Kaip sureguliuoti mechaninį laikrodį

Mechaniniai laikrodžiai yra skirti romantikams. Nes, nu, koks sveiko proto žmogus gali mokėti didelius pinigus už senovinę krumpliaračių technologiją, kuri dar yra ir netiksli ir, lyginant su šiuolaikinėmis kryptimis, nepatikima? Tiktai romantikas, ne kitaip. Na, dar gali būti puodgalvis, kuriam svarbu prestižą parodyt, bet čia visai kita kategorija. Aš šiaip esu iš tų romantikų, nors paskutinį mechaninį laikrodį nešiojau dar paauglystėj, vieną iš „Командирские“. Paskui mano gyvenimą užėmė visokie elektroniniai ir kvarciniai. Šiaip visokių laikrodžių iš Gariūnų ir Kauno stoties turgaus turėjau gyvą velnią. Bet per kraustymąsi kažkur pamečiau dėžutę su savo kolekcija. 10 metų nerandu. Jau turbūt ir nerasiu, nebent ant kito kraustymosi kur nors išlįs…

Norintiems pasidžiaugti kokiu nors mechaniniu laikrodžiu turiu kelias rekomendacijas. Jos, aišku, kai kuriems gali pasirodyti visiškai ne į temą, bet ar ne dzin?

Neatmeskite pigių kiniškų automatinių laikrodžių. Na, aišku, nesitikėkite, kad ten chronografo mygtukai veiks 🙂 Bet tie laikrodžiai tikrai veikia ir netgi kelerius metus. Sakykim, iš pačių pigiausių (bet ne visai šūdinų) yra toks Honkongo brendas „Jaragar“. Nežinau, ar čia išvedinys iš „Jaguar“, ar iš „Jeager“, bet nė į vieną nepanašu, tik sparneliai „Breitling“ primena. Tiesiog kiniška štampovkė, bet atliekanti savo darbą. Bent jau kurį laiką. Pro padidinimo stikliuką pažvelgus į vidurius, be abejo, pasidaro baisu ir nyku, bet ko jūs tikitės už $12-20?

Geresnis kiniškas brendas yra „Parnis“. Be abejo, jei prie tokio laikrodžio rasite parašyta, kad jis su turbijonu, tai neturėkite iliuzijų, nors jo „širdelė“ atrodys įpakuota panašiai. Bet „Parnis“ daro tikrus „homage“ laikrodžius — t.y. atrodančius, kaip kažkokia įžymybė, tik su kita širdimi. Ir tai ne replika, ne kopija, o būtent duoklė tam tikram laikrodžiui, kuris gal ir nebegaminamas.

Va jei tikrai norite laikrodžio su turbijonu, bet turite tik kelis šimtus atliekamų pinigų (nes šiaip tai tūkstančiais reikėtų skaičiuoti), tai Aatos Tiago ar Aatos Jakubas jums gali būti visai įkertamas dalykas.

Deja, laikrodžių su karusele kinai dar nepadarė.

Toliau. Už keliasdešimt eurų galite nusipirkti automatinį „Seiko“ ir vargo nematyti. Beje, tie patys „Seiko“ oficialiai leidžia reguliuotis laikrodžius patiems nepažeidžiant garantijų. Bent jau kai kurie modeliai. O prie to mes ir einame.

Norintiems tikro visiškai „Swiss made“ laikrodžio yra Sistem51 — patys pigiausi, bet visiškai tikri šveicariški laikrodžiai, kurių gamybos linija pilnai automatizuota. Nežinau, ar ten kaip Lego, kur atidaręs dėžutę su kaladėlėm esi pats pirmasis žmogus jas pamatęs, bet kainą įtakoja smarkiai.

Įžangų užteks.

Taigi sakykim norite susireguliuoti mechaninį laikroduką. Galbūt kokį seną, be garantijos ar pigų kinišką. Geri šveicariški ir taip būna jau sureguliuoti, o ir namuose juos darkyti geriau nereikia. Nors aš vis tiek nesuprantu, kodėl baterijos pakeitimas gali sugadinti garantiją, idiotizmas.

Kaip atidaryti laikroduką, jums nuoroda praėjusiame sakinyje. O ką daryti toliau? Kaip tas reguliavimas vykdomas?

Pirmiausia, truputukas teorijos. Mechaninio laikrodžio balansyras per sekundę paprastai pilnai susvyruoja kelis kartus. Kiek — priklauso nuo mechanizmo. Tai gali būti 5, 6, 8, or 10 susvyravimų (nuo 2,5 iki 5 Hz). Tai nėra labai svarbu. Svarbiausia — faktas, kad balansyras turi susvyruoti kažkiek tai kartų per sekundę ir tai turi būti arba sveikas skaičius, arba tas vienintelis 2,5 Hz atvejis. Na, tada bus sveikas skaičius tiksėjimų per dvi sekundes.

Turint kažkokį etaloną ir pamatavus tiksėjimus per minutę (gali užtekti ir 20 s) bus matyti, tiksėjimų nuokrypis. Na, sakykim, jūs ir taip žinosite, ar jūsų laikrodis vėluoja, ar skuba. Tas greitai paaiškėja 🙂 Ypač, kad šiais laikais kiekvienas telefonas ir kompiuteris moka sinchronizuotis laiką, tad tikslių laikrodžių aplink — galybės.

Aš savo seną „kamandirską“ reguliuodavau pagal radijo stoties „Маяк“ pypsėjimus, nes tais laikais M1 dar tokių neleisdavo. Tekdavo primesti, ar laikrodis vėluoja, ar skuba, tada pareguliuoti ir ant kokios nors valandos nustatyti. Tada po valandos ar net po dienos žiūrėdavau, kaip pavyko pareguliuot. Per savaitę sureguliuodavau. Paskui kelis mėnesius būdavo visai gerai.

Šiais laikais su krūva skaitmeninės technikos aplinkui galime laikrodžius susireguliuoti per keliolika minučių. Kaip? Labai paprastai! Tereikia laptopo su mikrofonu ar šiaip kompiuterio ir mikrofono. Įrašysime minutę tiksėjimų ir pamatysime nuokrypį. Tada pakrapštysime reguliatorių, vėl įrašysime ir žiūrėsime, ar pagerėjo. Kelios iteracijos ir baigta. Šiais laikais tai tikrai taip paprasta.

Mano Thinkpad W520 turi du mikrofonus prie ekrano. Pigus kiniškas laikrodukas su plastmasinio krokodilo odos dirželiu padedamas ties vienu iš jų:

Ir su kokia nors garso įrašymo programa pradedam įrašymą. Aš naudoju Audacity. Tai labai galingas ir nemokamas įrankis. Tiksėjimas tuoj pat prasideda, paskui minutę laiko reikia sėdėti tylutėliai ir neskleisti trikdančių garsų:

Garsas gan triukšmingas, mikrofonai tikrai ne pačioj geriausioj vietoj. Galima su Audacity tarp tiksėjimų pažymėtą vietą apsibrėžti, kaip triukšmą:

Pirmiausia pasižymime triukšmo gabalą, kad jis tiksėjimų nepaimtų ir spaudžiam „Get Noise Profile“. Tada pažymim viską, pasileidžiam tą patį triukšmų valymą ir jau spaučiam „OK“. Vaizdas kur kas aiškesnis:

Matom, kad kiekvienas laikroduko tiksėjimas yra iš trijų impulsų. Pirmas pats silpniausias, o paskui du galingesni šakutės barkštelėjimai per ankerinį krumpliaratį. Taigi pažymim garso takelį nuo jo pradžios iki kurio nors impulso pradžios ir ištrinam:

Na, čia tam, kad tiksėjimas gražiai prasidėtų nuo nulio. Vienoje sekundėje — penki tiksiukai, vadinasi, čia 5 Hz mechanizmas:

Atsivyniojam toliau 30 sekundžių atžymą. Ogi matom, kiek nuvažiavęs tiksėjimas ties ja:

Trumpesni impulsai, nei priklauso. Taigi laikrodukas skuba. Beje, pagal stebėjimus „iš akies“ jis skuba apie minutę per parą. Tuoj pažiūrėsim tiksliau. Atsivyniojam vieną minutę:

Aha, per minutę apie 0,046 sekundės nuokrypis. Gal ir nedaug. Paroj yra 1440 sekundžių dauginam iš šito skaičiuko, kas gaunas? Ogi 66,24 sekundės. T.y. apie minutę — kas ir buvo empiriškai pastebėta.

Dabar metas laikroduką atsidaryti. Štai jo automatinio prisukimo rotorius ir balansyras su reguliatoriumi:

Vaizdas iš arčiau:

Reguliatorius — tai ta kojelė su dviem kniedėm. Kita, dešinėj, su didele viena kniede yra spyruoklės laikiklis. Jei reguliuojančią kojelę stumiam link laikiklio, spyruoklė ilgėja ir laikrodis pradeda eiti lėčiau. Jei stumiam į priešingą pusę — spyruoklė trumpėja ir ėjimas spartėja. Man reikia stumti link laikiklio.

Normaliuose, bent kiek kokybiškiuosne, laikrodžiuose būna +/− ženklai ir netgi skalė laikrodžio ėjimui reguliuoti. Buvo tokia ir mano sename „kamandirske“. Na, bet „Jaragar“ brendas tiek neužaugo dar 😀

Keli bandymai ir štai rezultatas:

0,005 kažkas. Laikrodis dabar per parą turėtų paskubėti kelias sekundes — tokio tikslumo per akis, geriau ir neišlauši. Vis tiek keičiasi laikrodžio padėtis erdvėje, prisukimo jėga ir dar daugybė smulkių mechaninių faktorių. Bet buvęs minutės nuokrypis per parą net ir pigiam kiniškam laikrodžiui yra gėda.

Štai šitaip paprastai per kelias minutes galima sureguliuoti mechaninį laikrodį.