Didesnis ratas

One life, one love, one wheel.

Šitas įrašas taip pat apie mano naują maniją – vienaratį. Tiksliau, vienaračius. Taip, daugiskaita.

Mėnesį pasimokiau su 24″ ratuku. Tada įlindau į feisbuko grupę pagal komentatoriaus Gyčio užrodymą. Iš ten kiek per aplinkui užkalbinau vieną vaikiną, kuris turi visą vienaračių kolekciją. Apsilankiau pas jį svečiuose ir išbandžiau tris dydžius: 20″ kliūtims/triukams skirtą ratuką su stora padanga, ~28″ paprastutį vienaratį ir pabandžiau paminti 36″ monstrą.

Kaip minėjau pirmame įraše, man norėjosi kažko didesnio ir greitesnio. Galvojau apie 29″ ratą, gal net su pavarom. Deja, pavarų stebulė yra baisiai brangi, o be jos 29″ man pasirodė kažkaip mažoka.

Po ilgesnių pasvarstymų pasirinkau kol kas nelabai populiarų, bet po truputį plintantį vienaratį su 32″ ratu. Du vienaračiai – jau kolekcija!

Du vienaračiai, 24″ ir 32″ | Darau, blė

Toks tarpinis variantas. Kadangi su 36″ nepavyko pavažiuoti ir poros pamynimų, pamaniau, kad man, pradinukui, neverta iš karto į tokį dydį šokti. Gal net nepavyktų tokiu vienaračiu pasidžiaugti ar bent ne iš karto. Ir papildomas argumentas: 36″ netelpa į bagažinę, reikia išlankstyti sėdynes.

Šie paabejojimai pasirodė besą teisingi. Pakankamas iššūkis buvo ir ant 32″ rato užsėst ir pavažiuot. Bet po kelių kartų jau šiek tiek išsijudinau. Ir į bagažinę telpa sunkokai, bet pavyksta įpaišyt.

Vienaratį iš karto papildžiau Kris Holm rankena. Jei jums neaišku, kam vienaračiui „vairas“, tai čia nieko tokio 😀 Jis kažkiek padeda stabilizuoti važiavimą ir „susirinkti save“. Internetai rašo, kad spaudžiant rankeną, t.y. į ją remiantis galima nuimti dalį krūvio nuo mašnelės, kas vyrams visgi svarbu. Taip pat šiek tiek suvaldomi šoniniai svyravimai. Dar padeda riedėti duobėtais kaimo keliukais, atsitrenkus į kokį akmenį ar įvažiavus į duobelę įmanoma vienaratį išlaikyti neišmuštą iš po subinės.

Taip pat kartu įsigijau ir švaistiklius su trimis skylėmis, kad būtų galima keisti pedalo petį. Kol kas švaistiklių nepasikeičiau, bandau važinėt su gimtaisiais 125 mm švaistikliais. Tai taip pat papildomas perėjimas nuo 24″ ratuko su 150 mm švaistikliais. Įminti pradžią yra sunkiau, manevringumas gerokai mažesnis ir reikalaujantis daugiau momentinės jėgos, pvz., darant staigius posūkius. Tačiau kai didelis ratas įsisuka – jis stačiai neša!

Pirmi kartai buvo ganėtinai žeminantys 🙂 Ir užlipti sunku buvo labai. Gerai, kad savaitę prieš tam aparatui atkeliaujant su mažuoju mokiausi užsėdimą su šuoliuku – užlipimas iš vietos (static mount) man su 32″ ratu neįveikiamas. Su šuoliuku ar vienu papildomu žingsniu įsibėgėjimui – visai ok.

Kai klausiau patyrusio vienaratininko apie stabdį, sakė, kad naudoja tik leidimuisi nuo kalniukų. Aš tuo tarpu turėjau slaptą mintį, kad iš tikro galėčiau juo stabdyti: išspirti vienaratį į priekį ir pradėti stabdyti, kai jau linkstu link žemės. Išbandžiau – veikia! Planuoti nulipimai tapo minškti ir sklandūs. Deja, dauguma yra neplanuoti (UPD, UnPlanned Dismount). Supratau, kaip svarbu šokti minkštai, duoti sau pritūpti, o ne kalti kojomis į žemę, kai net smegenys barška.

Pirmą kartą išvažiavus labai nešė į šalį. Sėdėjau persikreipęs, kaip < ženkliukas: klubai nulinkę į kairę, viršutinė kūno dalis – į dešinę. Net į vienaratininkų grupę kreipiausi. Keli apramino, kad viskas ok, išmoksiu teisingai sėdėt. Dar keli, įskaitant ir mano sutiktą lietuvį vienaratininką, iškėlė hipotezę apie pasvirusią kelio dangą – ir jie buvo teisūs. Kadangi su vienaračiu nesijaučiu ypatingai saugiai, važiuoju prieš eismą, kad matyčiau mašinas. Pabandžiau važiuot su eismu – „problema“ persimetė į kitą pusę. Taigi kaltas buvo kelias, o ne mano kreivas kūnas.

Žvyrkeliu riedėt su 32″ ratu yra malonumas. Iššūkis, bet nepalyginamas su 24″. Ratas neužsikasa, nedidelius nelygumus pervažiuoja nepastebimai, su didesniais irgi daugiausia pavyksta susitvarkyt. Kyla drąsa išbandyt vienaratį miškuose ir ne tik žvyrkeliuose.

Vienaratis po neįveiktos kelio kliūties | Darau, blė

Kol kas važiuodamas už rankenos laikausi viena ranka. Stengiuosi rankas kaitaliot, kad netaptų blogu įpročiu prisilaikyti tik viena puse. Dar pradėjau tokį žaidimą, kad kai pajuntu stabilų riedėjimą, ant rankenos uždedu ir antrą ranką bei pradedu skaičiuoti. Kol kas daugiausiai suskaičiavau iki vienuolikos, bet įvyko UPD 😀 Paskui skaičiavimą mečiau. Turiu pasakyt, kad kai pavyksta įsikabinti abiem rankom ir pariedėti keliolika metrų – jausmas pasakiškas. Kiek panašu į dviratį, bet iš tikro panašiau… į arklį. Tą patį išreiškė ir didelis keliautojas vienu ratu Cary Gray, kad pakrautas vienaratis panašesnis į jojimą arkliu, nes sėdi viduryje. Kadangi rugsėjį prajodinėjau and didelio žirgo, dabar galiu atsakingai pareikšti, kad tikrai taip ir yra 😀 Vienaratis į žirgą kur kas panašesnis nei dviratis ar motociklas. Tiek žirgo balne, tiek vienaračio balnelyje negali žiopsot ir turi būt dėmesingas visą laiką bei laikyt pusiausvyrą.

Spalį negausiu 400 km dviračio Garmin ženkliuko 😦 Nes dviratis tuomkart visai apleistas, o tokių pačių atstumų su vienaračiais dar tikrai negaliu įveikti. Su didžiuoju vienaračiu ilgiausia kelionė kol kas buvo 9 km per kiek mažiau nei valandą. Į jos pabaigą paskutinius 4 km važiavau gan maloniai, be didesnės įtampos ir eksperimentavau su laikymusi už rankenos.

Naujų triukų kol kas neišmokau. Na, išmokau užlipimą su šuoliuku, galima irgi prie triukų priskirti, nes su vienaračiu bet koks veiksmas ir pasiekimas jau yra triukas 😀

Savaitę prieš atvykstant didžiajam vienaračiui su mažuoju jau buvau pasiekęs lygį, kad savo kaimo keliukais riedėdavau atsipalaidavęs ir aerobinėj pulso zonoj. Kartą netgi nuvažiavau 5,5 km be nulipimo, spaudžiau kuo ilgiau. Mašnelė nebuvo tuo patenkinta, jai pertraukėlės paprastai į naudą. Bet norėjosi išspausti kuo ilgesnį išsėdėjima. O atvykus didžiajam pora pirmų kartų buvo vėl tempo ar net kritinėj pulso zonoj, parvažiavau šlaputėlis ir visiškai drebančiomis kojomis. Bet štai jau gerėja ta padėtis.

Dar pastaruoju metu gydytojas išrašė daug stovėjimo ir lankstymosi ant pripučiamos balansinės pagalvėlės, pabandžiau su tais pratimais išmoktus judesius perkelti ant vienaračio. Iš dalies pavyko, ypač tiems trumpiems momentams, kai pavyksta išsilaikyti abiem rankom už rankenos ir viksnoti užpakaliu.

Dabar mąstau sau, ar verta ant vienaračio užsimesti greičio ir kadencijos jutiklius. Greičio jutiklis turi prasmės, nes jis reaktyvesnis už GPS. Kadencija su vienaračiu tiesiogiai surišta, tai nebent šiaip for fun pasekti, kokia ji yra. Reikės pabandyt, kas man. Gal dar reikės paklaust grupėje, ar kas nors bandė galią matuojančius pedalus ant vienaračio 😀

Taip pat su šiuo didesniu ratu įsitikinau, kad kitas aparatas, kurį kada nors pirksiu, bus Qu-Ax Monster Bike – dviratis su 36″ ratais. Puikus agregatas važinėtis šunkeliais, o nuo kalnelio turėtų skrieti kaip raketa.