Pragyvenome ir antrą savaitę Taivane. Ar geriau, nei pirmą, ar blogiau – negaliu pasakyti. Turbūt panašiai. Bet šį įrašą skirsiu pasidžiaugimui maistu.
Yra pasaulyje visokių virtuvių, yra visokių šalių, kurios tomis virtuvėmis garsėja. Manau, teisinga būtų sakyti, kad Prancūzija yra išskirtinė, Italija taipogi. Japonija irgi turi savo vardą. Bet man asmeniškai dar neteko buvoti geresnėje apsiėdimui šalyje, nei Taivanas. Gal kažkiek buvo panašu Australijoje, kur irgi daug visokio plauko imigrantų, bet Taivanas vis tiek geriau.
Kuo geriau? Bijau, kad pernelyg subjektyvu tai nupasakoti. Gal tuo, kad man apskritai azijietiškas maistas patinka. Bet „azijietiškas“ yra gan plati sąvoka, nes ten ir mongolai, ir netgi turkai įeina. Tad turbūt turiu pasakyti taip gan paprastai, kad tam tikra samplaika Taivane man ir mano šeimai yra prie dūšios ir prie skrandžio. Na, man labiau, nes aš dar ir visokias jūros bjaurybes mėgstu, o mano žmona su dukra smarkokai privengia.
Dar vienas dalykas yra tas, kad Taivanas traukia aplinkinius azijiečius, kaipo gero gyvenimo kryptis. Jie atsitempia ir virtuves. Kinai į salą imigravo keliomis bangomis ir iš įvairių regionų – vėlgi samplaika vienoje koncentruotoje vietoje. Japonai turėjo salą apie 50 metų – stipri įtaka ir netgi neblogi tarpusavio santykiai bei nostalgija.
Toliau aš tiesiog pridėsiu krūvą nuotraukų ir pabandysiu biškį apie tai parašyti. Prašau nežiūrėti labai rimtai, aš ne ekspertas, tiesiog subjektyvus valgytojas.
…
Čia yra pats pats pats pačiausias iš azijietiškų desertų. Tiesiog kažkokia (mano spėjimu cukraus ir gliukozės) glazūra aplieti vaisiai, uogos ir netgi pomidoriukai. Pastarieji man ypač patiko dėl rūgštaus-saldaus derinio. Braškės irgi labai gerai eina. Tad smarkiai rekomenduoju.
Ir dar:
Kitas labai malonus atradimas, kurio be vietinių pagalbos nebūčiau aptikęs, – žuvų miltų traškučiai (čipsai). Man – žiauriai skanūs, bet, deja, mano skrandis juos toleruoja prastokai 😦 Nors… mano skrandžiui ir bulvių traškučiai nelabai, daug negaliu prisiėsti. Bet dalykas superinis, man baispatiko:
Baisiai atrodantis padažėlis užsipylimui į rameną. (Kinai sako la-mien, t.y. lāmiàn, 拉面. Japonai taip pasakyt nemoka, tai gavosi ramen.) Padažiukas visai nieko – tiesiog actas su žuvytės priekvapiu:
Bet taivaniečiai baisiai japonišku papročiu rameną šliurpti garsiai. Ne ne, taivaniečiai valgo ramiai, tyliai ir kultūringai.
Pats ramenas, t.y. lamianas:
Kai jauni ir žali su žmona gyvenom Tokijuje, iš biednumo eidavom valgyti į tokią skylę, vadinamą Yoshinoya. Ji buvo palyginti pigi su kitom japoniškom kainom, nors ir tai gūdžiais 2005-ais dubenėlis kainavo 200-300 jenų, kas išsiversdavo į kokius 7-9 Lt. O va šiuo metu Taivane, Taipėjuje yra tas pats Yoshinoya tinklas ir kaina 2-3€. Šių dienų kainom tai – juokinga. Kiek tada toks maistas būtų kainavęs Taipėjuje 2005-ais?
Yoshinoya – kaip makdakas. Kur benueisi, žinai, ką gausi:
Karis, mmm…
Na, kas prie arbatų, tai Taivane irgi tobula. Visos kiniškos tradicijos suplaktos su japoniškom. Nuprotėt galima:
Taipėjuje, Dongmene, yra toks Smoothie House (ispaniškas užrašas azúcar šalia pralinksmino). Ten duoda mango ledų su Taro Balls. Porcijos milžiniškos, bet reikalas yra ypatingas, todėl prie šitos įstaigos begalinės eilės net ir vėlų vakarą. Pirmoje kelionėje aš ten tų ledų valgiau, dabar dar kol kas nepavyko, eilės atbaido:
Na, Taivane be jūros bjaurybių dar galima apsiėsti vaisių. Visokiausių. Nėra taip, kad jie būtų labai skanūs. Kertuočiai ir gvajavos man visiškai neįdomūs. Vaškiniai obuoliai irgi (čia tokia rūšis):
Bet va labai užkabino anonos – nu labai jos čia skanios. Buvom valgę Ispanijoj šviežią prinokusią – nė iš tolo:
Šalia, kur gyvenam, pilna vietų pavalgyti. Užėjom vieną vakarą į korėjietišką skylelę, pagalvoję, kad parodysim pirštu į meniuką ir sakysimą „šitą va“:
Ten mus priėmė sukriošęs dėdulis, kuris nors ir nebaisiai taisyklingai, bet visai suprantamai kalbėjo angliškai. Ir ne tik kalbėjo, bet ir suprato, ko mes ten norim. O reikalas toks, kad maistą pusiau ruošiesi pats skrybėlės formos inde, po kuriuo ant stalo yra degiklis. Kraštuose apverda daržovės ir subėga mėsos sultys, o per vidurį dėliojiesi ir kepiniesi mėsą. Smagus procesas, bet ne tik. Dar nuo tos pirmosios mano Japonijos turiu didelę meilę korėjietiškai jautienai. Kaip jie ten ją paruošia ir marinuoja – neturiu žalio supračio, bet ji man yra nenusakomai skani. Čia atėjom, paragavau pirmą iškepusį kąsnį – ir susileidau:
Kalbant apie jūros bjaurybes, jų galima nusipirkti visokiausių džiovintų ir graužti sau einant. Labai liuks:
O va Jiufeno kaimelyje anties dalių nenusipirkom pabandyt. Dabar jau biškį gailiuosi, bet gal dar kur pasitaikys:
Visokių vaisių želiniai saldainiai. Jei tik patinka – bus iš ko rinktis. Kaip ir japoniškų močių, beje, bet čia ne jie:
Mano žiauriai mėgstami „geležiniai“ kiaušiniai. Kaip jie ten apdoroti, nežinau. Klausiau kolegų, sakė, kad namie niekas patys nedaro, bet visi „žino“, kur nusipirkti „geresnių“, nei iš prekybcentrio. Jei ką – pakuotės tų „geresnių“ niekuo nesiskiria, skonis – irgi. Čia putpelės kiaušiniai, bet bandžiau ir vištos – liuks. Labai mėgstu juos pusryčiams:
Kombiniuose galima pasiimti ir šviežiai virtų kiaušinių. Įsidedi į maišiuką ir varai. Dar nespėjau pabandyti – bet pažadu, kad būtinai:
Pietūs iš kombinio už kokius 2,5€. Gal kiek mažokai „žolės“ mano skoniui, bet ryžiai ne rafinuoti, puslaukiniai. Va tokių pietų „paruoštukų“ tai tėvynėje trūksta, nėra kultūros dar. O šituose kraštuose labai sena tradicija. Ir taip maitintis yra pigiau, nei pačiam pirktis ingredientus ir ruoštis. Apskritai, su tokių paruoštukų ir netgi padorių restoranėlių kainomis čia nieko daryti nesinori. Gatvės maistas dar pigesnis, bet ten sunkiau susikalbėti ir higiena ne visada įkvepianti. Kol kas brangiausiai trise esam valgę gan didelę ir prabangiai vegetarišką vakarienę su desertais už kokius 50€. Bet jau ten buvo išsitaškymas, tėvynėje taip išsitaškęs jausčiausi, jei palikčiau bent 150 ar 200€ kokiam „Uokse“.
Šviežaus maisto japoniška skylelė netoli ofiso – gal net kokie 6€:
Daug vietinių skylelių įėjus duoda lapuką su galimais variantais ir ten susižymi, ką valgysi. Jei daugiau žmonių ima tą patį patiekalą – padedi prie patiekalo daugiau brūkšniukų. Kai kur gali rinktis vizualiai:
O čia maistukas dar ir šyla ant stalo:
Vienas iš skaniausių atradimų – ličių alus. Na, alus su ličių sirupu, aš drįsčiau teigti. Mano žmona šiaip alaus visai nemėgsta, aš – irgi neypač. Nu bet šitas… blė, norėčiau pradėti jo importą į Lietuvą 😀
Kaipgi Taivane be xiaolongbao – garuose virtų koldūnų:
Šiam kartui tiek. Kadangi man dar pavyko Taivane ir gauti vienaratį. Vienaratis, tiesa, vos 26″, tai su juo nepalakstysi. Ir į ofisą keliauti nelabai gaunasi, per didelis žmonių kiekis. Bet rytais ratuką prasilėkti aplink parką – visai geras užsiėmimas. Tad nors su tokiu ratuku didelio greičio nesigauna, bet kūnui mankšta puiki. Taigi sporto neapleidžiu, papildomų kilogramų neturėčiau parsivežti.
Darau, blė 