Knygų krūvelė 2023, #1

Šiemet nusprendžiau laužyt tradiciją ir perskaitytų knygų krūveles publikuot kas dešimt vienetų. Na, metų pabaigoj kirsiu ties tuo, kas bus, be abejo.

Pirmas dešimtukas tik dabar, kovo vidury. Akivaizdu, kad pernykščio 80-ies knygų kiekio niekaip nepasieksiu, net ir 40 galiu neperskaityt. Pradžioj metų vėl ėmiausi ispaniškos knygos, su kuria sugaišau nemažai laiko, paskui kitų veiklų kažkaip atsirado ir dar knygos pasitaikė tokios ganėtinai sudėtingos ir „lėtos“. Iš kitos pusės, skaitau ką noriu ir kaip noriu, tai neturiu sau priekaištų 🙂

#1. Siddhartha Mukherjee – The Song of the Cell: An Exploration of Medicine and the New Human

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Pirmoji knyga šiais metais užbaigta. Užtrukau su ja, nes ilgoka, bjaurybė. Buvo mažiau vairavimų ir kitų šalutinių veiklų, kai galėjau klausyti.

Knyga labai patiko. Joje pasakojama ląstelių atradimo ir tyrinėjimo istorija, šiuolaikinė genų inžinerija, pritaikymas medicinoje, patologijų tyrimai, eksperimentai ir gydytojo praktika. Autorius yra onkologas, tačiau dirba ir ląstelių tyrimuose bei eksperimentinių terapijų taikyme, yra pateikęs su kitu tyrėju mokslinių straipsnių. Taigi rimtas dėdė.

Pavadinimas toks su filosofija: jei DNR būtų natos, tai ląstelė su savo visa vidine sandara – tas natas grojantis atlikėjas ar netgi orkestras.

Popierinė knyga gan gausiai iliustruota. Tad klausomoje knygoje vis būdavo „see attached PDF“  Tarp klausymų pasižiūrėdavau paveiksliukus, ką ten gero pasakojo.

Kadangi 2022-aisiais surijau nemažai visokių kitų mokslinių knygų, tai šioje jau buvo ir labai girdėtų dalykų, ir jau dabar man žinomų mokslininkų pavardžių, ir daug ką buvo gerokai lengviau suprasti pagal platesnį kontekstą ir netgi istorinius laikotarpius.

Baisiai įdomu ta biologija, visiškai neįtikėtina ten viskas. Apie imuninę sistemą iš šios knygos sužinojau tiek, kad iki jos mano žinios siekė gal 10% to, ką dabar žinau – aišku, kol dar šviežiai nepamiršau. Na, bet kai kurie fragmentai užsiliks. Ko gero, visi imuniniai dalykai buvo viena iš įdomesnių knygos dalių, o ir sudaro nemažai turinio. Dar įdomių dalykų sužinojau apie organizmo atsinaujinimą ir kaip tas reikalas su amžium neišvengiamai prastėja ir kokie naujausi tyrimai toje srityje.

Gal netyčia sulauksiu senatvėj sąnarių atšviežinimo terapijos vietoj dirbtinių inkliuzų 

#2. Prince Harry – Spare

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Geras draugas eilinį kartą užrekomendavo visai gerą klausalą. Pats gal būčiau abejojęs, ar verta tais princais domėtis. Bet kai su rekomendacija, tai kodėl gi ne. Apyilgis toks klausalas, apie 15 val., neplona knygelė popieriumi būtų.

Šiek tiek nustebau išgirdęs paties princo balsą. Bet kitaip turbūt būtų keista.

Ir man patiko. Galvojau, kad po visų cirkų bus daugiau zyzimų, koks anas nuskriaustas. Bet tų zyzimų buvo nedaug. Dėl skriaudimo – taip, nebuvo vaikinas savo vietoje didžiąją laiko dalį. Visgi, sakyčiau, gera pamokanti istorija, kaip galima po biškį tvarkytis savo gyvenimą, kai visos aplinkybės tam prieštarauja ir netgi kenkia.

Bendrai paėmus – mamos mirties labai traumuoto vaiko istorija. Per mažai užuojautos, per mažai banaliai normalaus elgesio, per mažai palaikymo. Ir, tiesą sakant, patikėjau tuo, ką jis pasakojo. Ir dabar netgi pritariu jo veiksmams.

Aišku, iš vienos pusės versti skalbinius į viešumą ne visada gerai. Iš kitos pusės, kai yra iš esmės kenkiama iš vidaus, kodėl to neatskleidus? Kodėl neparodyti to, koks esi, tiems, kam rūpi? Nors man nelabai rūpėjo, visgi šita knyga nudžiugino labai maloniai ir netikėtai.

Tai užskaitau šitą princą ir jo pasaką. Linkiu jam sėkmės.

#3. John Scalzi – Zoe’s Tale (Old Man’s War, #4)

Audio ⋆⋆⋆⋆⋆

2022-aisiais pradėjau šitą seriją ir suklausiau keturias knygas (nes yra trumputė įterptinė knygelė 2.5 numeriu).

Šiemet po visų ilgų ir sudėtingų knygų prisiminiau šitą seriją ir nusprendžiau ją pratęsti. Geras bičiulis, kuriam užrekomendavau, irgi jau serija pasidžiaugė.

O man pradžia šiemet labai lėta – vos dvi knygos suklausytos ir dar viena pakeliui skaitoma.

Ši knyga yra apie tuos pačius įvykius, kurie aprašomi trečiojoje, tačiau iš kito veikėjo perspektyvos – t.y. iš „senuko“ įvaikintos dukros.

Klausyti buvo ir faina, ir kiek keista. Vienas dalykas, visi įvykiai jau žinomi. Tačiau visiškai kitokia perspektyva ir kai kurie neaiškūs likę įvykiai čia išpasakojami ir atskleidžiami. Galų gale, trečiojoje knygoje pagrindinis veikėjas išsiuntė savo dukrą į misiją, apie kurią nebuvo nieko aišku „iš vidaus“.

Įdomu buvo stebėti, kaip paauglė mergaitė mokosi priimti sunkius sprendimus, kartais paveikiančius tūkstančius gyvybių. Kaip mokosi priimti savo sprendimų kainą. Ir kaip randa savyje drąsos, kai to reikia.

Labai patiko.

#4. Isabel Allende – Inés del alma mía

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Antra ispaniškai perskaityta knyga! Lengvesnė nei pirmoji, bet storesnė. Visgi perskaičiau greičiau (jei žiūrėsim kiek laiko sugaišau, o ne laikotarpį). Ir šiaip, darosi po truputį lengviau ispaniškas subtilybes suprasti. Kol skaičiau, nieko daugiau ispanų kalbos nesimokiau, nusprendžiau, kad užteks tam ir knygos.

Taip taip, išsirinkau knygą, nes ant viršelio nuoga pana. Ir dar graži (mano skoniui). Bet visgi aprašymas patraukė dar labiau. O dabar galiu pasakyti, kad šiuo metu tai yra pati geriausia Ajendės knyga iš mano skaitytų.

Apskritai, kiek skaitau, Ajendė turi savo stilių ir kurpalį: labai mėgsta rašyti apie visokias pasiutmerges ir pasiutmoteres. Ši knyga ne kitokia.

Ir kitokia. Nes tai – istorinis romanas, veikėjai joje – tikros istorinės asmenybės, susiję irgi taip, kaip parašyta. Ir kaip pačioje pabaigoje rašė autorė, kol nebuvo visko užtvirtinusi nuorodomis ir bibliografija, leidėjai negalėjo patikėti ir kaltino ją makabriška ir ištvirkusia fantazija.

Pavadinimas lietuviškai – „Mano sielos Inesa“. Šis pavadinimas turi, bent jau mano akimis, dvi prasmes. Knyga prasideda nuo to, kad sena Inesa pradeda pasakoti savo gyvenimą ir stebisi, kaip iš veidrodžio į ją žvelgia kažkokia senutė. Bet ji žino, kad kažkur jos sieloje yra ta tikroji, jaunoji Inesa. Bet ir jos vienas mylimasis ją taip vadindavo.

Inés Suárez buvo retas egzempliorius šešioliktame amžiuje. Ji buvo Ispanijos konkistadorė, dalyvavo užkariaujant Čilę, švaistėsi kardu gindama su kariais šviežiai pastatytą Santiagą, steigė ligonines, prieglaudas ir kitokias reikalingas organizacijas, varė biznį ir buvo visaip kaip kitaip pasiutusi. Nugyveno tiems laikams garbų 73 metų amžių ir pergyveno tris savo vyrus. Taip pat užaugino įdukrą Isabel, kuriai knygoje ir pasakojama visa istorija. Jaučiu, dėl tos Izabelės ir Ajendė užsikabino 

Visas pasakojimas nepaprastai įdomus. Ypač, kad pagūglinus apie kiekvieną veikėją išbyrėdavo krūvos informacijos (kurios nemažą dalį irgi perskaičiau ispaniškai). Kadangi konkista nesu daug domėjęsis, sužinojau nemažai dalykų. Bet jetaus jetaus, kokie nykūs buvo tie viduramžiai ir kokie suknisti visgi buvo tie krikščionys… deja, nieko nepadarysi. Buvo žiaurūs laikai ir tiek. Knyga irgi pakankamai žiauri ir groteskiška.

Yra ir neseniai išleistas 8 dalių miniserialas. Visai norėčiau pažiūrėti.

-Y tú ¿qué quieres, Pedro?
-Fundar Chile contigo -respondió sin pensarlo dos veces.
-Entonces eso haremos.
-Eso haremos, Inés del alma mía…

#5. John Scalzi – The Human Division (Old Man’s War #5)

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Dar viena senukų karo knyga. Kiek mačiau, paskui prasideda knygos 5.01, 5.02 ir pan. visokios tarpinės. Kažin, ar jomis užsiimsiu, gal užteks šeštos, kuri kaip ir paskutinė.

Šitoji knyga vėlgi keičia žanrą, nebelieka pirmojo asmens pasakotojo, bet išsivysto skirtingos lygiagrečios siužeto linijos. Toks savo sudėtimi, sakyčiau, labiau klasikinis romanas.

Sudėliotas puikiai, mano skoniui. Daug įtampos, daug juokingai graudžių situacijų, daug sėkmės pagrindiniams veikėjams. Po truputį kyla įtampa tarp Žemės, kosminės žmonijos ir didžiulės kitų ateivių sąjungos. Daug šnipų, sąmokslo teorijų ir manipuliacijų.

Tad šiaip nežinau, ką daug apie šitą knygą pasakyti. Ji eina su visa serija, tačiau visiškai palieka nuošalėje visus buvusius pažįstamus veikėjus. Na, išskyrus vieną, kuris pirmoje knygoje kiek epizodiškai pasivaideno.

Tad tiek, geras tęsinys. Džiaugiuosi ir stiliaus pakeitimu, nes anų keturių knygų jau buvo kiek pabodęs. Tiesą sakant, man netgi kažkaip buvo įdomu, ar čia grįš autorius vėl prie pirmų trijų knygo „senuko“, ar kažką kitka sugalvos. Sugalvojo kažką kitka.

#6. John Scalzi – The End of All Things (Old Man’s War #6)

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Paskutinė senukų karo knyga. Patiko man visa šita serija. Nėra ji ypač aukštos literatūrinės vertės, bet kaip veiksmo ir mokslinės fantastikos – visai nebloga. Džiuginimo faktorius knygose man svarbiausias.

Ši knyga dar kitokio stiliaus. Joje ne tik išdėliotos atskiros siužeto linijos, bet ir požiūrio taškas iš visiškai skirtingų veikėjų pirmųjų asmenų (kurių vienas – nežmonių rasės atstovė). Be abejo, visos linijos ir subnovelės susiję, bet tie visi požiūrio taškai ypač įdomūs. Labai gerai, mano galva, perteiktas kiekvieno veikėjo vidinis pasaulis, o kai kitoje dalyje jis vaizduojamas jau iš kito veikėjo požiūrio taško, matosi tai, ko nematyti: kaip tas veikėjas teigiamai apie save galvoja, ko nemato ir kaip jis visai kitaip atsiskleidžia kitiems.

Šioje knygoje taip pat buvo daugiau siužeto vingių, nei kitose ir man mažiau nuspėjamų. Knygos pavadinimas nors ir grėsmingas, bet jos išsirutuliojimas į „visa ko pabaigą“ mane pamalonino.

Tai va, kadangi jau parekomendavau šitą seriją ir vienas bičiulis ja pasidžiugino, tai galiu rekomenduoti ir kitiems, kas nebijo prie knygų krūvelės prisėsti. Ypač, kad šita serija, nors ir šešių knygų, nėra toks monumentalus kūrinys, kaip kokia „Kopa“, dalys nestoros, kalba nesudėtinga, veiksmas įtraukiantis, tąsymų nėra. Tiesiog geras pramoginis skaitalas/klausalas.

#7. Aurelijus Zykas – Raudonas ir žalias Taivanas

Popiera, ⋆⋆⋆

Na va, perskaičiau ir aš šitą nelabai nuostabią knygą apie labai nuostabų Taivaną.

Kadangi teko (ne)garbė trumpai pažinti autorių, tai knygą man kiek gadino neypač malonūs prisiminimai. Nu nebuvo jis prieš 20 su biškiu metų fainas bičas.

Knyga pasirodė tokia labai šiaip sau. iš 279 puslapių man apskritai vertingi tik maždaug 80, kurie apima patarimus keliaujantiems į Taivaną. Tuo tarpu pirmoji dalis yra autoriaus asmeniniai prisiminimai iš dviejų kelionių 2003 ir 2013-ais metais, tarp šių kelionių pramaišiui šokinėjama ir dar įterpiami kažkokie pezalai, kurių pirmą pabandžiau perskaityti, o kitus pravertinėjau iš karto.

Taigi išsiplėšus tuos gerus 80 puslapių galima turėti nediduką pradinį gidą pažinčiai su Taivanu. Iš savo trumpo apsilankymo tik galiu pridurti, kad ta (ne)šalis yra visiškai nereali ir pati geriausia pasaulio vieta norint pažinti Azijos kultūrų įvairovę ir koncentratą.

Tai va taip.

#8. Chris Miller – Chip War: The Fight for the World’s Most Critical Technology

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Kai geras draugas papasakojo apie šitą knygą, kiek paabejojau, ar norėčiau ja užsiimti. Na, tiesiog nemažai žinau apie lustų gamybą, tiekimo kelius ir netgi šiek tiek apie istoriją. Bet paskui pagalvojau, kad o kodėl ne – „šiek tiek“ visada galima pagilinti, o tema man įdomi.

Tad daugiausiai visgi sužinojau įvairenybių iš istorijos ir visgi kaip čia taip nutiko, kad kažkoks niekingas Taivanas tapo lustų gamybos karaliumi, o žemyninė Kinija velkasi iš paskos. Nors pastaraisiais metais ji ir stengiasi amerikonus apdėti.

Įdomu buvo paklausyti istorijos apie pačią lustų gamybos pradžią, kai pirmasis lustas buvo sudarytas iš keturių tranzistorių  Taip pat nežinojau, kaip iš Amerikos „pabėgo“ DRAM gamyba.

Dar toks įdomesnis reikalas buvo, kaip giliųjų ultravioletinių spindulių generavimas. „Lemputė“, švelniai tariant, komplikuota: labai galingu lazeriu tirpdomi alavo lašeliai, jie virsta plazma ir taip kuria tą spinduliuotę, kuri šiais laikais pasiekia 5 ir 3 nm tikslumą. Geras palyginimas knygoje buvo apie šios spinduliuotės fokusavimo veidrodžius ir jų tikslumą. Atseit, jei veidrodis būtų Vokietijos dydžio, didžiausias jo netolygumas būtų dešimtosios milimetro dalies. Neįsivaizduojamas glotnumas.

Ir daug kitų gykiškų detalių. O štai visokia politika tai mane smarkiai nuliūdino. Politika, pinigai ir uždarumas viską labai gadina.

Smagu dabar valkiojantis Taipėjaus gatvėmis matyti šią knygą knygų lentynose, kažkaip linksmai nuteikia 🙂

Eisiu dabar apie RISC-V kažką paskaityt – atviro standarto procesorių architektūrą.

#9. Ed Yong – I Contain Multitudes: The Microbes Within Us and a Grander View of Life

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Lėtai knygos šiemet einasi. Bet taip supuolė. Ir knygos rimtos, įskaitant ispanišką, ir gyvenimo ritmas pasikeitė. Nu ir dar dabar Taivanas skaitymui visai nepadeda, tik paklausyt gaunasi.

Jau klausiau šio autoriaus knygą apie gyvūnų jutimo organus. Labai patiko. Šioji, apie musyse gyvenančius padarėlius, taip pat. Tikiuosi, išleis jis ir daugiau gilių ir šviečiamųjų knygų. Labai man prie dūšios jo stilius ir pasakojimo metodas. Bei netgi jo trykštantis entuziazmas visokių tyrimų prasme.

Net nežinau tiksliai, ką iš šios knygos gavau. Nėra taip, kad būčiau sužinojęs daug naujų dalykų. Seniai nebeturiu iliuzijos, kad esu kažkoks monolitinis ir izoliuotas. Seniai žinau, kad manyje ir ant manęs gyvena begalinė gausybė bakterijų ir kad valkiojuosi su savimi gausią jų „aurą“.

Gal kiek įdomiau buvo visokie nauji tyrimai, bandymai įdarbinti mikroorganizmus tiek savo, tiek gyvūnų poreikiams. Ypač įdomus projektas man pasirodė Dengės karštinės kontroliavimas paleidžiant Wolbachia bakterijomis, kurios stabdo pačių uodų apsikrėtimą Dengės virusu.

Įdomesnis toks projektas yra ir bandymas sukurti statybines medžiagas iš karto užkrėstas žmonėms naudingomis bakterijomis, kad pastatų vidinė ekosistema būtų sveikesnė. Skamba visiškai trenktai, nu bet kodėl ne.

Ir daugybė kitų smulkesnių bet vertingų draugystės su bakterijomis apraiškų. Labai įdomu stebėt, kaip mokslas svyruoja tarp skirtingų kraštutinumų: tai visiška sterili higiena, tai svorį kontroliuojantys mikrobai, tai dar kažkas. Įdomu, ar tarpmoksliniai santykiai galėtų pagerinti visą šitą šiuolaikinę ekologinę košę ir padaryt kažką vidutiniškai gero.

Tai rekomenduoju, knyga liuks, įdomi ir stilius smagus.

#10. Jerome K. Jerome – Trise dviračiais

Audio, ⋆⋆

Kadangi sesuo neseniai šitą suklausė, pabandžiau ir aš. Reikėjo jau kažko lengvesnio galvai Taipėjaus gatvėm į ofisą vaikščiojant.

Nedžiugino. Įgarsinta Vytauto Radzevičiaus, kurio kiek knygų klausiau, tiek jis mane užknisa. Stringa sakiniuose, garsiai varto knygų puslapius, užsikirtinėja ir pan. Toks šūdinas mėgėjiškas aktoriaus darbas kad padaryt kuo pigiau ir greičiau.

Pati knygulė gal būtų nieko, bet kažkaip tiesiog nelipo. Kai vaikystėje skaičiau „Trise valtimi“ – patiko labai. Šita, manau, tiesiog silpnesnė, o ir gal amžius nebe tas.

Smagioji dalis buvo varymas ant vokiečių, kaip jie nesveikai tvarkingai ir pagal taisykles gyvena. Tas, panašu, nepasikeitė iki šių dienų  Dar kažkiek tų vokieičių tradicijų nupasakojama, šiek tiek anų laikų santykiai tarp tautų ir pan., kas įdomu istoriškai.

Nu bet vis tiek ne, nedžiugino.

⋆⋆⋆⋆⋆

Tai va toks dar tik pirmas knygų dešimtukas šiemet.