Pasivalkiojimas po Kazlų Rūdos miškus

Regis, jau minėjau keliskart, kad mėgstu valkiotis po miškus. Apskritai mėgstu žygius visokius, bet išsiruošiu retokai, norėčiau dažniau. Na, bet kai išsiruošiu, tai džiaugiuosi kiekviena žygio minute.

Jeigu jūs, mano skaitytojai, norėtumėte kur nors pasibastyti, tai linkiu tuo užsiimti kuo greičiau. Žygiui, be abejo, reikia pasiruošti. Mano mėgstamas rašinėtojas astrofizikas Kastytis, pasirodo, ne tik apie astrofiziką rašinėja, bet ir sukompiliavo kadaise puikią rašliavėlę pradedančiajam žygeiviui.

Aš nuo savęs galiu pridurti nedaug, bet: batai yra žygio esmė. Į šį žygį aš išsiruošiau su „neprajodytais“ batais. Žinojau, kas manęs laukia, bet rizikavau. Tiesiog batai nauji, kojos su jais ir jie su kojomis neapsitrynę, tad žygis baigėsi krūva pūslių. Dvi iš jų – tarybinio rublio dydžio, dvi praplyšę. Tai labai blogai, bet aš visgi rinkausi tokį variantą, o ne pasivaikščiojimą po mišką su kedukais. Žygiui reikia žygio batų, o man labiausiai patinka pseudo-kerziniai batai. Jie šiaip yra labai patogūs ir universalūs, tvirti ir atsparūs. Miške to reikia. Nebaisu tada ir per šakas brautis, ir per pelkes klampoti.

Su naujais batais yra vienas „hakas“. Kurį, beje, aš pamiršau ir pasigailėjau. Kojas reikia apsimauti medvilninėmis kojinėmis (100%), o ant jų – vilnones. Tada – į batus. Vilnonės kojinės labai gerai saugo nuo trinties. Ir, nors tai skamba keistai, karštą vasarą jos puikiai padeda kojoms 🙂 Beje, jei norite labai nepriprakaituoti batų, tai tiesiog išsimozokite kojas antiprespirantu.

Antras dalykas – vanduo. Viena iš geriausių formulių, kuriomis esu įsitikinęs – dešimčiai kilometrų pėstuke litras vandens. Jei su savimi pasiimsite pulso matuoklį ir telefoną su sporto programėle, ji jums pasakys iššvaistyto vandens kiekį, bet rezultatai bus panašūs.

Trečias dalykas – moralinis nusiteikimas netikėtumams. Jei žygį susiplanuosite išimtinai miško keliukais – viskas bus tvarkoje. Bet jeigu į maršrutą įeina pasivaikščiojimas skersai mišką – visada tikėkitės tik blogiausio. Miškas keičiasi labai staigiai. Be to, visada išsinagrinėkite upes ir upelius. Jų yra daugiau, nei manote. Važiuojant ar einant miško keliuku jų galite net nepastebėti, nes būna padaryti pylimai su vandentakiais. O va jei minsite mišku, tai upelis gali pastoti kelią. Aišku, jei upelis neplatus, greičiausiai rasite palei jį išvartų. Bet gali pasitaikyti šaltiniuota vieta ar pelkė aplinkui ir upelio įveikimas taps rimtu iššūkiu.

Net ir žemėlapiuose pažymėti miško keliai gali būti apleisti ir nepražengiami. Kaip tik per šį žygį teko su tokiu susidurti, nuotraukos bus žemiau. Todėl ir kartoju: visada nusiteikite blogiausiam. Kažkada Marcinkonių miške ėjau į vaikišką 5 km žygį pasižiūrėti Trikampio ežero ir beveik užakusio Ežeraičio. Per tuos penkis kilometrus miškas tiesiog kardinaliai keitėsi septynis ir aštuonis kartus. Pradedant lengvučiu parko tipo pušynėliu baigiant pelke ir spanguolynais. Spanguolių rasti, tiesa, buvo labai malonu, bet vieta, kur jos auga, tai eina peklon.

Ketvirta, reikalingos priemonės nuo erkių ir vabzdžių. Kelnės sukištos į batus, ilgarankoviai marškiniai sukišti į kelnes, ant galvos skrybėlaitė. Skrybėlaitę, tiesa, pamečiau. Šūds.

Iš chemijos pats geriausias ir efektyviausias yra dietiltuloamidas (DEET). Lietuvoje pardavinėjamas oranžiniuose „Ben’s“ buteliukuose. Yra ir vaikiškas. Bet DEET yra nuodingas daiktas, veidą juo teptis labai rizikinga. Be to, jis tirpdo tam tikros rūšies plastmasę, yra aliejingas ir sunkiai išplaunamas. Todėl aš pats renkuosi ikaridino pagrindo chemiją, kuri beveik tokia pati efektyvi, kaip ir DEET, bet neturi žalingųjų savybių. Atbaido net ir muses, kurios pradeda lįsti vos suprakaitavus. Lietuvoje kol kas ikaridino pagrindu žinau tik vieną prekės ženklą – „Autan“, pardavinėjamas „Eurovaistinėje“. Ne reklama čia, bet tikrai tą daiktą rekomenduoju. Vaikams jis irgi labiau tinka, nei DEET, nes neapsinuodys juo, į akis patekęs problemų nepridarys.

Tačiau, kaip sakė mano bičiulis, taigos ekspertai sako: nėra tokios chemijos, kuri veiktų geriau už tinklelį. Ruošiantis rimtai pabūti miške, ypač nejudant, tinkleliu ir pakankamai storais drabužiais apsirūpinti yra pats geriausias variantas.

Na ir įsitikinkite, kad savo telefonui turėsite pakankamai elektros. Aš su savo nauju telefonu ilgiame žygyje dar nebuvau buvęs, todėl susikrapščiau ant greitųjų baterijų banką. Tačiau per beveik devynių valandų žygį su nuolatiniu GPS sekimu ir įrašymu bei gan dažnu spoksojimu į ekraną baterija nuo 98% nukrito iki 42%. Taigi dabar žinau, kad vienos dienos žygiams atsarginė baterija man nereikalinga. Na, nebent pasiimti porą pirštelių dėl visa ko. O štai draugo Galaxy S4 papildomos energijos prireikė jau pusiaukelėje.

Apie baterijos taupymą pora pastabėlių: aš visada laikau tik GSM ryšį ir duomenis išjungtus. Žemėlapius su Locus parsisiunčiu iš anksto, beveik visada – palydovinius. Palydoviniai žemėlapiai padeda surasti ir nepažymėtus miško keliukus ar proskynas. Telefonas be duomenų ryšio ir tik su GSM radiju bateriją saugo kur kas labiau. Na, o jei namiškiai leidžia, tai galite mobilųjį ryšį ir visai išjungti, baterijos liks dar daugiau.

Tai tiek beletristikos. Dabar apie konkretų pasivaikščiojimą.

Kazlų Rūdos miškuose sovietiniu pagrindu veikia didžiulis Veverskio karinis poligonas. Po jį valkiotis nedraudžiama, bet yra perspėjamieji ženklai apie mokomuosius sviedinius ir ribose galima rasti šaudymo pratybų tvarkaraščius. Juos tikrai rekomenduoju išsinagrinėti.

Taip pat šiuose miškuose yra ir įdomaus sovietinio palikimo, bet, deja, dėl vandalų iš esmės liko tik lukštai, o ir tie patys privatizuoti. Mūsų žygį sudarė keturi esminiai punktai:

• Senas tankų tiltas per Judrės upelį (dar ir su geokešu) – visiškai laisvas punktas
• „Brežnevo bunkeris“ – privatizuotas, apžiūrimas tik išorinis lukštas. Neberekomenduojamas.
• „Generolų vila“ – privatizuota, apžiūrėti galima tik per tvorą. Neberekomenduojama.
• Kazlų Rūdos aerodromas – teoriškai užeiti draudžiama, praktiškai tvorų nėra

Pasivaikščiojimo žemėlapis.

Žygį dviese pradėjome lygiai septintą valandą ryto, nes dyzelinis „tramvajus“ iš Kauno kaip tik tuo metu mus pristatė į Kazlų Rūdą. Rytas, miglos dar neišsisklaidę, tikra romantika:

Kitam tvenkinuko gale du draugeliai besėdį ir beplepą:

Vienoj vietoj padarėm nukirtimą: praėjom per „Kompremos“ teritoriją. Pajuokavau: gal čia vidury miškų kompus remontuoja? Pasirodo, ne, kompresorius. Be to, dar ir rašyti taisyklingai nemoka, įdomu, kas per klijentai pas juos lankosi:

Užsiplepėję pražiopsojom vieną posūkį, bet užtai pamatėm gražią sodybėlą:

O čia savadarbis ir ganėtinai įprastas sodybose ir soduose saulės kolektorius vasariškam dušui:

Įdomu, kas per kreivi paukštukai tokiame inkilėlyje užauga? Gal tokie, kaip tie kreivagalviai iš Guliverio kelionių?

Vėlgi romantiškai miglotas Jūrės tvenkinio peizažas:

Gražiai vanduo į jo šliuzą marma:

Kaip jau minėjau, Veverskio poligone pilna įspėjamųjų, bet visai negrasinančių ženklų:

Eilinis užsilikęs sovietinis „menas“ – buvusio tankodromo „logotipas“:

O štai pagaliau ir pirmas kelionės punktas – tankų tilčiukas per Judrę:

Tik ta Judrė visai nejudri, spakaina absoliučiai. Tilčiuke dar likę pakankamai metalo, bet juo kopinėti reikia atsargiai:

Įveikti pirmi beveik 10 km, galima ir kojom duoti pailsėti, ir pusryčių užkąsti. Batai irgi tegu pasiilsi:

Radom ir tilto lobį (geocache):

Padarytas iš PET butelio paruoštuko. Na, kolbelė tokia su sriegiu, tik neišpūsta į butelį. Viduje nieko įdomus, tik žurnaliukas, kuriame pasirašiau:

Po pusryčių ir poilsio keliaujam link „Brežnevo bunkerio“. Pakeliui sutikom kuo tikriausią ir gyviausią vilką, bet fotoaparatas buvo kuprinėje, o vilko reakcija – puiki. Šast ir dingo uodega pamojavęs. Tad vaizdinio įrodymo neturiu 😦

Bunkerio matyti tik viršutinė dalis – o kaipgi kitaip. Be to, jis su nemaža teritorija yra privačioje valdoje, tad teoriškai prie jo lįsti negalima. Bet kadangi niekas nenuvijo, tai tiesiog priėjome pažiūrėti į tą varganą apvogtą ir išniekintą lukštelį:

Durys uždarytos – ir gerai. Tegu senukas ilsisi ramybėje:

Prieš kelerius metus dar buvo galima patekti į vidų. Jūs jau nebepateksime, mes – irgi. Nebent šeimininką pasigautumėte ir išsikaulytumėte kaip nors. Nors ten nėr ką žiūrėt. O kas šiek tiek buvo žiūrėti, tai pasigrožėkite nuotraukomis čia.

Prie bunkerio radom porą taikinių šaudymui iš lankų:

Beigi krūvą pabėgių, kuriais ir keliukas įrėmintas. Šeimininkui, musėt, pavyko jų gauti, kai buvo vykdomas europinis bėgių perklojimas:

Jei niekada nesate uostę pabėgių arba seno medinio telefoninio stulpo – labai rekomenduoju. Nuostabus aromatas. Aš rimtai, nejuokauju. Beveik, kaip garo variklio. Kažkas tokio…

Patraukėm link „generolų vilos“. Kelią trumpinom, bet teko paklampoti per pelkę ir rąstais perikrapštyti per Judrę. Užtai gavau pasigrožėti pataisais, kurie mane kažkaip labai teigiamai veikia:

Prie „generolų vilos“ prieiti pavyko tik todėl, kad teritorijoje buvo ir šeimininkas. Elementariai išsikaulijau iš jo, kad leistų pažiūrėti į pastatą ir tiek. Aišku, tai jo teritorija, sako, nu tai kaip atrodytų, jei aš ateičiau pas tave ir paprašyčiau savo pirtį aprodyt? Ir jis teisus: ta buvusi vila dabar jo. Na, bet žmogus teigiamas, matyt, pamatė, kad ir mes ne lochai kokie, o tiesiog smalsūs jaunikaičiai, tad leido nueiti arčiau to legendomis apie ištvirkavusius generolus apipinto pastato:

Kai pavėpsoję grįžom atgal, šeimininkas dar dešimt ar penkiolika minučių pliurpė, bet iš dėkingumo leidome jam tuo pasidžiaugti. Sakė, kad vila buvo palikta labai gražiai, su užuolaidomis, įranga ir viskuo, kas buvo. Na, bet vietiniai vandalai ir kitokie „turistai“ viską išsinešė, suniokojo ir sunaikino. Ką padarysi, aš tik galiu parekomenduoti šitos vilos nebelankyti – ji jau išbraukta iš ateities sąrašų. Ji buvo ir pražuvo, o dabar liko tik vienam piliečiui priklausantis lukštas. Gal ji taps nauja poilsiaviete, kas žino. Bet iki to dar toli. O jei norite senesnės medžiagos, vėlgi pavartykite čia. Bet patys nebeikite, neverta.

Nagi laikas aplankyti karinį Kazlų Rūdos aerodromą. Vėl teko kirsti mišką. Pamačiau milžinišką trifidinį dagį:

O bičiulis pirštu parodė ir kažkokią tai miško ožką:

Ožka stovėjo ilgai, mes irgi. Laukėm, taip sakant, kam pirmam nervai neatlaikys. Ožką užpuolė musės, pradėjo ausis purtyti, o paskui pašuoliavo į šoną:

Mes pasirodėm tvirtesni 😀

Priėjom Raudonplynio kraštovaizdžio draustinį. Pakeliui užmatėm pervažiuotą gluodeną, kurį vabalai jau narstė gabaliukais ir nešėsi namo:

Raudonplynio draustinyje ir apskritai aplink Kazlų Rūdą pilna va tokio smėlio:

Kaip dulkės tiesiog. Minkštutėlis, švelnutėlis. O jei dar eini per pušynėlį, tai apskritai jausmas, kaip Kuršių nerijoj. Beje, ne vien jausmas – Raudonplynio draustinyje siekiama išsaugoti žemynines kopas! Taip taip, tie miškai pilni žemyninių kopų va iš tokio nuostabaus geltono smėliuko. Kaifas tiesiog ten vaikštinėti.

O štai ir plytinis aerodromo takas:

Nepaprastai patikima ir beveik amžina technologija. Galėtų ir dabar čia bombonešiai leistis. Gal net ir „Buranas“, takas ilgesnis, nei 2 km. Daug kur Rusijoje tokių aerodromų yra, asfaltbetonis – kapitalistinio pasaulio išmislas 😀 Beje, šios betono plokštės ir reaktyvinių variklių karštį labai gerai atlaiko, dzin joms. Todėl rimtai: ši technologija tikrai labai labai patikima.

Padangų priversta. Vyksta šiame aerodrome dragai kartais, bet ir šiukšlės kaupiamos:

Čia antrasis, nuvažiavimo takas. Bet pakilimui-nusileidimui irgi puikiausiai tinkamas:

O va pora plokščių ir šalimais ant žolytės:

Šita apžvalginė aikštelė su bačkomis – visiškas apokaliptinis peizažas:

Patinka man tokiose vietose lankytis. Galima pafantazuoti ir pabandyti pajusti tą aurą, kai pasauliui ateina galas.

Aikštelė kažkokia sužymėta, lyg čia kažkas dirbtų ir automobilius statytų:

Kas žino, gal ir buvo koks aktyvesnis etapas šio aerodromo gyvenime.

Sandėliai kažin kokie su dviaukštėmis durimis:

Palei tuos sandėlius – apokaliptinė tvorikė:

Užėjom pro vienas atviras sandėlio duris pavėpsot. O ten – supanikavusių kregždžių lizdai ir kregždžiukai pypaujantys:

Bičiulis juokaudamas paspaudė lauke pakabintą mygtuką ir viduje staiga įsižiebė šviesos:

Ups. Pagal vaizdą elektra ir apšvietimas sukonstruoti neseniai. Gal kažkokie planai yra tam aerodromui? Šiaip iš vieno pezėtojo nugirdom, kad Kazlų Rūdos aerodromą ruošiamasi privatizuoti. Įdomu, kas iš to gausis ir ką su juo darys. Turbūt irgi aptvers visą teritoriją, kamerom apstatys ir neleis maklinėti nenaudojamais takais.

Einam prie dispečerių bokštelio, pakeliui sporto aikštelė su fūle, kaše, lygiagretėm ir kopėtėlėm beigi prūdu (nesimato) plaukiojimui:

Pakeliui daržinė kažkokia išmarginta:

O ant jos kažkas kabo. Priartinus pasirodė, kad tai garso kolonėlė:

Prie bokštelio pasigirdo šunų skalijimas ir po kurio laiko prie mūsų prisistatė sargas. Draugiškas žmogus, pasiplepėjom, draugiškai pasakė, kad turėtumėm iš čia dingt. Sakau, nu taigi tvorų nėra, ženklų nėra. Nu jo, sako, nėra. Va tik prie įvažiavimo jie pastatyti. Sakau, tai mums į kitą pusę, tuoj dingsim. Gerai gerai, sėkmės.

Dingstam. Vidury aerodromo kėpso bakūžė samanota:

Šiaip pasistebėjom truputuką, kad visas aerodromas pilnas medžiotojų būdelių. Paskui susipratom. Visas aerodromas, atsiprašant, sušiktas:

Pilna spirikių, nėra nė vienos nepapuoštos betono plokštės. Už oro uosto smėlyje paskui radom krūvas kanopų pėdų. Radom ir plėšrių pėdų bei didelių paukščių – gal tetervinų – pėdsakų.

Dar aerodrome prisirankiojom NATO pavyzdžio (pagal numerėlius) žaislinių gilzių:

Beje, kad numalšintumėte kofeino poreikį žygyje, pasiimkite tirpios kavos. Net ir šalta ji geriau, nei nieko. Tiesa, pieno milteliai prastai tirpsta, bet kava ir cukrus – puikiausiai:

Įžymybės baigėsi, lieka maknojimas miškais. Štai žemyninių kopų pavyzdys mišk proskynoje:

Ką aš ten sakiau apie netikėtumus miške? Eini eini keliu, o paskui staiga – vidur kelio prūdas, vidur prūdo brudas plūduriuoja (pabandykit šitą greitakalbę):

Lietuviškos kultūros ypatumai – miškuose visur galima rasti kryželių:

Va ir lentukė iš arčiau, nedatraukiantiems:

Gal kas esate girdėję apie šitą Elžbietą Albiną Petronaitytę? Internetai apie ją nieko nesako, išskyrus Heritage, bet ten neturiu paskyros, tai nieko negaliu sužinoti. O ir reikalas senas, tai tikėtis kažkokių elektrinių dokumentų beprasmiška.

Gražu man tos medžiotojų būdelės:

Ir tokios va:

O šalimais būdelės – „grabukas“ su avižomis vilioti grobį:

Taigi dar kartą: ką aš ten sakiau apie miškus? Škia, žemėlapyje pažymėtas kelias. Einam einam, žolės prasideda. Paskui jos kapitaliai užauga:

„Kelias“, vadinasi. O tolėliau – trimetrinės nendrės kelio vietoje:

Po nendrių tapo dar blogiau: užėjo tokie krūmai, kad teko aplink apeiti, upeliuką perbristi ir apskritai pasikeikti įvairių kalbų keiksmažodžiais bei truputuką naujų prisigalvoti. Na, bet bent jau žemuogių pavalgėm, šioks toks paguodos prizas.

Radom medžiotojų pėdsakų – vietoje nupeštų paukščių plunksnų:

Tikrai ne keturkojo, o dvikojo plėšrūno darbas. Kelis tokius aptikom, beveik masinio genocido vieta. Ir gilzių aplinkui. Kas žinote, kokio čia paukščio plunksnelės?

Dar vienas kryželis, kažkokiam tai partizanui:

Kryželis apgyvendintas Jėzaus ordino širšėmis:

Zia pabaiga.