Knygų krūvelė 2022, #6

Posted: 2023-01-19 in Pezalai
Žymos:,

Och tu velnias, velnias… priartėjo mano ispanų kalbos mokymosi metai (2022 rugsėjis), o tai reiškia – ir pirmosios ispaniškos knygos skaitymas, kurį buvau užsibrėžęs… blim bliam, kaip baisu.

#51. Terence McKenna – Food of the Gods: The Search for the Original Tree of Knowledge

Audio, ⋆

Šitą knygą radau tarp kažkokio topo šviečiamųjų klausaknygių, greta jau suklausytos „Sapiens“.

The shit did I just listened to.

T. McKenna yra „apsinešusios beždžionės“ hipotezės autorius. Ta teorija maždaug tokia: beždžionėms reikėjo kažkokio postūmio, kad jos taptų protingesnės, išvystytų kalbą ir panašiai. Ir jo hipotezė tokia, kad dalis žmogbeždžionių sekė savanomis paskui žolėdžius, kurių mėšle augo psichotropiniai grybai. Užkandžiaudamos tais grybais ir haliucinuodamos beždžionės pakilo į aukštesnį intelekto lygį.

Deja, gero paaiškinimo, kaip tas veikia, nepateikta. Tipo, gal epigenetiškai (gyvenime įgytų savybių perdavimu, kas šiaip apskritai veikia). Kitas variantas – apsinešusios motinos apsinešęs vaisius.

Šiaip knyga labai nemoksliška, nors tikėjausi kažko priešingo. Autorius, be abejo, apkaltintų mane tuo, kad esu tipiškas unitarinės ir dominantinės visuomenės užglušintas rezultatas su siauru mąstymu 😃

Pagrindinė knygos mintis, lendanti per visas siūles maždaug tokia: legalizuojam visus įmanomus natūralios kilmės narkotikus, ypač psichotropikus, darom tyrimus, apsinešam ir išsprendžiam visas klimato, maisto ir saugumo problemas. Nes, tipo, kai dominantinė visuomenė išstūmė natūralius psichotropikus, praradom ryšį su Gaja.

Linkėjimai autoriui anapus, nes numirė, kaip ironiška, nuo smegenų vėžio. Nors tiesioginio ryšio nebuvo rasta ir jis netgi buvo neigtas, visgi daug kanapių ir grybų gal ir nėra labai jau sveika.

Šiaip aš pats labai domiuosi psichotropikais ir jų poveikiu, tad tikėjausi kažko gero ir iš šitos knygos. Turiu pasakyti, kad „Raizgiajame pasaulyje“ buvo kur kad daugiau ir įdomesnės informacijos, kaip ir dokumentiniame filme „Fantastic Fungi“. Nors pastarasis irgi biškį religijozinis psilocibino klausimu, jame McKenna yra paminėtas.

Tai nerekomenduoju, šūdas, ne knyga.

#52. Alexandra Fuller – Don’t Let’s Go to the Dogs Tonight: An African Childhood

Popiera, ⋆⋆⋆⋆

Ir vėl biografinė, ir vėl apie mergaitę, ir vėl apie pačiuožusius tėvus.

Jei kam biškį neaiškus knygos pavadinimas, tai laisvu vertimu maždaug: „davai nenueikim šiknon šįvakar“.

Kaip nueiti šiknon, reikia truputį knygos konteksto. Veiksmas vyksta per kelias Afrikos šalis, pradedant nuo 1970 Rodezijos (kurios jau nebėra). Pati knygos pradžia irgi tokia linksma. Tėvai sako dukroms: jei naktį atsibusit, pas mus į miegamąjį neikit, nes galim netyčia nušauti. Yra knygoj epizodas, kaip mama vaikšto po kiemą su Uzi ir ištaško pasipainiojusią gyvatę.

Grubiai tariant, pilietinis karas neypač saugi aplinka, ypač Afrikoje. Tėvai ūkininkai, šiaip besisukantys gan neblogai, bet kokia nors besikeičianti valdžia ima ir kažką sugadina. Ar koks kitos fermos menedžeris sugalvoja, kad jie nefaini ir reik pradėt nuodyt (nors teiginys abejotinas). Arba šiaip derlius nenusiseka, nes orai labai visokie.

Šiaip, turiu pasakyt, sunku šitą knygą apibūdint. Man ji patiko. Autorės Afrikoje įgytos gyvenimo pamokos visiškai neeilinės. Net keista, kaip žmonės ima ir išsirenka kažkokią visiškai trenktą vietą gyventi ir bandyti ten suktis.

Knygoje yra smulkus epizodas, kuris mane šiuo gyvenimo laikotarpiu pradžiugino. Autorė pasakojo, kaip jos mama karstėsi po medžius tampydama laidą-anteną ir netgi įkeldama radiją į medį, kad geriau trauktų BBC World Service 😃

Nepaisant to, kad knyga yra labai apie gyvenimą ir vietomis žiauroka, visgi man paliko šviesų įspūdį. Na, tokį panašiai, kaip Adamsų šeimynėlės kokios. Daug grotesko, daug beprotybės, bet yra ir meilės, ir šeimos ryšių, ir kažkokio sunkiai nusakomo užsispyrimo.

Rekomenduoju, ‘s pukka read.

#53. Sam Kean – The Icepick Surgeon: Murder, Fraud, Sabotage, Piracy, and Other Dastardly Deeds Perpetrated in the Name of Science

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Taip kaip prieš tai buvusi apsihaliucinavusio narkomano klausaknygė nepatiko, taip šita visiškai nunešė stogą ir giliai patenkino gyką manyje.

Labai surezonavo su taip pat 2022-aisiais suklausyta „0,05 Доказательная медицина от магии до поисков бессмертия“. Tik šioji truputuką iš kito kampo. Iš esmės ši knyga yra apie įvairius mokslininkus, mokslo istoriją ir tai, kaip mokslo ir tyrimų vardan buvo aukojama etika ir moralė, kokias psichologines apsaugas susikurdavo tie mokslininkai arba netgi kaip jie galutinai nudegraduodavo į psichopatus maniakus.

Tai aš toliau tiesiog išvardysiu visus skyrelius ir aprašytus veikėjus. Apie kiekvieną iš jų labai įdomu ir daugiau pavikipedinti ar šiaip panaršyti.

Aštuonoliktame amžiuje buvo labai įžymus biologas William Dampier, kurio surinkta medžiaga rėmėsi ir Charles Darwin beigi jį labai gyrė už išsamumą. Tik tiek, kad Dampier’as buvo piratas, nes kitaip anuo metu keliauti po tropikus nebuvo daug variantų. Bandė valgyti ir skanauti viską iš eilės, net kirmėles iš nuosavos kojos.

Henry Smeathman taip pat buvo didelis gamtininkas, domėjęsis visokiais vabaliukais. Tai jau buvo aštuolikto amžiaus pabaiga, tad jis keliavo, nors ir labai morališkai priešindamasis, su vergų pirkliais. Paskui, iš vienišumo, pradėjo juos biškį toleruoti, kol galiausiai visai susidraugavo.

Du William’ai: Hare ir Burke, kurie tiekė lavonus medikui Robert Knox. Ir ne tik tiekė – juos „gamino“. Prigaudavo kokį pasiligojusį dieduką ir pridusindavo. Kol, aišku, neįkliuvo. Bet neįkliuvo ilgai.

John White Webster, nusigyvenęs ir prasiskolinęs gydytojas ir profesorius. Nužudė vieną savo skolintoją. Jis pats mokslo požiūriu gal nelabai įdomus, bet jo, kaipo nusikaltėlio, išaiškinimas yra žymus kaip pirmas kriminalinės medicinos atvejis.

Thomas Edison ir Nikola Tesla – kaipgi be AC/DC karo? Atskleista labai daug Edisono asmenybės, kiek jis ne tik atidirbo mokslui, bet taip pat ir kaip manipuliavo duomenimis, apgaudinėjo studentus (ir tą patį Teslą) ir kaip stačiai ir įžūliai melavo norėdamas išlaikyti nuolatinės įtampos monopoliją. Įskaitant ir tai, kaip kankino ir žudė gyvūnus elektra, rodydamas kintamosios įtampos žalą (beje, nekorektiškai).

Kitas karas – dėl kaulų, tarp Edward Drinker Cope ir Othniel Charles Marsh. Kaip jie vienas kitam trukdė, maišė ir vogė dinozaurų kaulus. Jei ne jų konkurencija, galbūt šitas reptilijų mokslas nebūtų taip staigiai ir tiek daug pažengęs, bet jų tarpusavio karas buvo žiauriai nešvarus.

Didelė dalis apie nacių tyrimus. Kaip sakoma, beveik visi jų tyrimai buvo atlikti neetiškai. Bet be kai kurių jų tyrimų mokslas kai ko negalėtų žinot iki šiol. Sako, kad būna dilema, ką daryt: ar elgtis pagal įtarimus ir nuojautas, ar nusispjaut ir paskaityt, ką naciai ištyrė ir daryt teisingai. Kažin ką rinktis, ane?

Egas Moniz, gydytojas išradęs lobotomiją ir pražudęs tūkstančius žmonių, kuriems to nereikėjo. Pagal jį pavadinta ir knyga, nes jis dar išrado lobotomijos atmainą prakertant akiduobę ledo smeige (tokia yla). Kadangi buvo ambidekstras, dažnai demonstruodavo, kaip vienu metu su dviem ylom prakala iš karto abi akiduobes ir makaluoja po smegenis. Labai linksmas vyrukas.

Harry Gold – truputį apie šnipus. Jis buvo gan rimtas ir įžymus chemikas, tačiau biškį vaikystėje traumuotas ir dėl to norėjo kažką padaryti įdomesnio. Nu tai perdavė amerikiečių atominę bombą sovietams.

Apie dviejų genijų susikirtimą. Thomas Kachynski, žinomas kaip „unibomberis“, papuolė į nagus psichologijos tyrėjui Henry Murray. Pastarasis nieko neįtariančius studentus kviesdavo į „debatus“, kur jo specialiai paruoštas FTB agentas tuos studentus žemindavo, niekindavo ir galiausiai visiškai sudirbdavo. T.y. buvo ieškoma, kaip žmogų palaužti psichologiškai, pavyzdžiui, per tardymą. Kachynski ir taip buvo genijus be vidinių stabdžių, tai paskui nutrūko visiškai ir prigamino bei išsiuntinėjo be skaičiaus bombų.

Toks psichologas ir angliško termino „gender“ psichologinei lyčiai nusakyti išradėjas John Money pabandė teigti, kad lytis yra visiškai aplinkos suformuojama. Taip vieną berniuką su apdegusiu organu kūdikystėje perdarė į mergaitę ir liepė taip auginti. Reikalas labai labai nepaėjo, nes berniukas net ir be sėklidžių išlindo berniuku per visus kitus galus ir nušoko nuo protelio.

Kas dabar girdėjo pastaruoju metu apie Theranos, tai žinokit, kad duomenis klastojančių moterų buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, tokia Annie Dookhan, kuri kriminalinėje chemijos laboratorijoje rodė labai didelį našumą, tik kad prifalsivikavo bile kiek duomenų. Dėl jos kaltės buvo išleista $30 melejonų žalių, peržiūrėta 36000 (!) bylų ir išleista į laisvę apie 6000 tikrų nusikaltėlių. Bet su falsifikuotais duomenimis juos teko teisiškai išleisti.

Nu tai va tiek. Nedėkokit, galit nebeskaityt 😃

#54. Ana Frank – Dienoraštis

Popiera, ⋆⋆⋆⋆

Na va, paskutinis iš mūsų šeimos perskaičiau šią knygą.

Ir jau nebežinau, kelinta čia man šiemet knyga apie mergaitę ir jos gyvenimą 😃 Tik šitosios gal tėvai buvo prie mažiau trenktų, gal tik šiaip kiek atitrūkę nuo vaikų.

Sukrečiantis pasakojimas. Sunku buvo skaityti žinant, kuo viskas baigėsi. Kai pagalvoji, tai palyginus ką čia tas mūsų neseniai patirtas karantinas. Va ten tai buvo karantinas.

Vietomis, tiesą sakant, atrodė, kad knyga padirbta. Atrodo pernelyg protingai parašyta. Iš kitos pusės, paaugliai, o tiksliau ir ypač paauglės, yra labai protingi padarai, gal tik patirties dar trūksta. Įdomu palyginti su nuosava paaugle namuose 😃

Tad man ši knyga, regis, kaip ir žmonai, pasirodė vertinga ne vien istoriniu požiūriu, bet ir kaip žvilgsnis į vidinį paauglės pasaulį. Aišku, ir kitose mano skaitytose biografinėse moterų knygose tų detalių buvo, bet čia labai didelis ir be galo išsamus dvejų metų koncentratas, ypač, kad dienoraštyje yra įterpta papildymų iš vėlesnių laikotarpių su palyginimais ir refleksijomis.

Iš pačios knygos pabaigos kažkaip užkliuvo vienas iš Anos pasvarstymų apie savo „kadrą“:

Tinginystė tik atrodo viliojamai, bet tik darbas teikia pasitenkinimą.

Labai užskaitau šitą mintį.

Neskaičiusiems – griežtai rekomenduoju.

#55. Yuval Noah Harari – Homo Deus: A History of Tomorrow

Audio, ⋆⋆⋆⋆

„Sapiens“ man patiko labai, todėl nusprendžiau pasiklausyti ir tęsinio bei pažiūrėti, ką čia tas autorius gero sugalvojo apie žmonijos ateitį.

Ilgoka knyga, blė, biškį užtruko, kol suklausiau. Ypač, kad vis pasitaikydavo neturėt jai pakankamai laiko.

Iš vienos pusės šioji knyga ir tiesiog „Sapiens“ praplėtimas ir papildymas. Daug kur grįžtama prie tų pačių minčių, hipotezių ir tyrimų. Tad nors atrodo, kad yra daug pasikartojimų, bet dėl to paties knyga turi vertę pati sau atskirai, jei kas nors ją skaitytų praleidęs „Sapiens“.

Pradžia skirta žmonijos uždaviniams, kurių galima tikėtis XXI a. ir vienas iš jų yra nemirtingumas. Faktas, kad šito žmonija ir mokslas sieks. Kaip sakoma, per XX a. labai pailgėjo žmonių vidutinis amžius, tačiau labai svarbu pabrėžti, kad natūralus žmogaus amžius visgi nebuvo pailgintas: tiesiog smarkiai padidinta tikimybė to natūraliai ilgo amžiaus sulaukti. Bet pailgintas jis nebuvo, tas dar nepasiekta. Tad, gali būti, kad pirmas etapas bus amžiaus ilginimas.

Daug skirta dėmesio humanizmui: šiuolaikinei „religijai“, kurios pagrindu sudarytas Vakarų demokratinis pasaulis, orientuojantis į individą. Na, laisvė ten, žmogaus teisės, lygybė ir taip toliau, ir panašiai. Atitinkamai, kadangi jokia religija ar santvarka nėra amžina, daug plėtojami įvairūs posthumanizmo variantai, kurie gali ateiti. Šiuo atveju ir man labai įdomu, kas pakeis demokratiją, nes faktas, kad kažkas pakeis. Gūglo ir Feisbuko algoritmai gal 🙂

Daug dėmesio skirta gyviems organizmams ir jų interpretacijai, kaip gamtos sudėliotiems algoritmams. Iš šito ištraukta labai daug įdomių minčių, pagrįstų tyrimais, o ne sugalvotų filosofiškai. Pavyzdžiui, kad pasirinkimo laisvė yra iliuzija. Mintis maždaug tokia: „noriu ir darau, taigi esu laisvas“. Bet, kaip parodė tyrimai ir analizė, nors galima rinktis veiksmą, žmogus nėra įgalus rinktis norą ar troškimą. Būtų įgalus – nebūtų Romeo ir Džiuljetos 🙂

Smarkiai išnagrinėtas „tikrojo savęs“ klausimas, gilinantis į smegenų pusrutulių vaidmenis ir remiantis pacientų, kuriems tie pusrutuliai atskirti, patirtimis. Yra dalis, kuri patiria, ir yra dalis, kuri kuria diskursą. Ir jos nėra labai gerai tarpusavy susiję bei dažnai daro klaidingas interpretacijas. Plius hormonų tėkmė irgi veikia, tad faktiškai, brangieji, savo pasirinkimo laisvę galite pamiršti. Arba bent įsisąmoninti, kad jos nėra ir gyventi, kur kelelis veda 🙂

Šiaip smagi knyga, bet kadangi skaičiau „Sapiens“, pakartojimai man nuėmė vieną žvaigždelę. Posthumanizmo variantai įdomūs, bet nedaug įtikinantys, gal išskyrus daiktų internetą. Bus matyt.

#56. James Nestor – Breath: The New Science of a Lost Art

Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆

Kadangi šita knyga man iš pradžių nekėlė pasitikėjimo, tai buvau užmetęs mintį su ja pabendrauti. Bet radau gerų atsiliepimų, patyrinėjau biškį autorių – kiek jis nuprotėjęs religiškai ir kiek atsinešęs į reikalą moksliškai. Pasirodė, kad nuprotėjęs teisinga linkme, nuorodų knygoje į šaltinius daug.

Taigi knyga apie kvėpavimą ir tai, kaip žmonija jį „pamiršo“. Ką tas „pamiršo“ reiškia, man buvo labai įdomu, bet visgi daug kas paaiškinama, plius knygos pabaigoje yra įdėtas skyrius su konkrečiais kvėpavimo pratimais, kuriuos veda to reikalo ekspertas. Šiaip labai smarkiai nenustebino, nes esu domėjęsis jogos, tumbo ir Wim Hof metodikomis, todėl daug kas buvo jau pažįstama. Bet buvo ir labai įdomių įžvalgų.

Šiaip didelė dalis susijusi su vadinamuoju sąmoningu kvėpavimu. Kuris dažniausiai skirtas nusiraminimui, bet taip pat gali būti skirtas ir kūno šilumai reguliuoti, stresui valdyti, hipoventiliacinėms treniruotėms (pvz. ruoštis kalnams savo lygioje tėvynėje), dar daug dalykų apie paprastą kvėpavimo higieną.

Autorius nemažai tyrinėjo ir žmonių evoliuciją antropologiškai ir daug bėdų yra susiję su minkštu apdorotu maistu, dėl ko degraduoja žandikauliai. Graužkit, vaikai, riešutus, bus labai naudinga ir jų riebalų atžvilgiu, ir žandikaulio tonuso palaikymui 🙂

Vienas iš įdomesnių aprašytų tyrimų buvo vieno vengrų mokslininko pranos (indiško energijos supratimo) paieškos. Pasirodė, kad ne taip labai jau tas mistiška ir kad prana galimai yra elektronų apsikeitimas ląstelėse su deguonies molekulėmis.

Kas dar mane labai apšvietė, kad yra patvirtinta, jog specifinės plaučių dalys nervų skaidulomis yra susiję su skirtingomis nervų sistemomis – simpatine ir parasimpatine. T.y. viena atsakinga už organizmo būseną, o kita – už „bėk ir rėk“ reakciją. Atitinkamai reguliuojant savo kvėpavimą galima tiek nuslopinti stresą, tiek dirbtinai jį susikelti, sudeginti daugiau kalorijų ir padidinti savo atsparumą gyvenimo sunkumams (nu čia rimtai, kad ir kaip durnai beskambėtų). Bet atsparumas gyvenimo sunkumams nėra toks jau mistiškas, nes panašų poveikį turi ir ištvermės sportai, tik kai bėgiojam, minam, plaukiojam ir pan., negalvojam sąmoningai (dažniausiai) apie tai, kurios plaučių dalys kvėpuoja ir kurios nervų sistemos stimuliuojamos. Esmė tame, kad daug tų pačių efektų galima pasiekti tiesiog kvėpuojant ir (čia jau mano interpretacija) simuliuojant įvairią kūno veiklą.

Nu tai tiek. Įdomi knyga, netgi praktiška. Ir epilogas toks labai sveiko proto, kur autorius labai aiškiai išdėsto, kokių stebuklų nereikėtų tikėtis – t.y. beveik jokių. Bet prevencija ir kai kurių paprastų dalykų įgyvendinimas (streso valdymas, nosies atkimšimas ir pan.) yra visiškai įmanomas.

Turim namie ir popierinę lietuvišką versiją. Aš tai suklausiau autoriaus įgarsintą, o ir skyrelis su pratimais įgarsintas kvėpavimo eksperto labai geras – galima pasileisti ir daryti pratimus kartu.

Tad rekomenduoju, jei tokie dalykai domina ir norite susipažinti su savo kūnu daugiau ir iš praktinės pusės.

Ir kvėpuokit visada per nosį, blė. Net ir bėgiodami.

#57. Matthew McConaughey – Greenlights

Audio, ⋆⋆⋆⋆

Kadangi žmona šitą knygą suskaitė, o aš kažkur pamačiau visai gerą apžvalgą ir ypač klausaknygės atžvilgiu, tai nusprendžiau ją suvartot ir aš.

Šiaip aktorius man gan gerai žinomas, bet jau įvykus mcconaissance, t.y. kai metė vaidinti įvairiose romantinėse komedijose ir persimetė į rimtus vaidmenis. Tiesa, vienas iš pirmųjų filmų, kurį su juo pamačiau, buvo Dazed and Confused, kuriame jo personažas ištarė vieną iš legendinių frazių (ir jau tada, būdamas pats studentas, ją įsiminiau): aš senstu, bet tos abiturientės – jos išlieka tokios pačios jaunos.

Iš rimtų filmų (ir, mano galva, visi geri, kaip ir aktoriaus darbas):

  • Dallas Buyers Club
  • The Wolf of Wall Street (ne pagrindinis vaidmuo)
  • True Detective (serialas, pirmas sezonas)
  • Interstellar
  • The Dark Tower (blogiukas)

Knyga iš esmės autobiografinė. Man asmeniškai iš jos užteko vien pasakojimo apie aktoriaus studentavimo nuotykį Australijoje, verkiau klausydamas (iš juoko).

Kas, be abejo, gerai su klausaknyge, kad ją jis pats, būdamas aktorius, ir įgarsino. Tai tarsi papildomas kūrinys, užsluoksniuotas ant kito, radijo spektaklio tipo monologas. Labai įtaigus ir be galo emocionalus. Profesionaliai išlaikytas stilius su akcentais, toks, sakyčiau, tarsi audio maketas.

Pati aktoriaus biografija irgi pakankamai įdomi, bet, turiu pripažinti, yra ir labai šiaip sau, netgi lėkštokų epizodų. Ir nežinau, ar čia parodo, kad gyvenimas tiesiog ne visada kažkoks, ar kaip tik lėkštokai tie epizodai užsaldinti. Kažkaip, deja, linkstu prie antro varianto.

Ir tuo pačiu knyga labai apie gyvenimą. Bendrąja prasme man buvo smagu jos klausyti. Tai manau, kad galiu rekomenduoti. Aktorius ans tikrai neblogas, verta su juo artimiau susipažinti.

#58. Peter Wohlleben – The Hidden Life of Trees: What They Feel, How They Communicate—Discoveries from a Secret World

Audio, ⋆⋆⋆⋆

Logiška tąsa po knygos apie grybus, manyčiau. Jau turiu sąraše gyvybės karalysčių apžvalgai knygą ir apie gyvūnus. Deja, neturiu apie bakterijas ir archėjas. Gal turit rekomendacijų? Apie virusus, manau, irgi būt visai įdomu.

Vokiečių miškininko ir mokslininko knyga. Parašyta labai nuoširdžiai ir pakankamai įdomiai. Užsimenama ir apie medžių ryšį su grybais, paminėti kai kurie mokslininkai iš „Raizgiojo gyvenimo“ taip pat. Bet visgi akcentas labiausiai apie medžius ir miškus, bet, žinoma, nemažai informacijos ir tiesiog apie augalus.

Na, yra įdomybių apie medžius, tikrai. Apie jų bendravimą, apsikeitimą informacija, kažkokiu būdu informacijos kaupimą ir saugojimą be smegenų, prisitaikymą gyvenimui įvairiomis sąlygomis ar netgi keičiant Žemės pusrutulį. Naujausi tyrimai apie tai, kaip medžiai užsiurbia vandenį keliasdešimt (ar net šimtą ir daugiau) metrų aukštyn, ko niekaip negalima paaiškinti pasenusiu kapiliariniu modeliu ir visokiais kitokiais išsigalvojimais.

Šiaip labai sudomino ir knygos pabaiga, kur autorius dėsto, kad žmonėms visgi reikėtų susivokti ir pamąstyti plačiau. T.y. jau po truputį plinta sąmoningo gyvūnų auginimo praktika, rūpinantis, kad gyvūnų jausmai nukentėtų mažiau. Aišku, dar tik pumpurėliai ir gan niekingi, bet vis tiek. Regis, Naujojoj Zelandijoj buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis rūpintis gyvūnų jausmais ir gerbūviu (čia iš kitos knygos). Kitas žingsnis būtų ir medžių bei apskritai augalų gerbūvio ir jausmų analogų pasirūpinimas. Eilėmis dirbtinai susodinti medžiai neturi galimybės užmegzti ryšio tinklus, ypač, kad grybai dirbtinėse aplinkose to tinklo dažniausiai nesudaro.

Gan įdomu buvo sužinoti ir apie natūraliąją miškininkystę, kuri per ilgą laikotarpį duoda geresnį rezultatą, nei dirbtinė. Iki tokio lygio, kad medžius iš miško ištempinėt arkliais ar jaučiais, o ne grubiais miškovežiais 😃 Šiuolaikinėje civilizacijoje tai gali atrodyti kaip minimum ekscentriškai, tačiau nauda, pasirodo, miško ekosistemai didžiulė.

Na, dar apie medžių migraciją ir prisitaikymą prie klimato buvo labai įdomu, apie skirtingų žemynų konfigūracijas, kokios rūšys geriau išlieka Europoje, o kokios – Amerikoje. Apie amalus visai geras skyriukas buvo, apie šitus hemiparazitus labai norėjau daugiau sužinoti, jie man tokie mįslingi ir netgi kraupoki visada atrodydavo.

Žodžiu, gykas manyje džiaugiasi, rekomenduoju.

#59. Mario Vargas Llosa – La tía Julia y el escribidor

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Štai, po metų mokymosi, įveikiau pirmą ispanišką knygą! Mano valio yra oho!*

Duodu knygai penkias žvaigždutes ne vien už tai, kad ją įveikiau. Nors, turiu pripažinti, kad įveikimas smarkiai prisidėjo prie entuziazmo. Bet knyga nereali. Jei nebūtų buvus tokia nereali ir užkabinusi nuo pradžios, su jos įveikimu būtų buvę sunkoka.

Bet jau vien kai ispanų kalbos pradinuku būdamas pamatai tokį kratinį, visi galiukai nutirpsta:

Kaip sakiau poliglotei pusbrolio žmonai, realistiški iššūkiai – bailiams. Pradžia buvo tikrai labai sudėtinga. Labiausiai buvo sunku suvokti ispanišką sakinių struktūrą, suprasti, apie kurį objektą arba subjektą yra kalbama, kuris veiksmažodis kuriam iš jų taikomas ir panašiai. Ispaniška sangrąža kartu su įvardžiais iš pradžių varė į visišką neviltį. Na, ir dar visokie pretérito perfecto de subjuntivo, condicional compuesto ir antepospretérito laikai, kurių nebuvau mokęsis, smarkiai nepadėjo.

Visgi jau į trečią vakarą smegenys po truputuką, iš lėto, pradėjo prisitaikyti. Įveikiau per mėnesį ir 4 dienas. Manau, kad kaip pradinukui, labai gerai, gal netgi puikiai. Tai va tuo ir džiaugiuosi.

Knyga yra autoriaus pusiau autobiografinė, veiksmas vyksta Limoje, Peru. Pusiau tuo, kad aštuoniolikmetis jaunuolis yra autoriaus vardu ir pirmuoju asmeniu, jo pirmoji meilė, prieš kurią sukyla visa giminė – 33 metų išsiskyrusi dėdienės sesuo iš Bolivijos. Veiksmas vyksta šitai neortodoksinei porelei slapstantis, nepakankamai pasislepiant ir panašiai, jaunuolio noras būti hombre hecho y derecho (vyru iš stuomens ir iš liemens).

Visi šie dalykai vyksta ankstyvaisiais penkiasdešimtaisiais, kai tokie netradiciniai santykiai buvo ypač prastai toleruojami, nekalbant, kad jaunuoliui dar mokytis reikia.

Man, be abejo, pridėjo smagumo, kad jaunuolis dirbo radijuje, o radijas man dabar labai imponuoja. Kadangi tuo metu Limoje dar nelabai buvo televizijos, didelė dalis auditorijos buvo pritraukiama radijo spektakliais. Šalutinis veikėjas, jaunuolio kolega iš Bolivijos, nusamdytas kepti tuos spektaklius, iš pradžių varo labai gerai, reitingai kyla, reklamos brangsta. Bet jis po truputį persidirba ir jo spektakliuose pradeda painiotis veikėjai, jų vardai, jų profesijos ir pareigos, o galiausiai visiškai susivelia ir siužetai.

Knyga yra iš atskirų pakaitomis einančių skyrelių. Viena linija yra pagrindinė, o antra yra tų, po truputį degraduojančių, spektaklių rinkinys. Tiems, kas šitą knygą skaitys, įterptinėse istorijose rekomenduočiau užsirašyti veikėjų vardus ir jų profesijas bei ryšius 😃 Turėtų gautis geras medelis 😃 Bet nebūtina, čia nebent šiaip, iš smagumo.

Kas dar knygoje nepadėjo, tai jos literatūriškumas. Į pabaigą pagrindinę istoriją skaičiau jau gan laisvai, netgi kartais po pusę puslapio be žodyno. Bet tos įterptinės istorijos yra ypač įmantrios, su retais žodžiais, sudėtingomis konstrukcijomis, sakiniais per puslapį ir panašiai. Gerbiu autorių ir už jo mintį, ir už gebėjimą ją įgyvendinti. Ne šiaip sau jis yra vienas iš pačių žymiausių Pietų Amerikos (ir apskritai ispanakalbių) rašytojų.

Labai rekomenduoju. Lietuviškai irgi yra. Nors žmona sakė, kad visgi neskaitys, tai su ja įdomesniais perliukais vis dalinausi.

* Čia toks draugės žurnalistės mistaipas.

#60. Hiro Arikawa – Keliaujančio katino kronikos

Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆

Po labai sunkios ispaniškos knygos – labai lengva lietuviška knygelė.

Labai geras skaitinys norint prasikuopti užkalkėjusius ašarų latakus. Parašyta labai gražiai, šiltai ir katiniškai. Didžioji dalis knygos yra pirmuoju asmeniu iš katino pozicijos.

Šiaip sunku kažką pasakyti apie knygą per daug neatskleidžiant. Esmė gal tokia, kad katinas gauna keliauti su savo šeimininku, kuris norėtų jį kažkam palikti prižiūrėti. Bet daugiausiai katino pastangomis tas nepavyksta ir jie keliauja toliau. Katinas pamato daug pasaulio, išmoksta atpažinti raudoną spalvą ir sutinka kitų įdomių gyvūnų.

Bet svarbiausia, kad jis turi pragyvenęs jau kelerius metus su šeimininku, vardą ir žino, kieno vienintelio katinas yra.

Negaliu nesižavėti šios autorės charakterių kūryba ir tuo, kaip ji iki pat galo išlieka ištikima kiekvienam charakteriui su jo ydomis ir silpnybėmis.

Aišku, aš visoms japoniškoms knygoms jaučiu silpnybę ir nostalgiją, to ir šitoj yra.

Visgi rekomenduoju visiems, kai norėsis kažko lengvo, labai teigiamo ir tuo pačiu labai graudinančio. Tikrai viena iš geriausių 2022-ųjų metų knygų man.

⋆⋆⋆⋆⋆

Štai tokia sudėtinga šeštoji knygų dešimtis. Tempas lėtėja, o mėnuo su trupučiu prie ispaniškos knygos tam tikrai nepadėjo. Bet koks nerealus jausmas buvo tą knygą skaityti, kad jūs žinotumėt! Jau kaupiu ispaniškų knygų sąrašiuką 2023-iesiems, tikrai skaitysiu dar.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.