Rudenėlis ritasi į spalio pabaigą, paskutiniam knygų dvidešimtukui lieka du mėnesiu su trupučiu. Šiuo metu dar baisiai nekirbėjo abejonės, ar pavyks tikslą įveikti, bet kažkiek minčių jau pasitaikydavo.
#61. Caitlin Doughty – Kai tavo veidas išnyksta dūmuose, ir kitos istorijos iš krematoriumo
Popiera, ⋆⋆⋆
Eilinį kartą nutariau truputį pasmalsauti mirties tema. Deja, iki Mary Roach „Negyvėlių“ šitai knygai toli, bet jos ir pobūdis smarkiai kitoks.
Knyga autobiografinė-dokumentinė apie krematoriume ir apskritai laidojimo versle dirbusią merginą. Už ką jai duodu daug pliusų, tai už pasibodėjimą šiuolaikine (be abejo, labiausiai amerikietiška) mirties neigimo kultūra, komercializavimu ir daugybe nereikalingų ir žalingų įpročių. Amerikoje ypatingai paplitęs balzamavimas ir laidojimas išbetonuotose duobėse, kas yra, na, žiauriai nenatūralu.
Kiek man pačiam yra susiformavę kažkokie norai, ką reikėtų daryti su mano kūnu, tai turiu du pasirinkimus – sudeginimas arba pakasimas kartoninėj dėžutėj po medeliu normaliam biologiniam suirimui. Visi lakuoti karstai ir geležinės urnos man labai nepatinka. Nu ir numirt norėčiau namie, o ne ligoninėj 
Ale negali žinot, ar bus galimybė rinktis.
Šiaip, nors knyga tikrai nebuvo man kažkokia stebinanti ar daug atskleidusi (po „Negyvėlių“ ir įvairių straipsnių skaitymų), bet maloniai džiugino autorės požiūris. Na ir šiaip naudinga tokia saviterapija pamąstyti apie tai, apie ką daugumai mūsų nesinori – apie savo paties baigtinumą.
Tai šiaip rekomenduoju, turi šita knyga tokią pamąstymų ir filosofinę pusę, kurios gykiškoje Mary Roach knygoje nebuvo.
#62. Beata Tiškevič — Beveidžiai
Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆
Šitą knygą liepė žmona perskaityt.
Iš tikro tai ne. Pasiūlė, nes mus abu sieja terapinė patirtis ir tokią knygą, kaip ši, tikrai įdomu aptarti.
Labai užskaitau. Šiaip aš nesu Beatos fanas, bet knygą parašė gerai ir dar labai rimta tema.
Aišku, gyvenime tokios terapinės grupės nebūna. Bet kadangi čia romanas, tai jame vietoj keturių veikėjų įpynus kokius penkiasdešimt būtų neįmanoma nieko parašyt. Todėl kai kuriuos neesminius netikslumus galima ir reikia atleisti.
Siužetas labai lengvai nuspėjamas ir veikėjai man tokie labai specialiai surinkti, gal net klišiniai, kaip ir visas veiksmas. Bet.
Pirmuose skyriuose galva sprogo nuo emocinio krūvio. Tiek vidinių demonų ir dar per terapinę prizmę buvo kažkaip nelengva atlaikyti. Trečdalis knygos sunkus ir gan juodas.
Labai ilgai, kokią pusę minutės, abejojau, kiek čia tų žvaigždučių duoti. Ir visgi nusprendžiau visas penkias. Nes smagiai susiskaitė, nes buvo sunki pradžia, nes mane tenkina pabaiga. Net ir klišės man visai ok.
Tai rekomenduoju palaikyti šitą lietuvišką autorę.
#63. Yuval Noah Harari – 21 Lessons for the 21st Century
Audio, ⋆⋆⋆
Paskutinė trilogijos (Sapiens, Homo Deus) dalis.
Iš trijų man pasirodė silpniausia ir daug kur elementariai nelabai įdomi. Nesakau, kad blogai kažkas, tiesiog man asmeniškai kartais buvo nuobodoka.
Negalėčiau apibendrintai šitos knygos ir nusakyti, tai pasidalinsiu tuo, kas tiesiog labiausiai užstrigo.
Eilinį kartą buvo pakartota, kaip žmonės gyvena savo susikurtose istorijose. Buvo papildyta, kaip sugeba būti daugialypiai identiteto atžvilgiu. Kuo atitinkamai blogai visokios fanatiškos vienakryptės ir siauros manijos bei santvarkos, įskaitant fašizmą, radikalųjį islamą bei ortodoksalųjį judaizmą. Nes žmonės genetiškai tiesiog nėra skirti būti vien tik, sakykim, lenkais ar tik katalikais. Žmonių gyvenime vaidmenų pilna, net ir tokių banalių, kaip buvimas vyru.
Labai patiko autoriaus (Izraelio žydas jisai) pasakojimas apie mokyklose kalamą šventą tautą, amžinąjį miestą ir pan. Juokinga, kai tai tautai vos kokie trys tūkstančiai metų lyginant su pora milijonų hominidų vystymosi ir tam miestui ten ne kažką daugiau. Jei jiems pasiseks, gal jis dar kokį tūkstantį prastovės, jei dar bus ant ko stovėt.
Gerai ir paskaičiuotai buvo užstumta ant žydų susireikšminimo, ypač šventųjų knygų atžvilgiu. Kokius ten meno kūrinius įkvėpė Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas (pvz. paskutinė vakarienė) ir kas pasakys, ką įkvėpė vargšas Talmudas? O mes dar patys kartais ta žydų istorija patikim, nes akivaizdžiai marketingas geras. Mano galva, kaltas Hitleris, nes jei nebūtų jų gerai paskriaudęs, nebūtų turėję kuo girtis ir garsintis.
Labai patiko šioje knygoje išdėstyta argumentacija, kodėl, pavyzdžiui, galima leisti gėjams tuoktis, bet žmonėms su, sakykim, ožkom – ne. Ar net dukrom su tėvais. Nesiplėsiu, bet pagrįsta tyrimais apie psichinę sveikatą ir pilnavertišką ryšį, įskaitant ir vaidmenų pasiskirstymą.
Dar kita gera dalis man labai patiko apie sekuliarizmą ir kaip tai taipogi susiję su daugybiniu identitetu, nes sekuliarizmas nereiškia net ir religijos ar tikėjimo atsižadėjimo, labiau, paprastai sakant, pasitelkiant sveiką protą ir remiantis ne kažkokiais neaišku kada sugalvotais atseit dievo įsakais, bet visuomeninėmis normomis ir elementariu „nedaryk kitam to, ko nenori, kad su tavim darytų“.
Vienas iš tų dalykų, kuriais aš šventai tikiu, jei taip galima išsireikšti, kad nėra jokių šventų raštų ar knygų. Kažkas kažkada kažką parašė ir tiek. Kažkodėl niekas nestato šventyklų, pavyzdžiui, civilinei teisei. Nors gal galima sakyti, kad stato – teismo rūmus? Visgi į teismo rūmus nelabai jau melstis einama Viskas, kas parašyta, yra parašyta žmonių, šimtus kartų perrašyta ir visiškai nebūtinai poros tūkstančių metų senumo raštai turi prasmės šiandien. Nenorėtumėt gi savo vaikus mokyti, kad saulė aplink žemę sukasi ar kad žemė ant dramblio nugaros stovi? Kažkaip labai daug vakarietiškame pasaulyje girdėti pasipiktinimo, kad Irane moteris už hidžabus skriaudžia, bet patys irgi pilni religijozų ir Amerikoj vis dar keistai daug mokyklų, atsisakančių dėstyti Darvino evoliuciją.
Smagiausioji dalis man labai surezonavo su mūsų Karalienės Mortos Mokykla ir viskuo, ką pasakoja Austėja Landsbergienė. XXI a. įsibėgėjus labai gali būti, kad nebebus įmanoma turėti visam gyvenimui profesijos. Tas jau jaučiasi ir dabar. Technologijų kaita ir progresas vis spartėja ir darosi vis labiau kosminis. O žmonių gyvenimo trukmė gali dar pailgėti. Ką reikės daryti penkiasdešimtmečiams jaunuoliams, kai jų profesijos išnyks ir reikės persimokyti? Vienintelis atsakymas: mokytis mokytis. Treniruoti savo smegenis ir jų neužleisti.
Paskutinis skyrelis buvo toks iš dalies juokingas, bet ir labai įdomus, apie proto ir smegenų tyrinėjimą. Kaip rašo autorius, dauguma žmonių šiuos dalykus suplaka į vieną. Jie nesupranta, kad smegenys yra mėsa iš įdomių ląstelių. Tačiau protas tuo tarpu yra nuolatinių potyrių skatinamas procesas, kuris po tas ląsteles kažkokiu būdu klajoja. Ir, kaip jis pats sakė, kol kas vienintelis patikrintas ir tikrai vertas dėmesio senoviškas būdas tyrinėti protą yra meditacija. Tai gali nuskambėti juokingai ir nelabai rimtai, bet taip yra. Stebėti procesus iš vidaus kol kas įmanoma tik ant savęs, bet tą daryti labai sudėtinga. Visi žino bajeriuką „negalvok apie baltą mešką“, bet kaip iš tikro to pasiekti, kaip tą protą suvaldyti?
#64. Marieke Lucas Rijneveld – Vakaro nejauka
Popiera, ⋆⋆
– Kaip tyra šiandien jūsų gyvenimiškoji laikysena?
Besikartodamas galiu tik pasakyt: vėl pataikiau ant mergaitės istorijos, vėl disfunkcinė šeima, vėl visi smarkokai bepročiai.
Tik tiek, kad pagrindinėje veikėjoje ir jos brolyje bei seseryje matyti daug to, kas tikrai paauglius išmuša iš proto: sunykęs ryšys su tėvais, keistai užgimstantys ir susiformuojantys prietarai, manijos ir branda.
Kai pradėjau skaityti knygą, pagalvojau, kad veiksmas bus kokiu tarpukariu ar panašiai. Ogi ne, pradžia – maždaug 2000-ieji. Ir va galvoju: ar čia autorė biškį perspaudė, ar čia mano burbulas toks. Greičiausiai burbulas. Tų visuomenės pakraščių ir šungrybių yra visur.
Man didžiausias knygos akcentas: reikia kalbėtis. Nes kai žūva vaikas, tėvai nesikalba apie tai ir kitiems vaikams neleidžia. „Kas čia uždavinėja klausimus?“ Ir taip ėda save iš vidaus, visi jausmai šąla, motina po truputį nyksta, vaikai paliekami patys sau kažkaip tai augti. Ir ko jie, tokie apleisti, tik neprisigalvoja… nu paskaitykit, ko 
Bet šiaip nelabai nustebino mane šita knyga. Visi žmonės yra beveik išprotėję, tik garsiai nepasipasakoja. Kartais daugiau, kartais mažiau, kartais iš to išauga, kartais ne. Labai daug kas tiek vaikuose, tiek tėvuose iš šios knygos atrodo pažįstama, sava ir netgi pernelyg nenormaliai normalu. Ir dėl to truputį baisu. Na, bet visi kažkaip išgyvena.
Pabaigos beveik tikėjausi. Gal ne visai taip, kaip autorė pateikė, bet kažko labai panašaus. Nepasakyčiau, kad būtų nuspėjama, bet va kažkaip man taip atrodė. Ir visgi, nemanau, kad pabaiga yra visiškai užbaigta – dar yra vietos pasvajoti.
Visgi mano verdiktas 2/5. Nedžiugino manęs šita knyga. Ne dėl to, kad bijočiau realybės ar kad čia man kažką būtų pernelyg atskleidę. Ne. Tiesiog nepatiko pasakojimo stilius. Iš vaiko perspektyvos, bet nu taip labai nevaikiškas, kad neužskaitau. Tas labiausiai ir neįtikino.
#65. Ed Yong – An Immense World: How Animal Senses Reveal the Hidden Realms Around Us
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Nu ką, perskaičiau knygą apie grybus, apie medžius, dabar apie gyvūnus – reikia kažko apie baktrijas, archėjas ir virusus.
Nerealiai įdomi knyga ir dar šviežia ganėtinai, 2022-ųjų, jau ir korona joje figūruoja.
Apskritai knyga labiausiai apie visokius gyvūnų pojūčius, tų pojūčių organus ir mechanizmus ir daug apie tai, kaip gyvūnų aplinkos suvokimas skiriasi nuo žmonių. Nemažai ir istorijos apie tai, kaip žmonės tyrinėdami gyvūnus be galo ilgai įsivaizdavo, kad jų pojūčiai labai panašūs į žmonių. Išskyrus kai kuriuos keistus filosofinius įsivaizdavimus, kad jei gyvūnas be proto (lyginant su žmogum), tai ir skausmo nejaučia, arba tas skausmas toks maždaug be kančios – ir tai, deja, vedė prie daugybės žiauraus elgesio.
Knygoje daug skirta dėmesio umwelt sąvokai. Ji būtent ir reiškia gyvūno aplinką, kaip jis ją suvokia ir joje jaučiasi. Yra paminėtas ir gerai žinomas filosofinis pamąstymas: kaip jaučiasi šikšnosparnis būdamas savimi? Mes to negalim įsivaizduot, paprasčiausiai pernelyg skiriasi sąmonė. Bet dar pridėjus echolokaciją ir skraidymą reikalai pasidaro dar sudėtingesni.
Šiaip net nežinau, ką dar apie šitą knygą pasakyti. Tikrai rekomenduoju ją paskaityti, ji labai pilna įvairių faktų, tyrimų aprašymų ir nemažai rūpesčio dėl aplinkos.
Šitoje knygoje įdomu viskas. Kaip mato, sakykim, šunys ir kodėl jiems geriausia mėlyni žaislai. Kaip jie uosto ir kaip sudarytos jų nosys. Kokią žvaigždinę nosį turi vienas kurmis. Kaip kažkokios plikos požeminės žiurkės moka išgyventi pridusę ir neturi skausmo pojūčio rūgštims. Kaip aštuonkojis ne tik nežino, kiek turi kojų, bet ir ką jos veikia (nes turi atskiras smegenis). Kaip puikiai moka sukinėti akis šokliavoriai ir kaip apskritai jie gerai mato ir netgi mokosi su savo aguonos grūdo dydžio smegenimis. Kaip kažkoks ten jūrų gyvis turi ne tris, ne keturis, o visus šešiolika skirtingų receptorių šviesai iš jų įskaitant vienintelį apskritimiškai poliarizuotos šviesos. Kaip gyvatė uosto liežuviu. Kaip paukščiai (galbūt) mato pasaulio šalis savo regėjimo lauke. Kaip lamantinai manipuliuoja objektais naudodami lūpas. Ir kaip žmonės teršia aplinką ne tik šiukšlėmis, bet ir šviesa bei triukšmu.
Labai geras skaitalas/klausalas.
#66. Henry Miller – Vėžio atogrąža
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Beveik lygiai prieš du metu, lapkritį, skaičiau „Ožiaragio atogrąžą“. Per tuos porą metų pribrendau ir šiai knygai, taip pat lapkritį. Chronologiškai „Vėžio atogrąžos“ veiksmas vėlesnis, tačiau knyga parašyta pirma.
Tai autobiografinė knyga. Pirmą kartą išleista 1934 m. Prancūzijoje, nes visame pasaulyje buvo uždrausta dėl nepadorumo.
Taip, knyga tikrai nepadori. Nors tas „nepadorumas“ labai reliatyvi sąvoka. Žmonės visais laikais buvo ir tebėra patvirkę, tik kažkodėl tas visaip maskuojama ir iškraipoma.
Milleris tiesiog buvo atviras. Bent jau man tokia pasirodė jo knyga. Jis norėjo gyventi „bile kaip“, nebūti pririštas prie darbo, netgi nebūti pririštas prie savo rašytojo profesijos ir lipdyti knygas leidybai. „Vėžio atogrąžą“ parašė iš meilės menui, taip kaip norėjo ir pats nesitikėjo iš jos kažkokios sėkmės. Va taip tikrasis menas ir gimsta.
Knyga labai įdomi ir istoriškai, apie bohemišką tarpukario Paryžių, kur vynas ir pernas liejosi tonomis, dulkinamasi buvo bet kur, bet kaip ir už bet kiek. Na, ir su bile kuo.
„Stoviu tūlike su kietu ir užeina dvi pizės – amerikonės. Su viena bandom visom pozom, visokiais būdais – nu niekaip nesigauna, nelenda.“
Pasakojimas vietomis, kaip ir „Ožiaragio atogrąža“, persipynęs su sapnais, pamąstymais, pasąmonės srautais, bet viskas išdėliota taip kokybiškai, kad neerzina. O gal tiesiog man patiko Millerio stilius ir pateikimas. Nėra nei kulminacijos, nei atomazgos – nors teoriškai pasistengus galima jas įžvelgti, bet jei rimtai – nu nėra, nereikia pritempinėti. Tiesiog gabalas pagyvenusio jaunuolio gyvenimo ir tiek (1930-aisiais, kai Milleris dešimčiai metų atsikraustė į Paryžių, jam buvo 39-eri).
Žodžiu, gera pažintinė knyga. Man labai optimistiška ir dvelkianti laisve. Dar pilna visokių juokingų situacijų, bet paskaitykit patys
#67. Walter Isaacson – The Code Breaker: Jennifer Doudna, Gene Editing, and the Future of the Human Race
Audio, ⋆⋆⋆⋆
Labai įdomi istorinė knyga, siekianti ir testų Covid-19 gamybą. Esminė ašis – CRISPR DNR sekų atradimas, jų reikšmė ir panaudojimas genų redagavimui.
Knyga šiek tiek apima ir DNR atradimą bei tai, kaip laimingai pasimirė Rosalind Franklin ir nebeliko dilemos, kaip trims vyrams atiduoti Nobelį.
Aš apie CRISPR be pavadinimo ir jo panaudojimo genų redagavimui iš esmės nieko daugiau nežinojau. Tai iš šios knygos sužinojau. Pasirodo, šitos DNR sekos yra bakterijų imuninė sistema. Kadangi jos yra primityvūs vienaląsčiai ir jas taip pat labai mielai puola virusai, jos sugalvojo, kaip į savo tuščias DNR vietas įterpti jas užpuolusių virusų DNR gabaliukus ir paskui juos naudoti, kaip šabloną virusams naikinti. Afigiena molekulinė biologija, jei ką, žiauriai įdomu.
Na ir apie tai, kaip tas CRISPR buvo atrastas ir kaip ten visokios konkurencijos vyko, kaip reikiamus fermentus reikėjo atrasti ir juos panaudoti. Knygoje, beje, nemažas skyrius skirtas ir Virginijui Šikšniui, kuris čia neseniai buvo nuskambėjęs ir paskui visi (kas žinojo), labai laukė, ar negaus netyčia jis Nobelio. Visgi Nobelį už CRISPR atradimą 2020-aisiais gavo Emmanuelle Charpentier ir Jennifer Doudna, apie kurią daugiausiai knygoje ir pasakojama.
Tai tiek. Jeigu įdomu biologija ir kaipgi veikia ta genų inžinerija, tai labai rekomenduoju. Padeda atsikratyti durnų prietarų, kaip ten GMO ir visa kita yra blogai.
Ar norėtumėte, kad ateityje galėtumėte pasirinkti savo vaikui lytį, akių spalvą, prieš gimstant išredaguoti lauk visokias genetines ligas? Aš – tikrai taip. Sako, nereikėtų, tipo, dievų žaisti. Nu kamon. Jei jau evoliucija leido žmogui užsiauginti protą, kuris prisikniso prie genų inžinerijos, tai nėra ko stabdyti visokiais prietarais. Didesnis nusikaltimas, manau, bus neleisti taisyti potencialiai pavojingų genų, kai tokia galimybė tiesiog bus prieinama. Dėl akių spalvos tai turbūt irgi reikėtų palikti laisvajai rinkai nuspręsti.
Va kas biškį erzino klausaknygėj, tai kad autorius yra solidus senas dėdulis ir buvo jo balso pradžioj ir pabaigoj. Bet visą knygą skaitė labai jaunatviško balso aktorė ir tas man pjovėsi, nes daug kas pasakojama pirmuoju autoriaus asmeniu, ypač jo visokie susitikimai su mokslininkais. Tai not like. Patikrinau, pagal oficialią biografiją autorius – ne gėjus, tai čia kažkaip man nelabai tas įgarsinimas.
#68. Andrew Copson, Alice Roberts – The Little Book of Humanism: Universal Lessons on Finding Purpose, Meaning and Joy
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
I think, at a child’s birth, if a mother could ask a fairy godmother to endow it with the most useful gift, that gift would be curiosity.
— Eleanor Roosevelt
Labai nedidelė ir labai maloni knygulė. Jei dar kas prisimena, metų pradžioje turėjau tikslą ieškoti būdų (ir literatūros), kaip būti malonesniu žmogumi. Tikslą vykdžiau, manyčiau, šiaip sau, bet va antra knyga kažkiek į tą temą (neskaitant Yuval Noah Harari trilogijos, iš kur galima gerų minčių pasisemti).
Apskritai, jeigu jau rinkčiausi sau kokią šventą knygą ir laikyčiau ją bei nešiočiausi, tai būtų šioji – mano humanizmo/ateizmo katekizmas. Beje, ruošiuosi tą ir daryti – iš telefono netrinsiu ir 2023-iaisiais būtinai paklausysiu vėl.
Knyga dviejų autorių, įgarsinta pakaitomis dviem balsais. Sudaryta tiek iš jų pačių minčių, tiek iš daugybės citatų.
Mano galva, labai geras rinkinukas, kurį sunku apibūdinti. Apie tai, kad esam visi Žemės vaikai. Apie kiekvieno unikalumą. Apie įvairovę ir lygybę. Apie mokslą ir abejojimą viskuo. Apie mirtį ir jos apgalvojimą.
Ir, kas labai įdomu, apie humanistinius, ar, tiksliau, ateistinius ritualus. Kaip ateistai gali švęsti gimtadienius, vardynas (nes tai ne krikštynos) ir panašiai. Na, ir truputukas reklamos, kad UK ir kitur jau randasi „humanistinių“ apeigų planuotojų ir pagalbininkų. Šios knygelės surinktos lėšos atseit skiriamos kažkokiam ten humanistiniam fondui.
Šiaip viskas su ta knygele gerai ir man viskas tinka, ypač ateistiškoji dalis. Visgi negaliu sutikti su autoriais, kad humanizmas eina išvien su ateizmu ar agnostiškumu, ką jie teigė. Manau, kad tiesiog pritempė prie savęs. Humanizmas yra daugiau JT sugalvotas teisių ir vertybių rinkinys, kuris su tikėjimu niekaip nesusijęs. Kad atsijęs nuo religijos ir dogmų – taip, bet nuo tikėjimo – ne. Tai šiek tiek minusiukas nuo manęs, nors man ir gerai.
Žodžiu, turiu savo katekizmą dabar.
#69. Aistė Paškevičiūtė – Laisvųjų papūgų karta
Popiera, ⋆⋆
Šitą žmona parekomendavo ir ačiū jai, BET.
Knyga iki kokio penktadalio maloniai nustebino. Tuo, kad autorė pasirodė įsigilinusi į mūsų kartos problemas. Mūsų, kurie gimė tarybiniais žmonėmis, bet tapo kapitalistais. Kurie moka tiek rusų, tiek anglų kalbas. Su savais virsmo kompleksais ir naivumu.
Visgi paskui sekę geri du su puse penktadalio nuvylė. Vienas dalykas – beletristika ir absurdiškas abstraktumas. „Visur yra blogis. Su juo reikia kovoti. Aš su juo kovoju… va tuoj pasakysiu kaip. Va tuoj ir įrankius pateiksiu. Jo jo, bet aš ne ta dvasiškai atsivertusi ir gyvenanti kitiems ant sprando.“ Tai kas tas „blogis“ iš viso? Kodėl su kažkuo reikia kovoti? Tai kas tu tada, jei ne atsivertusi? Toks kratinys biškį. Pateikiami dienoraščio įrašai iš viso feikiniai pasirodė, bet gal tas „dienoraštis“ buvo pusiau publicistinis blogas, netikrinau.
Na ir buvo užsivedimas apie tikėjimą. Na, tipo ne religiją, ne ne, bet apie tikėjimą. Viskas su tuo būtų gerai, bet kai žmogus aiškina, kad be tikėjimo NIEKO nepasieksi, tai kyla įtarimų. Tiksliau, visada kažkas, kas yra kategoriška ir LABAI atrasta, kelia įtarimų.
Paskutinis knygos gabalas, trečioji dalis apie įsitikinimus, vėl visai patiko. Neblogai jie sudėlioti. Ir netgi pačioj pabaigoj paprastas geresnio gyvenimo receptas – nu toks pusė velnio ir gan pritaikomas. Autorė labai priešiškai nusiteikusi prieš visokius gyvenimo gerinimo ir aukštų tikslų sąrašus, kurie, anot jos, gali žmogų priversti tik dar blogiau jaustis, nes jis tiesiogt to neįvykdo. Ir čia jai pritariu 120%. Reikia paprastai ir po žingsniuką.
Tai va taip, man emociškai nelabai lengva knyga, nes vietomis nepatiko pezalai. Visgi gerbiu autorę už tai, kad pamėgino pasidalinti savo keliu į geresnį ir dvasiškai turtingesnį gyvenimą. Tikrai nuoširdžiai už ją dėl to džiaugiuosi. Na, o kliurkų ir nenuoseklumų pilni mes visi, nėra čia ko stebėtis, kad jos, galima sakyti, eksperimentinė knyga, nėra tobulai išdirbta. Dar gal net geriau dėl to.
Taip, iš dalies vertingas rašinys, nes apie mus. Bet tik iš dalies. Kiti autorės nusipezėjimai naiviai juokingi ir erzinantys.
O žmona knygą man parekomendavo neskaičius. Tada aš jau pareikalavau, kad ir ji paskaitytų. Tai trumpai apibūdinimas buvo „šūdas“ (ne tiesioginė citata, mano interpretacija).
#70. Sue Monk Kidd – The Secret Life of Bees
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Aš šitą knygą nusižiūrėjau, jaučiu, gerai nepaskaitęs jos anotacijos. Arba, kol ji gulėjo laukdama savo eilės, primiršau. Kai pasiėmiau ją suklausyti, tikėjausi, kad čia bus dar viena mokslinė-pažintinė knyga, šįkart apie bites.
Ne, čia grožinė literatūra. Bet eina sau, kokia! Čia ir „Nežudyk strazdo giesmininko“, ir „The Help“, ir netgi visos kitos knygos su mergaitėmis, kurių man šiemet buvo kažkaip nemažai. Ir dar viena, taip.
Labai stipri knyga, bent jau man. Labai gili emociškai. Pasakojama keturiolikmetės mergaitės ir labai geru mergaitišku balsu.
Tiesa, nuolat buvo taip, kad „kaip taip galima“ ir „kaip žmonės būna tokie durni“. Ir tuo pačiu aišku, kad tai yra keturiolikmetė, keturiolikmetis protas, keturiolikmečiai hormonai. Deja, giliau pakapsčius priminė ir mane patį panašaus amžiaus.
Ir tuo pačiu buvo trumpas žvilgsnis į netolimą dukters ateitį
Tai pasakojimas apie mergaitę, anksti netekusią motinos, gyvenančią su despotu tėvu ir vieną dieną, nusprendusią su savo juoda aukle pabėgt. Pabėgimas labai spalvingas, o jo atomazga nuveda mergaitę į kelių juodaodžių seserų ūkį. Ten ir darbas, ir supratingumas, ir meilė (visokia), ir tragedija, ir nuolatinė baimė būti aptiktai, ir dar šviežiai įteisinta juodaodžių teisė balsuoti bei apskritai būti lygiais (Civil Rights Act).
Nu labai liuks knyga. Labai graži ir peizažiškai. Pilna citatų iš kitų knygų apie bites (nes jau tokia tema ten figūruoja). Bitės turi ir simbolinę, ir tiesioginę praktinę reikšmę.
Šitą galima tikrai dėti į klasikos lentyną ir turėti. Labai džiaugiuosi atradęs.
⋆⋆⋆⋆⋆
Ir štai ši paskutinė knyga baigta skaityti gruodžio 7-ąją. Tai reiškia, kad liko gerokai mažiau, nei mėnuo likusiam knygų dešimtukui.
Darau, blė 