Šalis, kurios nėra #5

Na ką, ataskaita už tris savaites 🙂 Beliko dvi čia. Na, ir tik vienas savaitgalis. Nuotykis pradeda artėti prie pabaigos.

Balandžio pirmą, šeštadienį, Taipėjuje lijo lietus, o mes buvom biškį aptingę, tad pasidarėm „lengvą“ programą. Aplankėm Taikos memorialo parką (dar kartą ir biškį detaliau), nuvažiavom iki Taipei Grand Hotel pažiūrėt į jį iš arčiau, ten į kalniuką užkopėm per lietų. Viešbutis daug kur iš Taipėjaus matosi, milžiniškas:

Neturi jis net normalaus įėjimo pėstiesiems, mes per kažkokį užpakalį atėjom, kur virėjai ir kitas personalas rūko 🙂 O paradiniai vartai tik mašinoms.

Iš ten Uberiu nuvažiavom į Miramar kiną. Dar niekad nebuvom kine užsienį, nusprendėm užpildyt šią spragą. Išsirinkom snukiadaužį „John Wick Chapter 4“ 😀 Vietiniams jaunuoliams bilietus pardavinėjo tik patikrinę jų korteles, ar jau 18-os. Bet mūsų trylikametės netikrino ir praėjo laisvai 😀

Geriausias bajeris tas, kad dukrai taip patiko šitas snukiadaužis, kad grįžus namo ji per porą dienų Netflixe sužiūrėjo visus kitus nuo pirmo iki trečio 😀

Sekmadienį išvažiavom į tokį kaimuką Pinglin. Fainas kaimukas, galima žiediniu maršrutu apipėdinti upės gabalą. Nors ten geriau būtų su dviračiais pasimalt, bet mes tiesiog pasivalkiojom ir tiek, pasigrožėjom peizažais ir šalia tako augančiais bananais:

Grįždami autobusu pasibrauzijom, kur pavalgyt ir radom vieną europietišką viečikę: Cezario salotos, skani mėsytė ir šiaip viskas labai liuks. Pataikėm prieš fiestą (nes ir čia tokia būna), tai gavom vieni visą antrą restorano aukštą, mums specialiai šviesą uždegė ir kondiškę įjungė 😀

Vakare nudūmėm į Dongmeną užpildyti vieno punkto „Todo“ sąraše: suėsti porcijos kakigori. Toks japoniškas išmislas, obliuoto ledo drožlės su normaliais ledais ir visokiais priedais. Tai mes su mangais pasiėmėm, trise iki galo neįveikėm, porcijos amerikoniškos:

Balandžio 3, 4 ir 5 čia, Taivane, buvo laisvadieniai. Trečiadienis kapų valymo diena. Aš nusprendžiau tomis dienomis pusiau padirbti, pusiau ne. Tiksliau, kol rytais labai nekaršta – gerai pasivalkioti, o paskui iki vakarienės paskrebenti.

Pirmadienį išsitempiau dukrikę nuo pat šešių ryto užkopti į netoliese esantį Shamao kalną:

Jis nelabai aukštas, nuo papėdės iki viršūnės kokie 280 metrų, bet toks labai gražios kūgio formos. 1,2 km vingiuojant šlaitu ir 280 m vertikaliai. Viršūnėje – apžvalgos aikštelė:

Dar ant to kalno yra lygiai prieš 100 metų (1923) statyta tuome buvusio Japonijos princo Hirohito pavėsinė. Na, tiksliau, jos likučiai:

Kopdami žemyn nuo kalno supratom, kad einam atvirkščiai 😀 Anoj pusėj kalno buvo pilna suoliukų pailsėt, o šitoj – nė vieno. O ir kalnas statesnis, tik 1 km horizontaliai.

Nuo kalno paėję radom istorinio Tianmu tako pradžią (iš tikro tai galą, nes pradžia – mieste) ir juo patraukėm atgalios. Kadangi iškeliavom šeštą ryto, žmonių buvo nedaug, bet pėdinant tuo takučiu jautėsi, kad einam prieš eismą ir žmonių vis daugėja ir daugėja.

Pakeliui sutikom beždžionių, viena ypač tokia pikta buvo, sakė, „bičas, ateini če“:

Antradienį palikau dukrikę atsigauti, o pas išėjau pasivalkioti rimčiau. Nusprendžiau pabandyti praeiti dalį Grand Taipei Trail, šeštos atkarpos gabalą ir apkeliauti Taipėjų iš pietrytinės pusės. Dar viena kolegė, kuri labai aktyvi valkata, sakė, kad gal nebaisiai gerą maršrutą susigalvojau. Gerai, kad jos nepaklausiau ir vis tiek ėjau – maršrutas buvo tobulas, vertikalus kilometras aukštyn/žemyn, vaizdai kvapą gniaužiantys, prifotkinau Taipei 101 iš tiek kampų, kad tikrai tiek nereikia. Gerai nusivariau nuo kojų. Dar vienoj vietoj galvojau, gal tiesinti susigalvotą maršrutą, bet, blė, ne, eisiu pagal planą. Ir pyst, ant kalno viršaus, ant uolos kriaušio – mikrošventykliukė! Švarutė, gražutė ir dar bliauna muziką iš paslėptos kolonėlės:

Taipei 101 valdė peizažą beveik visą laiką:

Už ką aš labai labai gerbiu Taivaną, tai už tualetus. Visur jų pilna, beveik visur, su ypač retomis išimtimis, nemokami. Pakankamai švarūs, nes vietiniai yra tvarkingi žmonės. Jokioje kitoje šalyje nesijaučiau taip ramiai, kai hidraulinis spaudimas pakyla. Vidury kalnų gali rasti:

Buvo vietų, kur takutis buvo taisytas po nuogriuvų:

Ir buvo daug kitokių smagių vietų, teko ir per olą lįsti:

Kitaip sakant, maršrutas liuks, galiu rekomenduoti. Jei norėsit GPX – rašykit laiškus 😀

Vienas svarbus šito maršruto aspektas – gabaliukas per tradicines taivanietiškas kapines. Jas norėjosi jau seniai aplankyti, jos ypatingos. Dydžiu ir architektūra panašios į tikrus mirusiųjų miestus. Vietiniai biškį jų privengia, nes anot jų folkloro ten visi vaiduokliai gyvena ir nebūtinai geranoriški. Mano maršrute buvo vienas gliukas, dėl kurio teko biškį kapinėmis palaipioti ir pro džiungles rasti tikrą taką, bet viskas baigėsi gerai.

Va toks va įspūdingas peizažas:

Atėjo paskutinis laisvadienis, aš jau buvau gerai nusivaręs, dukrikė taip pusiau atsigavus, bet išsitempiau ją į dar vieną ekskursiją. Netoli Taipėjaus yra tokia Zhinan šventykla ir į ją veda labai gražūs laiptukai. Taip ir vadinasi: Tūkstančio pakopų takas. Labai norėjosi užkopti. O kad pervargę blauzdos neklyktų, nuo viršūnės nusprendėm prigriebti Maokong gondolą ir parvažiuoti lyno keliu atgal į miestą ir tada metriuku namo.

Laiptukai tikrai baisiai gražūs ir nuo jų vaizdai atsiveria, bet eini ir per džiungles vietomis:

Pati šventykla faina, viduje prie altoriaus galima tik su kojinėmis eiti:

Mėgsta jie čia savo dievams maisto produktus, įskaitant ir čipsus, aukoti 😀

Ir tada nuėjom toliau. Už šventyklos radom gražų stogeliu dengtą taką, man priminusį Fushimi Inari, nors ir netiesiogiai:

O ten, blė, dar viena šventykla:

Didžiulė… Lingxiao vadinasi. Kažkaip ne tokia įžymi, kaip Zhinan – nežinau net, kodėl. Daug didesnė, įspūdingesnį ir dar gavom paklausyti giedančių vienuolių. Medžiai palinkėjimų prikabinėti, mes asmeniniam altorėliui irgi vieną tokį blizgutį nusipirkom:

Gondolą pasiėmėm su stiklinėmis grindimis, buvo labai faina:

Įvyko dar vienas man asmeniškai svarbus įvykis: paragavau „šimtmečio“ arba „tūkstantmečio“ kiaušinį. Baltymas tamsiai rudas ir visiškai želė konsistencijos, drebutis. Trynys turi įdomų mėlyną atslpalvį:

Paskui radau tokių parduotuvėj pirkt, nu ir prasidėjo 😀 Išbandžiau ir atseit labai kokybišką su susidariusiu šerškno raštu:

Turi sisiuko kvapo ir keisto skonio, bet man jie patinka. Įdomu, kad jie yra niekaip termiškai, tik chemiškai apdoroti. Bet galima ir virti, tada trynys sutvirtėja, nes jo viduriukas dažnai būna poskystis.

Bosas dar pasikvietė alaus ir „biškį paragauti“:

Čia tik pirmas stalas, blė… buvo ir dar „tūkstantmečio“ kiaušinių, ir riebaluose spirgintos smirdžiosios tofu…

Šeštadienį pasidarėm fotosesiją. Pafotkino mus čia Taivane jau dešimt metų gyvenantis lenkas. Buvo liuks. O vakare sėdom į 300 km/h lekiantį HSR (japoniškai šinkanseną) ir nulėkėm iki Taičung miesto, ten – į viešbutuką. Pats miesto centras net labai amsterdamiškas, su kanalais:

Ir dar labai faina ledainė ir visokių gardumynų parduotuvė, labai atmosferiška tokia:

Ir štai atėjo didžiojo įvykio momentas: išsinuomojom Taivane mašiną! Mašinai nuomotis reikia paso, teisių ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo. Šito daikto neturėjau, bet jį išsiėmiau internetu ir atsispausdinau ofise. Kai jį pateikiau, aptarnautojas baisiai apsidžiaugė. Matyt, žiopli užsieniečiai jo neduoda ir paskui su jais aiškintis. Mes pabuvom žiopli tik tiek, kad gailiai paprašiau laikiklio ir kroviklio telefonui 😀 Bet davė, no problemo.

Patarimas: jei Taivane norėsite automobilio, imkite jį iš AVIS, su HSR bilietu galite iš anksto rezervuotis ir dar nuolaidą gausit.

Vairavimas buvo tik iš pradžių truputį baisus. Saugotis reikia mopedų, nes jie bepročiai, o visi kiti vairuoja ramiai, nieko azijietiško, viskas kultūringai. Greičio irgi per daug neviršija, kalnuose nesiralinėja. Taika ir ramybė.

Išvažiavom aplankyti Saulės ir Mėnulio ežero, jis toks gan įžymus. Ko nesitikėjom, tai kad aplink jį bus gan daug civilizacijos ir viešbučių:

Be to, ežeras smarkiai nusekęs. Ant pontoninių takų į laivus matosi, nes jie pamauti ant kuolų – koki keturi metrai vandens daugiau būna. Ir krantai keistai dėl to atrodo.

Diena buvo nekaršta, debesuota, grožis ir gėris:

Grįžę iš Taičungo dar ir į Taipei 101 užsikėlėm, reikėjo ir šitą iš sąrašo išbraukt:

Na, ir atėjo jau priešpaskutinis savaitgalis. Šitas nuskilo toks ypatingesnis. Turėjom dar vieną neišbrauktą punką: pamirkšti vietinėse karštose versmėse, kuriomis Taivanas gan garsus. Prie pat Taipėjaus yra Beitou viešos mirkyklos, viešbučiai, Yilan miestas irgi visokių SPA pilnas.

Bet išsikalbėjau su vienu kolega, tas sako: jei tu nori kai ko įdomesnio ir žmona ne prieš – aš jus paimsiu į gamtines versmes. Kur mažai žmonių (sąlyginai), nelengva patekti (turistams) ir gamta laukinė. Kaip tokiam pasiūlymui atsispirsi?

Pradėjom nuo rytinės kavos kavinėje ant kalno su vaizdais:

Guishan sala, kuri man Čiurlionio „Ramybę“ primena, tik akyčių trūksta:

Pakeliui nusipirkom cukranendrių sulčių (ganzhezhi, 甘蔗汁). Labai specifinis skonis, labai saldžios, o aš sėdžiu ir galvoju – ką jos man primena? Išgėriau nemažai, kol pagaliau smegenys atsibudo – skonis visai kaip pienių medaus! Na, skiriasi, be abejo, bet labai stiprus akcentas būtent toks. Tos sultys, kurias bandėm, buvo iš pečiuje pakepintų cukranendrių.

Tada dar išsivirėm kukurūzų ir kiaušinių biškį prijaukintose versmėse, kur vanduo 84 laipsnių:

Kol maistas verda, galima eiti į kiek vėsesnes vonias kojų pamirkyt:

Na, ir patraukėm karštų balų ieškot. Radom:

Garuoja jos taip normaliai kartais.

Išsirinkom balą su 39 laipsniais, pamirkom, veideliai įraudo. Šalia teka upė, kur vanduo 12-13 laipsnių. Sakau, jūs čia užkaitę neinat atsivėsint. Kolega sako, nu kaip, pasišlakstyt. Sakau, aš tai einu į tą upę prigult, kas su manim? Dukrikė: AŠ! Ok ok.

Prigulėm. Buvo labai gera. Kolega pažiūrėjo, pabandė, sako, nu jūs duodat.

Kai antrą kartą ėjom vėsintis, atėjo tokia pagyvenus pupytė su stringais, pabandė irgi prigulti. Biškį tūptelėjo, žvygtelėjo, tipo pasišlakstė ir staigiai pabėgo. Dukrikė lindo ir trečią kartą į upę.

Vakarienės gavom dar vienam restorane ant kalno, kur pačiam nerekomenduotina net važiuot, reikia eilę prie busikų atstovėt, kurie ant kalno užveža:

Mums pasisekė, mes pataikėm labai laiku, kai eilėj priešais buvo tik 8 žmonės, bet už mūsų staigiai 30 prisirinko. O vaizdai verti palaukti:

Tai va taip ir vargstam.