Knygų krūvelė 2021 #3

Posted: 2022-01-30 in Pezalai

Ši krūvelės dalis buvo viena iš geriausių. Puiki dokumentika, stogą raunanti mokslinė fantastika ir gili grožinė literatūra. Jei ieškot rekomendacijų – užmeskit akį.

#21. Gediminas Kulikauskas – Lietuvio kodas

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Jaučiu, kad mano metų top klausaknygė. Labai nudžiugino. Elementariai smagi knyga, bet atitinkamai praskaidrinta ir normaliais istoriniais faktais, ir knygnešių dekanonizavimu, ir plačiąja šviečiamąja reikšme.
Nelabai turiu ką pasakyti be to, kad kiekvienam lietuviui ar bent jau lietuvoje gimusiam piliečiui rekomenduoju paskaityti ir šiek tiek susivokti, iš ko mūsų valstybė yra kilusi, kodėl ji tokia, o ne kitokia, kodėl lietuviai elgiasi vienaip ar kitaip. Istorija ir kontekstas paaiškina tikrai daug. Ypač tokios mažos ir nuolat kažkieno užspaustos tautelės, kaip mūsų, atžvilgiu.

Ir prie viso to… nu nėra labai kuo didžiuotis būti kilusiais iš kaltūnuotų, kirmėliuotų ir patvorius nukakojusių valstiečių 😃 Bet graužtis irgi nėra ko, nes ne vieni mes tokie, nebaisiai išskirtiniai.
Bet va, ką sužinojau ir nustebau, kad realiai lietuviška spauda niekada nebuvo uždrausta – priešingai, nei dauguma mūsų tai įsivaizduoja. Buvo nuomonių, buvo potvarkių, bet niekada nebuvo įstatymo. Dar viena griuvusi iliuzija apie šventą knygnešių darbą, neskaitant to, kad knygos buvo gan eilinė ir nelabai apsimokanti kontrabanda. Socialistinė literatūra – biškį kas kita 🙂

Po paklausymo dar varčiau popierinę kopiją ir žiūrinėjau nuotraukas. Beigi užsimaniau į Aštuonračio muziejų bizono odos batų pažiūrėt 😃

Tad dar kartą rekomenduoju.

#22. Ottessa Moshfegh – Mano miego ir poilsio metai

⋆⋆⋆⋆, popiera

Po korėjietiškos „Mamos“ truputį nežinojau, kokią knygą toliau skaityti. Ne tai, kad nebūčiau turėjęs norimų perskaityti sąrašo į priekį, bet norėjosi kažko kito. Ir kadangi anoji korėjietiška buvo biškį ne iš mano operos, nusprendžiau tą nesavo operą pratęsti. Taigi tiesiog pradėjau eiti per sąrašą knygų, kuriomis buvau aprūpinęs uošvę. Ir kažkaip vienos pavadinimas sudomino. Nieko apie ją nežinojau, anotacijos neperžvelgiau. Tiesiog atsiverčiau ir pradėjau skaityti.

Knyga įtraukė ir gan giliai, maloni staigmena. Joje veiksmas sukasi apie merginą, kuri lyg ir turi viską, ko galima norėti iš gyvenimo – bet tik paviršutiniškai. Iš vidaus ją graužia daugybė demonų, su kuriais kovodama ji nusprendžia mesti darbą ir patį gyvenimą: išeiti atostogų ir jas pramiegoti su vaistų pagalba. Ir taip jos kelias driekiasi bandant visokius preparatus, patenkant į keistas situacijas ir atsimušinėjant nuo įkyrios tuštukės draugės.

Man apskritai patinka tokia abstrakti idėja, kaip gyvenimo „perkrovimas“. Tad ši knyga irgi tuo patiko, nes veikėjos tikslas buvo tiek laiko pramiegoti, kad senasis gyvenimas tiesiog išsitrintų.

Nežinau, kam šią knygą rekomenduoti 😃 Gal kam patiks mano aprašymas ir anotacija kur nors internetuose.

#23. Kim Stanley Robinson – Aurora

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Nepaprastai gera knyga. Vėl fantastinė, vėl suklausyta, vėl angliškai. Tokie tie fantastiški metai šiemet, niekaip neišsisuku.

Knyga apie kelių kartų̃ kosminį laivą, skriejantį į Banginio Tau žvaigždę. Veiksmas vyksta gyvenant paskutiniajai septintai kartai, kuri turėtų pasiekti kelionės tikslą.

Kas yra gan įdomu, didžiąją dalį apsakymo pasakoja pats kosminis laivas, tiksliau jo dirbtinis kvantinis protas. Ir tas pasakojimas – užduotis, duota vieno iš laivo gyventojų. Iš pradžių laivas nusipeza ir daug plaukioja pro šoną, kol pradeda regzti normalų pseudožmogišką pasakojimą.

Knyga, beje, labai jausminga. Gal dar ir labai gera aktorė įgarsino, gerai perteikė. Veikėjai irgi įdomūs, visapusiški, o kai kurie ir labai stebinantys. Stebinanti, be abejo, ir laivo architektūra, nors viskas gan banaliai pagal Ciolkovskį.

Aš pats, nors ir esu visokios kosminės fantastikos mėgėjas, esu ir žmonijos plitimo kosmose skeptikas. Tai šita knyga mano skeptiškumą tik dar labiau sustiprino. Tikiu, kad žmonės nuskris į Marsą, bet netikiu, kad ten kada nors bus įkurtas žmonijos backupas. Antarktidoj, blė, ir tai normalių gyvenviečių nėra, tai ką kalbėt apie kitas planetas?

Knygos pabaiga šiek tiek lengvoka po visų sunkumų, bet gal ir gerai.

#24. Frank Herbert – Dune

⋆⋆⋆⋆, popiera.

Taip, blė, kadangi žmonės sakė, kad pagaliau išėjo normalus filmas, tai prieš jį suvartojant nusprendžiau knygą vėl perskaityt.

Iš tikrųjų nevisai „vėl“. Pirmą kartą ją bandžiau skaityt paauglystėj ir neįveikiau – užkniso. Dabar suprantu, kodėl. Elementariai nebuvau pribrendęs, neturėjau kantrybės ir dar nelabai supratau visokius arabiškus/islamiškus terminus net su knygos žodynėliu. Dabar, jau su šiokia tokia gyvenimo patirtim, požiūris į knygą kitoks.

Skaičiau, be abejo, angliškai, kad pajusčiau visą Herberto žodžių galią. Bet visą laiką po ranka laikiau terminyną, nes knyga privelta visokių prifantazuotų žodžių ir išsireiškimų. Vienas draugas su manim konsultavosi, ar knygą verta skaityt, ar galima ir suklausyt. Nu ne, bent vieną knygą reikia tikrai perskaityt, o paskui likusią heksalogiją gal ir būtų galima suklausyt jau susipažinus su terminologija ir kitom subtilybėm. Vėliau dar radom ir specialų žodyną Kindlui, tad skaitymas palengvėjo – nors žodynas ir ne tobulas.

Monumentalus tatai kūrinys ir išskirtinis. Atsižvelgiant ir į tai, kad Kopos saga yra heksalogija – tikras vieno žmogaus magnum opus.

Beje, kai eilinį kartą pasakiau, kad „autorius gerai užrūkė“, nebuvau toks jau neteisus. Vikipedija apie Herbertą štai ką sako:

Another significant source of inspiration for Dune was Herbert’s experiences with psilocybin and his hobby of cultivating mushrooms, according to mycologist Paul Stamets’s account.

Taigi, net jei ir nerūkė, tai užvartojo garantuotai 😃

Tad dabar man knyga visai patiko. Nors ir ne iš tų, kurios stogą nuneštų ar ten baisulingą susižavėjimą sukeltų. Susižavėjimą labiau kėlė būtent ta nuolatinė mintis, kaipgi autorius taip visaip sugalvojo, prifantazavo, užrašė ir nesusipainiojo. Mane labiau sužavėjo šis faktas, o ne pati knyga.

Nebaisiai aš draugauju su visokiom galaktinėm imperijom: tie patys Star Wars man meh, Foundation irgi labai šiaip sau, The Warriors of Spider ar Vorkosigan – iš viso bile kas. Net šiaip mano mylimo koderio Vernoro Vinge’o imperijos man labai ant ribos.

Tad kai skaičiau Kopą paauglystėj, man kosminis feodalizmas turbūt pasirodė visiškai idiotiškas. Nors va Herberto nuomone, tai yra natūrali žmonių santvarka, kai reikia paskirstyti valdžią. Kas ten žino, gal ir taip, nes faktas, kad demokratija yra visiškai dirbtinis pritempimas 😃

Kažkodėl manau, kad moterys Kopoje turėtų irgi daug ką gero rasti. Neskaitant jau ašinės visoje imperijoje raganų sektos. Meilės, išskaičiavimo, priešinimosi likimui ir kitokių moteriškų peripetijų Kopoje pilna, net gražu. Paverkti irgi yra dėl ko, jausminių linijų yra nemažai. Jaja, vėl kosmosas ir gilūs jausmai. Gal ne taip tobulai išvystyta, kaip Auroroje, bet irgi neblogai.

Bet kokiu atveju, aš bent jau pirmą knygą iš heksalogijos visai rekomenduoju bendram išsilavinimui prieš einant į kompiuterinius smėlio kirminus pažiūrėt. O man pačiam visai kyla noras pabandyti ir likusias heksalogijos dalis. Bet tam kartui atidėsiu, gal tas noras visgi praeis, yra ir kitų skaitalų planuose dar bile kiek… keisčiau darbą į skaitymą, jejbogu.

#25. Abraham Verghese – Cutting for Stone

⋆⋆⋆⋆, audio.

“Thou shall not operate on the day of a patient’s death.”

Nepaprastai mane įtraukusi knyga, tikra saga. Ypatingai graži literatūriškai, įvairiapusiška, vingiuota ir besikaitaliojanti kaip kalnų upelis. Autorius – tikras žodinių peizažų ir paveikslų meistras. Taip pat meistras ir paleisti ašaras. Tad jei seniai bliovėte, imkite – bliausite kriokliais ne kartą ir ne du šitoj knygoj.
Mane dar pačioje knygos pradžioje papirko išvedžiojimas apie ligoninės, kurioje vyksta daug veiksmo, pavadinimą:

Missing was really Mission Hospital, a word that on the Ethiopian tongue came out with a hiss so it sounded like “Missing.“ A clerk in the Ministry of Health who was a fresh high-school graduate had typed out THE MISSING HOSPITAL on the license, a phonetically correct spelling as far as he was concerned. <…> And so Missing it was.

Knyga sukasi praėjusio amžiaus antroje pusėje Etiopijoje ir šiek tiek Amerikoje. Pats autorius – Etiopijoje gimęs indas, priverstas sprukti į JAV nuo Haile Selassie režimo. Tad nors knyga ir ne biografinė, bet daug kuo atkartojanti jo vidinius išgyvenimus ir praradimus. Užkabinama ir skaudi Eritrėjos tema, ir italų okupacinė įtaka, ir dar daug kitų smulkmenų, kurių aš nei apie Etiopiją, nei apie Afriką nežinojau. Jaučiuosi dabar kur kas daugiau apsišvietęs ir praplėtęs akiratį, nes autorius negaili detalių ir paaiškinimų iš pašaknų.

Veiksmas tuo tarpu su visais pasakojimais ir peizažais sukasi apie du našlaičius brolius dvynius, augančius medikų šeimoje, tarpusavio ryšį, skaudų išsiskyrimą, visiškai persisukusį susitikimą. Meilės linijų knygoje irgi yra kelios, ganėtinai dramatiškos: tiek dvynių tėvų, tiek įtėvių, tiek jų pačių susidūrimai su tomis pačiomis moterimis.

Dar knyga užpildyta gausybe medicininių vaizdų, tad jei nors kiek prijaučiate (o aš netgi labai) – bus kuo pasidžiaugti bei pasigėrėti ir šia prasme. Detalės kai kur kiauliškai atviros, bet gydytojų gyvenimas toks iš tikro yra. Ypač Afrikoje ar kitose trečiose šalyse.

Šitą knygą irgi suklausiau. Kas iš pradžių kiek nustebino, ją įgarsino aktorius indas. Tiesa, akcentas vos juntamas, anglų kalba puiki. Tačiau ten, kur reikėjo pamėgdžioti indišką, arabišką ar amharišką akcentus bei tų kraštų emocijas – neįtikėtinos kokybės darbas, visiškas kosmosas.

Knyga yra išleista ir lietuviškai, vadinasi „Vienuoliktas įstatymas“.

Šedevras, rekomenduoju. Abraham Vergese mane paėmė, pasodino ir nuskraidino – nei gerai žinau kur, nei kaip – bet tai buvo neužmirštama kelionė.

#26. Robert Macfarlane – Underland: A Deep Time Journey

⋆⋆⋆, popiera

Šitos knygos rekomendaciją perskaičiau kažkuriame elektriniame laikraštyje, greičiausiai The Verge. Perskaičiau ir susidomėjau.

Knyga parašyta maniako urvinėtojo. Speleologu jo turbūt nereikėtų vadinti, autorius nėra mokslininkas – jis konkrečiai yra rašytojas, mėgstantis rašyti apie gamtą, peizažus, keliones ir panašiai. Urvinėjimas tiesiog viena iš jo aistrų ir jai ši knyga yra skirta.

Man knyga ėjosi labai sunkiai – skaičiau ją du su puse mėnesio. Manau, kad tai yra tiesiog „lėta“ knyga. Joje daug nežinomos man informacijos, terminologijos, tiesiog žodžių. Tekstas irgi vietomis gan painus, reikalaujantis dėmesio ir apmąstymo.

Apskritai knyga ir patiko, ir ne. Sužinojau iš jos nemažai apie visokius Anglijos urvus, apie Paryžiaus katakombas (kažkoks visiškas kosmosas, kokios ten jų apimtys!), apie Italijos kárstus ir požeminę Timavo upę, apie akmens amžiaus piešinius ir neįtikėtinas vietas, į kurias tie akmenžmogiai nusitrenkdavo jų paišyti, apie nykstančius Grenlandijos ledynus, Wood Wide Web (apie miško superorganizmą ir kaip medžiai komunikuoja grybienos hifais) ir taip toliau.

Tačiau kadangi autorius yra literatūrologas, jis niekaip negalėjo parašyti knygos be lyrinių nukrypimų, pasvajojimų, pasapnavimų ir dar balažin ko. Tad knygoje buvo vietų, per kurias stūmiausi per prievartą, laukdamas to kito įdomaus krislo.

Kitas knygos trūkumas, mano galva, kad autorius bandė apimti krūvą skirtingų temų, kurias išvardijau prieš dvi pastraipas. Ir dar sugebėjo jas apipinti literatūrine tryda. Dar pripinta keistų vietos ir laiko šokinėjimų – bet ne visuose skyriuose, kas vėl suerzino ir įmetė dar vieną akmenį į knygos (ne)nuoseklumą.

Tad aš knygą rekomenduoju kantriems. Jei įdomu urvai, požemiai ir visa kita, kas slypi po žemės paviršiumi – verta šią knygą įveikti. Joje gausu nuorodų ir į kitus veikalus. Aš tikrai skaitysiu šioje knygoje paminėto grybų mokslininko Merlin Sheldrake knygą Entangled Life.

3/5 už tą suknistą beletristiką.

#27. Ben Macintyre – The Spy and the Traitor: The Greatest Espionage Story of the Cold War

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Knyga, kuri totaliai nunešė stogą ir paliko visiškai apsipatenkinusį. Seniai kažką tokio gero klausęs buvau.

Šitas kūrinys yra dokumentinis, aprašantis aukšto KGB pareigūno Olego Gordjevskio „parsidavimą“ MI6, t.y. britams. Nuo daugomos kitų šnipų, įskaitant ir jį išdavusį amerikoną, Gordjevskis skyrėsi visiškai ideologiniu atsivertimu. Nors jo šeima buvo irgi kėgėbistai, jam pačiam sovietinėje sistemoje trūko laisvės, demokratijos ir tiesiog normalaus gyvenimo. Jį taip pat žiauriai sukrėtė ir išdulkino iš galvos paskutines abejones Prahos pavasario sudorojimas. Tad Gordjevskis tiesiog laukė progos, kol galės pereiti į kitą pusę.

10 metų šitas šnipas tiekė informaciją vakarams, daug prisidėjo prie branduolinės įtampos sumažinimo ir tikrai nepakenkė Sovietų Sąjungos žlugimui.

Nepaprasta istorija apie nepaprastą žmogų. Man buvo didelis atradimas, nes apie Gordjevskį žinojau labai mažai, buvau užtikęs tik kažkurioj istorinėj knygoj nedidelę užuominą, bet jos neužteko tolimesniam patyrinėjimui.

Eilinį kartą draugas, mėgstąs dokumentinę literatūrą, padarė gerą rekomendaciją, už tai ir dideliausias ačiū.

Rekomenduoju visiems, kas tik netingėtų. Labai įdomu ir suteikia peno apmąstymams bei praplečia akiratį.

6/5, jei taip galima būtų.

#28. Юрий Строфилов – Не про бег

⋆⋆⋆, popiera.

Kaip visada, kasmet perskaitau po vieną rusišką knygą, kad šitos kalbos žinios galutinai nesiatrofuotų. Šiemet bandžiau skaityti vieną Aleksijevič knygą, bet supratau, kad ji mane, švelniai tariant, užknisa savo stiliumi. Tad knygą mečiau, bet likau skoloj sau. Į metų pabaigą visgi spėjau susiimti ir iš apdulkėjusio archyvo išsitraukti vieną planuotą skaityti knygelę.

Šios knygos autorius – „vintažinis“ bėgikas, bėgantis maratonus greičiau, nei per tris valandas. Kadangi pats esu bėgęs ir net iš keturių valandų neišbėgau, tai gerbiu už tokį atsidavimą treniruotis.

Knyga yra toks keistas kratinys, tačiau ne veltui ir atitinkamas pavadinimas. Joje pagrindinis ritmas kaip ir užduodamas autoriaus dalyvautais maratonais. Prisiminimai iš kiekvieno, kas vyko kažkelintam kilometre, kaip daužėsi į „sienas“, kaip siekdavo nepasiekiamo finišo ir panašiai. Tarpuose įsiterpę daug filosofavimų ir minčių, kurių kyla bėgant. Kaip sako pats autorius, šita knyga parašyta per bėgimo treniruotes.

Dar dalis knygos prikišta visokių įdomių faktų: tiek apie vietoves, tiek apie asmenybes, tiek apie istoriją. Pramaišiui ir besikeičianti su metais autoriaus filosofija treniruočių bei mitybos atžvilgiu, požiūris į bėgimą.
Galiu šitą knygą parekomenduoti tik bėgikams. Na, gal dar visokių faktoidų mylėtojams, nes autorius akivaizdžiai pats toks ir tų faktoidų pilna knygelė.

Bet kokiu atveju, pagal planą – paskutinė 2021-aisiais perskaityta (popierinė) knyga. Klausomų klausiau toliau, o štai dalį vakarų gruodį skyriau geiminimui – kaip ir kiekvieną žiemą truputuką.

3/5. Vietomis labai faina, vietomis biškį nuklysta į kryželius rūke.

#29. Khaled Hosseini – The Kite Runner

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Labai greitai susiklausiusi knyga ir labai stipri. Įgarsinta paties autoriaus.
Knyga apie berniukus, augusius Afganistane – taikioje, nors ir skurdžioje šalyje. Kol rusai neatėjo ir visko nesušiko.

Apie nelabai įmanomą draugystę tarp skirtingų kastų, ištikimybę, išdavystę, tėvo ir sūnaus santykius. Apie vidinius demonus, persekiojančius dešimtmečiais. Apie galimybę išpirkti kaltę ir to kainą.
O, ir apie aitvarus bei jų kautynes – kažkas tokio, apie ką nieko nebuvau girdėjęs.

Labai dramatiškas pasakojimas. Šiemet suvartojau daug knygų, kurios buvo labai literatūriškos. Šitoji gal nėra tokia ypač literatūriška, bet drama, veiksmas, įtampa sukurti meistriškai. Charakteriai nuoseklūs, išdirbti ir įtikinantys. Skaitytojui/klausytojui autorius daug pailsėt neduoda.

Jaučiuosi kiek daugiau sužinojęs apie afganus ir jų gyvenimo būdą bei kai kuriuos charakterio bruožus. Radau paralelių ir su lietuviais. Na, turbūt visos mažos irba skurdžios tautos tuo pasižymi. Pas mus sako „švogerių kraštas“, o ten sako – „pasodink du nepažįstamus afganus į kambarį ir po valandos jie bus radę, per ką yra giminės“.

Kas liūdniausia, iki sovietų įsiveržimo Afganistanas jau buvo pradėjęs darytis visai civilizuotas. Aukštakulniai, sijonai, besiplaikstantys plaukai. Kas galėjo, iš ten paspruko – kaip ir šios knygos herojus. Tik jam teko grįžti.

Tai jau kai norėsit dramos ir pabliauti – rinkitės šitą knygą, nesigailėsit. Yra ir lietuviškas 2007-ųjų leidimas „Bėgantis paskui aitvarą“.

#30. Daniel Suarez – Daemon

⋆⋆⋆⋆, audio.

Visiški čipsai ir siemkos, unputdownable knyga. Tiesa, su sąlyga, jei nepradedi joje ieškot sliekų, kurių yra pakankamai.

Knyga apie genialaus (ir mirusio) programuotojo paliktą demoną (fone besisukančią programą), kuris pradeda vykdyti darbą būtent po kūrėjo mirties. Aišku, demonas yra ne pavienis egzempliorius, o krūva per tinklus pasklidusių gabaliukų, kiekvienas vykdančių savo darbą.

Iki kokio trečdalio knyga visai reali ir tikrai įmanoma knygos rašymo laikotarpiu (kai visi dar atverčiamus telefonus naudojo, o skaitmeniniai klajokliai buvo dar naujiena). Paskui jau prasideda biškį fantastika.
Šiaip gera knyga net ir pažintine prasme. Tiesa, eiliniam žmogui gal kiek per daug kompiuterinių terminų ir jie gali būti baisiai neaiškūs, bet apie kiekvieną galima pasigūglinti. Man, kaip tinklo įrenginių ir fizinių objektų programuotojui, daug kas pažįstama ir suvokiama bei nesunkiai įsivaizduojama, kaip realiai panašius dalykus galima įgyvendinti.

Kadangi autorius yra kompiuterių saugumo specialistas – žino, ką rašo. Tiesa, daug jo aprašytų saugumo skylių jau seniai užtaisytos, daug metų praėjo, bet tai nereiškia, kad neatsiranda naujų ar kad negalima rasti nusenusių rūterių su senom skylėm. Su visokiais botnetais man yra tekę susidurti asmeniškai – nelabai fun.

Taigi rekomenduoju visiems kompiuterastams ir jiems prijaučiantiems, mėgstantiems švelniai apokaliptinę fantastiką ir turintiems kelis laisvus vakarus – sunku šitą knygą padėti į šoną, veiksmas sukaltas gerai, nors ir pigokai. Bet kartais reikia tokios lengvos pigienos, grynam ir paprastam pasimėgavimui.

Nelaukiant – šios knygos tęsinį Freedom™ į telefoną, ausines į ausis ir nuvariau klausyt.

⋆⋆⋆⋆

Tiek šios krūvelės. Nežinau, ar kas skaito mano anotacijas, bet jei taip – tikiuosi, kad radot kažką verto dėmesio.

Komentarai
  1. Naktis parašė:

    Nezžinau kaip ten gavosi, perskaičius tavo antrą dalį skaitytų knygų – įsigijau ir perskaičiau “pasirūpink mama”. Tada ėjau dar kartą skaityti, ką tu ten parašęs buvai apie ją😅A, ok nepatiko tau. O man labai patiko, daug paralelių išjaučiau.
    Tai dabar jau galvoju tą pramiegotą gyvenimą skaityti (paskutiniame “psichologija šiandien” žurnale rekomendacija irgi tai knygai buvo).
    Ačiū už rekomendacijas! 😊

  2. Darau, Blė parašė:

    Jo, žinok, moterims ta mama tikrai geriau eina, matyt, jausmai ir išgyvenimai artimesni, paralelių, kaip tu sakai, daugiau. Žmonai va pramiegotas gyvenimas nelabai patiko, gal vėl ten kokie moteriški reikalai kitaip susisieja. Labai įdomu, kaip tau patiks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.