Knygų krūvelė 2022, #8

Liko trys su puse savaitės iki metų pabaigos ir 10 knygų. Faktas, kad reikia paoptimizuoti pasirinkimą ir nesiimti labai sudėtingų ir ilgų knygų. O gerai tas, kad skaitytinų knygų sąraše turėjau daug ko, ką dėl įvairių priežasčių praleisdavau. Tai ne taip labai norėdavosi, tai įdomesnė nauja knyga pasitaikydavo, tai šiaip nusistumdavo giliau ir pamiršdavau. Bet dėl tos pačios priežasties labai gerai turėti netrumpą sąrašą ir jį kartais iš giliau pakapstyti. Galima gerų perliukų rasti. Ir man pavyko.

#71. W.G. Sebald – Austerlicas

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Čia, ko gero, mano viena iš netikėčiausių knygų ne tik šiemet, bet apskritai. Labai giliai paveikiantis atradimas.

Knyga parašyta ir, pasakyčiau, sukonstruota taip, lyg tai būtų dviejų žmonių persipynusios biografijos. Ji taip gerai iliustruota ir vizualizuota, kad net ėjau pasitikrinti, ar čia tikrai grožinė literatūra. Visgi grožinė.

Knygoje yra pats pasakotojas, lyg ir įkūnijantis rašytoją, ir aprašomasis – Žakas Austerlicas: žmogus be šaknų, be gimtosios kalbos, atitrūkęs ar netgi išplėštas iš pasaulio ir bandantis save jame surasti. Tai nieko labai keisto, nes viskas susiveda į nacius ir žydus.

Austerlicas ir pasakotojas abu fotografuoja, nupasakoja ryškiai ir detaliai vaizdus, peizažus ir architektūrą. Ir tekste, tiesiog taip, įterptos tikros nuotraukos, kurios galingai sustiprina tikrovės ir įtaigumo pojūtį. Sakau, turėjau pasitikrinti, ar tai tikrai grožinė literatūra.

Nepaprastai vizuali knyga, įsirėžianti į smegenis. Pasakojimo stilius, tiesa, ne iš lengvųjų. Knygoje nė vienos pastraipos, tik keturi ar penki skirtukai. Sakiniai puslapiniai, apimantys sudėtingus minčių srautus, ypač, kai pasakotojas užrašinėja, ką pasakoja Austerlicas, kuris pasakoja dar apie kažkelintą asmenį, o tasai irgi apie kitus. Keliaaukštės mintys, srautai ir gyvenimai.

Kai kurios nuotraukos aprašytos ypač detaliai. Tiksliau, dažniausiai ne pačios nuotraukos, o jose matomi vaizdai, kurie tiek pilni detalių, kad aš prie kai kurių nuotraukų grįžinėjau po 10 kartų, vis pasižiūrėt, ką dar aš ten pražiopsojau ir ką autorius aprašė.

Užkliuvo viena detalė. Austerlicas pasakoja, kaip atsidūrė kažkur Londone ir šalia kalbėjo kažkokie žmonės kažkokia kalba:

Kitąkart pasigirsdavo, kaip kažkas už nugaros šneka apie mane, šneka svetima kalba, lietuviškai, vengriškai ar dar kažkaip labai užsienietiškai, pamanydavau sau.

Pačioj pabaigoj paminėtas Dan Jacobson, lietuvių žydų (litvakų) kilmės Pietų Afrikos rašytojas. Ten paminėtas ir Kaunas su savo fortais beigi ypač IX-uoju.

Knygos pradžia labai architektūriška. Ją paskaitęs dabar turiu labai konkrečią priežastį aplankyti Briuselį – pamatyti jo Teismo rūmų. Ten kažkas tokio, pagūglinkit.

Nieko keisto, kad pagūglinęs apie šitą knygą radau žmonių, kurie leidosi į keliones ieškoti knygoje aprašytų vaizdų ir atkartoti ten įdėtas nuotraukas. Aišku, ne viena ši knyga yra tokia, gerb. Aleksandros Bruštein ar dabar ir Sabaliauskaitės gidai po Vilnių irgi gan populiarūs.

Vau. Oho. Eina sau. Nerealu. Nu labai labai KNYGA.

#72. Bill Bryson – A Walk in the Woods: Rediscovering America on the Appalachian Trail

Audio, ⋆⋆⋆⋆

Kadangi jau perklausiau knygą apie paną, kuri perėjo Pacific Crest Trail, tai dabar pasiklausiau, kaip šiek tiek paprastesnį Appalachian Trail bandė pereiti rašytojas su draugeliu.

Apskritai man Bill Bryson stilius patinka, maloniai suėjo jo knyga apie Australiją, šioji taip pat visai džiuginanti.

Appalachian Trail yra 3531 km (2022 duomenimis) žygių takas per miškus rytinėje JAV pakrantėje, nuo Džordžijos iki Meino. Žmonės jį bando pereiti per vieną „ėjimą“, t.y. per vienerius metus (thru-hikers) arba kasmet po kokį nors gabalą (section hikers).

Bill Bryson ėjo gabalais ir ne visą. Kartu ėjo draugelis, toks biškį čiudnas diedas ir nelabai geros būsenos – su viršsvoriu ir depresiniais epizodais. Nebuvo jie baisiai gerai pasiruošę, tad pakeliui buvo visko. Vasarą darė pertrauką, Brysonas važinėjo su mašina, kad paeitų gabaliukus, paskui vėl kartu ėjo didesnę atkarpą. Tačiau „100 mylių laukinės gamtos“ atkarpą pabaigoj metė.

Brysonas mėgsta rašyti pažintines knygas, tad šioje yra daug informacijos apie patį maršrutą, jo atsiradimą, apie kai kuriuos pakeliui esančius miestukus ir objektus. Visaip kaip tikrai įdomi knyga, nors autorius skundėsi, kad ją rašyt buvo labai sunku: ilgas ėjimas yra tiesiog ėjimas ir įvykių ten ne kažką.

Knyga išleista 1998, ėjo, regis, 1996, buvo tuo metu 44 metų amžiaus. 2015-ais pagal knygą buvo sukurtas filmas, kuriame, pagal tuometinį autoriaus amžių veikėjai yra tokie 60+. Reikės gal pažiūrėt… nors IMDB vertinimas prastokokas, vos 6,3.

Šiaip ir aš kada norėčiau pažygiuot ne vienos dienos žygį. Jau brauzijau apie geresnius pasivaikščiojimus Europoj, tai visgi ratas aplink Monblaną visur yra topų topuose. Norėčiau, blė.

#73. Monica Pelliccia, Adelina Zarlenga – Bičių revoliucija: kaip išgelbėti maistą ir žemdirbystę pasaulyje

Popiera, ⋆

Po labai grožinės ir labai literatūrinės knygos apie bites va paskaičiau ir dokumentinę. Bet apie ją yra atskiras įrašas, tai čia nesikartosiu. Šūds, ne knyga, ir turinio, ir lietuviško įgyvendinimo prasme.

#74. Sally Rooney – Normalūs žmonės

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Po eilinio rimtų knygų maratono eilinį kartą norėjosi ko nors lengvo, trumpo ir lietuviškai. Buvo labai sunku išsirinkti. Krūvą knygų susirankiojau, bet visos tokios apie 700 psl. Ir kažkaip užkliuvau už šitos.

Jaučiu, kad šita knyga (ir pagal jos apžvalgas) yra labai atskirianti. Ją arba labai mėgsti, arba priešingai. Kodėl taip manau? O todėl.

Tai knyga apie dviejų žmonių santykius. Niekad nebuvusius „pora“, bet nuo mokyklos laikų nuolat besimylinčius, kartais ilgesniais laiko tarpais, kartais epizodiškai, kartais labai nutolstančius vieną nuo kito, kartais įsikabinančius dantimis ir nagais.

Abu iš skirtingų socialinių sluoksnių, abu iš nelabai normalių šeimų, abiem kažkas nelabai gerai su galvom. Bet abu labai protingi, tik kiekvienas tai išreiškiantis savaip. Kartais abu įsitraukiantys į toksiškus santykius.

Labai sunki knyga tuo atžvilgiu, kaip formuojasi paaugliai, kaip populiarumo siekimas bet kokia kaina juos žaloja ir kaip žaloja atskirtis tų „kitokių“. Šios knygos herojams keliaujant iš mokyklos į universitetą jų rolės pasikeičia. Vienas iš populiaraus tampa niekam neįdomiu, kita – priešingai.

Ir brač, nepamenu dabar kitos knygos, kurioje tarpusavio santykiai, kurie yra ir atviri, ir tuo pačiu (gal dėl to atvirumo) tokie siaubingai sunkūs. Kaip žmonės susipainioja savyje. Dar šitoje knygoje seksas pateiktas labai subtiliai, nevulgariai, o visokios bjaurastys iš toksiškų santykių irgi parodomos taip, kaip reikia. Labai gyvenimiškai.

Nė karto nesinorėjo pasakyti herojams, kad jie durni ir aš taip nesielgčiau. Jų vidinis pasaulis pateiktas taip, kad esi jame ir supranti. Ir dėl to supratimo tiesiog negali smerkti.

Labai labai labai patiko. Prisimenu labai išreklamuotas „Moiras ir furijas“, visoks ten bestseleris, nes irgi apie santykius. Tai „Normalūs žmonės“ taip toli nuo ano lėkšto ir perspausto bei perreklamuoto romano, kad neturiu net kaip išreikšti. Labai normali knyga.

Žodžiu, gerai čia save apsidovanojau, esmi labai patenkintas.

#75. Gail Honeyman – Eleonorai Olifant viskas gerai

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Dar viena nelabai ilga knyga į sąrašą, kuri skaitytinų sąraše gulėjo nuo pats jos išleidimo metų, pakankamai ilgai.

Šįkart mano ir visokių topų bei apdovanojimų nuomonė sutampa. Nesuvokiamai gera knyga. Nežinau tiksliai net kuo ji man tokia gera. Ji nėra labai sudėtinga, bet nėra ir labai paprasta, nes pasakojimas ganėtinai sunkus.

Žmona metė šią knygą, nes negalėjo toleruoti pagrindinės veikėjos „durnumo“. Kuris, iš pirmo žvilgsnio, gali būti perspaustas.

Pirmą pusę ar net kokius du trečdalius knygos sunku interpretuoti. Man atėjo trys interpretavimo būdai:

• Visiškos nevykėlės ir durnės istorija
• Beveik Byno lygio komedija
• Pasityčiojimas iš žmonių su rimtomis problemomis

Aš pasirinkau interpretuoti tą pradžią kaipo komediją ir dėl to skaičiau gan lengvai, daug kikenau, bet nepamanykite: gilesnės srovės ir užuominos pro akis nepraslydo.

Dar viena knyga į kolekciją, kurioje gan rimtai aprašoma asmeninė psichoterapija. Tiesą sakant, net nustebau, kaip gerai ir tiksliai ji perteikta. Gerokai kokybiškiau, mano nuomone, nei „Beveidžiuose“.

Pabaiga šiek tiek neužbaigta, bet tik šiek tiek. Ji neparašyta akivaizdžiai, bet ji yra visiškai aiški. Tokia mane tenkina ir aš ja pasidžiaugiau. Geresnės turbūt ir negali būti.

Į pabaigą vienoje vietoje supratau, kad autorė mane visiškai išdūrė ir pasijutau beveik dunduku. Neatspėjau vieno posūkio. Ir tai visai smagu.

Tai – labai sunki labai giliai traumuotos moters istorija. Pradžioje ji atrodo absurdiška, bet sekant gilyn viskas po truputį aiškėja ir nebesistebi jau niekuo. Stipriai čia autorė sudėliojo, ypač, kaip debiutinę knygą. Bet kol kas ir vienintelę.

Neskaičiusiems rekomenduoju, penketas su pliusu.

#76. Taylor Jenkins Reid – The Seven Husbands of Evelyn Hugo

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Evelina Hugo turėjo per savo ilgą gyvenimą septynis vyrus ir visus pergyveno. Štai jums klausimas: o kuris gi iš jų buvo jos didžioji gyvenimo meilė?

Ši knyga – tai meilės romanas. Puikus meilės romanas, kokybiškas. Jame yra visko, ko reikia: intrigos, įtampa, apgavystės, egoizmas, godumas ir be galo gražūs jausmai bei santykiai.

Aš galėčiau sakyti, kad nesu meilės romanų gerbėjas, bet tai nebūtų tiesa. Aš esu gerbėjas visų kokybiškų knygų, įskaitant ir meilės romanus. Tad tiems, kurie dar neskaitė šio žanro, galiu rekomenduoti pradėti pažintį nuo Evelinos. Beje, yra ir lietuviškas vertimas.

Mano žvilgsniu žiūrint, ši knyga – trijų moterų istorija. Ir, be abejo, krūvos vyrų. Bet moterys pirmoje vietoje.

Šios knygos pasakotoja yra rašytoja (bet išgalvota), kuriai vieną dieną įžymioji holivudo aktorė Evelina Hugo (irgi išgalvota) pasiūlo didelį sandėrį. Knyga keičiasi tarp šių dviejų moterų požiūrio taškų, bet vis tiek sukasi beveik vien apie Eveliną. Ir artėjantį įtampos tašką, kur paaiškės jos ir rašytojos santykis.

Pasak autorės, Evelina yra šiek tiek sukurta iš Elizabet Teilor, kuri turėjo aštuonis vyrus, ir Avos Gardner, kuri perdavė savo gyvenimo paslaptis žurnalistei.

Suklausiau su malonumu. Įgarsinimas trijų aktorių ir visos puikios. Rekomenduoju.

#77. Albert Camus – Maras

Popiera, ⋆⋆⋆⋆

Pasimėgavus seilėtais romanais galima užsiimti ir rimta klasika.

Nuoširdžiai pasakysiu – likau sužavėtas. Ypač, kai dabar patys esam pergyvenę pandemiją, žvilgsnis į šį pasakojimą nebegali būti paviršutiniškas.

Veiksmas vyksta Alžyre, Orano mieste. Kamiu pasirėmė tame miete XIX a. vykusiu choleros protrūkiu, nors pats veiksmas vyksta kažkur 194x, kai mieste pradeda dvėsti žiurkės.

Knyga pasakojama ganėtinai objektyvaus ir nešališko pasakotojo žodžiais ir tik knygos pabaigoje paaiškėja, kas tas pasakotojas. Joje yra visko: pasiaukojimo, tragedijos, paslaptingumo, nevilties ir įvairių kovų.

Nežinau net, kodėl, bet man ši knyga surezonavo (ir vėl eilinį kartą) su filmu „High Noon“. Kažkas tokio apie vyriškumą, vertybių išlaikymą ir netgi principingumą. Gal, kad vienas veikėjas panašus savo tiek vidine jėga, tiek giliu nuovargio iškankintu žmogiškumu.

O labiausia mane knygoje žavėjo tai, kaip autorius perteikė maro protrūkio valdymą ir gyvenimą jame. Miesto valdžios neryžtingumą, gydytojų neapsisprendimą, vieno žmogaus labai tvirtą (ir teisingą) nuomonę, kartais perdėm drastiškas priemones, nežinomybę, rezignaciją, vilties žiebimąsi ir žlugimą, izoliaciją… turbūt visos epidemijos ir pandemijos vyksta panašiai, žmonės elgiasi panašiai, visada yra nežinančių, abejojančių, netikinčių ir visgi kažką darančių.

Aš lieku sužavėtas Kamiu darbo. Neįtikėtina, kiek jis įsigilino į patį dalyką, psichologiją ir realistiškumą. Gal ir ne šiaip sau šis kūrinys laikomas jo brandžiausiu.

Tad rekomenduoju šią knygą dar ir dėl to, kad ji dabar jau ir apie mus.

#78. Roy Jacobsen – Balta jūra

Popiera, ⋆⋆⋆

Prieš ketverius metus skaičiau duologijos „Ingrida Barioja“ pirmąją knygą „Neregimieji“. Anosios knygos apžvalga yra čia.

Pamenu, kad mane ta knyga užkabino. Kai pamačiau, kad buvo išleista tąsa – tuoj pat atsidėjau paskaitymui.

Antroji knyga yra išskirtinai apie Ingridą, pirmojoje knygoje buvusią mergaitę, kuri ėjo į mokyklą ir pamaži augo. Šioje knygoje ji jau 35-erių moteris, grįžtanti po alinančio darbo sezono į gimtąją ir apleistą Bariojos salą.

Ir, vaje, kiek šioje knygoje įvykių. Beje, skaitydamas pirmąją knygą nebuvau tikras dėl laikotarpio, spėjau, kad tarpukaris ar gal WWII. Spėjimas dėl tarpukario buvo teisingas, nes ši, antra knyga, vyksta būtent per karą ir jo pabaigą.

Šitoje knygoje daug lavonų, vienas dar biškį gyvas ir labai gražus  Po to pcishinis sunegalavimas, kuris paveldimas. Atminties spragos ir iniciatyva. Masinis žmonių perkraustymas karo metu. Nepastovumas ir nežinomybė dėl pinigų. Senų ryšių atkūrimas ir kažkokios mažos ir skurdžios laimės užuomazgos.

Šiaip, mano požiūriu, daug optimistiškesnė knyga. Bet ir sunki. Pateikia susiaurintą vaizdą į tą Norvegijos dalį, kuri pasauliui beveik neegzistuoja (ar bent jau neegzitavo anuomet). Šcherai kažkur už poliarinio rato, sunkiai pasiekiama civilizacija žemyne, bandymas išgyventi iš to, ką duoda atšiauri jūra ir šalta žemė. Net ir šioje knygoje vienas vokietis karininkas sako „siaubingas skurdas…“

O knygos pabaigoje užtikau vieną linksmą citatą. Ji mane sužavėjo, kaip virtuoziškas vertimas, nes nors nėra tokio žodžio, jį gražiai išrado:

Eva Sofija laimingai laukiasi, kaip ji išsireiškė, ir turėsianti mažuotis kažkada pavasarį, kaip ji irgi išsireiškė <…>

Geras toks vertinys „mažuotis“, man labai patiko 

Tai va, įdomu paskaityti, rekomenduoju abi knygas, jei užtektų įkvėpimo. Nes jo ir nusiteikimo tikrai reikia. Knygų ritmas nėra greitas, nors ir toli gražu ne vėžliškas. Vietomis keistai svyruojantis, mintis lipanti į kitą mintį, intarpai, lyg kažką būtina pridurti. Kitaip sakant, kai kur labai detaliai perteikiamas šokinėjantis žmogaus mąstymas, persiklojantys vaizdiniai.

Na ir peizažai, portretai ir šiaip aprašymai įspūdingi, ypač kelios scenos iš žmonių prigrūsto laiviūkščio, kur, atrodo, jauti visus tuos kelių dienų ar savaičių susigrūdusių individų aromatus.

#79. Mary Roach – Packing for Mars: The Curious Science of Life in the Void

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Jau buvau ko nors iš Merės pasiilgęs. Nors jos skaičiau tik porą knygų, – apie lavonus ir apie seksą – įspūdį ji man paliko labai gerą. Panašiai, kaip koks moteriškas Artūras Heilis (Arthur Hailey). Tik anas ištyrinėjęs sritį padarydavo iš jos romaną, o Merė padaro ištyrinėja, pati sudalyvauja (pvz. ultragarsiniame trimačiame sekso filmavime su savo vyru, bet čia iš kitos knygos) ir parašo jumoru persmelktą labai skanų dokumentinį skaitalą.

Šis – ne kitoks. Merė turi savybę lįsti į detales, ir ypač visokias, kurios daugumai žmonių beveik tabu. Na, kad ir apie tai, kaip astronautai vienas šalia kito sėdėdami sugrūstoj kapsulėj kakoja į maišiuką ir paskui kakutį nusignyba – nes nėra gravitacijos, kuri kakutį nutrauktų. O ir kakučiai nesvarume gaunasi sraigės formos ir riečiasi ne ten, kur norisi. Ir taip toliau, ir panašiai.

Nors knygos pavadinimas apie Marsą, bet autorė užgriebė visą kosminę istoriją, palyginmą, be abejo, amerikonų su sovietais. Tačiau ne tik tai. Ji dar ir ištaisė nemažą dalį istorinių klaidų, kurios įveltos kitose knygose. Bent jau prisipažino, kad bandė, kiek įmanoma. Apie vieną rašytoją atsiliepė taip: jis neleisdavo faktams sugadinti gero pasakojimo. Ypač daug keistenybių buvo apie bandomąsias beždžiones, visiškų pletkų lygio. Autorė apie tas beždžiones išklausinėjo ką įmanoma ir beveik ko ne, kad išsiaiškintų, kaip ten iš tikro buvo.

Dar viena iš labai gerai nupasakotų temų priešingų kakojimui – valgymas. Nuo labai normalių produktų, kurie guli TKS, iki radikalių, kaip kad nupenėti astronautus kokiais papildomais 20-30 kg ir paleisti trims mėnesiams be maisto iš viso (kas, beje, pagrįsta tyrimais).

Iš kitų įdomybių buvo visokios viršgarsinės evakuacijos iš byrančio kosminio laivo ir šuoliai iš didelio aukščio. Ten irgi visiškas kosmosas abiem prasmėm.

Pabaigoje buvo nedidelė ir jau šiek tiek abstrakti santrauka, kiek mūsų kasdieniame gyvenime yra NASA išradimų, neskaitant to, kad beveik 90% 

Taigi labai linksmas skaitaliukas/klausaliukas tiems, kas gal norėtų kažką apie kosmosą sužinot, bet bijo, kad ten viskas per sudėtinga ir per moksliška. Tai su Merės pagalba tas tikrai paprastai ir sklandžiai įveikiama. Gaila tik, kad jau 12 metų senumo, bet dar galima pasidžiaugti.

#80. Kōbō Abe – Moteris smėlynuose

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Ir… pagaliau pabaiga, gruodžio 30-oji… man pavyko!

Šita knyga pas mano močiutę Garliavoje lydėjo mane nuo pat vaikystės (1968 m. leidimas). Aš perskaičiau 2007-ųjų perleidimą.

Pernykščius metus užbaigiau irgi su japoniška knyga. Tad ir šiemet, matydamas, kad jau pabaiga, panorau taip pat kažko japoniško. Ir prisiminiau šitąją. Šios knygos originalus pavadinimas (砂の女, Sunna-no Onna) reiškia „Smėlio moteris“. Taigi pernai baigiau metus su „Kombinio moterimi“, o šiuos baigiu su „Smėlio moterimi“.  Įdomu, ar pavyks kokią nors japonišką moterį rasti 2023-iųjų pabaigai, nes jau jaučiu, kad noriu darytis tradiciją.

Knyga nustebino ir pribloškė labai gerąja prasme. Aš net nežinau, kaip teisingai ją apibūdinti. Ir labai įdomu, koks 1968-ųjų leidimas, nes sekso scenų tarybiniam žmogui tokioj knygoj būtų buvę per daug. Gal kada bibliotekoj pažiūrėsiu 

Tiesą sakant, iš šitos knygos kuriant filmą būtų galima pagaminti puikiausią siaubiaką ar bent jau gerai įtemptą trilerį. Nors ji nėra parašyta tokiu stiliumi, bet pagrindinio veikėjo išgyvenimai man tokie ryškūs ir gilūs, situacija absurdiškai beprotiška, santykiai su buvusia aplinka, smėlio moterimi ir aplinkiniais kaimiečiais – sadistiškai žlugdantys…

Dar labai mintyse skardžiai skambėjo pagrindinio veikėjo kompleksai, nepilnavertiškumas, jo susierzinimas ir negebėjimas adekvačiai mąstyti, juokingos klaidos. Labai tipiškas aprašytojo meto japonas (pagrindinis veikėjas gimęs 1924 m), knygoje yra užuominų ir į pokarį bei atomines bombas, tik visiškai netiesiogiai.

Jabitute, kaip susiskaitė, susirijo stačiai. Kosmosas kažkoks. Puiki metų pabaiga. Rekomenduoju primygtinai.

⋆⋆⋆⋆⋆

Tai štai, mielieji, tiek mano skaitytų/klausytų knygų 2022-aisais. Kiekis tikrai didelis, ar pavyks kada pakartot – bijau ir kažką sakyt ar prognozuot. Gal pavyks, gal ne, bet tai n(eb)ėra tikslas. Visgi mane labai džiugina ši veikla, turbūt vienintelis pastovus pomėgis per visą gyvenimą, nes visi kiti keičiasi. Tiesa, nuo universiteto laikų liko ir pomėgis lingvistikai, bet daug metų jis buvo užleistas. Ką gi, iš viso šito galiu pasakyti tiek: geri pasakojimai yra gerai, savišvieta iš teisingų knygų irgi yra gerai, o mokslas yra jėga.

Šiek tiek tų knygų statistikos pabaigai:

Audio: 45
Tekstas: 35

Angliškos: 51. Iš jų: audio 43, tekstinės 8.
Rusiškos: 2. Abi audio.
Ispaniškos: 1. Tekstas.
Lietuviškos: 26. Tekstas.

Linkiu ir jums nepabūgti imti knygos į rankas ar ausis.