Gegužės pradžia, pradedu ketvirtą dešimtį knygų. Kol kas sekasi neblogai, entuziazmas nemažėja, nors tempas ir sulėtėjo biškutuką.
#31. Stephen King – UR
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Jau sakiau, kad labai myliu Stiveną Kingą. Tai šita mažulė knygulė tą jausmą tik dar labiau sustiprino. Po jo biografinės-mokomosios knygos pagalvojau, kad norėčiau vėl pasimėgaut kažkuo iš jo kūrybos, o anoje knygoje buvo paminėta ir noveliukė UR.
UR Kingas parašė specialiai Amazonei ir Kindlui. Ir, be abejo, apie patį Kindlą 🙂 Kai dar Kindlai turėjo klaviatūras.
Knygoje atsiranda ružavas Kindlas – tokių niekad nebuvo, beje. Ir jo meniukyje yra keistų punktų. Tie punktai nuveda į kitų, alternatyvių, pasaulių bibliotekas. Pasaulių, kur Hemingvėjus nenusižudė, o rašė toliau. Pasaulių, kur naujienose JFK nebuvo nužudytas. Pasaulių, kur…
Ir dar viena įdomi to meniu funkcija, kuri apverčia pagrindinio veikėjo pasaulį visiškai. Pernelyg.
Kaip ir nemaža dalis Kingo kūrybos, ši knygulė taip pat sukasi apie jo magnum opus, t.y. Tamsųjį Bokštą. Ir bokštas šiame pasakojime yra, ir žmonės geltonais lietpalčiais, ir dar kelios aliuzijos.
Labai užskaitau.
#32. Nevil Shute – On the Beach
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Knyga iš knygos. Kai skaičiau knygą apie nuodus, ten radau nuorodą į šiąją.
Knyga sena, išleista 1957-aisiais (mano mama gimė tais metais). Taip pat knyga fantastinė-postapokaliptinė. O gal, visgi, visiškai apokaliptinė. Ir nors ji fantastinė, nėra nė kiek pasenus.
Knygos veiksmas vyksta 1960-kažkelintais, t.y. rašymo metu artimoje ateityje. Veiksmas vyksta ką tik po prasiritusio III-iojo pasaulinio atominio karo Australijoje. Rusai užsimanė Šanchajaus, kinai užsimanė laisvų Rusijos plotų, apsimėtė kobalto bombom, tada netyčia įsitraukė NATO ir visas Šiaurės pusrutulis iškepė radiacijoje.
Radiacija po truputį skverbiasi iš Šiaurės pusrutulio į Pietų. Australijoje po truputį nuo radiacijos miršta visa gyvybė. Dingsta ryšys su Darvinu, Kernsu, Makėjumi, Rokhamptonu, Brisbenu. Paskutinė knygos veikėjų grupelė trinasi aplink Melburną ir laukia neišvengiamos pabaigos.
Kas juokinga, kad knygos skaitymo metu intensyviai ruošėmės kelionei į Australiją ir visi aukščiau paminėti miestukų pavadinimai man buvo gerai pažįstami 🙂 Labai malonus sutapimas. Na, išskyrus Darviną, tas biškį šone. (Gaila tik, kad mūsų kelionė neįvyko, bet gal pavyks 2023-iaisiais.)
Kodėl gi ši knyga paminėta kitoje knygoje apie nuodus? Ogi todėl, kad šiame fantastiniame pasakojime Australijos vyriausybė vaistinėse platina kalio cianido kapsules visiems, kurie norėtų gyvenimą užbaigti kiek greičiau ir su mažiau kančių, nei galutinai nusitriedę ir nusikraujavę nuo radiacijos.
Labai patiko šios knygos tempas. Nors pabaiga neišvengiama, veiksmas teka ramiai, su tam tikru atsipalaidavimu ir netgi ramybe. Daug filosofinių intarpų, bet nevarginančių. Daug jausmų ir emocijų, beviltiškumo, neigimo ir kitų žmogiškų bandymų kovoti su artėjančia lemtimi. Ypač sunki viena šeimos scena, kur aptarinėjama, kaip reikės nužudyti kūdikį, kad jis netyčia likęs paskutinis nesikankintų.
Labai rekomenduoju. Nors pasakojimas tikrai labai sunkus, jis taip maloniai ir švelniai pateiktas, kad net ir užbaigus knygą liko kažkoks šviesus jausmas.
Stiprus penketas, džiugino.
#33. Alfred Lansing – Endurance: Shackleton’s Incredible Voyage
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Šitą jau gan seniai (prieš 7 metus) užrekomendavo vienas labai geras draugas. Ilgokai dulkėjo skaitytinų lentynoj.
Ernestas Šekltonas buvo biškį beprotis Antarktidos tyrinėtojas. Ši knyga yra apie jo nepavykusią 1914 m vykdytą priešpaskutinę ekspediciją, kurios metu jis buvo pasiryžęs su šuniukais pervaryt skersai visą Antarktidą, ko dar niekas iki to nebuvo padaręs. Deja, planas nepavyko.
Šekltono laivas „Endurance“ („Ištvermė“ – labai į temą) netoli Antarktidos krantų pateko į dreifuojantį ledyną. Užstrigusiame laive komanda peržiemavojo, o pavasariop laivą ledynas sutraiškė ir paskandino. „Endurance“, beje, buvo atrastas 3 km gylio vandenyno dugne tik 2022-aisiais, labai neblogai išsilaikęs.
Tada chebrytė liko ant ledo tikrąja tų žodžių prasme ir dreifavo kartu su juo tikėdamiesi priartėti prie salos, kurioje buvo prieš daug metų pakavota maisto. Deja, nudreifavo tolokokai, o per ledynus keliauti nepavyko.
Tada ledas subyrėjo ir teko 27-iems žmonėms sėsti į tris gelbėjimosi valtukes ir keltis į Elephant Island. Ten sąlygos labai ne kažką ir tikėtis atsitiktinio išgelbėjimo – be šansų.
Šekltonas su šešių žmonių komanda ir viena valtimi ryžosi visiškai beprotiškam žygiui – plaukti į banginių medžiotojų kaimuką Pietų Džordžijoje. 1300 km šešiametre valtuke. Beprotis, ne kitaip.
Ir ką, nuplaukė. Tik išlipti teko ne tam gale, kur reikėjo. Paskutinė beprotiška atkarpa – trise pėstuke per Pietų Džordžiją, be jokios alpinizmo įrangos. Tą kursą bandę pakartot rimti alpinistai sakė, kad neįsivaizduoja, kaip Šekltonas tą padarė, išskyrus, kad jam to mirtinai reikėjo.
Man sunku įsivaizduoti tiek visus išgyvenimus, tiek pasiruošimus tai ekspedicijai. Įrangos visgi turėjo nemažai, sausainių taupydami ištempė iki pat pabaigos, vos ne per dvejus metus. Tas pats su šoviniais, degtukais ir netgi pieno miltukais. Bet kai pasibaigus tabakui bandė rūkyti batų kamšalą – och, kokia kančia.
Nušalę galūnės, miegojimas šlapiuose miegmaišiuose ir pan. Vienoj vietoj taip ir rašo: pasidžiovėm, per tris dienas miegmaišiai saulėje iš šlapių tapo drėgni – nepaprastas padėties pagerėjimas! Maitinimasis ruoniena ir pingviniena, primusas ant ruonių riebalų – kosTmosas. Nekalbant apie navigaciją pagal žvaigždes ar saulės disko vidurkinimą per debesis.
Labai rekomenduoju. Šekltonas buvo vienu metu pamirštas dėl kito tyrinėtojo garbės, bet vėliau vėl prisimintas dėl savo įgimtų lyderiavimo savybių. Netgi šiuolaikiniai koučeriai jo vardą naudoja savo pigioms nesąmonėms prastumti.
Knyga, beje, sena, išleista 1959. Bet kadangi apie 1914-ų ekspediciją, tai nesenstanti.
#34. Kathryn J. Edin, H. Luke Shaefer – $2.00 a Day: Living on Almost Nothing in America
Popiera, ⋆⋆⋆
Dar viena, mane sudominusi knyga, bendram išsilavinimui. Pavadinimas yra toks, kad gali pagalvot gausiąs kokių nors patarimų, kaip Amerikoj išgyvent labai pigiai, bet, deja, ne.
Knyga yra apie Amerikos labdaros, socialinės paramos ir krūvą kitų sistemų, skirtų remti skurstančius žmones, benamius. Nors labiausiai ji yra apie tų visų sistemų reformą, kuri ženkliai padidino smarkiausiai nuskurdusių žmonių kiekį.
Pasirodo, viskas prasidėjo nuo Bilo Klintono ir jo noro socialinę rūpybą reformuoti. Kiek supratau, tai jis buvo padaręs savo rinkiminiu šūkiu ir tikslu. Tik kad paskui viskas nesigavo taip, kaip reikėjo, nes iki galo įgyvendinti buvo per brangu ir per daug darbo. Tai va gavosi biškį šūdžiukas.
Esmė maždaug tokia: neliko paramos pinigais tiems, kas iš viso neturi darbo, ypač ilgesnį laiką. Yra parama maisto talonais, kažkiek privačių visokių labdarų, bet parėmimo kešu nėr. Ir tada tokiems žmonėms reikia visaip kaip suktis, kad elementariai susimokėtų kažkokius minimalius mokesčius, vaikams kojinių ir triusikų nupirktų ir taip toliau, ir panašiai.
Įdomi šiaip knyga, nors skaitėsi labai lėtai, informacijos daug. Pateikti kelių šeimų pavyzdžiai, stebėtos jų gyvenimo istorijos ir nagrinėta, ką galima būtų padaryti geriau.
Įdomus tyrimo kampas, kodėl amerikiečiai labai užsikabino už socialinės reformos. Atseit, senoji rėmė skurdžius, neskatino jų dirbti, pernelyg rėmė vienišas motinas (!), t.y. nerėmė šeimos išlaikymo. Nu, ką aš žinau. Bet va dėl to sistema kirtosi su „amerikietiškomis vertybėmis“. Tad nauja sistema leido mažai uždirbantiems susigrąžinti nemažai mokesčių, t.y. skatino dirbti. Tačiau tiems, kas tiesiog fiziškai negali rasti darbo – paramos neliko.
Na, ir kelios citatos, gal nelabai rišlios ir nuoseklios, bet prašom.
In early 2011, 1.5 million households with roughly 3 million children were surviving on cash incomes of no more than $2 per person, per day in any given month. That’s about one out of every twenty-five families with children in America.
…
There are more avid postage stamp collectors in the United States than welfare recipients.
…
As its caseload grew over the years, AFDC came to be viewed by many as a program that rewarded indolence. And by supporting single mothers, it seemed to condone nonmarital childbearing. Perhaps the real question is not why welfare died, but why a program at such odds with American values had lasted as long as it did.
…
Americans didn’t hate the poor as much as they hated welfare.
…
Of even greater concern was the fact that a series of studies in the 2000s showed that the number of single mothers who were neither working nor on welfare—a group that researchers referred to as “disconnected”—had risen substantially. One in five single mothers was in such circumstances during the mid-2000s.
…
Although the 1996 welfare reform pushed millions of low-income single moms into the workforce, it did nothing to improve the conditions of low-wage jobs.
…
Sixty years ago, lower-end housing was likely to lack such basic amenities as indoor plumbing. Since that time, these features have become standard, even in the cheapest units. This has been a great advancement for our society, but it also means that low-cost housing has become less affordable as a result.
…
The ACE study and more recent follow-up studies offer evidence that the experience of abuse, neglect, and other adverse circumstances in childhood is disturbingly common in the American population as a whole.
#35. Rachel Carson – Silent Spring
Audio, ⋆⋆⋆⋆
Užsėdau, panašu, ant senų knygų. Šitoji išleista 1962-aisiais, bet vis dar yra labai įtakojanti.
Autorė – jūros gyvūnijos biologė ir gamtosaugininkė. Kiek supratau, ši knyga sukėlė didelį poveikį visuomenei ir, vėliau, Dž. Kenedžio politikoje, teisėkūroje ir įvairių ūkininkavime naudojamų chemikalų kontrolės pokyčius. DDT po truputį buvo uždraustas, kaip ir aldrinas ir dar krūvelė kitų beatodairiškai naudotų kenkėjų kontrolės chemikalų.
Knyga suskirstyta įdomiai. Tiek apie chemikalus, tiek apie įvairią jų įtaką, tiek temomis pagal skirtingas ekologines aplinkas: žemės, augalų, vandens ir pan. Pabaigoje yra pateikta nemažai medžiagos apie tai, kokie yra alternatyvūs metodai visokiems kenkėjams valdyti ir kiek jie pigesni, jei teisingai panaudojama pradinė investicija. Na, bet chemikalai yra geras biznis ir su juo sunku pakovoti.
Turiu prisipažinti, kad nors ir nemažai įsivaizdavau, kiek žemė yra užteršta, visgi šita knyga eilinį kartą privertė sudrebėti. Kosmosas, kokia yra ekologinė įvairios chemijos įtaka.
Kadangi knyga sena, joje buvo labai įdomu paskaityti apie to meto visiškai šviežius mokslus: mitochondrijų atradimą, chromosomas ir DNR, genetiką. Pati autorė rašė, kad dauguma šių naujų mokslų yra dar savo kūdikystėje, tačiau mane nustebino, kiek daug jau toje ankstyvoje stadijoje buvo atrandama ir pamatoma. Tiek vėžio atžvilgiu, tiek radiacijos ir chemijos įtakos įvairioms bėdoms ir mutacijoms.
Pati autorė užbaiginėjo knygą irgi paskutinėse vėžio stadijose ir nebepamatė, kokią didžiulę įtaką ir kiek perversmų ta knyga sukėlė.
Ar šiais laikais yra geriau? Abejoju. Žinoma, yra begalė reguliavimo, įstatymų, draudimų ir panašiai. Bet kai pagalvoji, kad koncentruotas glifosatas mėgėjiškam naudojimui buvo uždraustas mažiau, nei prieš 10 metų… nu nieko labai gero 
Manau, kad mūsų kūnai yra tikros įvairios chemijos šiukšliadėžės, nepaisant to, kaip teisingai ar sveikai bandom maitintis. Bet ir knygoje yra paminėta, kad dažnai tie, kurie daug fiziškai dirbo ir buvo ištvermingi, ilgiau atsilaikydavo prieš įvairių nuodų poveikį. Taigi sportas – sveikata 
Labai įspūdinga knyga. Rekomenduoju giliai.
—
THERE WAS ONCE a town in the heart of America where all life seemed to live in harmony with its surroundings. Then a strange blight crept over the area and everything began to change. Some evil spell had settled on the community: mysterious maladies swept the flocks of chickens; the cattle and sheep sickened and died. Everywhere was a shadow of death. The farmers spoke of much illness among their families. In the town the doctors had become more and more puzzled by new kinds of sickness appearing among their patients. There had been several sudden and unexplained deaths, not only among adults but even among children, who would be stricken suddenly while at play and die within a few hours.
The problem of water pollution by pesticides can be understood only in context, as part of the whole to which it belongs—the pollution of the total environment of mankind. The pollution entering our waterways comes from many sources: radioactive wastes from reactors, laboratories, and hospitals; fallout from nuclear explosions; domestic wastes from cities and towns; chemical wastes from factories. To these is added a new kind of fallout—the chemical sprays applied to croplands and gardens, forests and fields. Many of the chemical agents in this alarming mélange imitate and augment the harmful effects of radiation, and within the groups of chemicals themselves there are sinister and little-understood interactions, transformations, and summations of effect.
The Michigan spraying was one of the first large-scale attacks on the Japanese beetle from the air. The choice of aldrin, one of the deadliest of all chemicals, was not determined by any peculiar suitability for Japanese beetle control, but simply by the wish to save money—aldrin was the cheapest of the compounds available. While the state in its official release to the press acknowledged that aldrin is a “poison,“ it implied that no harm could come to human beings in the heavily populated areas to which the chemical was applied. (The official answer to the query “What precautions should I take?“ was “For you, none.“) An official of the Federal Aviation Agency was later quoted in the local press to the effect that “this is a safe operation“ and a representative of the Detroit Department of Parks and Recreation added his assurance that “the dust is harmless to humans and will not hurt plants or pets.“
—
Within a few days after the dusting operation, the Detroit Audubon Society began receiving calls about the birds. According to the Society’s secretary, Mrs. Ann Boyes, “The first indication that the people were concerned about the spray was a call I received on Sunday morning from a woman who reported that coming home from church she saw an alarming number of dead and dying birds. The spraying there had been done on Thursday. She said there were no birds at all flying in the area, that she had found at least a dozen [dead] in her backyard and that the neighbors had found dead squirrels.“
#36. Rebecca Skloot – The Immortal Life of Henrietta Lacks
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Čia buvo kažkas tokio. Kaip galbūt žinote ar nežinote, HeLa ląstelės yra naudojamos vaistų ir kituose biologiniuose tyrimuose, kaipo žmogaus etalonas. Tai yra vieninga ląstelių kultūra, paplitusi visame pasaulyje. Ji ypatinga tuo, kad yra nemirtinga. T.y. tos ląstelės nesensta, o tik dauginasi. Tai pirmoji sėkmingai dirbtinai išdauginta ląstelių linija, kuri nemiršta jau daug dešimtmečių.
Pati Henrieta jauna mirė nuo labai agresyvaus vėžio, kurio mėginys ir tapo HeLa pradininku.
Knygoje pasakojama tiek istorija, tiek moralinės ir kitos problemos. Henrietos giminės ir vyras daug metų nieko apie šitas ląsteles nežinojo. Kai sužinojo, jiems buvo šokas. Ir, aišku, jie supyko, kad nieko už tai negavo. Nors didelis klausimas, ar jiems kažkas priklauso.
Henrieta buvo juodaodė, kaip ir visa jos aplinka. Sunku man apie ją pačią kažką pasakyti, visgi mirė jauna ir apie ją mažai yra informacijos. Bet iš to, kaip knygoje aprašyti visokie jos giminės, artimieji ir draugai – nu tai labai negražu taip sakyti, bet visuomenės atmatų klanas toks. Nei išsilavinimo, nei intelekto, nei dar ten kažkokių gerų savybių.
Tamsi tokia knyga, bet labai įdomi iš mokslinės pusės. Įdomios ir tos moralinės dilemos ir bandymas iš jų kažką iškasti.
#37. Harper Lee – To Kill a Mockingbird
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Atėjo laikas klasikai. Knyga patiko, eina į mano klasikos trejetuką šalia „Vėjo nublokštų“ ir „Erškėčių paukščių“.
Tiesa, ši knyga lyginant su paminėtomis yra smarkiai trumpesnė, glaustesnė ir apimanti gan trumpą laikotarpį. (Porą metų gal tiktai?) Tarpukario Alabama, Didžioji depresija, tarprasinė kova.
Knygos pagrindinė veikėja – aštuonmetė mergaitė, kuri nelabai nori būti dama. Taip pat jos brolis, tėvas advokatas, dar vienas draugas. Anot internetų, knyga šiek tiek pagrįsta autorės biografija, nesėkminga jos tėvo vesta byla ir dar pora įvykių.
Pagrindinė šios knygos ašis, mano galva – kova dėl vertybių ir „veido išsaugojimo“. Tėvas advokatas yra vyriškumo, vertybinio stuburo ir tėviškos meilės pavyzdys. Man kažkuo net susiskambino su tokiu senu vesternu „High Noon“, kurio pagrindinis veikėjas irgi toks vyriškas, apsisprendęs laikytis iki paskutiniųjų ir nepasiduoti.
Kas įdomu, kad knyga užsibaigia irgi labai aštria vertybine kova, kurioje susikerta tėvo ir advokato pareigos.
Kas dar nustebino: autorės geriausias vaikystės (ir turbūt viso gyvenimo) draugas buvo Truman Capote, kurio literatūra irgi nereali ir jų biografijų elementai iš dalies susipynę šioje knygoje.
Taigi labai gera klasika, užskaitau ir labai rekomenduoju. Nors knyga apie gan seną laikotarpį, daug kuo ji yra nepasenusi. Vertybių laikymosi pavyzdys yra amžinas.
O va prie ko strazdas – paskaitykit patys
#38. Axel Munthe – Knyga apie San Mikelę
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Ilgokai šita knyga gulėjo planuose, bet pagaliau atėjo ir jos eilė.
Pradžia buvo sunkoka. Kažkokie lyriniai pezaliukai, nelabai aiški kryptis, miglotos užuominos. Bet po truputį pradėjo įtraukti, o paskui pasidarė unputdownable.
Ypač nerealu, kad tai biografinė, nors ir lengva mistika ir sapnais apipinta, knyga.
Skaitydamas šitą knygą nuolat galvojau apie vieną gerą draugę žurnalistę (nes daug kas man panašu į jos charakterį, požiūrį ir apskritai gyvenimą) Gydytojas Miuntė, būdamas dar jaunas, atsitrenkė į Kaprio salą ir ten ant kalno, į kurį veda 777 laiptukai, panoro pasistatyti sau vilą.
– Čia bus pjedestalas sfinksui.
– O kur tu tą sfinksą gausi?
– Nežinau, bet čia bus pjedestalas jam.
Nuostabios XIX/XX a. sandūros gydytojo pastabos apie žmones, ypač išlepusias aukštuomenės damutes su „isterija“ ir „kolitu“. Neįtikėtinas ir, sakyčiau, nesavalaikis bei gilus požiūris į psichologiją ir netgi psichoterapiją. Meilė gyvūnams ir gamtai. Atsidavimas savo svajonėms ir sunkiai suvokiamas atitrūkimas nuo materializmo. Nors pasistatė vieną iš neįtikėtiniausių vilų pasaulyje, bet akivaizdžiai tai darė tiesiog iš idėjos, įdėdamas be galo daug darbo savo rankomis.
Nepaprastai džiaugiuosi susipažinęs su šiuo žmogumi. Tokių šviesių asmenybių yra (ir buvo) vienetai.
Rekomenduoju susipažinti ir jums.
#39. Jeannette Walls – The Glass Castle
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Jei skaitėt „Apšviestąją“, bet neskaitėt šitos – manyčiau, kad stačiai privaloma.
Kai kurie žinot, kad „Apšviestoji“ man nelabai patiko. Tuo tarpu „Stiklo pilis“ patiko labai. Ir dabar netgi pats galvoju, kas čia su manim negerai Nes knygos labai daug kuo panašios.
„Stiklo pilis“ – autobiografinė istorija, daugiausiai apie autorės vaikystę su smarkiai trenktais tėvais. Net nežinau, kaip juos reikėtų apibūdinti. Ne hipiai, ne plokščiažemininkai, ne kokie atsilikėliai iš pelkės… bet kažkas su jų galvom buvo smarkiai negerai. Didelė autorės vaikystės dalis prabėgo kraustantis iš vienos vietos į kitą, nes tėvai tai nesusimokėdavo už nuomą ir mokesčių, tai prisidirbdavo kažko su policija, tai dar kažkas. Gyveno įvairiai: treileriuose, palapinėse, lūšnose, o kartais iš viso niekur.
Žodžiu… prieš tai knygą skaitydamas apie vieną draugę galvojau, o šitą – apie kitą, ganėtinai trenktą Čia citata apie laikotarpį, kai motina dirbo mokytoja:
In the morning she slept late and pretended to be sick. It was up to Lori, Brian, and me to get her out of bed and see to it that she was dressed and at school on time.
“I’m a grown woman now,“ Mom said almost every morning. “Why can’t I do what I want to do?“
Neigimas, realybės iškraipymas, mistinių vertybių iškėlimas aukščiau visko, o kartais ir tiesiog melas. Ir visgi tie keisti tėvai savo vaikus mylėjo ir dar abu buvo su išsilavinimais. Man yra mistika, kaip kartais veikia (arba neveikia) žmonių smegenys.
Šioji knyga, panašiai, kaip ir „Apšviestoji“ – autorės kelias į normalesnį, o paskui – ir į gerą gyvenimą.
“Dad,“ I said, “I’m sorry, I really should have asked you to my graduation.“
“To hell with that.“ He laughed. “Ceremonies never did mean diddly to me.“ He took another long pull on his magnum. “I got a lot to regret about my life,“ he said. “But I’m goddamn proud of you, Mountain Goat, the way you turned out. Whenever I think of you, I figure I must have done something right.“
Ir taip, iš dalies aš autorės tėvus suprantu. Jie buvo nesisteminiai. Keistai, nelaimingai ir nevykusiai. Visgi, mano požiūriu, būk, kiek nori, nesisteminis, bet tavo vaikai neturi skursti, badauti, neturėti drabužių pasikeitimui ar vandens nusiprausti. Tai visgi neatsakinga. Gerai, kai vaikai turi daugiau proto ir sugeba išsikapstyti, bet viena autorės sesuo neišsikapstė, bent jau iš dalies.
Žmona knygą irgi perskaitė, užskaitė, filmą pažiūrėjom – irgi patiko.
Tai rekomenduoju.
#40. Kathryn Stockett – The Help
Audio, ⋆⋆⋆⋆
Birželio 25-oji. Keturiasdešimtoji šių metų knyga. Va taip va. Tikslo siekimas vis dar pagal tvarkaraštį.
Netyčia taip gavosi, kad po „Strazdo giesmininko“ vėl knyga apie juodaodžius ir jų liūdną padėtį JAV. Tiesa, laikotarpis kitas, šešiasdešimtieji, bet vis tiek dar gili rasistinė glūduma. A, o „Strazdas“ knygoje paminėtas
Nuo pirmų minučių buvo kažkas keisto. Kiekvieną ryškesnę sceną labai gerai įsivaizdavau, lyg būčiau matęs.
Pasirodo, kad tikrai taip: jau esu matęs filmą „The Help“, bet kai skaičiau knygos anotaciją, niekaip nesusiejau. Gal kad senokai mačiau. Paskui jau nemažai prisiminimų išlindo ir tas šiek tiek gadino knygos džiaugsmą. Visgi geriau pirma paskaityti, o paskui pažiūrėti.
Knyga, už filmą, be abejo, daug išsamesnė. Daug daugiau detalių, daug daugiau įtampos ir daug daugiau lūkesčių.
Jauna mergina nori būti rašytoja. Kadangi pati turėjo labai gerą juodą auklę, kurios be galo gedi, kažkiek prijaučia ir kitoms tarnaitėms („pagalbai“). Įkalbina vieną tarnaitę pasipasakoti, parodo tą pasakojimą leidėjai ir reikalas užsisuka. Visokie neramumai, įtampą tarp baltųjų ir juodųjų keliantys įvykiai paskatina daugiau juodųjų tarnaičių papasakoti savo istorijas.
Gaila, tiesa, kad tų istorijų mažai perteikiama knygoje, išskyrus dvi siužetines. Dar knygą kritikai kritikuoja už prastą įsigilinimą. Tiesa, knyga yra iš dalies įkvėpta pačios autorės patirties ir netgi veiksmas vyksta jos gimtajame kaimelyje. Kai kurios biografinės detalės sutampa su knygos rašytoja.
Šiaip eilinį kartą pasišlykštėjau amerikoniškos kultūros detalėmis ir žmonių tuštybe. Kas ten pas juos per noras būti visokiose lygose, seserijose ir panašiose nesąmonėse – sunku suvokti.
Gera knyga, patiko. Pirma pamatytas filmas šiek tiek malonumo sugadino, bet vis tiek gera. Klausaknygė įgarsinta trijų skirtingų aktorių, nes ir pasakotojos trys. Dar vienas epizodas, ne iš pirmojo asmens, įgarsintas ketvirtos. Aktorės nerealios, ypač viena, kuri, atrodo, ir verkė, ir juokėsi, ir pati save pasakojo, superinis darbas.
Rekomenduoju.
⋆⋆⋆⋆⋆
Tai va toks vėl įvairiai maišytas ir daugiau klausytas dešimtukas. Mokslinį išsilavinimą praplėčiau, klasika pasigrožėjau, biografijomis pasižavėjau, dėl juodaodžių paliūdėjau. Ir išlaikiau reikiamą tempą.
Darau, blė 