Šalis, kurios nėra #4

Prabėgo ketvirta savaitė Taivane. Šioji buvo ypatinga, su viena gera kelione ir vienu geru pokyčiu. Dar apturėjau smagumo pašte ir dar pasistūmėjau gerai su projektu, dėl kurio čia esu. Kitaip sakant, praėjusią savaitę sau labai užskaitau.

Pradėsiu nuo pirmadienio, kai pasiėmiau maišiuką lauktuvių bei atvirukų ir per pietų pertrauką išpėdinau į paštą viso to išsiųst. Turėjau nuojautą, kad gali būti ne taip jau paprasta, visgi Taivanas… bet susidūriau su labai gera pašto darbuotoja, kuri mane išgelbėjo.

Pradžiai išsimušiau taloną ir sulaukęs eilės paaiškinau savo norus. Teta sako, tau reik nusipirkt dėžių. Va prie to langelio. Pati sulakstė, suorganizavo. Tada nuvedė prie keisto aparato, sako, va, skenuok kurkodą (QR kodą) ir ten pildyk išsiuntimo reikalus. Tada ten jau telefone gausi kitą kurkodą, kyštelėsi čia. Viskas čia modernu ir būt gerai, bet va tik kad kiniškai… teta sako, junkis kokį translatą, turėtų būt gerai. Suvedu viską jau biškį prakaituodamas — akurat viskas gerai, gaunu kurkodą. Kišu į aparatą, tas netgi turi anglišką interfeisą, bet vis tiek kažką miauksi kiniškai. Sako, jau atspausdinau. Ale nieko neišspjauna. Nu, bandau dar kartą. Vis tiek ne. Radau kažkokias dureles, atidarau, dar bandau. Nu vis tiek nieko. Einu pas tetą, ta sako jau viskas? Sakau vieną suvedžiau, bet NIEKO. Teta nubėga… prie spausdintuvo savo erdvėje. Sako, o kodėl trys kopijos. Jau raudonuoju, sakau, netyčia gavosi… Antrą adresą surinkau jau drąsiai, kišu kurkoduką į vietą, didžiuojuosi savimi… aparatas išspjauna kažką kiniškai su raudonu šauktuku. Blė. Kviečiu tetą, šauktukas dingęs. Ji padaro tą patį ir pabėga. Vėl šauktukas, fotkinu, verčiuosi — nėra popieros! Bėgu pas tetą su klaidos nuotrauka, teta bėga kišt popieriaus. Ok, jau viskas, dedu parašus, šlapias kiaurai. Teta deda štampus, skaičiuoja kainą, geri 2000 su virš vietinių tugrikų… man trūksta 30! Sakau, jetaus kaip atsiprašau, bėgu iki bankomato, bet va dar atvirukai, kuriuos norėsiu išsiųst. Teta neišpasakyto ramumo, sako okok, bankomatas už kampo. Deja, už kampo neima mano kortelių, bėgu ieškot geresnio. Istorijos pabaiga laiminga, paštui sugaišau valandžikę su ketvirčiu, visks baikė. Kažkas, kas norėjo, gaus tuos savo atvirukus, blė.

Fiūū, gera savaitės pradžia – atsikračiau darbo, kurį buvau visom išgalėm pasiruošęs atidėlioti. Gerai, kad neatidėliojau. Dūšioj ramybė, nors kojos po tiek išgyvenimų dar biškį dreba.

O dabar apie buitį.

Aš vis galvodavau seniau, kada jau galima sakyti, kad kažkokioj šaly pagyvenai, o ne tiesiog ją aplankei. Man maždaug taip galvoj susidėliojo, kad gal va kaip tik apie keturias savaites ar mėnesį. Tokiam laiko kiekiui jau paprastai reikia kiek daugiau patyrimo, nei tiesiog viešbutyje pasmaksot, susiduri jau kažkiek ir su visokia buitimi ir kitom išgyvenimo smulkmenom. Be abejo, nebūtinai taip. Džakartoj esu prabuvęs mėnesį, bet nepavadinčiau to pagyvenimu. Tai buvo darbinė kelionė, per kurią dėl baisaus tempo ir darbo kiekio turėjau vos vieną laisvą savaitgalį biškį pasibastyt. Tai toks ir pagyvenimas. O Japonijoj, Australijoj ir netgi Kanadoj teko visai gerai pasidraskyt, pamatyt ir patirt – galima ir užskaityt. Taivaną jau dabar irgi.

Čia senesni namai turi pačių įvairiausių problemų. Štai mūsiškis, šitoj nuotraukoj išėjęs dar net labai gražus, nors iš arti jis tragiškai baisus ir purvinas:

Čia tokia mada padengti pastatų išorę plytelėmis. Nu, kaip ligoninės sienas, tik iš lauko 🙂 Plygelės gan smulkios, daug siūlių. Ten kaupiasi nešvarumai, pačios siūlės su amžiumi yra, nu ir gaunam labai purvinai atrodančius pastatus. Plius gyvenimo eigoje prilipdyta dabar jau surūdijusių kondiškių, per langų stiklus, skyles sienose ir pan. išvesti lauk gartraukiai, dujinių boilerių kaminukai ir taip toliau… gaunam tokį murziną aprūdijusį laidais ir vamzdžiais apkabinėtą bardaką.

O kanalizacijos problemos tiek paplitę, kad net mūsų buto menedžeriai perspėjo: būtinai uždenginėkit trapus vonioj ir virtuvėj pateiktais silikoniniais kilimėliais. Mhm?

Problema tiek paplitus, kad šitų kilimėlių trapams uždenginėti galima lengvai nusipirkti buities skyrelyje bet kurioj didesnėj parduotuvėj. Spintelėj dar ir atsarginių radau:

Kitas įdomus reikalas yra šiukšlių tvarkymas. Jos tiesiog sumetamos laiptinėje:

Rūšiuojamos, beje. Kažkoks naminukas kasdien jas surenka. Bet. Jas surenka ir neša į šiukšliovežį, kuris atvažiuoja ir apie savo atvažiavimą garsiai perspėja. Blem, priminė paauglystę, kai pats bėgdavau su šiukšlių maišu ar kibiru iki atvažiuojančio tam tikrom valandom šiukšliovežio…

Bet, kad būtų smagiau, tie šiukšliovežiai atvažiuoja garsiai bliaudami klasiką:

O susidūrimas su buitimi paprastas toks buvo. Baigėsi šiukšlių maišai, o buitinėms atliekoms būtina naudoti specialius mėlynus maišus. Jie netgi su NFC žymekliais, rimtas reikalas. Nu ok. Einu į parduotuvę, kur šiukšlių maišai žinau – mačiau seniau. Ateinu, pradedu ieškot mėlynų. O jų nėr! Fak. Ok, galvoju, tiek to, kitoj pažiūrėsiu. Ateinu į kombinį, ten nueinu į mikro skyrelį – visko yr, mėlynų – nėr.

Na, ką. Pats negaliu rast ar kažko nežinau – reik pagalbos. Prikimbu prie pardavėjo. Jaunas vaikinukas, angliškai taip iš bėdos biškį. Pradedu aiškint, ko noriu. Jis ten varto akis, sau panosėj kartoja kelis kartus iš manęs išgirstą klausimą… staiga akys nušvinta, pasilenkia už prekystalio, ištraukia pakuotę, sako, šitų?! Jetaus, būčiau apkabinęs, jei būčiau galėjęs. Jo jo, šitų, o tai kodėl juos slepiat? Sako, sys a spešl. Nu, ok, spešl tai spešl. Koks skirtumas, bile gavau 🙂 Dabar jau žinosiu, kur šiukšlių maišų ieškot, kaip ir kaip siuntinius siųst.

O taip ne į temą, aišku šito levelio nepasieksim, bet mokesčius čia žmonės gausiai moka popierinius įvairiose parduotuvėlėse. Iš šito akmens amžiaus Taivanas dar neišlipo. Ir greitai neišlips. Dėl grynų pinigų tas pats: čia visur yra mokesčiai už kortelių aptarnavimą, tad jomis atsiskaityti tiesiog brangiau. Buvęs toks etapas ir mūsuose kadaise, dabar jau beveik pamirštas. Čia, deja, jis labai jaučiamas ir žmonės masiškai naudoja grynus. (Jau sakiau kelis kartus, ar ne?)

Kitas mano šios savaitės cvekas buvo darbinis. Na, grubiai tariant, tiesiog pradėjau ne savo noru lydinti projektą, nes kitaip jis tiesiog nejuda. Vietiniai, aišku, tuo baisiai džiaugiasi. Ir va čia aš turiu tokį amžiną klausimą, nu kodėl kinai (tiek žemyniniai, tiek Taivano) elementariai nemoka gerai rašyt softo? Aš nekalbu apie tiesiog kodijimą, bet apie architektūrinius sprendimus, apie portabilumą, apie elementariai platesnį mąstymą, kaip kažką padaryt geriau, efektyviau ir paruošti taip, kad priimtas į komandą naujas narys negautų infarkto su know how kiekiu. Kodėl?

Su tuo aš susiduriu jau turbūt gerus 15 metų, o pastaruosius 9 – ypač intensyviai. Aš toli gražu nebandau teigti, kad kinai yra kokios nors žemesnės kategorijos ar pan. Tikrai taip nėra, bet kažkaip yra susiklostę taip, kad tam tikri dalykai jiems sunkiau pasiekiami.

Ir per tuos daug metų visaip galvodamas ir netgi bandydamas ieškoti priežasčių rimčiau, priėjau kelias išvadas. Kiek jos teisingos – nežinau, aš irgi nesu kažkoks tai geras filosofas, mąstytojas ar istorikas. Daugiau gal tiesiog bambeklis šituo požiūriu. Bet maždaug taip:

Istorinis komunistinės Kinijos kontekstas, kur buvo orientuojamasi į sunkiąją pramonę ir žemės ūkį. Kai rusai nusprendė, kad jie vogs amerikonų technologijas, žemyninė Kinija net to nedarė.

• Taivanas palyginus neseniai liuokteljo technologiškai, bet iki tol gyveno gan varganai, kaip pokarinė Japonija. Bet jie ėmėsi gamybos, kad ir kokios naglos, bet gamybos.
• Čia gaunam tradiciją. T.y. geros mokslinės pažangos tradicijų trūkumą.
• Ir kalbos barjeras. Aš per pirmą kelionę Taivane visai džiaugiausi, kad su anglų kalba čia geriau, nei Japonijoj. Dabar jau taip nesidžiaugiu, o dirbdamas su daugiau žmonių vienu metu matau ir ypač daug problemų. Deja deja, o mokytis kodyti reikia angliškai. Nesakau, kad neįmanoma be to, bet su tuo nepalyginamai geriau.
• Dar šiek tiek darbo kultūra ir subordinacija. Kaip bosas liepė, taip turi būt. Nesvarbu, kad nebūtinai gerai liepė. Nesvarbu, kad galbūt bosas nė velnio nesupranta apie ką kalba… nu, patys žinot.
• Įdomu, kaip čia gavosi, kad tokioj Lietuvoj yra gan daug gerų protų? Manau, kad istoriškai susiklostė turėti gan neblogą mokslinę bazę KPI/KTU. Gamybai mes neturėjom pakankamos darbo jėgos ir resursų kažką pastatyt. O ir anglų kalba pradėjo gan greitai plisti, o mes, mažos tautos žmonės, mokomės kalbų vien tam, kad išgyventumėm, nes ką tu su juokingai maža mūsų gimtąja kalba paveiksi?

Tai tiek minčių. Turiu čia vieną porininką, kuris angliškai kalba prastai, bet kodyti moka. Penkiasdešimtmetis, tai turi daugiau patirties už mane – bent teoriškai. Tačiau yra visiškai iš kategorijos, kur jei liepsi kodyt nuo tvoros iki pietų – taip ir darys. Tikėtis kažkokios iniciatyvos ar plačiau interpretuoti užduotį – jokių šansų. Aš jam vis parodau, ko aš iš tikro norėjau, tai jis taip ir sako, nu va, tu taip mąstai apie viską, aš taip nemoku. Lieka tik rankom paskėsčiot ir liept daryt biškį geriau.

Vidury savaitės nuėjau į vieną korėjietišką užeigėlę, kurią lankiau ir prieš trejus metus. Ten pasitiko labai svetingai ir už cielus 6€ gavau nuostabų čirškiantį bibimbapą:

Taivane sulieknėti neįmanoma.

Penktadienį pasiėmėm laisvą, nes panorom išdumt į Taroko (vietiniai tai sako Tàilǔgé, nežinau, iš kur tas Taroko atsirado) nacionalinį parką. Vienas iš kolegų pasišovė mus suvežioti, apmokėjo visur maistą ir buvo pasiruošęs viską padaryt, ko tik mes pageidavom. Čia vėlgi pasireiškia taivanietiškas svetingumas, kuris tikrai yra, ir tas pas mano pasireiškimas projekte, už kurį gavau karmos taškų.

Na tai ir nėrėm į tą parką. Diena žadėjo būti neaiški, nes prognozės rodė bile ką. Gavom ir lietaus važiuodami, ir saulės, o išlipus pirmos kavos pasitiko pragariška drėgmė. Visgi tikėjomės, kad viskas bus gerai, o ir kalnai važiuojant rodėsi baisiai gražūs:

Prieš kalnus galvojom papietaut, bet pamatėm, kad užduotis sudėtinga. Mano merginos nenorėjo lįst į kokią vietinę skylelę, kurios neatrodė patraukliai, restoranas, kurį radom, žadėjo atsidaryti tik už pusvalandžio, tad nusprendėm aplankyti 7-Eleven kombinį ir pasiimt kažką iš paruoštukų. Mano kolega tam sprendimui pritarė, nes jis labai bijojo, kad užtektų laiko iki tamsos grįžti iš kalnų.

O kombinyje radom europietiškų skanumynų kertelę, kurioje buvo ir lietuviškų prekių:

Ir dar:

Smagu pamatyti 🙂 O dar ant palangės pamačiau gyvą sintiją, nors ir ne paties didžiausio įmanomo dydžio, bet vis tiek įspūdyngą:

Pradėjom nuo šventyklėlės kalnuose:

Taroko slėnis yra išgraužtas upės, vietomis jis kaip koks Didysis kanjonas Amerikėj ar Gorges du Verdon pas prancūzus. Ties šita pačia šventyklėle matosi, kaip įvairiai kreivai ta upė kalnus pragraužė:

Norfolko eglaitės ir Taivane gan populiarios, kalnuose atrodo labai gražiai:

Pasivaikščiojom virš slėnio Buluowan kabančiu tiltu, kurio toli toli apačioje kabo dar vienas kabantis tiltas:

Pakeliui radom dar vieną fainą apžvalgos aikštelę, kur slėnio didybė ir grožis matėsi ypač puikiai, bet, aišku, nuotraukomis to neperteiksi (arba aš to tiesiog nemoku):

Nu ir labai norėjau nufotografuoti pavėsinę, kurią mačiau A. Zyko knygoje „Raudonas ir žalias Taivanas“:

Tokio tipo šešiakampių pavėsinių raitytais stogais pilna visame Taivane, jos nėra jokia retenybė. Tiesiog šita ant uolos man paliko įspūdį.

O jei jau priėjot iki čia, tai bonusas. Mes turėjom kraustytis iš vieno buto į kitą sekmadienį (t.y. šiandien, kai rašau šitą įrašą). Bet…

Zumzun, ketvirtadienį apie 18:30 per LINE rašo mūsų butų menedžeris. Sako, gal tu kartais ryt ar šeštadienį būtum laisvas, galėtumėm padėti persikraustyt. Aš taip sakau, nu tai kad žinot, taip gavosi, va ryt ryte išvarom, šeštadienį vėlai grįžtam.

Po penkių minučių: klausyk, o tai gal jūs galit ŠĮVAKAR persikraustyt? Opapa! Sakau, duok porą minučių, einu su žmona tartis. Žmona dar nevisai myte, sakau, žė, toks reikalas. Jau pusė septynių, tuoj valandos mytas, dukrikei mytas, paskui dukrikei vėl mytas… davai, jeigu jie mus perkrausto 21 val., jamam pasiūlymą, naujas butas gerokai prašmatnesnis. DAVAI! Ką, mes čia šast-pyst nesusipakuosim? Rašau atgal, ok, 21 val. tinka? Tinka. Ok, bet mes turim pianiną ir vienaratį. O? Nu siųsk nuotraukas… a, gerai, aš jums siunčiu busiką kraustymuisi ir Ūberį patiems. ¡Por qué no! Jie dengia.

Ir viskas įvyko, pavyko, dar spėjom ir ramiai pavakarieniaut ir net šiukšles išsinešt. 21 val. atvažiavo dėdulis su busiku, paėmė ir pianiną, ir vienaratį, ir visus tris didelius čemodanus. Uberis irgi atvažiavo. Įsičekinom savarankiškai, dėdulis jau buvo viską iki mūsų naujojo 9-ojo aukšto sutempęs.

Naujasis butukas smarkiai kokybiškesnis, laiptinė tvarkinga, kvapai vietoj ir BEVEIK nesigirdi gatvės triukšmo. Būna ir čia neblogų butų, pasirodo, kas galėjo tikėtis. Apačioj šalia parkiukas, pilna parduotuvių, rajonas teoriškai tas pats, bet vietovė geresnė. Menedžeriai susiriesdami atsidėkojo už mūsų lankstumą ir pasirašymą ant tokios avantiūros, o mes džiaugiamės, kad sekmadienis jau visas mūsų ir galėsim bastytis.

Išsipakuojam šmutkes ir žmona sako: o tu kodėl ano buto tapkes supakavai?! Kurmi tu kurmi, tas jaudulys ir skubėjimas! Rašau menedžeriams SORY! Tie sako, chuinia čia, px, visiškai no problem, miegok ramiai. Ok. Einu miegot ramiai, visgi ryt į kalnus.

Menedžeriai sakė, naujojo buto kaina dviguba negu ano, bet aš tai gavau už tokią pačią… nes kai pasakė, kad turi mums antrą butą už gerą kainą, sakiau, sorry, aš galiu mokėti tik pusę to, tai ieškau kito. Ne ne, tu neieškok, vis tiek imk šitą, kad ir už pusę kainos… va taip va, blė, reikia derėtis.

Kuo džiaugiamės, tai kad taip sutapo, kad išsikraustėm iš smarkiai prastesnio į geresnį. Jei būtų atvirkščiai, nu žiauriai kirstų per moralę. O dabar – kaip ant sparnų.

Tai va tokia ketvirtoji savaitė, blė. Tikai ja džiaugiuosi, bet dažnai kartot nenorėčiau. Daug įspūdžių per trumpą laiko tarpą sunku apdorot, reikia dabar biškį ramesnės 🙂