Ką su vaikais turi daryti tėčiai?

Posted: 2013-06-23 in Tėvystė
Žymos:

Šio tinklaraščio „Apie“ skiltyje yra pareikšta, kad vyrai (tėčiai) su vaikais turi daryti tai, ko nedrįsta jų mamos. Mano sena pažįstama žurnalistė, jau daug metų rašanti būtent apie vaikus, tiesiog negalėjo nepastebėti šio pareiškimo ir pasidomėjo, kas gi čia slypi. Kaip sakydavo vienas televizijos personažas, „laukiau šito klausimo“. Todėl jai ir dedikuoju šį įrašą, o visiems kitiems pranešu, kad kadangi infraraudonosios fotografijos kursas baigėsi, tai dabar sekmadieniais rašysiu vaikiškomis-auklėjamosiomis-tėviškomis temomis.

Visų pirma, aš pats manau, kad tėčiai yra „teisingi“ ir „neteisingi“. „Teisingais“ laikau tuos, kurie pažįsta savo vaikus, jais užsiima, juos moko, žaidžia, prižiūri, gali aprengti, nurengti, pamaitinti, pasodinti ant puodo, nuprausti ir taip toliau. Deja, apsidairęs aplinkui matau pakankamai daug „neteisingų“ tėčių, kurie primena tarybinius diedus: tokio „tėčio“ darbas yra grįžti namo, pareikalauti vakarienės, paklausti vaiko „nu, tai ką yr?“ ir eiti skaityti laikraščių/naršyti internete/miegoti prie televizoriaus/krapštytis prie mašinos ir taip toliau. Aš nesakau, aišku, kad „teisingas“ tėtis viso to negali daryti, bet esmė tame, kiek kam skiriama laiko.

Aišku, pasaulis nėra tik juodas ir baltas, tad ir tėčiai gali būti „pusiau teisingi“. Kai kurie nemoka elgtis su mažais kūdikiais, jų paprasčiausiai bijo. Tačiau kai bamblys prakunta, toks „pusiau teisingas“ tėtis irgi atsigauna ir pradeda ugdyti savitarpio ryšį.

Aš visiškai negerbiu tokių tėčių, kurie, kai vaikas apsišika jiems ant rankų, perkreiptu veidu vaiką atsargiai perduoda mamai ir bėga patys praustis, lyg juos kažkas būtų koks maras palietęs. Tėvai, jei tau vaikas ant rankų apsišiko, tai būk vyras ir sutvarkyk:

Jei vaikas ant rankų apsišiko, tai eik, tėvai, ir sutvarkyk! | Darau, blė

Taigi kad tėtis su savo vaiku galėtų kažką padaryti, pirmiausia jis turi dalyvauti vaiko auginime ir ugdyme. Tikslas labai paprastas: tėtis turi sugebėti pakeisti mamą. Ir tą reikia daryti nuo pirmų dienų. Gerai, jei mama nėra išprotėjusi mamafija ir grįžus namo kažkelintą dieną pareiškia: šį vakarą varau su draugėmis pa bliadiam, o tu, tėvai, sėdi su vaiku. Jei tėtis truputį nesusipratęs, tai — puiki proga jam pradėti su savo vaiku kažką daryti. Protingas vyriškis, suprantantis, kad vaikas yra jo gyvenimo dalis, iš šios padėties kaip nors išsisuks. Blogiausiu atveju paskambins mamai ir paprašys pagalbos, kad „apmokytų“. Geriausiu atveju tai iš viso nebus jokia problema. Deja, nemaža dalis naujai iškeptų tėčių tokioj situacijoj primena į krantą išmestą medūzą — toks bejėgis želatininis padaras didelėm akim ir beveik pilnom kelnėm.

Kai mūsų dukrai buvo du mėnesiai, mamai teko gultis į ligoninę. Dieną buvo atvažiavusi padėti močiutė, nes reikėjo mamą išlydėti į ligoninę, o vakare ir naktį dukra buvo mano rankose. Aš buvau visiškai ramus, nes  tą mažą bejėgį mikroorganizmą pažinojau.

Pirmas punktas, ką su vaikais turi daryti tėčiai, tai juos kartu auginti, o ne būti šiukšles išnešančiais šeimos priedais. Tik tada tolimesni etapai tampa įmanomi. Tokiu tėčiu mama turi pasitikėti — ir kaip tėčiu, ir kaip vyru.

Dabar eilinį kartą pasiremsiu Leszeku Talko ir jo knyga „Pagalbos — tapau tėčiu!“ Jei jau tapai tėčiu, tai stenkis juo būti. Liaudies išmintis sako, kad tapti tėvu lengva, o būti — sunku. Būti tėčiu — pats sunkiausias darbas pasaulyje. Bet ir pats geriausias. Tik su viena sąlyga: jeigu jį dirbi.

Tėčiai, kurie stengiasi dirbti savo darbą, paprastai būna ta varomoji jėga, kuri vaikus stumia į priekį. Dažnai tėčiai užsiima visokiais „pirmais kartais“: pirmą kartą duoda vaikui ledų, pirmą kartą išmeta vaiką į orą, pirmą kartą pasodina ant dviračio ar už automobilio vairo. Tai yra tėčio pareiga. Mama moko vaiką saugotis, tėtis — rizikuoti.

Tėtis turi įrodyti, kad jis yra tikras vyras ir įrodyti tai ne mokydamas vaiką spardyti kamuolį ar „duoti atgal“, o visur kur. Pavyzdžiui, išmušti ir iškepti karbonadus su vaiku ant rankų. Mamos tai sugeba „savaime“, tai kodėl tėčiai negali? O jei mama to negali, tai tėčiui — tik pliusas:

Kaip su mažu kūdikiu kepti karbonadus | Darau, blė

Ką tėtis turės daryti, jei bus su vaiku dviese, o šis prasikirs lūpą, užsistatys guzą ar nusibrozdins? Ką tėtis turės daryti, jei matys, kad mamai nuo ištisinio buvimo su vaiku važiuoja stogas? Ką tėtis turės daryti, kai suvoks, kad šeimyninė lova — tai lova dviems?

Ką? Visais atvejais atsakymas paprastas: tėtis privalo priimti sprendimus. Pats, savarankiškai. Ir ne tik priimti, bet dar juos ir įgyvendinti.

Kai mano vaikas prasikirto lūpą, šaldžiau ją, apžiūrinėjau ir sprendžiau, ar žaizda išsižiojus ir didelė, ar tik įtrūkus ir nieko baisaus. Vienu atveju reikia vaiką vežti į ligoninę, kad lūpą susiūtų, kitu — likti namuose ir nesukti galvos.

Kai matydavau, kad mano brangiausiajai antrajai pusei važiuoja stogas, išgrūsdavau bent į parduotuvę, kad prasiblaškytų. O prieš išeinant į darbą parėmiau ir palaikiau jos norą keliom dienom išvažiuoti pas draugę į užsienį. Tuomet mūsų kliackui buvo kiek virš pusantrų. Kad būtų įdomiau, su savo tėvu (dukros seneliu) išvažiavau pas savo senelius, kurie buvo manęs ir mano mažosios labai išsiilgę. Tai nebuvo lengva kelionė, bet aš nusprendžiau, kad ji būtina. Mano dukrikė tuo metu toli gražu nebuvo pasirengusi tokiai kelionei, tuo metu jai buvo paaštrėjęs prisirišimas prie mamos. O čia — kažkoks nepažįstamasis (mano tėvas Lietuvoje, deja, būna retai) mūsų mašinoje, važiuojam kažkur ir ne namo. Man ir į tualetą buvo sunku nueiti, nes „neišleido“. Bet tai buvo mano, tėčio, sprendimas. Dėl jo buvo laimingi penki žmonės: mano žmona, kuri išvyko į kelionę; mano seneliai, kurie buvo manęs ir savo proanūkės baisiai pasiilgę; mano tėvas, nes galėjo pasidžiaugti, kad ir iš šalies, savo anūke; ir aš pats — nes padariau tai, ką buvau užsibrėžęs.

Dukrai pirmą kartą atsibudus savo kambaryje ir savo lovoje sėdėjau šalia ir po to ilgai ilgai apie tai kalbėjomės. Jai tai buvo didžiulis įvykis, man — taip pat. Aš, pirmą naktį savo dukrikę palikęs jos lovoje ir grįžęs į miegamąjį neužmigau pusę nakties. Baisus jausmas paleisti vaiką. Bet šis žingsnis būtinas. Paskui kartu išardėm mažąją lovytę, atsisveikinom su ja su ašaromis.

Trečiasis dalykas, kurį privalo atlikti tėčiai — skatinti ir stumti savo vaiką į priekį. Ir tai yra labai rimta, psichologiška bei įrodyta mokslo. Pateiksiu labai paprastą pavyzdį, kuri pasakojo viena pažįstama, turinti jau beveik suaugusią dukterį. Situacija tokia: dukra su savo vaikinu paprašo surengti šeimos pasitarimą. Kokios mintys kyla motinai, galite įsivaizduoti. Realybė: dukra klausia, ar tėvai parems jos su vaikinu bendrą „verslą“. Koks ten tas verslas, nesvarbu. Tėvas žiūri į reikalą skeptiškai ir su pašaipa, žino jis visokius ten verslus. Motina tuo tarpu pusę nakties naršo internetą, ieško literatūros ir aiškinasi, ką tokioje situacijoje daryti. Atranda, kad motina turi palaikyti morališkai, o tėvas — paskatinti. Tikrasis tėvas tuo tarpu nieko ten nenori girdėti ir jam biškį dzin. Motina pati verslininkė, paima savų pinigų, kuriuos nori dukros verslui skirti, bet neduoda jų dukrai. Nueina pas savo vyrą ir sako: tu turi paduoti ir pasakyti, kad paremi ją. Gerai, kad tėvas šitoj situacijoj bent jau klauso ir elgiasi, kaip lieptas. Rezultatas, beje, buvo labai geras.

Tėčio pareiga taip pat vaiką „išgrūsti“ į vasaros stovyklą, išleisti dirbti ar mokytis į užsienį, pamokyti laipioti po medžius, nušokti nuo tramplino ar iššokti su parašiutu, padėti nusukti pagalbinius ratukus nuo dviratuko ir pasodinti prie automobilio vairo (kartojuos jau). Tėtis turi būt ta varančioji jėga, kuri sako „nestovėk, eik pirmyn“. Grubiai tariant, ta jėga, kuri reikiamu momentu įspiria į šikną.

Tiesa, mūsų dukrą naudotis tikru peiliu mokė mama. Man buvo baisu. Plastmasiniu peiliu su dantukais mokiau pirmas aš, bet mama žengė žingsnį toliau. Tačiau aš norėjau užsitikrinti tam tikrą saugumą ir dukrai po pirmųjų apmokymų išrinkau tikrą, bet kiek saugesnį peilį už tuos, kuriais pats švaistausi virtuvėje. Dabar ji juo pjausto salotas ir agurkus. Įsipjauna pirštą — užklijuoju.

Ketvirtas dalykas, kurį privalo daryti tėčiai — suvokti gyvenimo prioritetus. Labai patogu numesti vaiką mamai ir tikėtis, kad ji viskuo pasirūpins, o pačiam brauzyti po internetą ir šiaip ūkiu užsiimti. Paaiškinkite man tokį paradoksą: tėtis, tarkim, yra koks nors specialistas, kad ir programuotojas. Begalę laiko jis praleidžia skaitydamas visokią techninę literatūrą, naršydamas po internetą ir skaitydamas kokius nors rokiškius rabinovičius, kažką apie automobilius, kompiuterius, mobiliuosius telefonus ar panašiai. Tačiau jis nėra perskaitęs nė vienos knygos apie vaikų auklėjimą, auginimą ar ugdymą. Kas, tau, tėti, svarbiau: tavo šūdo verti žaisliukai ir beprasmės interneto blevyzgos, ar tavo tikroji tąsa ir prasmė — tavo vaikas? Visokiems šūdniekiams laiko atranda visi, o va savo vaikams ir informacijos paieškoms apie juos — labai sunkiai. „Ai, mama viską žino, ką čia aš…“ Taip paskui tėvas savo dvimetį laiko atsargiai arba žiūri į jį bailiomis akimis ir stengiasi pirmai progai pasitaikius sprukti į savo urvą — kur nors prie automobilio ar kompiuterio. Arba jei mama nueina į tualetą, už durų stovi du kaukiantys vaikai: vienas mažas ir kaukiantis visa gerkle, kitas didelis ir kaukiantis mintyse „kad tik ji greičiau išeitų ir vėl gyvenčiau ramiai“.

Tėti, apsispręsk, kas tau svarbiausia. Tavo kompiuteris ar telefonas greitai bus tik metalo laužas. Automobilis taip pat. Naršyti po internetą skaitant beprasmes ir nenaudingas sapaliones — tas patas, kas narkomanija. O štai šalia auga tavo vaikas. Kaip manai, kam jis po dvidešimties metų skambins, norėdamas pasikalbėti, pasitarti ar tiesiog pasilabinti? Tau ar savo motinai? Ar, tiksliau, kuriam iš viso neskambins?

Beje, kai mano žmona buvo nuostabiojoje pilvotoje padėtyje, aš apie vaikus irgi neskaičiau, nors ji labai norėjo, kad būčiau skaitęs. O aš žinojau, kad ateis laikas ir aš savo dar atsiskaitysiu. Ir skaitau, ir domiuosi, ir savo nuomonę, kaip matote, turiu. Be to, dar randu laiko ir savo šūdniekiams bei pomėgiams. Nors jiems rasti laiko tikrai nėra lengva, nes yra kur kas svarbesnių ir atsakingesnių užduočių.

Tėtis džiaugiasi vaiku | Darau, blė

Komentarai
  1. Vilma parašė:

    Super straipsnis!! Man labai patiko!! Viskas tiesiai į dešimtuką!

  2. Rita parašė:

    Jaučiu pirmas straipsnis apie “teisingus“ tėčius iš vyriškos pozicijos. Laaaabai patiko 🙂 Duosiu saviškiui paskaityti 🙂

  3. Lina parašė:

    Pagarba už tokias mintis 🙂 Sėkmės auginant mažąjį stebuklą.

  4. ugne parašė:

    Puikus straipsnis. Būtinai duosiu paskaityti savo vyrui 🙂 Štai jam meškerė – lai dabar gaudo žuvį 😀

  5. S-a parašė:

    “Ketvirtas dalykas“ turėtų būti pirmas, tada viskas bus gerai – nesvarbu, spardantis į šikną bus tėtis, ar kitoks 😉

  6. Irma parašė:

    Super Straipsnis! As dziaugiuosiu kad Musu tetis stengiasi buti geru teciu,ir su vaikuciu pabuna ir pampi pakeicia kai reikia,ir mane isleidzia 🙂

  7. mama parašė:

    Fantastika. Tokie ir turi būti vyrai/tėčiai.

  8. main void() parašė:

    užskaitom, blė.

  9. Agne parašė:

    Smagiai skaitosi. Perduokit savo mamai linkėjimus, ji išaugino superinį žmogų 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Atleiskit, bet linkėjimai turėtų būti mano tėvui ir abiems seneliams, kurie vaikų auginimo klausimais buvo ne mėmės. Vaikus galima išauklėti rodant pavyzdį, o ne tuščiai teoretizuojant. Mamos nuopelnai, aišku, tikrai svarbūs ir ne mažesne dalimi. Tačiau jei vyriškosios pusės pavyzdžiai būtų kitokie, aš irgi būčiau kitoks.

      Tad jūsų komentaras, deja, rodo tą patį blogą pavyzdį, kai mama yra viskas, o tėvas net nepaminėtas. Apmaudu.

  10. Agne parašė:

    Ech tas rašytinis žodis, kai dalis minties lieka rašančiojo galvoje, o skaitančiojo suprantama visai kitaip 🙂 Aš nesakau, kad mama yra viskas. Kaip sakoma: vienas lauke ne karys. Visa aplinka, kurioje augame, yra svarbi. Tiesiog pati būdama mažo berniuko mama, per Jus, Jūsų mamai perduodu linkėjimus.

  11. Rasa parašė:

    Amžinybės kontekste mes visi jau esame mirę. Žmogaus gyvenimo trukmė kaip žaibo blyksnis nakties danguje. Uodo gyvenimas iki patelės apvaisinimo. Kai savo gyvenimą „išzipuojame“ nuo sureikšminimo, suvokiame, jog nieko nepakeliamo nenutiks, jei patirsime šiek tie daugiau nepatogumo nei kiti – uždirbsim truputį mažiau, rizikuosime šiek tiek daugiau, patebėsime „nepatogias“ gyvenimo išraiškas – nėštumą, gimdymą, žindymą, vaikų auginimą….
    Brandus požiūris. Ačiū.

    • Darau, Blė parašė:

      Prašom. „Mamos Rasos“ paskaitas lankiau. Kai kas patiko, kai kas — ne. Bet kadangi turiu savo galvą, atsirinkau, kas man buvo tinkama. Tą patį rekomenduoju ir visiems kitiems: domėtis, skaityti, lankyti paskaitas, seminarus, bet — svarbiausia — turėti kritišką požiūrį ir atsirinkti tai, kas yra jums teisinga.

      O va dėl amžinybės — ji man nerūpi. Geriausias laikas esamasis, nes jo daugiau niekada nebebus.

      • tomas parašė:

        Va cia kaip taip zemaitiskai noretusi issireiksti. Butinai reikia paporinti tavo poziuriui svarbiausia kas dabar. Juk vaikas dabar auga, jam reikia vystiklus pakeisti dabar kai prisidirba… O juk negalime dabar rupintis, kad vaikas pridirbs i vystiklus rytoj 😀

  12. Dainora parašė:

    aciu uz nuostabu straipsni, butinai duosiu vyrui paskaityt:)
    gera skaityti tiesa, neiskraipyta, neprigalvota, kaip daznai dabar buna, kad zmogus ne kiek nenumano apie tai ka jis raso..buvo gera skaityt ir sypsotis, ypac del to “neisleido i tualeta, tikru peiliu mokint neisdrysau“… Pagarba Jums

  13. Renata parašė:

    Skaiciau ir galvojau, jetau, kaip gerai, kad mano vyras tas tikrasis tetis, toks kosk ri turi buti, ir kartu taip aiskiai pasijaute, pasimate tie teciai, kurienera tokie tikri. Kaip pakleti ju samoninguma? Kaip padaryti, kad ju vaikai gautu toki teviska demesi, pavyzdi, koki ir turetu gauti… ech, kiek dar sioj srity reikia dirbti, sviesti, kelti samoninguma ir pan. Todel labai aciu, kad rasote, to labai reikia 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Tie, kam labiausiai reikėtų, šito neskaitys. O jei netyčia savo gyvenimo draugių bus įkalbinti paskaityti — nesupras. Tačiau yra maža tikimybė, kad vienam kitam „suveiks“.

      Prašom, aš rašyti mėgstu, man nesunku 😀

  14. Vladas parašė:

    Gal reikėtų sakyti, kad bent vienas iš tėvų leistų sau būti mažumėlę “trenktas“. geriau tėvas. Rimta problema, kai žmonės neleidžia sau būti tuo kuo jie iš bties yra. Jausti ir suvokti savo jausmus, bei jais vadovautis, o stengiasi būti “teisingi“, geri tėvai. Manau nėra ir negali būti “teisingo elgesio“ taisyklių, kaip ir visiems atvejams teisingų patarimų.
    Mano tėvas sugebėdavo vienu mostu apversti visus blynus keptuvėje (tiesa motina priekaištaudavo, kad viruvė labai aptaškyta taukais), o jau sulaukęs beveik 70-ites, šoko Panemunės šile su slidėmis nuo vietinės reikšmės tramplyno. Aišku gerai plojosi. Abiejų plaštakų rentgeno nuotrauka dar ir šiandien kažkur mėtosi. Motina piktinosi: “Senas diedas užsimanė prieš mergas pasirodyti“, bet daugiau dėl bendros tvarkos. Na, visko neišpasakosi:)

    • Darau, Blė parašė:

      Yra yra tos „teisingo“ elgesio taisyklės ir universalūs atsakymai į visus klausimus. Pavyzdžiui: „būk laimingas“, „būk pagarbus“, „būk tvarkingas ir nuoseklus“. Metodai kiekvienu atveju individualūs, o atsakymai tikrai tie patys.

  15. asb parašė:

    A vat kaip bebutu keista, tai komentuoja beveik tik moterys. Tai kaip cia gaunas? As, beje, is tu, kuriems zmona “netycia“ mestelejo paskaityt. Su kai kuo sutinku, su kai kuo, nelabai. Bet apskritai tokios nuomones turejimas pagirtinas. Dukrike tikrai nebijos kadro parsivest namo :). Tik taip ir issirinks tinkama – i teti panasu.

    • Darau, Blė parašė:

      Na kaip gaunas… maža imtis atspindi bendrą statistiką, tai taip ir gaunas: matome tai, kas yr.

      Nemėgstu į save panašių. Būdami panašūs jie pernelyg greitai reflektuodami išsiaiškina mano silpnybes 😀

      Dėkui.

  16. Rasa parašė:

    Ar galėtumėt paskambinti mano vyrui? įtariu kad jis auga neteisingu tėčiu, nes pats tėčio neturėjo… o man baisu, nes aš irgi be tėčio augau ir labai to nelinkiu suvo būsimam vaikui 😦

    • Darau, Blė parašė:

      Ne, negalėčiau. Tai būtų šiek tiek juokinga — kažkas paima, paskambina ir kažką pradeda aiškinti… Aš turiu teisę pareikšti savo nuomonę, bet ne kažkam aiškinti, kaip gyventi. Jei jūsų vyras pats to norėtų — kodėl gi ne. Tiksliau, jei jūs abudu mane alumi pavaišintumėte, aš gal ir galėčiau savo nuomonę daugiau paplėtoti prie bokalo. Bet aš nesu nei profesionalus psichoterapeutas, nei teikiu kažkokias konsultacijas ar dar kažką.

      • main void() parašė:

        Rasa, o jūs negalėtumėt savo vyrui “netyčia“, kaip čia jau kažkas minėjo, mestelėti nuorodos paskaityti. Jūs gi jauni, išmintingi – sugebėsit.

    • Rasa parašė:

      Nusiunčiau nuorodą su prašymu perskaityti, bet bijau, kad liksiu neišgirsta, o jei ir perskaitys, tai kaip autorius sakė: nesupras… visgi labai viliuosi, kad jam pavyks užmegsti ryšį dar prieš vaiko gimimą. būčiau labai laiminga, jeigu mano abejonės pasirodytų nepagrįstos, o baimės – nepasiteisintų. tiesa, prašiau ir komentarus perskaityti, nes labai bijau prisipažinti, kad abejoju dėl jo tėviškumo, o dabartinis elgesys man kelia didelį nerimą ir skaudina 😦

      • Darau, Blė parašė:

        Rasa, o jūs nemanot, kad viešas prisipažinimas čia, šiuose komentaruose, gali jūsų vyrą labiau įskaudinti, nei jūsų pačios atviras prisipažinimas? Tik jūs ir galite su juo kalbėtis ir jam išsakyti savo nerimą. Aš žinau, kad ne visi vyrai klauso, nes aš ir pats ne visada noriu klausyti — bėgti, nusisukti, sakyti „ko čia dūra nori“ visada yra paprasčiau. Bet jūs turite pradėti nuo savęs: inicijuoti pokalbį, sakyti, kad jums baisu ir neramu — tokiais va paprastais žodžiais: „brangusis, man baisu ir neramu“. Ir paskui aiškiai, detaliai, apgalvotais punktais pasakyti, dėl ko neramu. Nes jei pasakysite „Man atrodo, kad būsi neteisingas tėtis“, tai bus įžeidimas. Turite pasakyti, kad jums neramu dėl: 1, 2, 3,.. — tiek punktų, kiek sugalvosite. Jei bijote tuos punktus pamiršti — prieš pokalbį užsirašykite ant lapuko.

        Aš neskatinu cheminės įtakos, bet visgi jauki aplinka su vyno buteliu gali padėti. Arba pati turite sugalvoti, kas gali padėti, nes turėtumėte savo vyrą pažinoti. Jeigu jam bijote prisipažinti, tai kažkas yra blogai. Ko bijote? Abejingumo? Nesupratingumo? Nesijaučiate išgirsta? Moterims kartais reikia kantrybės, kad pro vyro abejingumą prasimuštų.

        Jeigu abu vienas kitą tikrai mylite, viskas bus gerai. Bet… siūlyčiau paskaityti dar vieną straipsnį ir pabandyti suvokti KIEKVIENĄ sakinį jame:
        http://www.relevantmagazine.com/life/relationships/3-things-i-wish-i-knew-we-got-married

  17. Rasa parašė:

    Ačiū už pastabas, prisipažinsiu, kad tikrai būdama pernelyg susirūpinusi savimi pamiršau savo vyrą… pasinaudosiu patarimais 😉

  18. darius parašė:

    cia rase ,tikrai moteris kuri nori skirti kuo daugiau savo malonumui ir viska uskrauti teciu.tetes reikia nuo 6 -7 metu,o iki tol mama turi buti,o ne lakstyti po (dansus).ir beto buk kos bebutum su kuo susides(draugai ) tuo ir taps.kiekvienas turi savo harakterio savybes.tevai maza ytakos daro.

  19. no parašė:

    o man įdomu, kike prie to kad tapai tikru tėčiu prisidėjo tavo žmona?… 🙂 …man atrodo, kad kiek mamos leidžia – tiek tėčiai ir būna tėčiai, nes didelė dalis mamų bijo, kad tėčiai nesugebės, nepakeis, neaprengs….. 😀 ..o ir šiaip – pačiam visada savi pasiekimai atrodo didžiausi… paklausk to kuris vos du kartus pampersą pakeitęs – ar jis geras tėtis – pasakys kad taip :)))

    • Darau, Blė parašė:

      Hm, šiaip šis įrašas yra ne apie kokius nors asmeninius pasiekimus, o apie siekius. Tai truputuką skiriasi. Aš, kaip protingas žmogus, keliuosi sau tikslus ir bandau link jų eiti. Tai nereiškia, kad man visada pavyksta. Kartais pavyksta tik iš dešimto karto. Kad kažkas gautųsi iš pirmo karto — taip gali įsivaizduoti tik šiltnamio sąlygomis auginti asmenys, kuriems viskas ant lėkštutės paduota. Tokie žmonės susidūrę su pirma gyvenime nesėkme arba visiškai ištežta, arba pajunta teisėtą pyktį ant tėvų, kurie juos užaugino neparodydami realaus pasaulio.

      Mano žmona yra sveiko proto moteris 🙂 O va kaip tėčiai vertina patys save — visai kitas klausimas. Reikėtų klausti jų žmonų, o ne jų pačių. Man truputį juokinga, kai komentaruose kažkas liaupsina mane, o ne tai, kas parašyta. Nei žmonės mane pažįsta, nei ką.

  20. InKaBa parašė:

    tiesiog paplatinau nuoroda visiems 🙂 SUPER.mano pacios tetis toks yra, toki ir vyra issirinkau. tiesa ta, kad mergaites renkasi vyrus, panasius i teti. o berniukai – i mama panasias zmonas.

  21. Agnes parašė:

    siaip smagu skaityt tokia tvirta vyriska teviska nuomone. as dabar toj pilvotoj stadijoj ir su tokiu paciu noru, koki jusu zmona turejo ir su tokiu paciu antros puses poziuriu + – koki pats turejot 🙂 persiunciau nuoroda vyrui, tikiuos perskaitys ir suvirskins. siaip jis nera piktybinis, jei ka duodu paskaityt – gilinasi. tik man taip norisi, kad jis ir pats daugiau info ieskotu DABAR, kai laukiam.

    • Darau, Blė parašė:

      Nereikėtų vartoti žodžio „piktybinis“ apie savo vyrą, net ir paneigiamąja prasme 🙂 Vis tiek akys užkliūva už būtent šio žodžio, kontekstas nublanksta. Čia tas pats, kaip vaikui medyje sakyti: „NENUKRISK!“. Iš tikrųjų reikėtų sakyti „LAIKYKIS TVIRTAI!“.

      Sėkmės ruošiantis naujam gyvenimo etapui.

  22. emigrante parašė:

    Preskaiciau ir pasidziaugiau, kad mano brangiausias kaip tik toks tevelis ir yra…pries desimt metu ir koses vire ir pampersus keite ir vaika maudydavo, dabar kartu i zvejyba varo.Mane drauge tada labai kritikuodavo, kad as cia savo darbus taip vyriskiui uzleidziu, sakiau, kad tai ne tik mano vaikas, tai ir jo vaikas , jam irgimpriklausu rupintis, ir dare is tai su malonumu ir dabar rysys tar9 tevomir sunaus labai didelis kuom as labai dziaugiuosi, turi begales bendru interesu, tevas autoritetas, o mama yra Mama i ju vyriskus darbelius nesikisa, tik dziaugiasi, kai vyra zuvi suzvejoja parnesa 😉

  23. trigras parašė:

    o, pilvas, kaip pas mane

  24. MJ parašė:

    Paskaiciau,patiko!!!Duosiu savo brangiajam paskaityt.Nors seip turbut nesupras ka turiu galvoje su siuo straipsniu 😀 Keicia maniskis ir pampersus,ir maudo musu dziaugsma ir t.t.,nu bet nors tu ka pats nesusipranta to padaryt..turiu parodyt pirstu,pastumt ar jau bent tyliai sau pabumbeti…

  25. arnas parašė:

    nu permete zmona paskaityti. maniau is pradziu nu ka cia vel koki bla blabla suraite ir reiks skaityt. o cia stai prasom. tikrai teisingos mintys uzskaitau..nustebino izvalgumas ir jauciasi tikra praktika. teorinio s… pilnas internetas. kita vertus jauciasi kad susvelninta ir pagrazinta versija gavosi ar ne taip teti? :). esu dvieju vaiku tevas 🙂

  26. Žilvinas parašė:

    Sveiki, raso pusiau geras tetis dvieju pypliu, geros mintys. Norejau sekti jusu straipsnius per rss tik nelabai zinau kaip, nukopinau rss linka i ipado apsa tai raso kad not found, gal ka ne taip darau?

    • Darau, Blė parašė:

      Sveiki, dėkui. Dėl iPado nelabai galiu ką patarti, nesu pažįstamas su šiais įrenginiais. Gal pabandykite RSS srautą iš pradžių kompiuteryje pasižiūrėti, ar tikrai gera nuoroda.

  27. Valda parašė:

    Labai teisingos mintys ir geri zodziai!asara nukrito…..

  28. Daiva parašė:

    Sveiki, teti 🙂 dziaugiuosi uz Jus asmeniskai ir uz jusu seima. LInkiu jums sekmes ir stiprybes, kurios labai reikia bunant tiek teciu, tiek Vytru seimoje. Neziurint, kad nepazistu Jusu kaip zmogaus – Jus saunuolis! Pati auginu 2 merginas. Apgailestauju, kad mano klaidingi sprendimai nesuteike man progos patirt tokio vyro-tevo buvimo saa 🙂
    lia. Dar karta nuosirdziai dziaugiuosi uz jusu seima

  29. Raimundas parašė:

    Yra geras posakis: “darbai niekada nesibaigs, o vaikai užaugs“.
    Čia darbai – ne buvimas tėčiu, bet ta veikla, dėl kurios mokami mokesčiai ir gaunamas atlygis.
    Beje, man irgi žmona šią nuorodą atsiuntė. Perskaičiau. Reikės vakare atsidaryti butelį vyno, pasipilstyti, pagurgšnoti ir pasikalbėti – ką ji šiuo nori man pasakyti 🙂
    Beje, žiūriu, kad yra ir kitų mane dominančių temų šiek tiek pagvildenta šiame tinklarašty (irgi esu krapštukas). Ir rašymo stilius visai linksmai nuteikia 🙂
    Added to favorites 😀

  30. ta, rašanti apie vaikus. parašė:

    Smagiai skaitosi. Dar smagiau, kad apie tai ir taip rašo vyras (nors ši nuostaba apvelta stereotipais). Vienok, mano galva, mes nė vienas nieko neprivalome daryti, kad būtume/atrodytume teisingi.
    Mes norime arba ne. Turime poreikį arba ne. Nuoširdaus noro neįdės nei žmona, nei trečias vaikas, nei šis tekstas. Tikėtina ir turbūt reikėtų viltis, kad kai kas pasistengs tapti teisingesnis. Techniškai tvarkingesnis – kaip koks automobilis. Tik, spėju, anksčiau ar vėliau stengtis pavargs.
    Visagalis yra teisingas (ir vėl :)) auklėjimas. Požiūris į vaiką. Ir įkvėpimai, kuriuos patiriame vaikystėje. Na, ir dar tokie dramatiški įvykiai, apie kuriuos sakoma: “gimiau antrą kartą“. Štai tada žmogaus (mamos ar tėčio) prioritetai susidėlioja – tebūnie – teisingai.

    P.S. Tik atsakymo, ką daro tėčiai tokio, ko nedaro mamos, sorry, neradau 😉 bet gal čia aš nenormali mama.

    • Darau, Blė parašė:

      Stereotipai nėra labai blogai: daugumoje situacijų jie padeda orientuotis ir „paprastai“ išgyventi. Tik jie gali būti ir klaidingi.

      Na, o aš maniau, kad ganėtinai aiškiai parašiau, ką turi tėčiai daryti ir tuo klausimu. Tad pakartosiu: tėčiai moko rizikuoti, mamos — saugotis. Jei tėčiai nemoko, tada daug kas lieka mamoms. Bet čia jau visai kita tema.

  31. as parašė:

    dar vienas egzistencines isterijos pavyzdys 🙂 siais laikais tevais buti tampa jau ne tik supermada, bet ir supersunkiu darbu. girdi tie “sovietiniai teciai“, tai tik esdavo ir laikrascius skaitydavo. tiesa visi kiti, ne paties (ach kaip pasiseke zmogui). tik va kiek pamenu “sovietiniai teciai“ palas prasmirdusias plaudavo ir eileje prie misinuku vaikams po puse dienos stovedavo. nebuvo nei pampersu, nei simtai tyreliu rusiu graziai supakuotu ir paruostu, kad atidarytum ir kistum bambyzui i burna. dar jie tempdavo i namus viska ka gali. kad papildoma rubli uzkalt ir suneliui dvirati nupirkt. i kaima su vaikais vaziuodavo autobusu arba tranzuodavo. dabar kaip matome valandos ar dvieju kelione masina tampa metu ekskursija ir superdidvyrisku darbu.
    galima butu testi ir testi. nesinori superheroju erzinti 🙂 augnkit tuos vaikus, valio. bet nesusireiksminkit ir nemokykit gyventi kitu.

    • Darau, Blė parašė:

      Nu čia dabar, kodėl aš dabar turėčiau nemokyt kitų? Gi dauguma žmonių tik ir tetroškta, kad juos kas nors pamokytų, parodytų kokį nors dvasinį kelią ar panašiai. Aš galiu, laisvai.

  32. Mama parašė:

    Geras straipsniukas 🙂 paskaiciau, pasijuokiau pabandzius isivaizduoti, kaip tas tetis prie tualeto “verkia“ arba ta ispudinga kelione pas senelius 😀 as pati esu ne is tokiu mamu, kurios isvaziuotu ir paliktu vaikus, bet visada smagu skaityt,kad tokiu yra ir jos taip sugeba, o vyrai jas palaiko. Geras tetis esate savo vaikui 🙂

  33. Teisinga moteris parašė:

    Lauksim straisnio apie buvima “teisingu vyru“ 🙂

  34. Raimis parašė:

    Geras spyris i šikną,verčiantis susimastyti:) Ačiū:)

  35. Asta parašė:

    Didžiausia pagarba tokiam kitus įkvepiančiam Supertėčiui.;)

  36. Adre parašė:

    Linksmas straipsnis ir matyti, kad vyras drasiai “spiria i sedynes“ kitiems vyrams. :-)) Saunu, kad tokiu drasiu vyru yra. Bet svarbiausia kaip bebutu, ne mama sukurs teciui rysi su vaiku, o pats tetis. Yra posakis “kaip pasiklosi, taip ismiegosi“, tad koki rysi susikursi, toki ir turesi. Reikia vaika auginti ir kartu su juo augti taip, kad paskui nereiketu sakyti: “o kodel jis su manim tiek mazai bendrauja? Nesidalina niekuo, slepia?..“ Tad, kad nebutu todel kad, eikim ir kurkimes rysi patys – ar tu tetis, ar mama. 🙂

  37. Arturas parašė:

    Straipsni perskaiciau. Atkreiptas demesis i sunku mamos gyvenima ir darba (neironizuoju), bet kai tiek pykcio vyryskajai lyciai (viliuosi, kad ne is asmenines patirties, nes tai butu daugiau nei neprofesionalu), tuomet savaime ivyksta atmetimo reakcija ir gera iniciatyva nuteka i kanalizacija (ci aperkeltine prasme). Gaila, ideja buvo grazi, tik nepavyko islaikyti nesaliskumo. Linkiu ir toliau rasyti, bet pasitaisyti.

    • Darau, Blė parašė:

      Dėkui už nuomonę ir pastabas. Tiesa, čia yra asmeninis tinklaraštis, o ne profesionalus žurnalas, todėl be nešališkumų, bijau, apsieita nebus. Kitaip sakant, čia yra mano blevyzgų vieta, kur lieju mintis asmenines, o ne pagal užsakymą. Todėl neprofesionalumo pažadėti tikrai galiu 🙂

      Klausimas dėl asmeninės patirties yra keblus. Visas žinias galima vertinti kaip asmeninę patirtį, jeigu tai nėra vertinama kažkokiais skaičiais ir kriterijais.

  38. islekusi parašė:

    Labai nustebau geraja prasme aisku, atradusi si tinkalasti, kuri raso vyras. Super!!!
    Kalbant konkreciai apie si straipsni, jis yra nuostabus, tiesiai sviesiai be pagrazinimu isreksta nuomone, kuri paremta patirtimi.
    Labai pagirtinas ir sektinas Jusu seimos pavyzdys. Zinau puikiai, kad ir as galesiu palikti savo vaika teciui ir islekti prasiblaskyti su draugem kavos atsigerti ar nulekti aplankyti drauges i kita miesta ar sali porai dienu kaip ir tetis ta pati gales daryti ir tame nematau nieko blogo ar smrektino. Karts nuo karto reikia ir mamai, ir teciui prasiblaskyti tai bus tik geriau seimai ir paciam vaikui. Ramus tevai – laimingi visi 🙂 Jei abu tevai normalus, oi geriau pasakyti “teisingi“ tuomet vaikas jausis gerai budamas tiek su teciu, tiek su mama. Viskas priklauso nuo poziuro. Vieni tevai isvis vaika priima kaip nzn ka, oi negalima to daryti, negalim ten nuvykti nes va yra vaikas. Vaikas tai ne kliutis, nebent i ji yra taip ziurima, tuomet man gaila vaiko ir paciu tevu.
    Aciu uz puiku straipsni, lekiu kitu skaityti 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Prašom, džiaugiuosi, kad patiko. Tik keista, kad kokius porą mėnesių susidomėjimas šia rašliava buvo nuslūgęs, o dabar vėl labai daug peržiūrų per dieną. Kažkas, matyt, atrado ir vėl paplatino 😀

    • Darau, Blė parašė:

      Najs. Deduosi į bukmarkus, bent tam kartui. O skirtumas bus dar didesnis — kūstu.

      • Skirmantas parašė:

        Mes nusipirkome xbox’ą. Ką tik pervariau RedBull pačiūžų trasas penkias.

        Bet jaučiu, kad nelabai sukūsiu. Et…

  39. kristux parašė:

    O mane sugraudino sita rasliava..su vyru abu tevo neturejom, o dabar tecio neturi musu mazius.padariau vaikui meskos paslauga:noredama,jog vaikas turetu tvirta rysi su teveliu, visaip skatinau buvima kartu,itikinau sunu, kad tetis jam svarbus..o is vyro puses tik fotelis ir kompas.jau 5 metus.labai gailiuosi,kad is viso kisausi i santykiu kurima,bent jau butu vaikui tevas dzin..ant pykcio atsispausdinsiu straipsniuka ir priklijuosiu virs lovos glusam diedui…

    • Skirmantas parašė:

      Kai nuvesit vaiką pas jį sabotuokit internetą kaip nors nepastebimai (su žirklėmis kabelį kur nors nukirpt, ar kortelę sulaužyt, ar panašiai) 😀

      • kristux parašė:

        Nu bet klausykit,mintis tai nuliova!paskui triusi galesiu apkaltint,kad nugrauze:) bet nee,keliems kartams tetiks..va,prisirinkau literaturos,sutrumpinau pakankamai,kad vyriska kantrybe atlaikytu,bandysim skaityt pries miega.nors is tikro, galvoju,jog ne kazka as cia is jo ispausiu, jis tevisko pavyzdzio nemates,mamos ir ne kazka…o juk tai viso ko pamatai.

        • Skirmantas parašė:

          Nu bet tai gal tik pirmo karto – pradžios užtektų ir pabustų tėvas 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Labai gerai, kad bandėte vystyti tėvo ir vaiko ryšį. Meškos paslaugos tikrai nepadarėte. Apskritai gerai, kad ėmėtės problemos sprendimo ir veiksmų.

      Moterys paprastai bando surasti priežastis ir suprasti, iš kur atsirado problema. Vyrai dažniau imasi veiksmų, nekapstydami pernelyg giliai. Visgi ir moterims dera kartais mesti priežasčių paieškas, o tiesiog imtis kurti veiksmų planą.

      Visgi kažką darant reikia elgtis nuosekliai iki galo. Įsivaizduokite, kaip jaustųsi jūsų vaikas, perskaitęs jūsų pirmąjį komentarą. Iš vienos pusės diegiate, kad tėtis jam svarbus. Iš kitos pusės vadinate jį „glušu diedu“.

      Manau, suprantate, kad vaikas tiesiog prarastų pasitikėjimą jumis… ir visu pasauliu. Prarastumėte ryšį. Sakysite, neperskaitys? Perskaitys kitais būdais. Jei laikotės tokios nuomonės, tai ji išlįs per kitur. Vieną dieną vaikas vis tiek pamatys, kad savo vyro negerbiate. Nes jei gerbtumėte, neleistumėte sau viešoje vietoje švaistytis tokiais epitetais.

      Jei norite kažką keisti, pradėkite nuo savęs. Kas jumyse (būtent jumyse) pasikeitė, kad tas žmogus, už kurio ištekėjote, jums tapo tik „glušu diedu“? Ką padarėte? Gal sakysite, kad jis pasikeitė, toks nebuvo? Gal ir pasikeitė, bet tik nesakykite, kad prie to neprisidėjote pati. Galbūt jūs pasikeitėte ir nelabai į gerąją pusę? Galų gale, negi nepažinojote žmogaus tadaise, seniai? Nenujautėte nieko?

      Eikite ir mylėkite bei gerbkite savo vyrą. Tai kur kas labiau padeda, nei manote.

      • Skirmantas parašė:

        Daug tiesos tuose žodžiuose. Mes matome savo teisybę kiekvienas. O vaikas mato jūsų abiejų teisybes, kurios skiriasi.

      • trigras parašė:

        Man tai paskaitos, nelabai patikimai atrodo (ypač kai kita pusė nenusiteikus klausytis, kesitis)… Gal labiau apsirmokėtų pažiūrėt į kokius gyvus pavyzdzius – atsitiktinai apsilankyt kokio aitvarų ar pan. šventėj pažiūrėt, kaip linksminasi tėvai su viakais. Gal kokia žaidimų aikštelė irgi variantas..

      • kristux parašė:

        Is tikro,brukstelejau cia nevilties busenoj, bet visai smagu pas jus sitam bloge. Musu situacija ner paprasta, pakankamai isisenejusi ir sudetinga. Iki kol suejo vaikui metukai, labai ziurejo, rupinosi. Paskui isvaziavo pusmeciui, o grizes pamate,kad neblogai ir be jo tvarkomes.Sedo ant foteliuko ir nekyla po siai dienai. As pati studijavau ikimokyklini ugdyma, turiu neblogu ziniu psichologijoj,ir manipuliuot moku, apeit gerumu,kad visi patenkinti butu, bet neiveikiu jo nenoro skirti laiko seimai.Ziauru jausti tai,kad jam vaikas tiesiog neidomus.Dabar mastau, kad jam kudikiai mazuciai tai labai patinka, o va ugteleje…Antro labai
        noretu, o man plaukai siausiasi nuo foteliuko..As prazuvau su didelemis viltimis turet normalia,ne mamos ir vaiko seima. Kankina pojutis to, kad su vaiku esam ne jo pomegiu zonoj.Mano vyras, kaip ir daugelis, daug dirba,sukure puiku versliuka.Grizta nusileses ir nesinori zaist su mazium.Bet nesinori niekada, nei savaitgaliais, kai nedirba, nei paprastom dienom. Mokau sunu pagudraut,sakau, pabuciuok, apkabink tete , ir paskaitys jis knyga. Nu, puslapi isdreba vyras, ir viskas.tada jau vaikui nervai, kodel ne visa, ir t.t.
        O del to, ar nenujauciau anksciau, tai taip, nujauciau. Vien is to, kaip jis su mama savo elgiasi..Na bet vel, masciau, alkoholike, neziurejo mazo, gal del to..Su manimi jis graziai elgiasi, kitaip neleisciau, ir jis ta zino.Bet tas vaiko poreikiu ignoravimas varo is proto..Ar jums buna, kad sedit svetainej, vaikas kazko praso, na kad ir ipilt gert, o jus lyg negirdit, bet juk girdit, gudruoliai:) Arba paklausia ka reiskia zodis koks nors, o tetis nereaguoja..As atsakau vaikui.(juk dziaugiuos,kad klausineja), tai is cia ir atsiranda blogo autoriaus minetas pojutis, kad mama su teciu ne i vienus vartus taiko.Ir tai labai itakoja tevo autoriteto nebuvima.Man net keista, kodel vyras akis isputes bumba:bet tai kaip jis manes neklauso?! Nebekartoju.:klausyk tevelio.. Norisi palikt ji savo fotelyje.O kaip bus,taip,matyt jam nieko baisaus rysio nebuvimas. Tai bent vaikui nesijaus tevo trukumas, jei nustosiu stengtis.
        p.s. del durno diedo nepykit, pamirsau, kad tinkliarastis vyriskas, atsiprasau:)

        • Darau, Blė parašė:

          Jūs, gerbiamoji, mano minties turbūt iki galo nesupratot. Ar čia vyriškas tinklapis, ar parduotuvė, ar stotis, ar gatvės vidurys — tai vieša vieta. Juk savo artimųjų visiems girdint bile kaip neturėtumėm apšaukinėti. Aprašinėti — na, juk tai tas pats. Aš tai neturiu ko pykti, ne į mane nukreipta, mane dar ne taip pavadina, nes mintis ne visada pūkuotas ir rožines reiškiu.

          Gali būti, kad pusmetinis atotrūkis buvo esmė jūsų vyrui. Be to, greičiausiai jis nori antrojo dėl to, kad su pirmu mažu buvo lengva, o dabar paaugo, va, poreikiai atsirado, „neklausymas“ ir panašiai.

          Aš irgi ne visada savo vaiką girdžiu. Visi vyrai turi „vieną kanalą“ darbui. Jei žiūriu televizorių, tai dėl manęs nors ir tvanas. Tiesa, po truputį mokausi reaguoti, nes tai yra pagrindas ryšiui su vaiku. Bet nesakau, kad man lengvai pavyksta. Pomėgių taip pat turiu begales, bet laiko pavyksta atrasti viskam po truputį. Versliukas, žvejyba, kas tik nori — ne pagrindas ignoruoti šeimą. Kame yra vaiko baimė ar neapykanta, bandykite išsiaiškinti, bet vien aiškinimasis nepadės, reikia ir veiksmų.

          Ką gi, kada paskutinį kartą nuoširdžiai ir ilgai kalbėjotės su vyru? Be pykčio, be sąžinės zulinimų? Pabandykit pasikalbėti valandžikę su vyno buteliu (ar kitomis atpalaiduojančiomis priemonėmis, nes visgi padeda). Tik kai norėsis sakyti „kodėl tu to nedarai?“, sakykit „man atrodo, kad truputį trūksta to ar ano, gal žinai, kame reikalas?“, nes visokie „kodėl“, „už ką“, ir „kaip tu taip gali“ yra agresyvūs. Aišku, jeigu žmogus visiškai užsidaro ir nenori eiti į kontaktą, tai kažkoks santykių atnaujinimas nebūtinai įmanomas. Daug lengviau, kai abi pusės nori išlaikyti šeimą ir ją puoselėti.

          Sėkmės.

  40. Skirmantas parašė:

    Beje, šiek tiek į temą. O nebūna taip, kad pirštai smirda šiek tiek išmatomis (nuo užpakalio plovimo)?

    Man tai taip būna, kad to kvapo prisigeria į odos įtrūkimus, panages (net ir trumpas). Paprastai padeda tik koks nors kvepiantis kremas 😀

  41. asta parašė:

    tam, kad nereiktų plauti smirdinčio užpakalio, reikia anksti užsiimti prevencija. kol kūdikis minta tik pienu – visi tie reikalai nedvokia. kai pradedamas įvedinėt kietesnis maistas, kūdikis paprastai jau pradeda sėdėti. kietesnis maistas – kietesni viduriai, daugiau pastangų reikalaujantis darbas išsituštinti ir vien lengvo purpt nebeužtenka. va ir pradedi nuo to laiko didžiuosius reikalus kontroliuoti – pradžioj iš gulimos padėties ant palutės, paskui iš sėdimos – ant klozeto ar puodo (aš, kaip daug keliaujanti, iš karto naudojausi klozetu, nes puodo neprisitampysi su savim). rezultate – dukrai nuo 5mėn amžiaus apkakotą užpakalį plaut reikėjo turbūt ne daugiau, kaip 10 kartų (dabar jai 2). tai nėra ankstyvas pratinimas naudotis puodu, tai nėra vaiko dresavimas. tai tiesiog komfortiškas vaiko auginimas – išmoksti pamatyt, kada ateina tas “reikalo“ laikas ir nunešti kūdikį ten, kur tas reikalas gražiai būna atliktas, belieka elementariai nuvalyt užpakaliuką, nekišant pirštų į dvokutį 🙂 tik negalima daryt klaidos – turi būt akivaizdžiai (dažnai akimis ir garsu 😀 )išreikštas noras. labai dažnai tobulos mamos vos nubudusį vaiką rioglina ant puodo ir šoka/dainuoja/cypauja aplink laukdamos rezultato, kas priveda iki vaiko paniškos neapykantos puodui ir reikalai nusitęsia ilgam.

  42. Lialia parašė:

    Tikrai neblogas straipsnis apie tėvystę 🙂 tik šiek tiek kvepia rašančio tėčio narcisizmas (na ir žodis), užuodžiu liaupses sau, koks aš nuostabus ir nepakartojamas. Tikiuosi tai yra varančioji jėga pirmyn, daugiau pažinti ar tobulėti, o ne perdėta meilė sau.

  43. Darius parašė:

    Superinis, dar kartą viską permąstyti priverčiantis straipsnis. Artimo ryšio su vaiku jausmas suteikia nepalyginamai daugiau džiaugsmo nei įvairūs “šūdniekiai“.

  44. monikakaen parašė:

    Nuostabus straipsnis, reikia paskaityti visiems tėčiams, tikrai manau daugelį privers susimastyti. Faina kai mūsų mažyle vos gimė tėtis pats pirmutinis keitė pampersą, paėmė ją ant rankų, o namuose kai budavo pilvuko diegliai pirmas suteikdavo jai pagalbą – masažuodamas pilvuką. Gaila, kad dabar mažylė auga, o mūsų tėtis išvažinėja ir vis mažiau su ja praleidžia laiko. Nemato naujų jos pasiekimų. O ir gryžęs iš kelionių užsiima kita veikla… ir vis mažiau to dėmesio…

  45. Jjj parašė:

    Is esmes grazu bet pezalai. Be abejo visi norim savo vaikuciamsir demesio ir visko taciau vaiku auginimas ir prieziura irgi yra sunkus darbas. Vienas dirba visa diena tam kad islaikytu visus, kitas – motinystes atostogose kad pasirupintu vaiku daugiau. Tokia situacija daugumoje seimu, tai ka cia bepakeisi 🙂 cia grynai romantinęs bkevyzgos tik kad blevyzgot.. tikri teciai netikri.. nu tai mama lai eina i darba visai dienai ir jums tie teciai tevystes atostogose bus tikri 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Oj oj, gal eikit toliau skleisti didvyriškos motinystės užkrato į savo supermamyčių forumytį…

    • trigras parašė:

      Oi gali pakeist, tik noro rekia turėt. Po sunkaus darbo vietoj dar sunkesnio TV žiūrėjimo, tikrai galima skirti jei ne 2 tai bent jau 1 valandą pabūti, pažaisti su vaiku. O dar savaitgaliai …

  46. ASD parašė:

    Pezalas tas tėvas, grafomanas, net vaikų neturi, apie dukrą rašinėja 🙂 . Užknisa tokie susireikšminę viską žinantys, patys teisingiausi bambukai žmogėnai. Viską jie daro teisingiausiai ir geriausiai, tik kiti durni… Apie savo sėkmę galėsi pasidalinti kai bus vaikai užauginti ir anūkus prižiūrėsi, o dabar neknisk normaliems vyrams proto…

    • Darau, Blė parašė:

      Aišku, kad užknisa. Pavyduolius visokius. O aš ir be jūsų žinau, kad esu už daugumą ir protingesnis, ir sėkmingesnis, ir apsimestiniu kuklumu nesergu.

  47. Julija parašė:

    Šaunus straipsnis. Rodos, sunku net patikėti, kad yra tokių vyrų. Kaip čia sako, baltai visoms pavydžiu, kurios tokius ar panašius turi, ir visai nepavydžiu sau, nes tokio neturiu. Turiu tą, kuris, taip aš galvoju, tiesiog tingi skirti laiko vaikams. Geriau ir žymiai lengviau prie mašiniuko patupinėti, mat “labai reika pataisyti, sutvarkyti…“, negu pabuti su vaikais. Labai gaila, kad du puikūs vyrukai-dvynukai nesulaukia tėčio dėmesio, nors taip laukia. Tėčio auksinė frazė, skirta man yra “pamatysi, koki ryšy turėsiu su vaikais vėliau, tada tu turėsi daug laisvo laiko“, mane priverčia viduj nusišypsoti :). Bet kokiu atveju viskas bus gerai. Aciu jums uz mintis, jos puikios ir labai patiko.

  48. somale parašė:

    Super straipsnis! Stebiuosi, kad viskas tap kaip isivaizduoju, ir dziaugiuosi, kad mano vyras musu sunui butent toks 🙂 net gi daugiau nei cia aprasete 🙂 duosiu jam paskaityt koks jis geras, manau pasididziuos savim 🙂 tik keista, del jusu zodziu apie pavizdi, nes mano vyro tetis hm…

  49. Rima Anužytė parašė:

    Nuostabus straipsnis! Teisingas ir motyvuojantis, siūlyčiau visiems vyrams jį perskaityti.

Palikti atsakymą: Darau, Blė Atšaukti atsakymą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.