Šiemet atsinaujinau savo pagrindinį kompiuterį. Mano ThinkPad W520 sukako lygiai dešimt metų nuo jo pagaminimo. Pakeičiau į ThinkPad T15 Gen 2. Techniškai, regis, tarp kompiuterių modelių kaip ir 9 metai, nors mano naujasis visgi pagamintas/surinktas 2021-aisiais. Tai jei kažkam įdomu – šioks toks palyginimas.
Jei labai rimtai – didžiulio pokyčio nėra. Abu su i7 procesoriais, tik senukas su antros kartos, o jaunuolis – su 11. Mano pagrindinis vargas paskutiniais metais buvo ne kompiuterio sparta, kurios dar tikrai užteko ir labai didelių problemų nesijausdavo, kiek RAM apribojimas. Buvau sudėjęs maksimalius 16 GB ir daugiau nebuvo kur ir ką dėt. Be abejo, diskas buvo pakeistas į SSD, bet kiek SATA duoda, tiek duoda. O kadangi dėl mano veiklos specifikos turiu terliojimosi su virtualkėmis, tai visi apribojimai ten ir atsiremia.
Iš kitų liūdnų atvejų buvo problema su kažkuriuo AI frameworku, kai jis man kompiuteryje lūžo. O lūžo dėl to, kad bandydavo procesoriui nusiųsti naujesnių, jame neegzistuojančių, instrukcijų. Ta problema buvo išspręsta su senesne versija, bet kartas nuo karto pradėjo pasitaikyti vis daugiau panašių nesąmonių.
Norėjau dar pabandyti Adobe Premiere. Taip pat susidūriau su tuo, kad galėjau susidiegti tik 2018 versiją, kitos naujesnės su mano kompiuteriu normaliai neveikė. Gražiai perspėdavo, kad mano kompas per senas, galima bandyti dirbti, bet jie už nieką neatsako. Neatsako – ir neveikia. Redagavimas buvo neįmanomas.
Aišku, jokio aparatūrinio H265 palaikymo – anuomet to tiesiog nebuvo 🙂 Proco smarvės tikrai užtekdavo dekoduoti kad ir keturių kamerų srautus, bet jis sukdavosi jau ant savo ribos.
Dar kažkiek buvo papildomo darbo procesoriui dėl užkoduotų disko skirsnių. Anuomet nebuvo AES-NI instrukcijų poaibio, tad I/O su disku man kilstelėdavo procesoriaus apkrovą – kad ir nedaug, bet viskas po biškutuką susideda.
Tad šiemet jau nebeiškenčiau. Plius, dar nuo pirmųjų Apple laidos laikų norėjau kompiuterio su Intel Iris grafine posisteme – ji kur kas geresnė už Intel HD, netgi seniems žaidimams tinka, o Linuxui draiverius rašo patys Intel darbuotojai. Su Nvidia tuo tarpu reikalai labai liūdni, jie kuo toliau, tuo labiau slapstosi.
Aš, beje, mielai būčiau pirkęs mažesnį T14, bet į jį kažkodėl galima tik 32 GB RAM sudėti. Tad visgi atmečiau tą variantą. T15 erzina su savo klaviatūra, kuri turi skaičiukyną ir dėl to yra nesimetriška – jos vidurys kairėj. Ilgiau pabarškinus riešuose ta asimetrija pasijunta – tik tiek, kad jis dažniausiai ant stalo prie doko prijungtas, tai nedažnai prireikia.
Palyginau benchmarką su savo senuko Quadro 2000M ir naujojo Intel Iris Pro videoposistemėmis. Gavosi panašiai, Intel Iris naujajame netgi truputuką geriau pasirodė. Puiku – mažiau elektros sunaudojama, grafika integruota, o sukasi puikiai. Plius aparatūrinis H265 dekodavimas eina (tiesa, ne su viskuo, su HDR įrašais – ne).
Tad ką gi… pirmas darbas, kurį padariau vos atkeliavus naujajam laptopui – įdėjau jam dar 32 GB RAM, t.y. iki maksimalių 48. Taip pat M.2 SSD pakeičiau į 2 TB, kad būtų kur senas empėtrioškes laikyt 😀 Lenovo iki šiol duoda vartotojo vadovus, kaip ką pakeisti ir kas leidžiama pasikeisti pačiam:
Ir štai čia pasijuto naujojo kompiuterio tikroji galia, kai uždėjau kopijuoti originalaus disko skirsnį su gimtaisiais Windows. Thunderbolt 4 dėžutė su M.2 disku pravyniojo duomenis 600 MB/s sparta:
Net sunku buvo patikėt, kai per 12 minučių buvo perkelta pusė terabaito. Tiesa, kuris ten interfeisas buvo naudojamas – tiksliai nežinau. Dėžutė suderinama su Thunderbolt 4, bet ar ji veikė USB 4, ar USB 3.2 režimu – nežinau. Netikrinau, tiesą sakant. Bet sparta įspūdinga.
Linuxas suėjo sėkmingai, nors buvo kliurkų – kaip visada. Aš jau kelis kartus minėjau, kad Ubuntu Unity yra tarsi specialiai man sukurta aplinka ir aš joje labai gerai jaučiuosi. Tai kažkuriuo metu Unity vietoj standartinio failų sistemos tvarkytuvo Nautilus permigravo į Cinnamon gimtajį Nemo. Nors kai peršokau iš Gnome į Unity, kažkur kažkas liko ne taip nustatyta ir Unity bandė leisti Nautilusą. Su Nautilusu ir kai kuriom kitom grynai Gnome programom būna va toks bugas, dvigubas rėmelis:
Kairėje Nautilus, dešinėje – Nemo. Kai šitą susitvarkiau, viskas tapo OK.
Kitas dalykas buvo dokas. Kažkaip nusprendžiau įsigyti Thunderbolt 4 doką, to paties Lenovo. Vienas laidukas ir jokių ten mechanizmų ir kitų nesąmonių.
Kol dokas atkeliavo, padirbau viską susijungęs tiesiai į kompą: HDMI kabelis į pirmą monitorių, Thunderbolt-DisplayPort – į antrą, USB šakotuvas ir maitinimas:
Kai dokas atkeliavo, liko tik vienas laidelis:
Dokas maloniai nustebino dviem pilno dydžio DisplayPort jungtimis. Galvojau, kad šitas reikalas jau miręs. Ir guli dabar jis sau už kompo gražiai. Kas maloniai nustebino, tai dizaino detalė – raudonas šviesos diodas ant „i“:
Tiesa, kol dar nebuvo doko, tinklo kabelį buvau įjungęs į kompiuterį – turi jis normalią skylę, kaip ir senovėje. Bet pirmą dieną nesupratau, kas yra – internetas vos šliaužė. Pasirodė, kad problemėlė konkrečiai su šito kompo chipsetu, bet išsprendžiama pakeitus vieną Linux flagelį. Flagelis dingsta po kompo perkrovimo, tad pasidariau skriptuką jo atstatymui.
O štai su doku problemos neliko, jame įdėta tinklo plokštė su Linuxu draugauja be problemų – kaip ir apskritai visas dokas. Net doko firmwarę pavyko iš Linuxo atnaujinti.
Intel Iris irgi džiugina, nes paveža visus mano monitorius. Žaidimų dar nebandžiau, bet kai paleidžiu H265 srautus, procesoriaus apkrova padidėja labai nedaug, aparatūrinis dekodavimas veikia. I/O su disku pagerėjo smarkiai, M.2 visgi yra gerokai geriau, nei SATA, o ir AES-NI veikia – kodavimas veikia sparčiai, benchmarkas irgi patvirtino.
Na, apskritai visos vidinės magistralės ir RAM atmintys greitesnės. Galiu ramiai užmigdyti kompą su visomis virtualkėmis ir žinau, kad jis prisikels. Su senuku pirma turėdavau viską nušutinti ir tik tada jį užmigdyti. Ir vis tiek kartais neatsibusdavo – ir visada, blė, dėl Nvidia draiverio 😦
Taigi nemažai visgi pasikeitimų per 10 metų. Procesorius, tiesa, vis tiek su keturiais branduoliais ir dažniai panašūs. Bet baterija laiko daug geriau, senukas net ir su šviežia vos tris valandas teištempdavo beveik nieko nedarant. Šito užtenka visai darbo dienai.
Aišku, dabar pirkti kompiuterį su Intel procesorium liūdnoka. Apple M1 rodo, ką galima su ARM padaryti. Deja, kažin, ar konkurentų PC rinkoje greit atsiras. O ir man dėl suderinamumų su visom virtualkėm ir kita klasikiena būtų sudėtinga.
Štai čia ir yra mano pagrindinis nusivylimas. Kur mano i7 ar i9 laptopinis procesorius su 20 ar 50 GHz vienam branduoliui? Kokie, blė, 2,8 GHz? Tiek ir prieš 10 metų buvo… na, maniškio buvo 2,4 GHz, bet vis tiek – ar čia progresas? Aš jau prieš 13 metų įsigijęs tuometinį MacBook Pro su Core 2 Duo sakiau, kad procesorių spartos augimui šakės. Ir tai pasitvirtino. Aišku, paspartėjo visa periferija: USB 2 su USB 4 ar Thunderbolt nepalyginsi. Kaip ir HDD su SSD. Bet procesoriai smarkiai užsistagnavo. Tad nesistebiu Apple sprendimu vėl keisti procesorių architektūrą. M1 ir mane labai džiugina teoriškai, tik kad kol kas iš jo man nėra naudos.
Iš kitų liūdnesnių dalykų nervina Ubuntu kraustymasis į Snap paketus. Blemba, net toks paprastas daiktas, kaip Chromium naršyklė per aptitude sueina į Snap. Snap po šiai dienai turi bugą, kad vartotojo namų katalogas turi būtinai gulėti /home, kitaip neveikia. Aišku, viskas išsprendžiama su mount bind, bet kas per kreivarankiai programeriai…
Kai ką galima susidėti iš Debian sorsų, bet tada ne viskas iki galo veikia. Debianinis Chromium pas mane turi problemų su paveiksliukų paišymu – kažkokia visiška mistika.
Bet taip jau yra: nori gyvent Linuxe, turi šį tą išmokt ir šį tą suprast. Ir dažniausiai biškį daugiau, nei gal reikėtų su Windows ar Mac. Iš kitos pusės, visiems power useriams reikia biškį daugiau išmokt ir sužinot. Tad kol kas lieku taip ir terliotis toliau, tik su nauju kompiuteriu 😀 Kol kas dar liko daug neišbandytų dalykų: visos garso posistemės (kompo, doko, DisplayPort abiems monitoriams ir t.t.), nauji AI frameworkai, aparatūrinis video kodavimas ir vaizdo įrašų redagavimas. Na, viskas savu laiku, žiūrėsim.
Darau, blė 
Sveikinam atsinaujinus!
Manasis kompas nuo 2014m dirba su AMD A10-7800 CPU ir neturiu jokios minties atnaujinti :). Kaip minėjai CPU galios trūkumo nesijaučia, o RAM stacionariame kompe atnaujinti galimybių daugiau :).
Sveikinu atsinaujinus. Smagu skaityti, nes pats prieš mėnesį įsigijau savo pirmą ThinkPad’ą – T14 Gen2. Maniškio spekai rodo, kad max ram 48GB.
Svarsčiau ir X13 modelį, nes patiko 16:10 ekranas, na bet brangesnis ir upgradability ribotas.
Ar tavo T15 su i7 nekaista stipriai prie rimtesnių apkrovų?
Gal kažko nesužiūrėjau, arba gal Gen 1 prekyboj tebuvo, kai jau prisiruošiau įsigyt.
Dėl kaitimo tai kaip ir nieko labai baisaus. Na, ant kelių intensyviai kompiliuot nekomforts, bet nelabai ką ir kompiliuoju.
Aš irgi labai 16:10 norėjau, bet yra kaip yra.
Tiesa, vieno dalyko nesupratau. Kam reikia įsigyti tokios, pakankamai didelės talpos SSD, motyvuojant senų mp3 laikymu? Juk mp3 klausant, srautas labai, labai nedidelis, tad mano supratimu mp3 ideali vieta NAS, kurį turi.
Na, mp3 čia daugiau bajeris. Bet klajokliškas gyvenimas ir NAS nelabai dera. Kitaip tai stacą pirkčiau, nes ir pigiau, ir plėsti paprasčiau.
Ar nebūtų variantas turėti kažkokį serverį su VM’ais rūsy, į kurį jungtis galėtum nors ir iš telefono? Duomenys visai pigūs šiais laikais – nebūtina visų VM su savim tampytis.
Problema, kai atsiduri kur nors be ryšio. O ir elektros tie rūsiai ėda neadekvačiai dažniausiai. Plius, aš ir šiaip esu senamadiškas.
Labai geras dalykas yra seną laptopą paverst “serveriu“ – integruotas UPS, konsolė, low voltage CPU, what’s not to like?!
Not to like: dar viena šiukšlė namie 😆
Seną laptopą juk dar turi? 🙂
Tai aišku, kad nebe! Iškeliavo kitą dieną po naujojo setupo užbaigimo.
> Štai čia ir yra mano pagrindinis nusivylimas. Kur mano i7 ar i9 laptopinis procesorius su 20 ar 50 GHz vienam branduoliui? Kokie, blė, 2,8 GHz? Tiek ir prieš 10 metų buvo…
Stagnacija kažkiek jo, bet jiggahertzai dar ne viskas: kai Inteliui nebeliko kur dėtis, pradėjo dėti daugiau branduolių. O IPC niekad nenustojo didėti: kartais po daugiau, kartais po mažiau.
https://www.cpubenchmark.net/compare/Intel-i5-2540M-vs-Intel-i5-11500H/812vs4399
Laptopinis CPU prieš 10 metų ir dabar: 2x single core ir 7.5x multi core.
Aišku, M1 pointas geras: prašoko AMD ir Intel ant kelių proceso kartų.
Taip, bet esminis progresas visada yra matomas tik Single Thread testuose. Visa kita reikalauja specifinių sąlygų, adaptuoto softo nu ir taip toliau. Žinoma, kai dirbi su krūvelėmis virtualkių, tie privalumai išryškėja, kaip ir I/O magistralių paspartėjimas. Tad apskritai kompai greitėja, jei tiesiog sprendi pagal pojūčius ir, taip, jiggahertzai tikrai ne viskas – bet juose yra daug potencialo ir ši vieta reikalauja visiškai naujų sprendimų. M1 parodė vieną iš galimų sprendimų kitam dešimtmečiui į priekį, o kas bus toliau – matysim. Kvantika gal dar nelabai, bet gal optika netyčiukais, jei ras kaip fotonus į gardeles įkalint. Arba ne 😀 Iš manęs ateities spėjikas kaip čia pasakius.
Atsinaujinti gerai ir gerai kai RAM kiekis padeda 🙂 Man vienam darbiniam 6 metų stacionarui (Xeon procas, 32 gigai ramo, tik diskai paprasti Raide) nepadeda. 6-7 metų senumo š Siemens softas kompiliuoja, checkina, downloadina 30-45 min daryk ką nori. Diskus į SSD keisti nelabai norisi, SQL dar sukasi, neaišku kiek ilgai SSD temptų, kolkas neturiu praktikos su SQL ant SSD. O ir jei ne pats keisčiau neaišku kaip baigtųsi 🙂 Gi tam kompui neseniai bene didžiausios Lietuvos IT kompanijos atstovai padarė backup’ą, tai dabar pačiam teks atstatinėti Siemens licenzijas 🙂 Kai prieš metus pats dariau backup’ą – jokių problemų nebuvo… Visą kompą pakeisti naujesniu ne taip paprasta, dėl tų pačių lic kainos. Kiti noutbukai ir su 16 GB puikiai veikia 🙂
Kad gal jau išsisprendė SSD perrašinėjimo problemos, galima drožti. SQL irgi didžioji dalis operacijų yra skaitymas, kaip ir dzin. Kešus RAM galima paderinti, kad į diską didesniais batchais eitų. Bet vėlgi, SSD tas nelabai aktualu, svarbu tik trimmingą mažo apkrovimo valandom susitvarkyti. Nors ir trimmingas jau tampa inertine mada…
Lyg ir negirdėjau jog Flash atminties perrašymų skaičius būtų labai padidėjęs nuo to 100k. Aišku visi normalūs diskai turi kažkiek atsarginės atminties nusibaigiantiems sektoriams. Va vienas pažįstamas užsiimantis miningu keičia po vieną SSD per savaitę savo mažame ūkelyje 🙂 O trimingas lygtai jau būna integruotas į pačius SSD vidaus kontrolerius.
Beje, užsakinėjam naują serverį keliom virtualiom mašinom – ten SSD labai poreikio gal nėra, bet ir nesiūlo niekas, gal SAS 15 krpm jau pakankamai greita ir taip? Reikėtų pasidomėti IT pasaulio naujienomis bei tendencijomis, pradedu smarkiai atsilikt… Na bet manau kol dažnai pilno kompiliavimo daryti nereikia manau nieko nekeisiu
Jo, individualūs perrašymai nedaug pagerėjo, bet smarkiai pagerėjo kontroleriai, kurie „maišo“ sektorius, kad išsilygintų perrašymai po visą diską. Dėl trimmingo tai iš dalies palaiko kontroleriai, bet yra situacijų, kai apie „skyles“ failų sistemoje geriau pranešt, ypač kai naudojami šifruotos particijos. Nu bet čia jau niuansai. O šiaip tai matematika: išsiaiškini, kiek yra perrašymų, tada skaitai diskų gamintojų žadamą perrašomų terabaitų skaičių (TBW) ir žiūri, ar verta, ar ne 🙂 Mano vienas pažįstamas sėkmingai ant SSD pakabinęs NVRą ir galvos nesuka, per tris metus nesusidrožė dar. Racija elektros sunaudojime, atseit, nors man atrodo, kad kamerų srautams klasikiniai hardai visgi ekonomiškiau 😀 Ypač, jei dar gali išnaudot kokių nenaudojamų hardų archyvą, apkrovos nelabai didelės.
Dėl procesorių spartėjimo sustojimo kaltinkit Moore’s dėsnio pabaigos pradžią. Tranzistoriai jau pradeda pasiekti limitą dydžio, nes atsiranda didesnė tikimybė kvantinio tuneliavimo, arba šnekamai įvardinus, elektronai pabėga iš tranzistorių. Aišku visoki kiti tyrimai daromi, kad atrast kitas medžiagas kurios gali būt naudojamos ar kitokias architektūras, bet kol nebus kažkokio revoliucinio atradimo, manau, kad vis mažiau ir mažiau greitės klasikiniai kompiuteriai.
Kvantinius kompus savo ir savo vaikaiciu lifetime’e galite pamirsti. Pirma, tai vien is teorines puses daugelyje workload’u jie neturi jokio pranasumo pries klasikini kompiuteri – efektyvus tik dalyje specifiniu algoritmu. Esami kompai niekur nedings ne ir tada, kai kvantiniai taps praktiski. O pastarasis, yra antra – iki to praktiskumo dar labai toli, isskyrus super-specializuotas “praktines“ sistemas, kaip kad Dwave.
Kas del Apple M1 – dauguma navarotu ten ateina is “secret sauce’o“, kas yra konkurentus lenkianti litografija, aukstas SoC integruotumas ir kruva akseleratoriu su gera softo optimizacija. Cia ne ARM’o navarotai – cia yra Apple/M1 navarotai. Zmones juos painioja. Siaip ARM’as yra gan overrated. Pries x86 pagrindinis privalumas yra paprastesnis frontend’as – tuom viskas baigiasi. Privalumas tiem, kas raso kompiliatorius ir teoriskai kazkiek procentu efektyvesnes energijos sanaudos ir silicio ploto resuras del paprastesnes ISA dekodavimo masinerijos. Tiesa pasakius, pats M1 ARM’o core’as siai dienai yra ganetinai dated, nes naudoja ARMv8.x ISA, kuri, pvz., neturi SVE/SVE2 vektoriniu instrukciju, kurios buvo pristatytos su ARMv9. Tai gristam prie to pacio – jeigu softas nemoka offloadint ant GPU/fixed function, tai sekmes konkuruot su modernaus x86 handcraftintu assembly visokiems media/HPC/AI skirtiems algoritmams, o tokio x86’tinio softo pilna.
Na o kas del Thinkpad’u – tai cia skonio reikalas. Is esmes dabar ten daugiausiai liko tik vardas. Nei surinkimo kokybe. nei klaviatura neturi to senojo ThinkPad zavesio. Gal kiek paskubejai su pirkiniu, nes tuoj iseis Alder Lake 12 kartos mobilus CPU, kurie bus gerokai greitesni, bet ten hibrinine architektura su savais niunsais.
Zodziu tiek monologo, geru svenciu visiems 🙂