Knyga: Ruth Peters — Nebijokite drausminti vaikų

Pasiėmėm šią knygą iš savo vaikų darželio bibliotekos. Man patiko jos pavadinimas, nes pasako jis daug ką, o labiausiai — tėvų baimę auklėjant „traumuoti“ vaiką. Aš sunkokai tą baimę suprantu, bet taip jau yra. Daugiausiai akcentuojama baimė auklėti Amerikoje, tačiau kažkas yra atėję ir į mūsų tėvynę.

Yra dar vienas dalykas, kuris kelia nerimą — tai „apverstos“ auklėjimo tradicijos. Na, kai vaikui draudžiama tai, kas turėtų būti leidžiama, o leidžiama tai, kas turėtų būti draudžiama ir yra netgi nesaugu. Pavyzdžiui, vaikui neduoda pačiam gerti iš puodelio, nes apsilaisto. Aha, o tai kaip jis tada išmoks gerti nesilaistydamas? Suprantu, juk tingisi paskui perrengti ir balas šluostyti… bet tai yra investicija į vaiko ateitį.

Drausminimas ir teisingas auklėjimas yra toks pat „sunkus“, kaip drabužių keitimas ir balų šluostymas. Galbūt kai kurie pasąmoningai supranta, kad taip būtų geriau, bet tingi gaišti savo laiką. Iš to išsirutulioja kita blogybė: auklėjant vaikus vaikomasi trumpalaikių ir vienkartinių sprendimų, o namuose vyrauja chaosas. Vienas iš pavyzdžių: nenorint liūdinti vaiko, jam perkama ir duodama viskas, ko tik jis nori, o kai supyksta, siūloma dar kažkas. Taip auga tikras egoistas, į save orientuotas savininkiškas teroristas. Ir jei ką nors paaugęs prisidirba, apkaltina tėvus, kad blogai juo rūpinasi ir prašo padengti, pavyzdžiui, avarijos sukeltą žalą ar apmokėti mokslus… o gal ir visą gyvenimą šelpti.

Šioje knygoje yra aprašytas vienas iš metodų, kaip koreguoti vaikų elgesį. Taip ir pavadinta: elgesio ugdymo sistema. Esminiai šios sistemos punktai (mano nuomone):

1. Būti su vaiku nuosekliems. Bausti, drausminti ar skatinti nepaisant savo nuotaikos. O, kaip tai sunku! Juk supykus visada lengviau užvožti, nei geros nuotaikos, ar ne? Bet juk mes suaugę žmonės, turim mokėti valdytis ir to mokyti savo vaikus.
2. Sudaryti namuose taisykles ir jų laikytis bei nenuolaidžiauti. T.y. skaitykite pirmą punktą. Vaikas turi žinoti savo pareigas ir darbus, turi žinoti, kad už netinkamą elgesį ar pareigų nevykdymą sulauks pasekmių.
3. Jei šeimoje yra daugiau vaikų, visiems turi būti taikomos tos pačios taisyklės. Be abejo, pritaikant pagal amžių, bet visiems jos turi būti nuoseklios ir aiškios.

Šioje knygoje radau vieną sakinį, kuris yra labai teisingas. Esu jį radęs ir kitose panašaus pobūdžio knygose, kad toje apie tėčius ir dukras. Skamba jis paprastai: jei norite užauginti nelaimingą vaiką, darykite viską, kad jis nuolat jaustųsi laimingas.

Šis sakinys yra apie nuolatinį vaiko poreikių tenkinimą ir kiekvienos ašaros pavertimą kokiu nors „atlygiu“: pažadu, dėmesiu, sausainiu/saldainiu ir panašiai. Taip pat panašus rezultatas gaunamas, kai tėvai nutaria: „padarysiu viską, kad mano vaikas augtų kitaip, geriau ir turėtų viską, ko aš neturėjau!“ Deja, tas „visko turėjimas“ labai greitai atsirūgsta per kitą galą: vaikas įpranta prie nuolatinio dėmesio, visų jo užgaidų tenkinimo, neturi pareigų ir auga kaip tikras veltėdis. Tokiam žmogui niekad nieko negana, o tėvai nebesupranta: kambary televizorius, galingas kompiuteris, naujausias telefonas, o vaikas vis tiek nepatenkintas… O kaip jis bus patenkintas, jei gauna viską nė piršto nepajudindamas? Visas privilegijas, taip pat ir materialines vaikas turi užsitarnauti.

Kai kurie gali pavadinti tai vaikų papirkinėjimu. Tačiau aš pažvelgčiau iš kitos pusės. Sakykime, labai paprastas pavyzdys: šeimoje auga panelė, kuri mėgsta puoštis ir mėgsta madingus gražius bei brangius drabužius. Tėvai tarpusavy nutaria, kiek gali skirti dukrelės blizgučiams, o jai pasako: mes tave aprūpinsim minimaliais ir būtinais drabužiais, o kitiems galėsi gauti kišenpinigių už tinkamą elgesį. Bus elgesys netinkamas — negausi. Taip koreguojamas elgesys, paskiriamos aiškios privilegijos, be to, vaikas mokomas laukti ir taupyti.

Apie taupymą, beje, šioje knygoje nedaug parašyta, bet aš galiu tik paakcentuoti: šito reikia mokyti. Ypač dėl to, kad šiais laikais jauni žmonės labai dažnai prisižaidžia su visokiais greitaisiais kreditais, o paskui nemoka atiduoti. Ir apskritai, aš pats stebiuosi, kiek kai kurie žmonės naudojasi paskolomis, lizingais ir apsikrauna nebūtinais daiktais. Atleiskite, aš tikrai nesuprantu, kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis lizingu perka televizorių ar kompiuterį. Nesuprantu. Na, nebent kompiuteris dar būtų darbo priemonė ir būtų aišku, kad jį įsigyti būtina ir iš to bus uždirbta. Bet taip mąsto retas žmogus. Aš pats kadaise esu ėmęs lizingą kompiuteriui, bet tai dariau biznio tikslais: reikėjo nešiojamojo kompiuterio, kad galėčiau važiuoti pas klientus ir parodyti, ką padariau. Bet pirkti lizingu televizorių?! Arba telefoną su „už vieną litą“? Na, nebent būtų tokia akcija, kai telefonas su išsimokėjimu ir visais procentais bus pigesnis, nei įmanoma gauti rinkoje — retai, bet tokių dalykų pasitaiko. Aš tikrai stebiuosi, kiek žmonių vaikšto su visokiais naglofonais — dauguma net nežino, ką su jais daryti, bet va — būtina tokį turėti… aš savo telefonu galiu netgi pinigo užsidirbti kartais (t.y. atlikti tam tikrus realius darbus — prapatchinti kokį serverį), bet jam jau treji metai ir net nesiruošiu keisti.

Nukrypau, jaučiu, nuo temos. Truputėlį apie pačią elgesio ugdymo sistemą. Knygoje rasite ir reikalingas lenteles, kurias galima kartu su vaiku pildyti. Tarkime, lentelėje surašomos vaiko pareigos, kurias jis privalo vykdyti. Surašomas tinkamas ir netinkamas elgesys bei už ką skiriami „blogi“ ar „geri“ taškai. Tarkim, vaikas privalo išsivalyti dantis. Bet geras ar blogas taškas gali būti skiriamas ir už laiką, per kurį įvykdoma pareiga ir ar ji įvykdoma neatsikalbinėjant. Kažkoks kiekis „blogų“ taškų susumuojamas į „blogą“ dieną. Atitinkamai už „blogą“ dieną netenkama kažkokios privilegijos ar atlygio, o galbūt paskiriama ir rimta bausmė.

Beje, kaip bausmė, šioje knygoje labai propaguojamas vaiko atskyrimas. Na, grubiai tariant, uždarymas į kambarį arba, jei tai neveikia, netgi į vonią, kur tikrai nuobodu. Dėl šio dalyko su žmona susiginčijom. Man toks „įkalinimas“ atrodo visai vertas dėmesio, tuo tarpu mano žmona siūlo užkrauti papildomas pareigas. Tarkim, visi šeimoje pakaitom atlieka kokius nors darbus: pjauna žolę, plauna mašiną. Tad bausmė galėtų būti pareigos pakeitimas: žolės pjovimas ar plovimas ne savo laiku, o papildomai. Kol kas aš rimtos nuomonės neturiu ir tokio elgesio koregavimo dar neprireikė, bet kai dukrikė paaugs, ką gali žinot — gal ir prireiks (netgi tikėtina, kad prireiks).

Knygoje taip pat aprašytos papildomos metodikos ypač sunkiems vaikams, išsiskyrusiems vienišiems tėvams arba sudariusiems naujas šeimas bei tikra depresija sergantiems vaikams. Ne viską elgesio koregavimas gali pakeisti, gali prireikti ir rimtesnių priemonių. Tiesa, kai kurios priemonės Lietuvoje nepritaikomos, tačiau minčių pasisemti galima.

Na, ir tradiciškai, pabaigai kelios citatos. Kaip visada, ne visos jos gali būti aiškios be konteksto, bet gal keletas pasirodys vertingos.

Paprastai prieš gimstant kūdikiui tėvai nesuka galvos dėl galimų auklėjimo problemų. Kaip smagu laukti vaikelio — reikia išrinkti vardą, išpuošti kambarį, pagalvoti apie maudymą! Ir pagaliau! Susijaudinimas, netikrumas ir — taip! — net gimdymo skausmai užklumpa visai netikėtai, kad ir kiek skaityta, planuota, kalbėta su draugais. Nors ir labai skaudėjo gimdymo metu, nors ir kaip sunku buvo matyti žmoną sąrėmių kančiose, nors ir karštai prisiekinėjote, kad daugiau niekada niekada tam nesiryšite, vos tik pa ėmę kūdikį ant rankų, akimirksniu suprasite, kad jis nuostabiausias ir brangiausias pasaulyje.

Tiems, kurie kreipiasi ne dėl menko „susiderinimo“, gali prireikti išmokti kitaip bendrauti, o tai gali būti labai sunku. Kai daugelį metų gyventa be jokių taisyklių ar nuolat jas kaitaliojant, ar visą lai ką keliant nepagrįstus reikalavimus, šeimos nariai gali būti įvairiai prie to prisitaikę: išmokę nusileisti, pulti arba gintis. Vaikai dažniausiai pradeda manipuliuoti, kad galėtų gauti ko nori, o tėvai užmerkia akis ir leidžia jiems taip elgtis,

„Kai abu tėvai visą dieną dirba, tą trumpą laiko tarpą, kai visi būna namie, jiems labai nemalonu būti drausmintojais. Bet vaikai laukia kiaurą dieną, kad galėtų išbandyti savo provokuojantį elgesį ne bet kur, o saugioje aplinkoje, kurioje jaučiasi mylimi“. Nenorėdami vaikų drausminti dėl kaltės jausmo ar konflikto baimės, dauguma tėvų tada paprasčiausiai atsisako tėvo ar motinos vaidmens. Bet anksčiau ar vėliau tokiems tėvams gali pasirodyti, kad jie yra savo vaikų įkaitai.

Lankome paskaitas ir kursus, kaip iškentėti skausmą, konsultuojamės su interjero specialistais, kaip sutvarkyti kūdikio kambarį, bet kiek būsimųjų tėvų skiria bent vieną dešimtadalį laiko ir pinigų, kad prieš gimstant kūdikiui išmoktų juo rūpintis ir jį auginti?

Vaikai pakeis savo elgesį, kai tėvai pakeis lūkesčius. Jei tėvai tiki, kad baigdamas devynmetę mokyklą sūnus ar duktė bus išsiugdęs savikontrolę, taip ir bus, bet vaikas šitaip turi būti auklėjamas nuo ankstyvo amžiaus. Gebantys save kontroliuoti vaikai užaugę bus valingi ir mokės dirbti. Retas be tvarkos gyvenęs, buvęs nedisciplinuotas paauglys, kuriam tėvai mažai padėjo, gali praregėti, baigti vidurinę mokyklą, universitetą ir tikėtis sėkmės. Tokių yra. Tačiau daugelis užaugę nesugeba atsakyti už savo elgesį, nes niekas nuo mažens to nemokė.

Tėvai neturėtų žvalgytis į pedagogus, dvasininkus ar pediatrus, kad šie išmokytų jų vaikus atsakomybės ir drausmės. Šito vaikai turėtų mokytis namie. Tik nuoseklūs, valingi tėvai gali išauginti drausmingus ir laimingus vaikus.

Besąlygiškai tėvams nuolaidžiaujant, vaikas gali užaugti neišmokęs įveikti sunkumų. Paaugliai, kurie nesupranta draudžiančio „ne“, dažniausiai tampa impulsyviais ir neatsakingais jaunuoliais. Užuot sėdėję nuobodžioje pamokoje, impulsyvieji bando išvengti mokyklos ir ieško malonesnės veiklos. Labai dažnai jie atsiduria paauglių teisme, kur teisėjas turi aiškinti, kas yra atsakomybė.

Labai stengdamiesi būti geri, tėvai duoda vaikams per daug. Per daug reiškia per daug daiktų, laisvės ir galimybių kontroliuoti kitus. Duodami vaikams per daug, mes neišmokomejų vieno labai svarbaus dalyko — gebėjimo tvardytis. Taigi veiksminga vaikų auklėjimo programa apima ir savikontrolės, ir atsakomybės, ir ištvermės ugdymą.

Supratau, kad auklėjimas mažiausiai veiksmingas tada, kai tėvai labai nenuoseklūs —keičia taktiką, reikalavimus, bausmes ir apdovanojimus pagal savo įgeidžius ir nuotaiką.

Ką tik gimusio vaikelio tėvai nemano, kad jau laikas kalbėti apie drausminimą, nes įsitikinę, kad iki mažylio antrojo gimtadienio to neprireiks. Kaip jie klysta! Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikį reikia pradėti pratinti prie tvarkos. Dienos miegas, maitinimas, migdymas vakare turi tapti kasdienės rutinos dalimi.

Nelaimingi vyrai ir žmonos ieško paramos ir atgaivos už šeimos ribų. Vieni daug dirba ir tampa darboholikais, kiti valgo, kol galų gale ima priklausyti nuo maisto, o daugybė kitų vienišų sielų laukia paguodos iš savo vaikų. Tai yra įpras tas nelaimingų žmonių elgesys. Kai pradedate nepastebėti, kad per daug dirbate, per daug valgote, nors tai nesveika ir nejaučiate alkio, kad tikitės iš savo vaikų emocinės paramos, kurios turėtumėte sulaukti iš sutuoktinio, — tada kažkas yra ne taip ir kas nors dėl to kenčia.

Negalima taikyti vienokių taisyklių, kai taip patogiau („Mes esame draugai, tai leisk man papasakoti savo problemas“), ir kitokių taisyklių, kai nusprendžiate valdyti („Aš tavo mama, ir tu privalai grįžti namo iki vidurnakčio“). Taip neteisinga, nelaukta ir tiesiog beprasmiška.

Laimės siekiantys tėvai turi vieną tikslą — kad jų vaikai būtų kuo laimingesni. Esu įsitikinusi: jeigu norite, kad jūsų suaugusi duktė butų liūdna ir nelaiminga darykite viską kad kuo laimingesnė būtų jos vaikystė.

Tėvai, kurie nori, kad jų vaikai bet kokia kaina būtų laimingi, ne tik tuščiai eikvoja laiką, bet ir trukdo vaikui normaliai vystytis.

Motina ir tėvas išmoko, kad truputis nuolaidumo padeda, bet auginti dukras taip, tarsi jos būtų pasaulio centras, žalinga. Kodėl? Todėl, kad nei Daniela, nei Ešli nėra pasaulio centras ir niekada nebus. Tegul tėvai jas rengia tikram gyvenimui, kur reikės ir dalytis, ir netgi nusivilti ar būti nelaimingoms.

Pasyvūs tėvai gali tapti savo tironiškų vaikų įkaitais, o agresyvūs tėvai be jokių kompromisų pradeda gąsdinti ir įžeidinėti. Nė viena taktika neskatina pagarbos. Vaikai arba gaili silpno tėvo, arba jį ignoruoja, o baisiajam jaučia didelį pyktį ir priešiškumą.

Rizikuokite ir bandykite imtis elgesio ugdymo sistemos, nustatykite taisykles ir aiškiai pasakykite, ko negalima. Jei vaikai bent aštuoniasdešimčia procentų bus įsitikinę, kad tėvai paskirs žadėtas bausmes už jų elgesį (nė vieniems tėvams nepavyksta būti visu šimtu procentų pastoviems), gerbs savo tėvus, net jei bausmės nepatiks.

Neprarasti gebėjimo kontroliuoti vaiko elgesį ar vėl jį susigrąžinti yra daug lengviau nei gyventi su manipuliuojančiu vaiku.

Gero linkintis diktatorius (visada švelniai leidžiantis vaikams pajusti, kad jie gali pareikšti savo nuomonę, bet sprendžia tėvai) daug geriau nei „demokratiškai“ auklėjantis tėvas ar mama (tokia „demokratija“ dažnai reiškia nevaržomą laisvę), nes išmoko vaikus pakantumo ir savikontrolės.

Gero linkinti tėvų diktatūra „nereiškia besąlyginio paklusnumo. Tėvai skatina vaikus klausti, bet nusprendžia patys. Jie apriboja vaikų laisvę, bet nėra ti ronai. Laisvė varžoma, kad būtų galima apsaugoti ir mokyti vaikus… Kai vaikus auklėja gero linkintys diktatoriai, gyvenimas aiškus ir saugus“.

Ar visi tėvai turi auklėti savo vaikus kaip gero linkintys diktatoriai? Nebūtinai. Kai kurie laimingi tėvai gali džiaugtis gerais vaikais (tai kūdikiai, kurie visą naktį miega, rėpliojantys mažyliai, kurie papildo savo žodyną žodžiais „taip“ ir „ge rai“, pradinukai, atliekantys namų darbus be tėvų pagalbos, paaugliai, kurie mano, kad kvaila bandyti narkotikus, jaunuoliai, kurie ne tik kalbasi su savo tėvais, bet ir klauso, ką šie sako, ir suaugę vaikai, savo noru paliekantys tėvų namus). Tokius vaikus norisi turėti. Juos, ko gero, galima auginti ir demokratiškesnėje aplinkoje, nes jie nelinkę skaudinti kitų ir nesinaudoja susidariusiomis situacijomis. Gal ir jūs žinote tokią šeimą, kuri turi iš prigimties gerą vaiką. Bet nors ir yra tokių lengvai auklėjamų, savarankiškų paauglių, jie yra taisyklės išimtis.

Ir Maikas, ir Klara visiškai nesuprato pastovumo ir pasekmės sąvokų, kaip ir to, kad apdovanojimą reikia užsidirbti, o ne paprasčiausiai gauti. Jiems buvo sunku suvokti, kad jie patys turi keisti savo supratimą apie vaikų auklėjimą, jei nori palengvinti gyvenimą ir sau, ir Brandonui. Klara ir Maikas buvo nusiteikę skeptiškai, bet vis dėlto nusprendė pabandyti.

Daugelyje šeimų, kur vaikai išvargina tėvus, pagerėjus anų elgesiui, tėvai irgi atsipalaiduoja. Sumažėjus įtampai namuose, žmona ir vyras randa laiko pasikalbėti ir pasidžiaugti vienas kitu.

Vaikai gerbs jus ir jūsų taisykles, o ar klausys buvusio sutuoktinio, tai ne jūsų valia ir ne jūsų reikalas. Jei pradės kamuoti kaltės jausmas, užsiklijuokite šį posakį vonioje ant veidrodžio, kad nuolat prisimintumėte!

Pradėkite gyventi savo gyvenimą. Jeigu tas šioks ir anoks būvąs sutuoktinis jus erzina, pripažinkite, kad jis vis dar kontroliuoja jūsų gyvenimą. Kaip jaučiatės pagalvojusi apie tai?

Kitas žingsnis — nustatyti naują šeimos struktūrą. Štai čia ir reikia pasakyti žmonėms, susituokusiems ne pirmą kartą, svarbiausią žodį — kompromisas. Pavyzdžiui, jeigu savo buvusioje Šeimoje vaikus drausmindavo patėvis, o jūs lei dote tai daryti savo buvusiam vyrui, tai visai natūraliai tokia struktūra, kai vaikus drausmina vyras, išliks ir naujoje šeimoje. Atrodo suprantama, ar ne? Bet taip nėra. Jūsų vaikai klausė savo tikrojo tėvo, bet gal visai neketina paisyti šito vyro, kurį jūs išsirinkote, kuris atima jūsų dėmesį ir kuris sugadino visą valdžios pusiausvyrą šeimoje.

„Eisiu gyventi pas tėtį. Jis nepildo lentelės ir man daugiau nereikės klausyti Džimo!“ Pasistenkite labai nesupykti ir nepasiduoti blogoms emocijoms. Greičiausiai vaikas tik tuo momentu yra piktas, ir tai praeis. Jeigu supyksite, pasielgsite kvailai, nes sūnus ar duktė jus ir toliau šantažuos, kol visiškai perims jūsų naujos sukurtos šeimos valdymą į savo rankas.

Kai kurių vaikų asocialus elgesys aiškinamas motinos ir kūdikio ryšio nebuvimu, todėl užauga „nejautrus vaikas“ arba kitaip — „tikras banditas“. Tarp šių vaikų ir tėvų nesusiformavo meilės ryšys, todėl jie žvelgia į pasaulį ne taip kaip visi. Jų motyvai, sąžinės lygis ir elgesys gali būti bai sus, ypač jų pačių tėvams.

Svarbiausios taisyklės, kurias visada reikėtų prisiminti drausminant vaikus:
1. Būkite pastovūs. Jei pasakėte taisyklę, laikykitės jos.
2. Liaukitės grasinę — veikite. Jei mažą vaiką paliksite vieną dvidešimčiai minučių, o iš paauglio keletui dienų atimsite automobilio raktelius, jis pagalvos ką padaręs ir kitą kartą elgsis geriau.
3. Tegul bausmės būna bauginančios. Jei vaiko bausmė negąsdina, tai, ko gero, ji bus neveiksminga. Dešimt minučių vienam praleisti miegamajame nublanksta prieš trisdešimt minučių vonios kambaryje.
4. Pasistenkite, kad sūnus ar duktė labai gerai suprastų taisyklės ir pasekmės už jos nepaisymą ryšį. Atminkite, jeigu taisyklę galima interpretuoti, tai vaikai tikrai ginčysis, kad jos nesuprato ar ko nors nežinojo.
5. Nesitikėkite, kad jūsų vaikas bus supratingas. Jei jis toks yra, puiku, džiaukitės. Bet daugelis vaikų nesupranta visko taip, kaip jūs. Jeigu sūnui ar dukrai atrodo, kad taisyklė neteisinga, tai nereiškia, kad jūs negalite reikalauti jos laikytis. Jeigu jums svarbu, turi būti svarbu ir visai šeimai.
6. Nesistenkite laimėti mūšio pralaimėdami karą. Į kai kuriuos dalykus gali tekti pažiūrėti pro pirštus (plaukų ilgis, drabužių stilius, muzika), bet nepraleiskite tų dalykų, nuo kurių priklausys ateitis (pažymiai, mandagumas, vertybės ir moralė).
7. Nesitikėkite, kad jums visą laiką pavyks būti teisingiems. Kad ir kaip stengtumėtės, bus tokių dienų, kai su vaikais pasielgsite neteisingai. Pasistenkite išsiaiškinti, kodėl jūsų bloga nuotaika. Jei niekas nepadeda, paaiškinkite vaikams, kas vyksta, ir pasakykite, kad jūs stengiatės nusiraminti.
8. Iš anksto nuspręskite, ką darysite, kai už netinkamą vaiko elgesį negalėsite bausti kaip prasta. Būkite pasirengę iš parduotuvės išeiti anksčiau nei ketinote, apsukti automobilį ir grįžti namo, jei vaikai nesiliaus peštis, ar paprašyti kitų pagalbos, pavyzdžiui, pakalbėti su mokyklos direktoriumi, jei įprastos bausmės nepadės.
9. Būkite pasirengę bausti netradiciškai, jei prastos bausmės nebeveikia. Jeigu kam nors atiduosite vaiko daiktą, greičiausiai jį tai paveiks ir pakeis jo elgesį.
10. Būkite kūrybingi, jei viena taktika neveikia, imkitės kitos. Atminkite, jūs esate tėvai ir tvarką namuose galite ir turite kontroliuoti jūs, o ne vaikai. Kartais taip gali neatrodyti, nes vaikai norės įsitikinti, ar jūs tvirtai laikotės savo, o gal pabūgsite ir nusileisite.
11. Pasistenkite apie savo vaiko laimę ir pasitenkinimą gyvenimu galvoti kaip apie ilgalaikį tikslą, o ne kaip apie vienadienę užgaidą. Vaikas, kuris augdamas supras savo vietą didžiajame pasaulio plane, savaime mokės pritapti prie kitų ir sėkmingai bendraus su darbdaviu, sutuoktiniu, bendradarbiais ir net (taip!) su savo vaikais. Labiausiai tikėtina, kad jis bus patenkintas ir laimingas. Vaikas, tėvų neišmokytas savitvardos, dažniausiai tą turi išsiugdyti sunkesniu būdu, gal ir per teismus.

Nuolat savo vaikams kartoju: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Viliuosi, kad jie girdi mane, nes tvirtai tikiu, kad tik geriems žmonėms nutinka geri dalykai — ne visada tuoj pat, bet manau, jei labai ko nors sieksi, būtinai taip ir bus.