlikti. Ir šiaip ten jo nei lytinė, nei kitos orientacijos nelabai aiškios, švelniai tariant. Jo, Manusas… gh gh gh.
Kas čia dar. Kaip rašė ir Pink City, nu įdomu, kaip tas Palahniukas iš moters vidinio pasaulio atskaitos taško rašė. Tiesa, aš ne kažką galiu pasakyti pats vyras būdamas, bet, matyt, padirbėta buvo. Nors, tiesa, apie „pizės juostą“ žinojau jau ir iš anksčiau (ko nepasakysi nei apie šią nepatyrusią porą, nei akivaizdžiai vėplas jų stilistus). Bet va be felčingo aprašymo būčiau šiame gyvenime ir apsiėjęs.
Knyga pradėjo smarkiau džiuginti į galą. Stilius jos toks, kaip ir įžanginiame skyriuje parašyta, kaip kokio mados žurnalo. Nenuoseklus laike, nenuoseklus mintimis ir nenuoseklus jausmais. Bet šis tas pradeda aiškėti. Tiesa, aš pačioj pradžioj kiek įtariau, kas į ką šaudė, bet vyliausi, kad autorius įdomiau sugalvos. Visgi nesugalvojo. Nors kiti užlankstymai ir veikėjų gyvenimų persipynimai užmanyti tikrai įmantriai.
Daviau šiai knygai keturis iš penkių. Norėjau duot mažiau, nes užėjo baimė, kad šis autorius kepa vienodas knygas, kaip koks Dan Brown. Bet pasidomėjęs knygos atsiradimo priešistore supratau, kad čia klydau. Be to, ji chronologiškai parašyta prieš „Kovos klubą“, kuris tiesiog anksčiau išėjo, nes „Nematomi monstrai“ neįtiko leidėjui.
Paskaitę galite peržiūrėti ir šios knygos komiksą.
Darau, blė 