Trečioji dešimtis. Vėl įvairi, vėl įdomi, vėl plečianti akiratį. Stačiai sekasi.
#21. Bill Bryson – In a Sunburned Country
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Suklausiau kelionių dienoraštį apie Australiją. Su šiuo autorium nebuvau pažįstamas, bet dabar atradau, kad yra visa krūva jo pasekėjų – ir yra už ką. Deja, gaila, kad neturi nieko parašęs apie Pietų Ameriką, kas mums dabar aktualu.
Žiauriai sukilo nostalgija. Ypač, kai klausiausi skyrelių aplink Melburną, kur pats daug savaitgalių maliausi.
Aš iš savo poros mėnesių spėjau suprasti, kiek smarkiai kitokia yra Australija lyginant su visu pasauliu. Tas man paaiškėjo vos pirmą savaitgalį: negalėjau ne tik kad atpažinti nė vieno medžio ar paukščio, bet net ir žolės.
Ir taip, Australija yra tokia vieta, kur gausiausiai gyvena visokie nuodingi ir kitaip pavojingi gyviai. Būdų ten mirti arba bent jau būti gerokai apdegintam visokių padarų – daugiau nei galima suvokti. Nors tuo pačiu pilna visai nebaisių gyvūnų – kengūrų, koalų, pingvinų, vombatų, volabių ir visokiausių paukščių keistais pavadinimais (kūkabura, pvz.)
Labai sunku suvokti Australijos atstumus, tuštumą ir jos outback’ą. Pasižiūri – taigi viena valstybė su keliais miestais. O kad tarp tų miestų yra tūkstančiai kilometrų ir begalinė raudona dykuma – nesimato.
Australijoje yra ilgiausia pasaulyje visiškai tiesi kelio atkarpa. Jei gerai pamenu, 146 km ar pan.
Blem, kaip noriu vėl į Australiją. SIAUBINGAI. Pasiimt mašiną ir varyt vakarine laukine pakrante ir pažiūrėt seniausios sausumos gyvybės – stromatolitų. Arba pralėkti Great Ocean Road. Arba nepavaikščiot, o paplaukiot valtele po Sidnėjų. Arba…
#22. John Scalzi – Old Man’s War (Old Man’s War, #1)
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Tuomkart biškutuką išvargino rimtos knygos ir užsimaniau vėl kažką lengvo paklausyti. Pasiknaisiojau po XXI a. „geriausius“ ir užtikau šitą.
Apie autorių nieko nežinau, negirdėtas, bet jau krūvą prirašęs. Ši knyga taip pat yra pirma iš heksalogijos.
Knyga apie neapibrėžtą ateitį, kurioje žmonija pasklidus po kitas žvaigždžių sistemas, tačiau yra nuolatiniam kare su kitomis rasėmis. Pagal šią knygą vizija yra tokia, kad dėl gyvenamos erdvės kosmose galima tik kovoti.
Pagrindinis veikėjas yra 75-erių senukas, kuris užsirašo į rekrūtus. Ne šiaip sau: su viltimi, kad jo kūnas bus atjaunintas ir paskui, atitarnavęs jam skirtą laiką, dar galės pagyventi. Jaunesnių į kosminius karus neima.
Knyga yra ganėtinai grynas veiksmas, nuobodžiauti nėra kada, ilgų alegorijų irgi nėr, bet ir ne snukiadaužis. Tiesa, knyga man pasirodė trumpoka, tad ir pagrindinio veikėjo evoliucija vietomis atrodo per staigi – nors duodama suprasti, kad tarpuose buvo ir to, ir ano.
Įsivelia paralelinės visatos, seniau mirę žmonės (Ghost Brigades), kelerių metų amžiaus kareiviai ir tachionai. Susipynimas ir pabaigos atomazga – liuks, man patiko.
Iš trūkumų yra tai, kad knyga išleista 2005-aisiais, tai joje figūruoja PDA, BrainPal ir panašūs anachronizmai, kas biškį juokinga. Na, bent jau ne perfojuostos.
#23. John Scalzi – The Ghost Brigades (Old Man’s War, #2)
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Štai suklausyta ir antroji Old Man’s War dalis.
Kol kas iš šitos knygų serijos trauktis nenoriu. Užkabino. O ir jaučiu, kad smegenys pavargę nuo rimtų knygų, reikia joms duodi biškį pramogų. Ir taip gyvenimas labai jau rimtas.
Pirmoji knyga buvo pirmu asmeniu. Antrojoje to asmens beveik nėra, bet yra kitas labai susijęs. Ir apskritai yra kelios siužeto linijos, pagrindinės – dvi. Gauname giliau pamatyti, kas yra ir kaip auga The Ghost Brigades, apie kurias pirmojoje buvo užsiminta ir paaiškinta, bet ne iki smulkių detalių.
Vėl veiksmas, vėl pjautynės su įvairaus plauko ateiviais, bet dar ir sąmokslas prieš žmoniją ir stambaus masto išdavystė.
Labai nemažai subtilių moralinių vingių. Pasirinkimo laisvė, draugais virstantys priešai, gyvenimo kaina ir sąmonės vertė. Daug visko ir, sakyčiau, giliai. Subtiliai emocingesnė ir vertybiškesnė ši antroji dalis.
Knyga patiko, nors viena iš pagrindinių veikėjų ne pati mieliausia ypata. Tikrai buvau pasiilgęs kokios nors kosminės operos ir šita tebedžiugina. Ar džiugins toliau – matysim. Jau susisiunčiau visas likusias dalis.
Audible hopes you’ve enjoyed this program. You bet I did!
#24. John Scalzi – The Sagan Diary (Old Man’s War, #2.5)
Audio, ⋆⋆⋆⋆
O štai čia yra Old Man’s War 2,5 dalis 
Autorius heksalogijos intarpams dar prirašė trumpų istorijų.
Šioji yra po antrosios The Ghost Brigades dalies. Nėra tai tikra knyga, nors Goodreads turi tokį įrašą. Nu tai užskaitysim, kaip knygutę.
Neilgas šitas pasakojimas: 6 km pasivaikščiojimas ir jogos sesija.
Knyga yra vėlgi pirmuoju asmeniu, papasakotas pirmų dviejų dalių pagrindinės veikėjos. Anot pateikimo – tai veikėjos vidinis dialogas su savimi, „nudumpintas“ iš jos smegenų kopijuojant sąmonę ilgai ir laimingai pensijai.
Net nežinau, ar ši knyga kažką nušviečia ir pirmųjų dviejų, ar nelabai. Gal kažkiek, tačiau daugumą tų dalykų (neskaitant pikantiškų detalių) buvo galima nuspėti ar susidaryti vaizdą. Tačiau čia atskleidžiama veikėjos laukianti ateitis, kurios, manau, daugybė skaitytojų laukia. O gal laukė, nes šita noveliukė buvo išleista vėliau, nei trečioji dalis – o tos aš dar neskaičiau ir nežinau, kiek visko ten dar atsiskleis. Tad manau, kad šitam trumpukui teisėtai suteiktas numeris 2,5.
Visgi šita dalis tokia labai vidinė ir jausminė, kažkiek išmušė iš heksalogijos vėžių ir gal dėl to ne taip labai patiko bei vietomis pasirodė nuobodoka. Bet ji ir pakankamai į temą, tiesiog žanras kiek ambivalentiškas. Tad ir nebuvo pilno džiugesio, bet tikrai nesigailiu suklausęs. Toks ketvertukas, sakyčiau.
#25. John Scalzi – The Last Colony (Old Man’s War, #3)
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Trečia heksalogijos Old Man’s War dalis suklausyta.
Brač, iš dalies blogai, kai praimi kokią jau išbaigtą seriją Tada ją pratęsi. Nebelauki, kada naują knygą išleis. Iš kitos pusės visokios neužbaigtos serijos grasinasi paskui likti neužbaigtos (ta pati A Song of Ice and Fire ar The Name of the Wind). Nu numirs autorius pvz.
Visgi pradėjęs klausyti trečiąją dalį kažkur ties pirmos valandos pabaiga pajutau šiokį tokį atmetimą. Na, kaip ir viskas jau girdėta. Aišku, kad vėl bus kokia nors drama ir kapstymasis iš jos. Plius, šita serija pasižymi tuo, kad jos pagrindiniams veikėjams sekasi – nes kitaip neliktų ir pačios serijos.
Čia vėl susieina pirmosios dalies veikėjo ir jo sutiktos kariškės, apie kurią sukosi daugiau antroji dalis, gyvenimai. Vėl pasakojimas iš jo pirmojo asmens, besivejančios antrosios dalies pasekmės, naujos šeimos sukūrimas ir nauja žmonių kolonija, kuri iš anksto suplanuota būti paaukota.
Bet tai negi aukosi 
Tame ir prasideda visa šitos dalies intriga. Ir visokie manevrai išgelbėti ir koloniją, ir nesušikti visos žmonijos likimo.
Visgi praėjus dar vienai valandai į knygą vėl įsijaučiau visu smagumu ir galiausiai džiugino labai. Pigus toks skaitaliukas (t.y. klausaliukas), bet man kaip tik to dabar ir reikėjo.
Po šios knygos vėl baigiau pramoginį klausymą ir vėl grįžau prie ko nors rimtesnio.
#26. Matt Haig – Reasons to Stay Alive
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Palyginti nedidelės apimties biografinė knyga apie depresiją. Ne tik depresiją, bet smarkiai pagerintą variantą: depresiją kartu su panikos priepuoliais ir nerimu (kas nėra ypač dažna kombinacija).
Užbėgdamas į priekį norėčiau iš karto parekomenduoti ją visiems iš eilės. Kodėl? Todėl, kad nuo depresijos kenčia velniškai daug žmonių. Tačiau kadangi liga yra vidinė ir su palyginti nežymiais fiziologiniais simptomais, jos beveik niekas nesupranta ir nevertina (kalbant apie plačiąją visuomenę).
Palyginimui, retas žmogus pasakytų į akis: ai, ką čia tas tavo vėžiukas, išgersi tabletyčių ir praeis. Ar: ką čia tas AIDS, žmonės su juo daug metų nugyvena ir NIEKO. Deja, žmonės su depresija panašius pareiškimus girdi nuolat, nes kiti įsivaizduoja, kad čia maždaug anas „biškį užsiliūdėjo“.
Depresija nėra liūdesys. Iš vidaus tai panašiausia į skausmą, kurio negali ištverti be morfijaus. Ir nieko keisto, kai depresija sergantys žalojasi: fizinis skausmas bent trumpam palengvina tą vidinį ir nukreipia nuo jo, leidžia susitelkti į kažką kita.
Ši knyga pilna ir paaiškinimų, kas yra depresija, ir paties autoriaus kelių iš jos. Su krūvom pavyzdžių, paaiškinimų, patarimų ir jo paties surinkto begalinio sąrašo, dėl ko visgi verta gyventi net ir su depresija bei kas padeda.
Depresija yra mirtiniausia liga. Tiesa, tik suvedus statistikos galus. Kai kur nors pamatysite, kad pirmoj vietoj yra širdies ligos, tai žinokit, kad jos antroj. Nes be galo daug žmonių nusižudo, tik šis mirties tipas nėra priskiriamas prie ligų statistikos. Tačiau savižudybes daugiausiai sukelia būtent depresija.
Nuo depresijos nėra apsaugotas nė vienas. Panašių epizodų pasitaiko apskritai kiekvieno žmogaus gyvenime, kai jam būna tiesiog labai blogai. Todėl ši knyga yra kaip vadovėlis ir toms tamsiausioms akimirkoms.
Man malonu ir galiu pasigirti, kad nemažai šios knygos principų jau esu atradęs pats, per gyvenimo patirtį. Svarbiausias iš jų yra toks: ir tai praeis.
Taigi rekomenduoju dar kartą. Imkit, blė, ir skaitykit.
#27. Walt Gleeson – Lost in Yaba: Down and Out in Laos
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Nepaprastai įžvalgi knyga apie gyvenimą alternatyviam Laose. Ne apie tai, kaip Laose paprasta ir pigu gyventi, susirasti vietinių mergų ar ladyboy’ų. Nors apie tai irgi. Ši knyga apie tamsiąją, povandeninę dalį, kurioje rūksta yabos dūmai.
Yaba – metamfetamino ir kofeino mišinys, tabletės. Bet tos tabletės vartojamos jas tirpdant su žiebtuvėliu folijos laivelyje ir traukiant dūmus per „šautuvą“ – iš plastikinio butelioko padarytą kaljaną. Dar kitaip vadinamos bepročių arba arklių tabletėmis.
Knyga yra autoriaus autobiografija apie panirimą į yabos narkotikų liūną, įsipainiojimą su užsieniečius išnaudojančia laosiete, toksiškus santykius, nykstančius valios trupinėlius ir nykstantį svorį.
Labai alternatyvi knyga apie Laosą, bet nemažai atskleidžianti. Gal kažkiek pritrūko labiau išvystytos pabaigos, bet ta pabaiga tokia pati, kaip gyvenimas.
Beje, knyga vietomis yra labai keista. Nežinau, kaip ją išleido, bet vietomis toks jausmas, kad žodžiai parašyti pagal skambesį (pvz. passed vietoj past). Gal autorius ją pradėjo rašyt dar būdamas apsirūkęs? Bet kodėl tada nebuvo išredaguota? Labai panašu į garažinę leidybą.
Visai rekomenduoju. Seniai kažką tokio kitokio buvau skaitęs ir ypač pro vidines narkomano akis.
#28. Neil Bradbury – A Taste for Poison: Eleven Deadly Molecules and the Killers Who Used Them
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Šis tas iš „alternatyvių“ skaitinių. Iš kitos pusės, visiškai dera su manimi, nes man smalsu visokie dalykai. Ypač, kaip kas veikia.
Tai nauja knyga. Joje jau paminėtas ir Novičiokas, ir Litvinenko apnuodijimas poloniu, ir, be abejo, klasika tapęs Georgijaus Markovo nunuodijimas ricinu.
Pirma knygos dalis skirta augaliniams alkaloidams, kurie gali būti išgryninti. Antra – konkretiems elementams, kaip kad kalis, arsenas ar tas pats polonis.
Apie kiekvieną nuodą surinkta informacijos, kaip jis buvo atrastas, kuo pasižymi, kaip nusikaltimai buvo nustatyti pirmuosius kartus neturint patikrintos analizės ir t.t. Vieną alkaloidą gydytojas nustatinėjo pagal skonį čiaumodamas lavono kepenis
Taip pat paskui papasakojama, ką konkrečiai koks nuodas padaro kūnui.
Sužinojau, kuo toksinas skiriasi nuo nuodo. Toksinas – išskirtinai augalinės kilmės molekulė. Nuodas tuo tarpu gali būti bet kas, net ir vanduo, jei jo pergersi ir atsiskiesi elektrolitus.
Tad jei kokia supermamitė pradės aiškinti, kaip gamyklos viską toksinais teršia, galite jai pasakyti, kurioje vietoje ji nusišneka
O šiaip tai smagi knyga, puikiai moksliškai-pažintinė, lengvai suprantama ir nespecialistui. Labai patiko jos pasakojamasis žanras ir struktūra.
Rekomenduoju.
#29. Stephen King – On Writing: A Memoir of the Craft
Audio, ⋆⋆⋆
Labai myliu Stiveną Kingą. Ne taip, kaip Endį Veirą, bet irgi labai smarkiai. Tačiau kažkaip su visa ta meile buvau pražiopsojęs, kad jis kadaise (1997-1999) parašė autobiografinę knygą su patarimais kitiems – kaip rašyti. Įgarsinta irgi jo paties, klausyti buvo gan smagu.
First there is a mountain / Then there is no mountain / Then there is.
Knyga iš trijų dalių: autobiografinė, apie rašymą, apie kaip patekti į rašymą. Na, ir pabaigai dar šiek tiek biografijos beigi krūvelė įrašų iš kitur: sūnaus atsiminimai ir kažkoks seminaras.
Kingo biografiją žinau gan neblogai, tad pirma dalis niekuo nenustebino. Sužinojau tik šiek tiek daugiau smulkmenų, tai jos ir džiugino.
Apie rašymą tai buvo daug sąskambių. Kingas irgi iš tų, kurie laikosi disciplinos, o ne įkvėpimo. Ir jau seniai, nuo kasečių laikų, dievina klausaknyges!
Kadangi rašymo menas nėra svetimas ir man, tai buvo malonu išgirsti daug smagių smulkmenų apie tai kaip ką daryti ir ko nedaryti. Su tiek medžiagos kyla noras pačiam kokią knygą parašyti, bet, na, šiuo metu iš tikro to nenoriu.
Tad apskritai knygą rekomenduoju, įdomu paties Kingo paklausyti. O tiems, kam rašymas nesvetimas, manau, kad ši knyga gali praversti ir kaip savipagalba. Aišku, kai kas pernelyg amerikietiška ar pernelyg asmeniška, bet gerų minčių tikrai yra. Ypač patiko mintis apie „tobulą skaitytoją“ – tokia yra Kingo žmona, kuriai jis rašo. Ir aš taip pat žmonai rašydavau
#30. Elizabeth Gilbert – Eat, Pray, Love: One Woman’s Search for Everything Across Italy, India and Indonesia
Audio, ⋆⋆
Valgyk, melskis, mylėk. O gal ėsk ir nudurnėk? Nežinau, nežinau…
Labai emocinga ir jausminga knyga. Klausaknygė įgarsinta autorės, taigi akcentai teisingose vietose, o pats skaitymas, beje, irgi labai kokybiškas. Knyga irgi surašyta pakankamai kokybiškai, nors tokiu savotišku dienoraščio, dokumentikos ir sielos klyksmų mišiniu.
Emocijų čia gavau tiek iš pačios autorės, tiek savo paties labai stiprių reakcijų. Kartais net buvo sunku klausyt. Visgi maratoną prabėgt padėjo visai smagiai, kaip ir porą žolytės pjovimo sesijų atlaikyt.
Negaliu objektyviai pasakyt, ar ši knyga verta kokio nors topo, ar ne. Turbūt čia yra jos ypatingumas: arba patiks, arba ne. Literatūriškai man pasirodė silpnoka (švelniai tariant). Žmogiškai, emociškai ir atvirai – labai stipri, ant ekshibicionizmo ribos. Na, kai autorė leidosi į pusės puslapio postringavimus apie savo patirtį su masturbacija bei to reikalo džiaugsmus ir nusivylimus. Pastarasis epizodas man labai susipjovė su jos užsispyrimu laikytis „celibato“. Nu tai koks čia laikymasis, sakykite?
O iš kitos pusės, tai man autorė įkūnijo tiek neigiamų savybių, kurių žmonėse nemėgstu, kad tikrai sunkiai tvarkiausi su savo reakcijomis. Tikrai neatmesiu nusivylimo, kai supratau, kad knyga nebaisiai autentiška, o užsakyta su išankstiniu apmokėjimu. Aišku, pliusas, kad autorė sugebėjo savo terapijos klystkelius prakišti už idėją. Taip pat pliusas, kad jau turėjo užsidirbusi tinkamą tokiai galimybei reputaciją.
Visgi yra kaip yra, o man visada kelia įtarimą žmonės, kurie iki 30-ies neranda tam tikro stabilaus gyvenimo ar jo kredo ar kažkokios ašies, už kurios laikytis. Taip pat man visada kelia įtarimą bandymai atrasti tą pusiausvyrą per religiją, maldas ir panašius briedus ir brėdžius. Be to, kadangi knyga jau smarkiai pagyvenus, pasibrauzijau apie autorės tolimesnį gyvenimą, po knygos, ir radau, kad ne kažką jinai patobulėjo – bent jau mano kukliu vertinimu.
Kažkaip pamaniau, kad didmiesčių kultūra žmones išmuša iš kažkokio „normalumo“. Perkrauna jiems smegenis šlamštu ir bandymu suktis žiurkių lenktynėse. O paskui va ir lenda visokios galvos problemos ir nesugebėjimas tvarkytis su gyvenimu.
Tad ir džiaugiuosi su šita knyga susipažinęs, ir galvoju, ką iš jos gavau. Bet… ką jau ką, bet tolerancijos treniruotę tai tikrai.
Gavau prisiminti, kiek žmonės yra skirtingi. Taip pat, kas yra depresija (sąskambis su neseniai klausyta kita biografine knyga). Koks visgi gali būti sudėtingas emocinis pasaulis ir kaip nepaprasta rasti teisingus sprendimus. Ypač tiems, kurie nežino, nuolat abejoja ir bijo. Ir staiga išdrįsta beveik viską gyvenime keisti (kad ir su išankstiniu apmokėjimu).
Kelionių aspektui šioje knygoje likau visiškai abejingas. Jos čia man buvo tiesiog kaip fonas, kaip kambarys, kur veiksmas vyksta, kaip kėdė, ant kurios veikėjas sėdi. Praslydo pro šalį.
⋆⋆⋆⋆⋆
Tai va tokia trečioji knygų dešimtis. Su atsipalaidavimo faze, paskui vėl su rimta literatūra ir su kažkuo, ko galbūt būčiau galėjęs ir neskaityti. Bet taip daugmaž visada ir būna.
Darau, blė 