Kaip virti pienių „medų“

Pienių medus man kvepia vaikyste. Dar kvepia daugelio metų savigrauža, kad vis pražiopsau tą laiką, kai jo galima išsivirti. Šiemet suspėjau.

Regis, spėjau ir su receptu, nes pienės dar žydi. Tad greitai varykit jų prisirinkti!

Šiaip tai tas daiktas joks ne medus, o tiesiog sirupas su baisiniu kiekiu cukraus. Bet jei mėgstate sau gyvenimą pasisaldinti, tai jums jis tiks. Į arbatą ar šalia kavos palaižyti.

Pienių „medų“ virti apskritai yra tikrai labai paprasta. Sudėtingiausia darbo dalis — pienių galvučių rinkimas. Bent jau man taip atrodo.

Taigi receptukas:

• 250 pienių galvučių (maždaug pusė kilogramo, jei kišenėje svarstykles nešiojatės)
• 1–1,5 l vandens (nelabai svarbu)
• Vienos citrinos sultys
• Patarkuota geltonoji citrinos žievelės dalis
• 1 kg cukraus

 

Pienes reikėtų rinkti saulėtoje pievoje. Na, kitur ir nelabai parinksite, nebent pas kokią močiutę kaime po obelimis. Tiesiog saulėkaitoje į pienes prilenda mažiau vabalų. Apskritai, prieš nuskinant pienę reikia jai gerai užvožti per galvą — taip nukratysite ten tarp žiedlapių įlindusius vabaliūkščius. Skinkite iš karto be kotelių, jų virti vis tiek negalima.

Yra dvi stovyklos pienių medaus virėjų. Vieni pienes plauna, kiti iš karto deda į puodą. Pirmieji teigia, kad nenuplaunamos žiedadulkės ir medus būna aromatingesnis, antrieji baidosi vabalų — jie perplovimo metu vis tiek gelbėjasi ir lenda į paviršių.

Aš esu iš tų antrųjų. Nemanau, kad nuplautų žiedadulkių kiekis gali turėti kokią nors įtaką skoniui, nes skonis pareina iš žiedlapių ir paliktų (arba ne) lapelių. Todėl rekomenduoju pienių galvutes sumesti į bliūdą, užpilti vandeniu ir išrankioti bėgančius gyvius:

Kad medus nebūtų kartus, reikia pašalinti likusius kotelių galiukus. Geriasia apskritai galvutes apipjaustyti tiek, kad liktų truputis lapelių, bet būtų nupjauta iki žiedlapių:

Lieka va tokia krūvelė šiukšlių:

O paskui galvutes reikia mesti į puodą, užpilti verdančiu vandeniu, užkaisti ir pavirti 20 minučių:

Pavirus užgesinti ir palikti parą pastovėti.

Grįžtam po paros. Skystis nukošiamas per sietelį, pienių galvutes gerai nugręžiant. Kadangi palikau šiek tiek žalių lapelių, skystis tamsokas ir drumstas:

Nuoviras užkaičiamas ir laukiama, kol užvirs. Belaukiant pats laikas susirasti maišuką cukraus:

Nuovirui užvirus į jį supilamas kilogramas cukraus, gerai išmaišomas, kad ištirptų, ir paliekamas sau virti toliau:

Kiek laiko virti? Nagi ilgai. Apie porą valandų kažkur. Paprastai tariant – iki norimo tirštumo.

Tirštumas tikrinamas porą lašelių nuvarvinus į lėkštelę ir ten palikus 2-3 minutėms atvėsti. Tik atvėsęs sirupas būna tokio tirštumo, kokio bus ir paskui!

Na, o kol sirupas iš lėto verda ir garuoja, galima ir ką nors kitka nuveikti. Pavyzdžiui, debesis pafotografuoti:

Arba fotografuoti kunkuliuojantį sirupą ir ten ieškoti Jėzaus:

Jėzaus rasti nepavyko, bet pamačiau krokodilą. Arba arklį – čia kaip pažiūrėsi. Matote akis ir karčius?

Užbaigimas. Pienių medus sutirštėja. Nuveda per pusę arba net daugiau. Tada į būsimą talpą reikia primėtyti kokią pusę vienos pienės galvutės žiedlapių – tik dėl grožio, dėl estetikos. Ją, be abejo, reikia pasilikti arba, dar geriau, nusiskinti virimo dieną. Taip pat ten reikia suspausti vieną citriną (arba dvi, jei norite daugiau rūgštelės) ir kiek įtarkuoti citrinos žievelės – vos vos per patį geltonumą. Tada supilti sirupą ir gerai išmaišyti. Pienių medus paruoštas!

Saldinkitės gyvenimą!