Apie juodą metalą ir „Victoria Secret“

Po pseudokrikščioniškų švenčių ilgojo savaitgalio be lempų ir ausinių grįžti prie savo kompo ir pasimėgauti visokiais gražiais skambesiais — vienas malonumas. Bet kažkodėl labai užsimaniau ką nors juodo paklausyt. Būtų, aišku, visai fun ir kokią bažnyčią padegt 😀 Bet net nežinau, kur kokia artimiausia medinė yra, kažkaip tik Palūšės žinau. Ana jau kartą buvo degus ir, jaučiu, ne nuo gelžgalvių rankos.

Tai čia taip nelabai rimtai. Aš nesu juodojo metalo gerbėjas ir mylėtojas. Apskritai, šitą nei tai žanrą, nei tai reiškinį suprasti yra sunku ir jo pradžia susijusi su visa krūva tikrų psichų. Na, bet atsirado ir juodų gelžgalvių, kurie juodąjį metalą priima kaip tiesiog žanrą ir saviraiškos priemonę, o ne judėjimą su bažnyčių deginimais.

Šiaip iš juodojo metalo grupių, kurių bent jau pradžia buvo ganėtinai juoda, tai kažkaip patinka Rotting Christ ir Impaled Nazarene. Pirmieji tokie linksmi psichai, kurie kažkaip idealistiškai gražiai viską daro ir maloniai džiugina ausį. Taip pat iki smulkmenų atspindi mano paties požiūrį į krikščionybę ir tikėjimą apskritai. Antrieji man patinka dėl to, apie ką dainuoja. O dainuoja tiesiog apie tai, kas jiems užeina ir kas kankina. Kažkada jiems uždraudė kažkur koncertuot, tai paskui visą albumą apie cenzūrą ir idiotus sukūrė.

Nukrypau nuo pagrindinės minties. O ji labai paprasta, norėjau pasidalinti man visiškai tobulu, visiškai mane vežančiu ir džiuginančiu tikro juodojo psicho Burzum kūriniu:

Va čia yra tikras antigrožis ir antiteisybė, bet kaip nerealiai!.. Šiaip man visas „Filosofem“ patinka, bet va šitas šmotas — kažkas kapitaliai nerealaus.

O dabar taip ne į temą, tūlike prisėdęs radau atverstą žurnalą „Žmonės“ su Victoria Secret nuotraukom bei viena gražia subine. Tada atsiverčiau kitą pusę ir likau biškį nesupratęs:

Ką ten „Victoria Secret“ užrūkė, kad šitaip triusikus sudizainino?