Šalis, kurios nėra #1

Šiemet, kaip niekad, lietuviška žiema varė į depresiją ir pradėjom austi mintis, kur čia būtų galima išemigruoti geresniu oru pasimėgauti. Ir štai prisiminiau seną prieškovidinį planą – išlėkti porai mėnesių į Taivaną.

Aš jau rašiau apie savo trumpą išvyką į šią neegzistuojančią (t.y. nepripažintą) šalį. Ir jei paskaitysit mano paskutinį sakinį tenais – viskas bus aišku 🙂

Kelionės vadovų aš čia nerašysiu, daug visko yra internetuose ir nemanau, kad kažką geresnio galėčiau pasiūlyti. Daugiau gal tiesiog apie gyvenimą čia.

Gerai susiklostė aplinkybės ir pradėjom planuotis kelionę. Anot mano žmonos, svarbiausia buvo gauti tris leidimus:

• Jai dirbti iš Taivano
• Mano dukrai mokytis nuotoliu
• Žmonos tėvų sutikimo priimti į „sanatoriją“ tris šunis

Visus leidimus gavom sėkmingai ir sklandžiai. Skrydis su turkų avialinijom irgi praėjo sklandžiai. Butuką išsinuomojom irgi be problemų, tik butukas tai nykokas. Bet to ir reikėjo tikėtis. Iš karto galiu pasakyti, kad į Taivaną visam laikui neemigruočiau vien dėl būstų (net ir naujų) kokybės. Langai kiauri, sienos plonos, šildymo nėra. Tas kelias savaites, kai šalta, sėdi su kailinukais viduje ir varvini nosį. Reta kondiškė turi šildymo funkciją, jie čia tiesiog neturi tokių tradicijų. Kanalizacija ir vandentiekis taip pat savotiški, o viryklės ir boileriai – daugiausiai dujiniai. Reikės paklaust, iš kur jie dujas ima…

Taigi dabar mes jau savaitę gyvenam Taivane ir taip čia liksim iki gegužės. Darbo dienom dirbam, pirmą savaitgalį praleidom turistaudami, taip ir pratęsim.

Nemažai to, ką aprašiau savo senajame įraše, nepasikeitę. Biškį užknisa, kad Taivane reikia grynų pinigų, aš jaučiuosi nuo to atpratęs. Yra, tiesa, vienas hakas, kuriuo ir naudojuosi kiek įmanoma: vietinės pre-paid kortelės. Į jas įsimeti pinigų ir jomis susimoki už metro, autobusus ir dar už prekes nemažoj daly parduotuvių.

Atvykom vakare, miegot baisiai nesinorėjo, bet kažkaip ištempėm. Pirma diena, sekmadienis – varom nuomotis pianino. Ja ja, mano merginos groja, lanko pamokas ir susitarė, kad gaus tas pamokas ir nuotoliu. Išsinuomojom, bet vėlgi: įmoka ir depozitas – grynais, blė.

Anąkart buvo kažkas tokio, kad Taipėjuje ruošėsi uždaryti Uberį. Neuždarė, tik uberistai turi turėt profų teises ir specialius numerius. Uberio appsu galima ir paprastą taksą išsikviest.

Kaip ir anuomet, taip ir dabar galiu pasakyti: Taivanas ir netgi Taipėjus yra gan pigi vieta gyventi. Būstas, tiesa kainuoja brungiai, bet maistas ir transportas – katino ašaros. Čia net nekyla ranka ruoštis maistą, nes nusipirkti visokių gatavų ar pusiau gatavų rinkinukų gali už dalį kainos to, ką tektų palikti už ingredientus. Nežinau, kaip taip yra: masinė gamyba, ar dar kažkas. Ir tie rinkinukai nėra blogi ar kažkokie siaubiai apdoroti ir nesveiki.

Nors ir nebeprivaloma, vietiniai visur vaikšto su kaukėmis. Jiems čia į kraują įsiėdę. Realiai privaloma tik transporte ir stotyse, bet jie ir parkuos su kaukėmis vaikšto. Tai antikaukiniams čia būtų sunku. Mums kažkaip dzin, neimam į galvą.

Per pirmą savaitę svarbiausia buvo apsiprasti su miegu ir ritmu. Pataikėm atkeliauti per „Peace Memorial“ šventes: atskridom šeštadienį vakare, o pirmadienis ir antradienis buvo laisvi. Tiesa, mano žmona dirbo, dukra mokėsi, o aš irgi padirbau ir vietinius orų faksus pagaudžiau: atsivežiau anteną ir SDR. Bute sąlygos radijoms neypač, bet pavyko pagauti visai gražių, pavyzdžiui, šitas iš Seulo meto stoties:

Gyvenam Daan rajone, netoliese yra Daan parkas – didžiausias Taipėjuje. Šiaip Taipėjuje parkų ir parkelių daug: jei tik likus vieta tarp daugiabučių ar ofiso pastatų, taip ir bus koks parkiukas. Tas Daan man labai fainas ryte pabėgioti. Nors, mano galva, didžiausias jis nėra, paupio parkai didesni. Tik ten gal medžių mažiau. Na, bet vietiniai sako – didžiausias, tai gal 🙂

Iki ofiso, kuriame dirbu, man 4 km tiesiąja, tad rytais vaikštau, o vakarais grįžtu traukinuku. Yra planas ir vienaratį išsinuomot, tai galbūt pariedėsiu į darbą vietoj ėjimo. Bus matyt.

Oras gan neblogas. Pirmas porą dienų buvo vėsiau, o dabar jau tokia lietuviška gegužė prasidėjo, galima su maikute vaikščiot. Vėjas stiprokas, bet šiltas. Vien dėl oro jaučiuosi geriau.

Dar biškį apie internetą. Gyvenamojoj vietoj jis, švelniai tariant, apgailėtinas. eSIM iš anksto nebandžiau įsigyti, nes nors ir yra gerų ir pigių variantų, visokie iš užsienio valdomi eSIM vietoje vis tiek yra roaminami, tad pilno greičiau gali negaut. Todėl pasilikau prie varianto nueiti į vietinį Chunghwa Telecom ir pasiimti kokias nors pre-paid korčikes. Pasisekė, kad konsultantė buvo puiki anglakalbė ir dar sukosi greitai. Davė neribotą internetą trims mėnesiams (nes pigiau nei dukart po vieną) už 180€. Kas vienam žmogui gaunasi 20€ mėnesiui, jei išnaudotumėm visus tris. 4G ir kai kur jau 5G skraido kaip bitutė, net nepastebi, kad ne WiFi ir ne optika.

Kaip minėjau aname sename įraše, taip galiu pakartoti: Taivanas yra viena iš geriausių krypčių, jei norite patirti kuo daugiau Azijos vienoje vietoje. Čia atmigravo kelios kinų bangos, sala apie 50 metų buvo okupuota Japonijos, gamta čia nepaprastai graži ir įvairi, o gyventi čia yra gerai. Dėl to sala traukia visokius azijiečius ir jie čia atsinešta po dalį savo kultūros. Maisto, religijų, architektūros ir kitų smulkmenų mišinys čia gali patenkinti labai gausius poreikius. Kažin ar yra kita vieta pasaulyje, kur galima taip įvairiai ir skaniai pavalgyti. Tropinių vaisių čia pilna tiek eiliniuose prekybcentriuose, tiek visokiuose turguose turgeliuose. Tiesa, nėra tie vaisiai toks jau stebuklas. Sakykim, kertuočiai ar gvajavos nepaliko jokio įspūdžio. Na, gal išskyrus išvaizdą. Bet va anonos – nerealios. Nekalbant apie visus kitus ir Lietuvoje pakankamai gerai žinomus mangus bei kitas pasifloras.

Prie viso šito čia yra dar keli labai skanūs dalykai. Tai – paskanintas pienas. Lietuvoj trim „Miau“, bet jis toli gražu ne toks. Čia yra su visokiais vaisiais ir netgi žaliaisiais žirneliais – beje, labai skanus, nustebino. Taip pat yra alaus mišinių irgi su visokiais vaisiais, kol kas topų topas – su ličiais. Tada tiesiog vaisiniai kokteiliei, buteliuotos arbatos ir šiaip arbatų pasirinkimas… žodžiu. Jūros bjaurybės visokiausiais pavidalais. Man kol kas labiausiai patinka kepti kalmarai ir žuvų miltų čipsai – kažkas tokio, tik skrandžiui nebaisiai gerai, reikia atsargiai.

Labai įžymus tokio miestuko Jiufen (bet yra ir kitur) išmislas – tapijokos tešlos guzai. Tie patys, iš kurių daro burbulinę arbatą tik valgymui:

Surijęs visą bliūdą (nes buvo skanu) autobuse vos neapsivėmiau. Visą valandą sėdėjau pažaliavęs ir maišiuką pasiruošęs. Skrandis prie tokio kiekio tešlos nepratęs, biškį užsiožiavo. Bet kai grįžom ir pasivaikščiojau grynam ore – praėjo, suvirškinau su kolos pagalba ir viskas be pėdsakų. Tai su šitais galiu perspėt – atsargiai 😀

Be abejo, negaliu nelyginti Taivano su Japonija, kurioje gyvenau 2005-ais ir dar lankiausi 2009-ais. Taivane nepalyginamai geriau kalba angliškai, kartais visai netikėti žmonės. Užkalbino sena tetulytė laiptinėje, dėdulis turguje. Daugiausiai, aišku, nustebina gerai kalbantys vyresnio ar net gan garbaus amžiaus žmonės – įskaitant vieną sukiužusį senelį korėjietiškame restorane.

Kitas dalykas, patys taivaniečiai atrodo kur kas draugiškesni ir atviresni. Kad kas nors pasikviestų į svečius Japonijoje – visiškai negirdėtas daiktas. Čia jau gavau kvietimą iš vieno vadovo, kuris dar pats atlėkė iš oro uosto pasiimt, kitą dieną po apylinkes pavedžiot ir visaip kitaip pasirūpint. Tarp vietinių kolegų taip pat, greitai eina į artimesnę pažintį, stengiasi būti paslaugūs, baisiai džiaugėsi, kad atvežiau sausainių ir grybukų 😀 Aišku, dar yra tas, kad dabar Lietuva yra viena iš draugiškiausių Taivanui valstybių – ta Taivano atstovybė Vilniuje juos smarkiai sukrėtė gerąja prasme.

Bet yra ir azijietiškų kultūrų panašumų. Tos pačios kaukės, specifinis mandagumas, čekučių padavimas abiem rankom ir panašiai. Bet visgi Taivanas man patinka labiau. Ir Taipėjus labiau patinka už Tokiją. Tokijas, be abejo, įspūdingas ir įdomus, bet Taipėjus man mielesnis. Jame viskas kažkaip paprasčiau ir lengviau. Ir nors miestas milijoninis, man jame nesijaučia tokio baisaus užsigrūdimo. Žinoma, būna ir to, ypač kai piko metu neįlipi į trečią kas minutę riedantį metro. Bet jie taip nesigrūda, kaip Tokijuje, kažkaip ramiau reaguoja, palaukia kito traukinuko ir tiek. Aišku, negaliu žinot, gal tas atsargumas su kovidu atsirado.

Aš šiai kelionei apskritai buvau nusiteikęs labai pozityviai. Iš anksto džiaugiausi, kad vaikščiosiu pėstute į darbą. Iš anksto džiaugiausi maistu. Iš anksto džiaugiausi būsimu turistavimu. Ir kol kas viskas sklandžiai pildosi. Didžiausias neramumas gal yra dėl dukros mokslų, nes nuotolio ji nemėgsta, o ir laiko skirtumas nepadeda. Visgi aš pats manau, kad net jeigu ji praleistų tuos du mėnesius visiškai, jai būtų didesnė vertybė pagyventi tokioje šalyje kaip Taivanas, o mokslus pasivys kaip nors, ne kritiniai metai dabar.

Dar džiugina, kad čia sąlyginai mažai turistų iš Vakarų pasaulio ir ypač amerikiečių. Na, ir lietuviams kryptis nėra labai populiari. Kai Stambule persėdinėjom, didesnė dalis lėktuvo iš Vilniaus persėdinėjo į Bankoką. Nenorėčiau aš į Tailandą vien dėl to, kad jis toks nuvalkiotas, kaip kokia Palanga…

Pradėjau kažkiek slebizavoti ir kinų kalbą. Žiauriai nelindo į galvą trumpi vienskiemeniai žodžiai ir jų deriniai. Bet visgi kinų kalba nėra kažkokia ypač sunki. Kiek problematiškiau yra su intonacijomis, bet manau, kad visa tai – tik laiko klausimas. Struktūra juokingai panaši į anglų kalbos, kai kur pažodžiu versti galima – aišku, kiek spėjau pažvelgti pradinuko akimis. Yra juokingų niuansų, kurie europietiškoms smegenims nalabai patinka, bet vėlgi – reikia tik laiko. Va hieroglifai tai nafig, nepatinka man juos mokytis. Toks atrodo bereikalingas krūvis ir čia yra sunkioji dalis. Panašiai su japonų man buvo: pati kalba dar lengvesnė ir paprastesnė, tik ta rašto sistema tai šiknon.

Tai kaip ir tiek. Labai įdomu pačiam, kiek čia tas mano pozityvas Taivane tęsis ir kiek aš čia taip spirgėsiu entuziazmu 😀 Yra du variantai: arba greitai baigsis ir prasidės rutina, arba taip ir pralėksiu ant bangos ir liūdėsiu po dviejų mėnesių tėvynėn grįždamas. Labai tikiuosi, kad antras variantas. Tiesa, darbo čia man daugiau, nes viena iš priežasčių buvo keli nauji ir sudėtingi projektai bei noras juos greičiau prasukti ir efektyviai suvaldyti. Laiko vakarais ne kažin kas lieka, pomėgiai gauna pagulėt kamputyje – bet tai laikina, tad ir nebaisu.