Sveikas maistas, vegetarizmas ir mėsos (ne)privalumai

Šitam straipsneliui ruošiausi ilgai. Jis yra gausiai išskaitytas, apgromuliuotas stypsant rytiniuose ir vakariniuose kamšteliuose prie šviesoforų, aplaistytas ir apšluostytas įvairiose išvietėse, ištobulintas ir nuglaistytas tomis akimirkomis prieš miegą, kai kitų minčių nėra, parašytas per keliolika kartų vis patobulinant ir pridedant, tai čia, tai ten, šen ten nuskuobiant, žodžiu — stačiai monumentalus skulptūrinis ansamblis.

Specialiai nustačiau šio straipsnelio publikavimo datą šeštadieniui, kad nekiltų pagunda skaityti įprastu darbo metu. Tiesą sakant, jei skaitytumėte šią rašliavą darbe ir darbo metu, tai jūsų darbdavys turėtų visiškai teisėtai nubraukti gabalą nuo algos — tokio ilgio pezalus reikia skaityti vakare, namuose, laisvalaikiu prie arbatos puodelio — ypač, jei dar norėsite bent šiek tiek užmesti akį į visas susijusias nuorodas. Jei netyčia dabar skaitote ir esate darbo vietoje, šiukštu, tuoj pat užsibukmarkinkite ir uždarykite.

Straipsnis iš trijų dalių. Įžanginė visiškai niekinga ir blevyzginė, bet gal patiks. Toliau šiek tiek apie tai, ar verta valgyti mėsą, ar ne. Trečioji apie keturis pramoninius produktus ir jų išvedinius, kurie nužudo daugiausiai žmonių.

Iš karto perspėju, kad nesu vegetaras ir artimiausiu metu nesiruošiu tokiu būti. Kažkada skaitinėjau kelias Petro Dargio rašliavas (viena iš jų) apie vegetarus. Trumpa santrauka iš to, ką anas, ganėtinai gudrus diedas, mano:

• Vegetarai nevalgo mėsos, nes yra nesveiki. Tarkim, jie yra truputį kvakšt. Na, tai yra tam tikra liga.
• Vegetarai nevalgo mėsos, nes neleidžia gydytojas ar toks gydymosi būdas rekomenduotas. Taigi taip pat dėl ligos.

Be abejo, į šituos pareiškimus reikia žiūrėti ne kaip nors agresyviai (jeigu vegetaras pamatęs panašias mintis apsiputojęs puola ginčytis, tai jis tikrai nesveikas — sveiko proto žmonės nusišypso ir leidžia tiems kitiems toliau sau reikšti mintis).

Aš šiaip esu kur kas tolerantiškesnis. Be to, žinau, kad vegetaru (ar netgi veganu) galėčiau tapti, jeigu:

• Įvyktų kažkoks „nušvitimas“, asmenybės pokytis ar kažką perskaityčiau, kas mane visiškai pripjautų. Na, jau kažkiek metų gyvenu ir tikrai žinau, kad mano nuomonė yra diametraliai keitusis. Tai kodėl gi negalėtų ir čia pasikeisti? Aš savęs tiek prognozuoti negaliu.
• Susirgčiau kokia nors keista liga. Dabar jokia neateina į galvą, bet ką gali žinoti. O gal.
• Išsikraustyčiau į Indiją ar panašią vietą, kur šviežių vaisių ir daržovių pasirinkimas didesnis, nei vietinėje Maksimoje, su kuria apie šviežumą tikrai galima ginčytis.
• Patirčiau kokią nors psichologinę traumą, dėl kurios negalėčiau į mėsą žiūrėti. Greičiausiai tai būtų laikina, bet ką gali žinoti.

Paskutinis punktas, beje, jau išbandytas. Vaikystėje teko patirti sunkią mechaninę traumą ir pasižiūrėti, taip sakant, „iš vidaus“ į savo kaulus ir sausgysles. Na, po to sekė kokie pora-trejetas mėnesių mėsos nevalgymo. Iš vienos pusės tai buvo asociacija, iš kitos pusės aš jau tada buvau pakankamai apsiskaitęs ir žinojau, kad tokių dalykų būna ir greičiausiai norėjau truputį „pasirodyti“. Pasirodymai ir psichologinės traumos baigėsi, kai gavau sumuštinį su šmotu gražios teisingai rūkytos dešros, o namie mama davė pauostyti lašinukų skūrelę.

Dėl gyvūnų žudymo etikos tai manęs niekas neįtikins. Užaugau su kiaulėmis ir jų skerdimu, lupau ožiams ir triušiams skūras ir esu tam visiškai nejautrus ir tų gyvūnų man nė kiek negaila. Atleiskite, bet taip yra. Žmones, kalbančius apie maisto suverenitetą (ką, ką?!), laikau visiškais idiotais.

Prie šito paties išreikšiu vieną mintį, kuri daugumos požiūriu greičiausiai pasirodys nebrandi ir paaugliška, bet aš jos negaliu atsisakyti. Kartą gyvenime teko paragauti mėlynojo banginio mėsos. Tokį teisingą banginio steikiuką. Tie, kas mėgstate minkštutėlę ir sultingą jautienos nugarinės išpjovą, įsivaizduokite: dar švelnesnė, dar minkštesnė, dar sultingesnė ir dar gražesnė mėsytė. Nuo to laiko aš laikausi tokios nuomonės: nusispjaut man ant tų banginių išsaugojimo — išžudom ir suėdam. Jie to verti, patikėkite. Apie mėlynųjų banginių saugojimą gali kalbėti tik tie, kurie jų nebandė valgyti. Pavalgytų — tuoj pat atsiverstų.

Mėsa ar ne mėsa?

O dabar kiek surimtėkime. Pradėkime nuo pradžių. Nuo mėsos. Visų pirma, žmogus — ne mėsėdis. Nepatikimoji vikipedija sako, kad žmonės yra visaėdžiai, o virškinimo traktu apskritai panašūs į kiaules. Tiesa, čia tik dalis teisybės. Visaėdis paprasčiausiai reiškia — ne žolėdis. T.y. galintis valgyti tik tam tikrus augalus ir specifinę žalią bei apdorotą mėsą. Vegetarų propagandistai mėgsta pašūkauti, kad jokie gyvūnai iš savo maisto nesityčioja, t.y. nekepa ir neverda, o valgo tokį, koks jis yra. Žmogus — vienintelis gyvūnas, besityčiojantis iš savo maisto. Stop, stop. Aš sutinku, kad žmonės per savo protą ir gerą gyvenimą nuo natūralumo yra nukrypę, o parduotuvių lentynos lūžta nuo visokio šlamšto, praturtinto cukrumi ir transriebalais. Bet nereikia svaigti apie tyčiojimąsi. Pavadinkime geriau mėsos apdorojimą tiesiog gudrybe, kuri padeda efektyviau apsirūpinti maistinėmis medžiagomis.

Tiesa, jeigu netyčia norėtumėte argumentų prieš mėsą, tai pasiskaitykite Andriaus įrašėlį. Tikrai neblogas, o ir sveiko proto ten pakanka, nėra propagandos labai daug (truputukas, tiesa, yra). Tik va, ten yra vienas teiginys, kad mėsos buvimas žarnyne sukelia puvimą. Tai yra melas ir labai negražus. Visų pirma:

• Mėsą valgome ne žalią, o apdorotą. Puvimo bakterijos joje būna išmarintos. Kad vėl pasigautų, reikia laiko
• Mėsą valgydami kramtome, ji papildomai apdorojama seilėmis, kurios irgi smarkiai antibakterinės
• Skrandyje vargšai susmulkinti mėsos gabalėliai gauna rūgšties, paskui tulžies ir tampa drebučiais
• Na ir taip toliau…

Jei pagalvosite apie šį virškinimo procesą, arba dar pasiieškosite straipsniukų, kaip tai vyksta, tai mintys apie puvimą labai greitai išdulkės iš galvos. Tiesą sakant, įdomybė tokia, kad žarnyne ỹra… daržovės, grūdai ir ankštiniai. Straipsnis ta tema.

Trumpai tariant, bent jau mėsos virškinime nėra nieko blogo. O tie, kas sako, kad apsunksta mėsos prisivalgę, tai paprasčiausiai jos per daug prisiėda. Prisiėskite atitinkamą masę net ir salotų (jei bloga nepasidarys), pupelių ar duonos — bus lygiai taip pat sunku. Pavojus yra tas, kad mėsa tiesiog yra labiau koncentruota, be to, didelę masę joje sudaro baltymai, kurie yra lėčiausiai dorojami. Čia yra patarimas norintiems sulysti: valgykite dažnai ir baltyminio maisto. Baltyminis maistas dorojamas ilgiausiai, o taip pat ilgiausiai išsilaiko ir sotumo jausmas. Na, o sotumo jausmo trūkumas metant svorį yra didžiausias nesėkmės faktorius, nes kentėti nenori niekas.

Evoliucinis mėsos valgymo ir „tyčiojimosi“ iš jos aspektas taip pat dažnai pamirštamas seilėmis besitaškančių mėsos priešininkų. Aš jums pateiksiu labai paprastą analogiją. Žinote, kad dalis žmonijos yra netoleruojantys piene esančios laktozės? Turbūt žinote, jei kartais pasidomite. Apskritai, normalūs žinduoliai bręsdami praranda savybę virškinti pieną, saugusiems jiems pienas nepriklauso. Žmonija, tuo tarpu, Neolito laikotarpyje pradėjo užsiimti gyvulininkyste ir pradėjo vartoti pieną. Įdomus faktas, kad vos per 5000 metų (šis skaičius kiek ginčytinas, gali būti ir 9000 ar 12000) žmonija gan neblogai prisitaikė prie galimybės naudoti pieno produktus. Netgi sakoma, kad laktozės toleravimo savybė ir išlaikymas iki brandaus amžiaus yra keleto mutacijų rezultatas. Grubiai tariant, tie, kas negali toleruoti laktozės, yra nesibaigusios laktozės tolerancijos evoliucijos atliekos. Tačiau tokių yra kiek mažiau, nei trečdalis visos žmonijos populiacijos.

Aha, reiškia, žmonija prie pieno vartojimo prisitaikė. Natūraliai, evoliucijos keliu, nes pasitaikė va tokia gudrybė — gauti to pieno, užsiauginti. Na, ir dar pasidaryti krūvas šalutinių pieno subproduktų: sūrių, jogurtų, kefyrų, riaženkų, sviesto…

Tai ko mes kabinėjamės prie „tyčiojimosi“ iš mėsos? Aš nelabai gerai žinau, kiek amžių žmonės jau medžioja ir valgo termiškai apdorotą mėsą, bet tai yra smarkiai smarkiai daugiau už pieno produktų vartojimą. Gal ir kokie pusantro milijono metų bus. Tai gal jau pripratom prie to „tyčiojimosi“, ką? Sakyčiau, kad per melejonus metų mėsos valgymo ir terminio dorojimo vykusios praktikos klausimų neturėtų kilti…

Tiesa, jeigu dar negirdėjote, tai pastaruoju metu yra labai madingas naujas nuprotėjimas: paleolitinė dieta:

• Maitinkitės, kaip tikri medžiotojai-rinkėjai
• Kodėl manoma, kad paleolitinė dieta yra šlamštas ir nesąmonė

Aš čia nekomentuosiu, bet manau, kad žmonės tikrai neturi ką veikti ir prisigalvoja visko.

Yra mėsos šalininkų, kurie sako, kad vegetarai, o ypač veganai, negauna tinkamo kiekio vitamino B12, geležies, aminorūgščių, baltyminės žaliavos ir kitų gėrių, kurių pilna mėsoje. Šiaip tai čia priešinga nesąmonė — antivegetarinė propaganda. Mėsa tikrai yra vertingas įvairių medžiagų šaltinis ir ne visas jas lengva pakeisti. Labai primityviai tariant, mūsų Lietuvoje, kuri geografiškai priklauso jau Šiaurės Europai, sąlygos gauti tų medžiagų iš daržovių ir vaisių yra gan sudėtingos. Aišku, apskritus metus visko galima gauti prekybos centruose, bet yra ir sezoninių daržovių ar vaisių. Kai kurie mėsos pakaitalai paprasčiausiai dar yra ir smarkiai brangūs. Na, kad ir ta pati soja visokiais pavidalais. Be to, visi rimti žmonės pabrėžia, kad norint kompensuoti mėsos trūkumą reikia tikrai įdėti pastangų ir valgyti kuo įvairesnį ir turtingą maistą. Jei norite kiek detaliau, prašom, čia toks PDF failas. Ir dar vienas ilgas ir nuobodus straipsnelis.

Grubiai tariant, mėsa ne mėsoje. T.y., atsiprašau, esmė ne mėsoje. Nėra rimtų argumentų nei prieš mėsos valgymą, nei už jį. Kitaip sakant — pasirinkimo laisvė. Man mėsą kokius du-tris kartus per savaitę pakapoti yra tiesiog paprasčiau, nei nuolat rūpintis praturtintais vegetariškais produktais. Ir aš visai nesuprantu tų, kurie, tarkim, dėl kažkokių pseudoįsitikinimų nevalgo mėsos, bet valgo kiaušinius. Tai, mano galva, yra nenuoseklu, nes iš etinės pusės tai tikrai tas pats šūdas.

Pagrindinis aspektas, dėl ko vegetarai yra sveikesni už „mėsėdžius“ — tai ne mėsos atsisakymas, o suvokimas apie sveiką mitybą. Vegetarais tampama įvykus tam tikram poslinkiui smegenyse, kai norima savo kūnu pasirūpinti nuo dūšios. Jei pasižiūrėsite visokias vegetarų ir veganų sėkmės istorijas, tai būdami neakli pastebėsite, kad ten didžioji dalis sėkmės priklauso ne tik mėsos, bet ir visokio šūdmaisčio atsisakymui, gyvenimo būdo keitimui ir kitiems svarbiems aspektams, įskaitant ir dvasinę higieną. Beje, nebūtina būti vegetaru, kad galėtumėte sveikai, turtingai ir įvairiai maitintis bei kitaip teisingai gyventi ir savimi rūpintis.

Vienas iš labai „paprastų“ dalykų yra mitybos piramidė, arba maisto prioritetizavimas. Tiesa, aš iš tos piramidės išmesčiau visus su kviečiais susijusius produktus, nes kviečiuose yra glitimo. Apie jį — truputuką vėliau. Pabandykite taip maitintis, kaip siūlo ta piramidė, viršutinį smaigalį ir alkoholį visiškai nubraukite — ir gyvenimas bus kur kas gražesnis. O žmonės vietoj to ieško „stebuklingų“ dietų ir paties velnio. Dirbti reikia, brangieji, daug, sunkiai ir, pirmiausia, dirbti savo galva.

4 didžiausi žmonijos žudikai

Ką gi, žmones labiausiai žudo nutukimas, širdies ligos, antrinė cukraligė ir visokie vėžiukai. Didelės dalies faktorių mes galime išvengti, jei tik norėsime savimi rūpintis. Tai ganėtinai paprasta… būtų paprasta, jei nebūtume tinginiai ir turėtume valios. Yra kelios studijos, rodančios, kad nelabai civilizuoti žmogeliukai šiomis ligomis neserga, nes negauna pramoninio maisto. Čia viena iš jų.

Pirmasis žudikas yra cukrus (kartu su fruktoze, jei globaliau žvelgsime). Ne be reikalo kartais vadinamas saldžiąja baltąja mirtimi. Taip pat visokie fruktozės sirupai. Labai smarkiai nesigilinant, cukrus yra energijos koncentratas, duodantis kūnui „tuščias“ kalorijas. „Tuščios“ kalorijos duoda energijos, bet tuo pačiu duoda ir visišką apvalų nulį mineralų, vitaminų ir kitų reikalingų kūnui medžiagų. Dalis cukraus paverčiama gliukoze, kurios „pralinksmina“ smegenis, o visa kita nueina į lašinukus ant kūno. Taip pat veisiasi blogasis cholesterolis, vargsta insulino gamyba, riebalais apauga viduriai (kas yra ypač blogai). Taigi viskas veda link nutukimo, širdies ligų ir jo didenybės vėžio. Cukrus ir fruktozė taip pat yra psichologiškai adiktyvūs, skatina prisipusti, suvelia alkio pojūtį ir iššaukia hormonų disbalansą. Tiesa, jei galvojate, kad saldikliai yra geriau, tai geriau jau persigalvokite ir vartokite cukrų.

Be abejo,  ne visiems lengva atsisakyti trijų-keturių šaukštelių (kiek perdedu, bet esu tokių matęs) cukraus kavoje ar arbatoje. Sunku atsisakyti šokolado, saldainių, tortų ir ledų.

Man — nesunku. Jau seniai. Man savo mylimo kūno pernelyg gaila, kad peršerčiau jį saldumynais. Bet yra kiek sunkiau išvengti visų pramoninių produktų, kurių sudėtyje yra tiek cukraus, tiek fruktozės. Tam, deja, reikia skaityti etiketes.

Gan sudėtingas straipsnis apie tai, kad ne riebalai (normalūs, ne transriebalai) sukelia širdies ligas, o cukrus ir neadekvatus angliavandenių vartojimas.

Antrasis didysis blogis yra transriebalai. Tai yra nesotieji riebalai, paveikti chemiškai ir/ar termiškai taip, kad būtų kietos būsenos kambario temperatūroje. Na, kad ir margarinas. Tiesą sakant, pamenu, kaip mokykloje per chemijos pamoką papasakojo apie riebalų hidrinimą. Man užteko vien to proceso aprašymo, kad aš daugiau gyvenime nenorėčiau nieko panašaus vartoti. Tad derėtų vengti visokių pramoninių gruzdintų produktų (traškučių, greitai paruošiamų makaronų ir taip toliau), margarino, greito maisto, supakuotų ir ilgą galiojimo laiką turinčių užkandžių ir kitų panašių džiaugsmų.

Ką blogo daro transriebalai? Nagi visokias bjaurastis: sukelia antrinę cukraligę, širdies ligas ir netgi depresiją.

Trečiasis blogis yra pramoniniai augaliniai aliejai. Vienas iš blogiausių — saulėgrąžų. Na, nekalbant jau apie palmių aliejų, kuris iš viso yra pigus šlamštas.

Problema su šiais aliejais yra disbalansas tarp Omega-6 ir Omega-3 sočiųjų riebalinių rūgščių. T.y. pilna Omega-6, bet nepakanka Omega-3. Rezultatas — širdies ligos. Yra atkapstytų ryšių su vėžiu, depresija ir imuniteto disfunkcijomis. Čia toks vienas iš paprastesnių straipsniukų apie Omega-6 ir Omega-3 balansą bei aliejus.

Amerikonai dar iškapstė, kad lyg ir normaliuose aliejuose yra daugokokai transriebalų. Tiesa, nežinau, kaip yra mūsuose, bet spėju, kad gamybos procesai labai jau smarkiai nesiskiria.

Sveikais laikomi kažkodėl alyvuogių ir rapsų aliejai, bet neradau tikslios informacijos apie tai, tad nieko negaliu pasakyti. Ir, tiesą sakant, kažkaip nelabai noriu tuo tikėti.

Ketvirtasis blogis yra… kviečiai. Kviečių miltai, pilno grūdo kviečiai ir viskas, kas su jais susiję. Nėra „sveikų“ kviečių. Viena problema, aišku, yra glitimas, kuriam jautrių žmonių yra daugiau, nei atrodo. Sergantiems celiakija glitimas — visiška katastrofa. Apskritai, glitimas tikrai linkęs pažeisti virškinamąjį traktą net ir visai sveikiems žmonėms.

Dar yra viena studijikė, rodanti, kad kviečių skaidulos pagreitina vitamino D sunaudojimą — o tai rimtas reikalas, jei kada domėjotės, ką tas vitaminas reiškia (apie tai šįkart nesiplėsiu). Na, ir, aišku, pilno grūdo gerbėjai turėtų susirūpinti, kiek pilno grūdo kviečiai padidina blogojo cholesterolio kiekį.

Tiesa, jei netyčia skaitėte vieną knygą, kurioje rašoma, kad kviečių glitimo egzorfinai yra neurotoksiški ir keliantys priklausomybę, tai žinokite — tai visiškas šlamštas ir made up’as.

Pabaigai, šiek tiek nepatvirtintų reikalų. Nežinau tiksliai, kur, bet buvau radęs visai rimtą reikalą apie Spelt (triticum spelta) kviečius. Kaip žinote, jie čia Lietuvoje buvo ant bangos pašokę, kaip, atseit, sveikesnė kviečių rūšis… nors lygiai taip pat, prieš kelerius metus buvo atkapstyta, kad nuo šių kviečių kur kas intensyviau storėjama, nei nuo paprastųjų (triticum aestivum). Nieko, tuoj buvo suruošta nauja propaganda ir „atrasti“ dar „sveikesni“ Emmer (triticum diccocum) arba dvigrūdžiai kviečiai… va čia lievoka reklaminė PDF brošiūrėlė. Netikėkite jokiais kviečiais 🙂

Na, tai kol kas tiek. Kito panašaus straipsnio greitu laiku nesitikėkite, nes turiu ir taip ką veikti, ne tik graužti ilgus ir dažniausiai nuobodžius mokslinius straipsnius.