Štai ir trys savaitės ne visada saulėtame Taivane. Gyvenimas čia pradeda atrodyti beveik normalus.
Tiesą sakant, savaitės pradžioje netgi buvo atsiradęs toks beveik depresinis nuotaikos debesėlis, kad „ai vėl į darbą“ ir kad jau nieks nebeįdomu, rutina darosi. Bet paskui į savaitės vidurį daugiau pabendravau su žmonėmis, vieną dieną išsitempiau kolegą indą papietau, kitą dieną kolegė išsitempė mane ir vėl grįžo visokie smagumai.
Šiek tiek papasakosiu apie kinų kalbą. Na, ne tai kad „kinų“, bet gal mandarinų, kurios kažkiek prieš kelionę pradėjau mokytis. Taivane su kalbom apskritai padėtis keistoka, nes vėlgi: kinai čia migravo bangomis, iš skirtingų regionų ir dar teoriškai yra čia polineziečių aborigenų, kurie buvo ilgą laiką užstelbti, bet dabar jau yra visai cool.
Taigi mokant mandarinų kalbą čia galima susikalbėti. Taipėjuje ypač. Bet taip pat yra ir Hokieno tarmė, kuri nuo mandarinų kartais bjauriai skiriasi – kaip skiriasi, galima paklausyti metro, nes svarbesnių stočių (pvz. kur susikerta linijos) pavadinimus ir kitą informaciją atpasakoja net penkiomis kalbomis. Aš galiu klysti, bet man atrodo, kad tos kalbos yra mandarinų, Hokieno, Hakka, japonų ir, be abejo, anglų.
Na, aš visgi nusprendžiau mokytis mandarinų, nes su ja galimybių daugiau. Tik tiek, kad bjaurybės taivaniečiai laikosi įsikabinę tradicinių hieroglifų. Žemyniniai kinai tuo tarpu perėjo kelis supaprastinimo etapus ir kai kuriuos hieroglifus prakapojo kirvuku beveik neatpažįstamai. Japonai taip pusiau, biškį prastino, biškį ne, tai ten dar atskiras kiniškų rašmenų variantas pas juos (nekalbant apie apskritai japoniškas subtilybes ir nulį kalbos ryšio su kinų kalbomis).
Tai ok. Pati kinų kalba nėra labai sunki. Aišku, europietiškoms smegenims ji tikrai iš pradžių gan čiudna. Mane iš pradžių labai gąsdino ir garsieji kinų kalbos tonai. Arba gal labiau intonacijos. Bet mes patys naudojam visokias intonacijas, tik neteikiam joms tiek daug reikšmės. Nes pvz. balsu pasakytus du sakinius „Tu eini“ ir „Tu eini?“ mes puikiai atskiriam vieną nuo kito. Ir su kinų tonais panašiai. Bent jau mokydamasis juos pradedu girdėti, o dėl tarimo – nu kaip pasiseka. Vienok, kai ateinu į parduotuvę paprašyti vidutinės karštos latės (中杯熱拿鐵, zhōng bēi rè ná tiě), mane dažniausiai supranta ir nepažįstamos pardavėjos. Šiandien ryte užsiprašiau didelės prieš tai žodyne pasižiūrėjęs (大的, dà de arba tik dà, jei tinkamame junginyje) – pavyko irgi. Smulkmena, bet maloni. Kai kurie tonai apskritai keičia balsės tarimą, pvz. i tampa beveik u arba koke e tampa beveik netariama balse, kur viena priebalsė tiesiog pereina į kitą (panašus būtų lietuviškas brm – po r lyg ir nėra balsės, bet ji kažkaip į m pereina).
Vakar traukinyje netgi sugebėjau paklausti šalia sėdinčio dieduko, ar ten kitoj eilėj jo anūkė su juo šnekasi – patvirtino, kad tikrai taip.
Aišku, aš daug tos kalbos nemoku. Bet aš visada, mokėdamas kelis žodžius, bandau juos naudoti. Dėl to, aišku patenku ir į labai durnas situacijas. BET. Kai patenki į tas situacijas, gauni didelį emocinį krūvį arba užtaisą. O tai, ką gauni su geru emociniu užtaisu, įsimeni geriausiai. Niekas man niekad gyvenime nebeišmuš, kaip pasiklausti ir suprasti atsakymus apie kryptį japoniškai, nes tai buvo vienas iš pirmųjų patyrimų ir dar buvo momentas: „o, blė, taigi visai kaip video pamokoj, kurią unike žiūrėjau!“
Nukrypau 🙂 Tai va, pati kinų kalba būtų visai ok, jei ne jų jieroglifai. Tie biškį užknisa, švelniai tariant. O kalba tai labai jau struktūrinė, žodžiai turi griežtą tvarką, veiksmažodžiai neasmenuojami, daugiskaitos iš principo nėra, laikų… dar nežinau, bet lyg ir nelabai taip pat. Tad viskas paprasta. Kiek sudėtingiau yra su tuo, kad senoji kinų kalba kadaise buvo visiškai vienskiemenė, šiuolaikinė mandarinų irgi turi be galo daug vienskiemenių žodžių. Tad tą skiemenų kratinį spėti sudoroti smegenims reikia labai prisitaikyti. Aišku, šiuolaikinėje kalboje yra nemažai ir dviskiemenių ir netgi kartais ilgesnių žodžių, bet visgi vienskiemenių labai daug. Dar yra ir tas, kad Taivane net ir mandarinų kalba yra biškį „švepla“ palyginus su žemynine, jie čia „dž“ taria beveik kaip „dz“, gilesnį „š“ beveik kaip „s“. Aišku, kadangi aš toks kinų kalbos „ekspertas“, gali būti, kad turiu blogą įsivaizdavimą. Bet bent jau Google Translate, Duolingo ir Chinese Skill tarimai man atrodo, kad skiriasi nuo Taivane girdimos šnektos. Gal kitų tarmių įtaka, gal dar kažkas. Didelio skirtumo nėra, bet man su savo klaikiu tarimu reikia bandyti adaptuotis.
Na, ir kaip ten bebūtų, mankšta smegenims nuostabi ir kol kas suteikia daug džiugesio. Bei kartais įvarau šoką vietiniams, kai ištraukiu kelis žodžius iš jų tarpusavio kalbos, įsivaizduojant, kad nieko nesuprantu. Ar šiaip priėjęs ko netikėtai paklausiu. Gryna atrakcija.
Viena tokia įdomybė. Taivane klausimas „niu, kaip tu?“ yra „Nǐ chī bǎole ma“ (你吃飽了嗎). Maždaug „Ar tu sotus/prisivalgęs?“ Bet klausiama būtent tiesiog, kaip einasi ar pan., o ne apie pavalgymą tikrąja to žodžio prasme. Yra, aišku, ir kitokių klausmų, bet šitas kažkaip Taivane labai populiarus.
Jau net biškį gaila, kad čia teliko šešios savaitės ir normaliai kalbėt neišmoksiu. Ar bus noro grįžus toliau mokytis – neįsivaizduoju. Dabar atrodo, kad lyg ir taip, bet ar tikrai – nežinau. Jei ne, tai ne.
O šiaip tai ką – toliau džiugina maistas, o talija rauda kruvinom ašarom. Penktadienį žmona išrinko koldūninę pavalgyti. Galiu pasakyti tik tiek: jei renkiesi rekomendaciją iš „Lonely Planet“ – gero nelauk 😀 Nežinau, kaip į tą knygą papuolė mūsų lankyta koldūninė, bet visgi buvo to verta. Pati vieta labai neišskirtinė – kažkokio parduotuvių kratinio rūsyje, dar reikia paieškot vietoj. Eilės nežmoniškos, mes stojom į galą ir prieš mus buvo gal 40 žmonių. Principas rinkimosi vėlgi tradicinis: gauni popieruką su krūva hieroglifų ir žymėkis, ko nori, dar eilėj stovėdamas. Na, mums, kaip užsieniečiams, dar atnešė iliustruotą meniu, kad būtų „lengviau“ rinktis. Galiausiai vėl gūglas išgelbėjo. Apsiėdėm, paskui ridenomės į naktinį Starbucksą bekofeininės kavos užpilt, kad (gal) geriau virškintų.
Taip pat, kaip ir žadėjau praeitam įraše, kombinyje pasiėmiau (pagaliau) paragauti ten arbatoje virtų kiaušinių. Turi jie prieskonio, panašaus į „geležinių“, bet kadangi nėra kelis kartus virti ir džiovinti, tai tas prieskonis silpnesnis, o tekstūra – tiesiog kietai virtų kiaušų:
Šiaip jau ne pirmoj šaly pastebiu, bet buvau primiršęs tokį lifehacką. Jei nežinai, kur pavalgyt ir kur pabandyt kuo daugiau visokių virtuvių – varyk į didelę stotį. Taipėjaus centrinė traukinių stotis – nereali. Didžiulė, pilna visko, o dar yra erdvių, kur stovi krūvos staliukų ir įvairiausių pasaulio virtuvių „kioskeliai“. Mano merginos pasiėmė japoniško kario, o aš ėjau svilinančio korėjietiško bibimbapo:
Viena iš stoties erdvių:
Kitas man visiškai netikėtas ir žmonos išrinktas pabandymui atradimas – zizifai. Įvardinčiau, kaip obuolio traškumo, mažų persikų sandaros ir bbž kokio skonio vaisius. Nu labai skanūs. Nėra baisiai saldūs, nėra kažkuo labai ryškūs – bet man tiesiog nepaprastai prilipo (nuotraukoj šalia jų – melionas, nelabai vykęs, pusžalis):
Pagaliau apsilankėme ir Taipėjaus žuvies turguje. Savotiška vieta, bet joje galima pasirankioti gatavo maisto ir šio to paragauti:
Maistą galima išsinešti ir paskui valgyti prie stovimų stalų arba lauke prie nedidelių staliukų. Sėdėjom sau gatvėj, valgėm, o pro šalį einantys vietiniai linksėjo ir šypsojosi „baltosioms šmėkloms“.
Šeštadienis nusisekė prasčiau. Atėjo blogas oras, o mes bandėm apsimesti, kad čia viskas ok ir išdūmėm į Fulongo pliažą. Nu nebuvo ten ką per lietų veikti. Dviračių pasivažinėjimui tuneliu irgi neėmėm. Pasižadėjom dar kada grįžti, kai matysim, kad oras tikrai geras. Daugiau stengsimės tokių klaidų nekartot ir atidžiau rinktis veiklas pagal prognozes 🙂
Fulonge radom krūvas senų plūdurų apipaišytų visokiais veikėjais:
Ir kitur jų po vieną tiesiog pridėliota, pačių įvairiausių:
Kiek išgūglinau, vaikučiai šituos plūdurus terlioja patyriminiuose užsiėmimuose.
Dar priplotą tarakoną viename kombinyje radom:
Ne iš pačių didžiausių, bet jau toks pusės degtukų dėžutės dydžio.
Dar viena vietinė ypatybė: dauguma vietinių pastatų turi pavadinimus. Ant jų dažnai būna užrašai hieroglifais, kurie nieko nereiškia, išskyrus kažkokį skambesį:
Čia jau pastebėjau, kaip kolegos kartais sako: „jooo, aš čia dirbu tame miauchuibimliam, tai prie jo galim susitikti“.
Ai, nu. Dar pirmom dienom teko susidėti programulkę LINE, kuri čia šituose kraštuose labai populiari čatinimui. Nes gi ji pilna visokių blizgučių, animacijų, paveiksliukų ir kitokios margą azijietišką turgų primenančios triukšmingos chuinios. Nes kaip kitaip be LINE? Jau gali telefono neturėt, bet LINE – privaloma!
Darau, blė 