Kaip aš mokausi važiuoti vienu ratu

She’s a chrome plated cruiser
And I never wanna lose her–
She’s my one-wheel.

With my KH saddle 
I can rock and reel and rattle
On my one-wheel

– Dogbowl – I’m On A One-Wheel

Šiemet susidėjom trinkeles. O tai reiškia, kad man nebeliko atmazkių neįsigyti vienaračio. Sena čia tokia svajonė buvo išmokti tuo daiktu važiuoti. Ir omeny turiu ne elektrinį vienaratį, kuris 90% darbo padaro už jo pilotą, o tikrą – su balneliu ir pedalais:

Vienaratį turiu jau apie mėnesį. Ilgai gūglinau, dariau „tyrimus“ ir aiškinausi, ko aš norėčiau ir ko man reikia. Visgi nepaisant to, kad man norėtųsi greitesnio vienaračio, pradžiai nusprendžiau įsigyti jį su 24″ ratu. Toks dydis leidžia važiuoti 8-10 km/h greičiu ir taip pat yra tinkamas mokytis pradmenų.

Vienaratis dar turi alternatyvų „lietuvišką“ pavadinimą „monociklas“. Tik be senos tarybinės knygelės daugiau niekur tokio žodžio nesu sutikęs.

Vienaratis atkeliavo ir pradėjau mokytis.

Nu ir nachui, kaip sunku, pardon my french.

Internetai sako, kad geriausia mokytis siaurame koridoriuje, ypač su ranktūriais ar šiaip tarp lygiagrečių. Visiškai tam pritariu. Ir taip pat griežtai sakau: jei sugalvotumėte mokytis šitą reikalą – nebandykit mokytis pirmųjų žingsnių (pamynimų) tiesiog šalia vienos sienos. Tai per daug pavojinga. Man pasisekė tiek, kad įsirengėm ir kiemo vartus. Jie labai tinkami mokytis, nes ant viršaus galima padėti ranką ir pakankamai tvirtai laikytis.

Kelių ir riešų apsaugos – privalomos! Šalmas ir alkūnių apsaugos nice to have, bet bent jau man atrodo, kad ne taip svarbu. Su vienaračiu įspūdingiausi „blynai“ įvyksta tada, kai virstama į šoną, nes jis pats gali su kojomis susipainioti, arba kai ruošiesi nuo jo šokt ir nepavyksta – pataikai į pusiausvyrą ant balnelio, makaluoji kojom ore, o tas bestija rieda toliau į nežinią. Todėl šitų reikalų geriau saugotis.

Dar privalomi dviratininko šortukai. Na, tie, su paviano subine viduje. Aš vieną kartą su dukrike išėjau į gatvę pasitobulinti paprasto mynimo į priekį, bet šortukus pamiršau. Grįžti nenorėjau. Prisitryniau keturias žaizdas ant šlaunų ir mašnelės, teko daryti savaitės pertrauką nuo visokių mynimo. O dar kaip tyčia pradėjau mokytis jodinėti, tai klijavausi ritinius pleistro ir kračiausi balne dantis sukandęs.

Saugoti save, o ne vienaratį. Aš sąmoningai pradžioj net nebandžiau jo gaudyti ar kitaip saugoti. Balnelio rankenas ir pedalus nudaužiau solidžiai, bet pats esu visiškai sveikas. Porą sykių užsivažiavau pedalais per blauzdas ir kartą per staigiai atsirėmiau ranka į sieną – nusibrozdinau pirštą.

Na, o visa kita – kaip internetuose. Bandai įsikabinęs minti į priekį ir tiek. Tada vieną ar porą mynimų be laikymosi.

Ir nuolat kali sau į galvą: sėdėti ant balnelio. Šito dalyko svarbos neįmanoma perdėti. Pradžioje visas pusiausvyros problemas norisi išspręsti kojomis. Bet kojos yra stiprios (ypač mano, bėgiko ir myniko) ir staigūs judesiai jomis tikrai nepadeda. Tad reikia išmokti sėdėti ir minti atpalaiduotomis kojomis. Tas žiauriai sunku, ypač pradžioje. Man dar kažkiek padėjo pedalų mynimas pirštų galais – taip netaisyklinga, bet pradžioje padeda kompensuoti perdėtą įtampą kojose. Vėliau natūraliai pradedi dėti kojas ant pedalų, kaip reikia, ir minti normaliai.

Sėdint ant balnelio smegenys vėliau pagauna, kad jei jį spaudi labiau priekine tarpkojo dalimi – geriau riedi. Pradeda pavykti nuriedėti 10 metrų nebesilaikant. Tada pradedi po truputį už tvoros pasilaikyti tik užlipimui.

Tada ateina laikas posūkiams. Po kelių valandų supranti, kad darbas klubais gali padėti, ypač darant staigius posūkius. Gatvėj užtenka tiesiog žiūrėti norima kryptimi – ir posūkis įvyksta kažkaip savaime. Bet kietiems posūkiams reikia daugiau pastangų.

Prieš einant į gatvę reikia išmokti ir užlipti be pasilaikymo (freemount).

Tad kol kas tiek ir moku:

• Užšokti ant vienaračio be išorinės pagalbos (50/50 atvejų maždaug)
• Važiuoti tiesiai
• Daryti sklandžius posūkius ir (ne visada) staigius
• Pusiau grakščiai nulipti 😀

Šitą įrašą rašau po to, kai vietoj rytinio tempo bėgimo išvažiavau vienu ratu į „ekspediciją“ aplink kaimą, iš viso 5,6 km, vidutiniu 7,2 km/h greičiu. 3,8 km iš to kelio buvo žvyrkelis – papildomas ir naujas iššūkis. Vidutinis pulsas buvo ~170, tarpais užšokdavo iki 190. Taigi krūvis gerokai didesnis, nei bėgti panašia sparta. Daug įtampos kojose ir nugaroje. Nuo mojavimo ranka pusiausvyros laikymui taip pat pavargo dešinysis petys – vis tiek stipriąja ranka daugiau mojuoju. Kalnų vienaratininkai apskritai viena ranka laiko vienaratį už balnelio ar rankenos ir intensyviai mojuoja likusia ranka. Aš kol kas viena ranka už balnelio tik pabandau kokią atkarpą pasilaikyti – šiek tiek padeda stabilizuotis per išbelstą žvyrkelį, bet man dar trūksta įgūdžių išlaikyti pusiausvyrą vien korpusu ir viena ranka.

Dabar tolimesni planai, aišku, mokytis toliau šituo pačiu aparatu: makaluotis vietoje, išmokti važiuoti atbulam, išmokti pereiti iš važiavimo į priekį į važiavimą atbulomis ir pan. O lygiagretus planas – susirinkti iš dalių 29″ vienaratį. Vėliau bandysiu sumedžioti KH Schlumpf pavarų stebulę, kad asfaltu būtų galima lėkti su vėjeliu.

Lietuvoj gatvėj vienaratininkų nesu matęs. Nemanau, kad būčiau vienintelis, bet šitas cirko sportas kaip pomėgis – tėvynėje kol kas retas. Na, bet keliems žmonėms prastūmiau žongliravimą, tai gal ir vienu ratu kas nors susidomės 😀

Vienas ratas yra neįtikėtinai nestabilus. Didelė iššūkio dalis yra ta, kad stabilumo nėra visiškai visomis kryptimis. Užsėdai – turi dirbti. Dviratį, sakykim, reikia išlaikyti stabilų tik viena kryptimi – skersai. Vienaratis neturi ir priekinio-galinio stabilumo, todėl juo važiuojant vyksta nuolatinis pusiausvyros išlaikymo darbas, be galo daugybė mikrojudesių. Tad tai labai gera priemonė vystyti koordinacijai, giliesiems raumenims ir šiek tiek korpusui. Kūnas vėliau po truputį prisitaiko, mažiau panikuoja, tad ir įtampa raumenyse mažėja. Apskritai man yra nerealu stebėti, kaip smegenys ir kūnas mokosi naujų iššūkių. Įvyksta kažkoks „klikt“ ir staiga pajunti, kaip tą ar aną padaryti.

Labai rekomenduoju! 😀