Ką gi, antroji pusė metinio iššūkio. Tas iššūkis atrodo visai įveikiamas (bent jau atrodė birželio pabaigoje).
#41. Peter Watts – The Freeze-Frame Revolution
Audio, ⋆⋆⋆⋆
Biškį tuomkart užteks rimtų ir juodų knygų. Pasiėmiau pasimėgavimui hard science fiction.
How do you stage a mutiny when you’re only awake one day in a million? How do you conspire when your tiny handful of potential allies changes with each job shift? How do you engage an enemy that never sleeps, that sees through your eyes and hears through your ears, and relentlessly, honestly, only wants what’s best for you?
Didelis kosminis laivas lėtai skraido po galaktiką ir įrenginėja „vartus“, įtariu, teleportacijai ar tai kažkokiam kitokiam greitesniam už šviesą keliavimui. Bet pats šliaužia. Knyga prasideda kažkur ten, kur laivo laikas yra jau apie šešiasdešimt penkis milijonus (!) metų, o jo maždaug 30000 žmonių įgula didžiąją laiko dalį miega ir įvairiais laikotarpiais ir permaišymais pažadinami nuveikti darbams.
Bet atsiranda tokių, kurie laivo proto valdžia yra nepatenkinti. Biškį primena „Kosminę odisėją“ su blogiuku HAL’u 
Tik čia blogiukas vadinasi Chimp.
Knygelė nedidelės apimties, bet ji yra dalis nelabai susijusios serijos. Ganėtinai nekonvencinė, sakyčiau, daugeliu požiūrių. Pagrindinė veikėja man nelabai aiški iki galo, nors šiaip išdirbta gan detaliai. Va kiti veikėjai tai šiaip sau. Chimp’as toks gerulis, sakyčiau, ganėtinai paslaptingas ir negali suprast, kiek jis bukas, kiek visgi intelektualus. (To, beje, nesupranta ir veikėjai.)
Taip savotiškai suėjo. Kaip ir labai įdomu, kaip ir labai įtempta, bet pabaiga… nu, biškį netikėta, mane gerai išdūrė.
Pabaigoj knygos yra šifruota žinutė ir veikiantis (!) URL, beje, dar ir su dviem įmanomom modifikacijom. Tai Reddite krūvos diskusijų vyksta, kaip tą žinutę dešifruoti, kokios rūšies genomą autorius pakišo ir ką galima iš to iškapstyti. O ir trumpi pasakojimai, į kuriuos URLai veda, gan įdomūs, nors nė vieno dar neperskaičiau iki galo.
Tai rekomenduoju fantastikos mylėtojams. Nes kiti tai bijo fantastiką skaityti, keistuoliai.
I see you’ve found my eighth notes. The first few, anyway: for the rest, check out the archived gene map for Usurper alternant is D, consecutive mitochondrial introns just downstream from COX-five.
#42. Cheryl Strayed – Wild: From Lost to Found on the Pacific Crest Trail
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Labai užtrukau su šita knyga: atostogos ir kelionės visai nepadėjo 
Tai memuarų knyga apie pačios autorės ilgą pasivaikščiojimą Pacific Crest Trail, kur ji nuėjo beveik 1800 km savęs paieškose, kovodama su liūdesiu, gedulu ir kitais vidiniais demonais.
Į kelionę ji išėjo nei fiziškai, nei morališkai nepasiruošus, susikrovus per sunkią kuprinę, su per mažais batais, prisipylus neteisingo kuro į viryklėlę. Kitaip sakant, padarė viską, ką įmanoma, blogai Kai skaičiau pradžią, tai taip ir atrodė, kad knyga yra apie durną mergą kalnuose. Visgi, nepaisant to, kad ji buvo nepasiruošusi, įveikė gerokai daugiau nei net ir patyrę valkatos. O gal kaip tik ir dėl to.
Apskritai knyga buvo sudėtinga iš emocinės pusės, nes autorei tuo metu buvo gerai nučiuožęs stogas. Ne medicinine prasme, nors gal šiek tiek ir ta. Užaugus be tėvo, paskui gan jauna palaidojo motiną ir nuo to prasidėjo važiavimas žemyn, galiausiai iki badymosi heroinu. Tad kelionė jai tikrai išėjo į naudą ir pagal tolimesnį jos gyvenimą iš internetų galima spręsti, kad kaip tik to jai ir reikėjo. Na, gal ir knyga dėl to atsirado.
Kadangi man pasivalkiojimai labai įdomu, tai ši knyga irgi labai domino. Aš pats irgi vis dar svajoju kada gyvenime kur nors taip išeit ar kokia minama priemone pakeliaut. Gerų minčių šitoje knygoje yra.
Nu ir prikolas, kad autorė tikrai prieš pat žygį išsiskyrė bei pasikeitė savo pavardę į „Strayed“, kas reiškia „paklydusi“ ar „pasimetusi“ ar „nusivalkatavusi“.
Ką gi, reikės dabar filmą pažiūrėt, kuriame jauną autorės versiją jos pačios tikra dukra vaidino
Rekomenduoju. Ne „Endurance“, ne „Into the Wild“ ar „Into Thin Air“, bet gera.
#43. Emilie Demant Hatt – With the Lapps in the High Mountains: A Woman Among the Sami, 1907-1908
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Šitos knygos autorė galėtų būti įrašyta į „Good Night Stories for Rebel Girls“ eilinį papildymą.
Apie samius užsimaniau paskaityti, kai skaičiau „San Mikelę“. Ten buvo toks epizodas su jauna samių mergina. Ir, kiek pabrauzijęs, radau šiąją.
E.D. Hatt buvo dailininkė, kuri kažkokioje kelionėje į Šiaurę sutiko samių medžiotoją Johaną Turį – jis taip pat parašė knygą apie samius kartu su Hatt. Vėliau ji parašė ir šią savo knygą. Kadangi neturėjo atitinkamo antropologinio išsilavinimo, jos knyga nėra mokslinė-tiriamoji, o daugiau memuarai, bandant nušviesti gyvenimą iš vidaus. Ji kartu su samiais migravo, gyveno dviejose šeimose, rankiojo pasakojimus.
XX a. pradžioje padoriai merginai bastytis su „laukiniais“ nebuvo ypač paranku ir moralu prieš visuomenę. Aišku, tas jos neatbaidė, kaip ir nepagadino vėlesnės menininkės karjeros.
Knygos versija, kurią skaičiau, į anglų kalbą išversta švedės daktarės Barbaros Sjoholm. Tekstas pritaikytas labiau šiuolaikiniam skaitytojui, pripildyta įvairių išnašų. Va tik kas užkliuvo, kad anglų kalba vietomis šioje knygoje savotiška. Tiesa, įžangoje parašyta, kad bandyta perteikti Hatt stilių, išlaikant skandinaviškai-germanišką sakinių struktūrą ir atmosferą. Bet kartais aplankydavo toks jausmas, kad kokiam nors dalykui apibūdinti surandamas vos ne pats rečiausias sinonimas, kad tik nepanaudoti normalaus žodžio.
Apie samius sužinojau nemažai visokių smulkmenų. Šiuo atžvilgiu knyga tikrai įdomi. Kas jaučiasi, kad per metus laiko, kai autorė ten bastėsi, jai po truputį krito entuziazmas. Pradžia labai ryški ir turininga, vėliau krypstama daugiau link buities pasakojimų ir kai kurių kultūrinių pastebėjimų, o pabaiga – tiesiog dienoraščio įrašai iš serijos „šiandien oras blogas, rytoj žada būt dar blogesnis“.
Pačioje pabaigoje yra autorės pabambėjimų, kaip visokios valdžios su klajokliais samiais elgiasi nesąžiningai, žlugdo jų gyvenimo būdą sienomis ir kitais „durnais“ apribojimais.
Ši knyga – viena iš nedaugelio gyvai pasakojanti samių gyvenimo būdą. Per pastarąjį šimtą metų jis beveik nunyko ir išsigimė. Tad tai yra vertingas praeities liudijimas.
Užskaitau, man patiko, bet labai lėtai ir sunkiai ėjosi – nėra pramoginis skaitaliukas.
#44. Jeannette Walls – Half Broke Horses
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Kai paklausiau „The Glass Castle“, tikrai turėjau daug klausimų, kaip autorės tėvai gavosi tokie, kokie gavosi. Dalis atsakymų buvo ir pačioje knygoje, bet toli gražu nepakankamai.
„Half Broke Horses“ yra pirmu asmeniu pasakojama autorės močiutės iš mamos pusės biografija. Kaip autorė sakė, iš pradžių ji labiau norėjo parašyti knygą apie savo motiną, bet su ja besikalbėdamos abi priėjo išvados, kad apie močiutę būtų įdomiau.
Močiutė gimė XX a. pradžioj. Ir tikrai buvo kieta: prajodinėjo žirgus, dirbo mokytoja be tinkamo išsilavinimo, bastėsi po Ameriką, pati pasipiršo tinkamam vyrui, mojavo revolveriu ir mokėsi skraidyti lėktuvu.
Knygą įgarsino pati autorė ir visai kokybiškai. Istorija nėra tokia sukrečianti, kaip „Stiklo pilis“ (kurios ekranizaciją irgi pažiūrėjom), bet savaip žavi, nes neeilinė ir apie neeilinę asmenybę. Taip pat yra ir Žanetės tėvų susipažinimo dalis, kuri kažkiek praplečia ir „Stiklo pilį“.
Tai kaip ir rekomenduoju. Yra ir lietuviškai, „Neprijaukinti arkliai“. Bet „Stiklo pilį“ reikėtų pirma paskaityti.
#45. Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė – Manėme, kad plaukiame į Ameriką
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Užmačiau, kad šioji knyga – tikra istorija moters, pagal kurią Rūta Šepetys parašė „Tarp pilkų debesų“. Kadangi anoji grožinė knyga man visai patiko, pagalvojau, kad šitą „tikrą“ norėčiau paskaityti irgi.
Na, nepasigailėjau. Tikrai įdomi knyga. Jaučiasi, kad knygos „autorė“ yra labai faina ir paprasta tetulytė, malonu buvo jos pasakojimus skaityti. Pasakojimai, tiesa, neypač sklandūs, toli gražu ne vienoj laiko linijoj, bet tas nemaišė. Tokie papasakojimai ir negali būti kitokie.
Knygos pabaigoj įdėtas interviu su istoriku Algirdu Jakubčioniu, užduodant jam klausimus iš pasakojimų, kaip ten kas buvo, koks istorinis kontekstas, kaip knygos herojė galėjo vienur ar kitur praslysti, kiek sėkmės, kiek režimo skylių, kiek gryno atsitiktinumo.
Šviesi tokia knyga, be „kryželio rūke“. Ir labai rimta, be abejo. Kai ką galėjau palyginti su savo močiutės ir mamos pasakojimais, kaip mano šeimos daliai sekėsi iš Sibiro grįžti ir kaip išgyventi.
Rekomenduoju.
#46. Isabel Allende – Violeta
Popiera, ⋆⋆⋆⋆⋆
Apie šitą knygą išgirdau iš pačios Ajendės, klausydamasis interviu su ja per BBC World Service. Interviukas geras, rekomenduoju.
Trumpai tai knyga apie vienos pasiutusios moters gyvenimą tarp dviejų pandemijų: ispaniškojo gripo ir koronos. Per vieną gimsta, per kitą (spėjamai) miršta.
Kažkaip taip užkabino Ajendės pasakojimas, kad užsimaniau šitos knygos. Nustebau, kad ji jau labai operatyviai išversta ir netgi įgarsinta. Bet, BLĖĖĖĖĖĖ, nėra galimybės klausaknygę nusipirkt, ją duoda tik akliesiems klausyti 
Nu kokia žiauri diskriminacija ir neteisybė, tai negaliu. Kodėl klausaknygės bibliotekoj tik akliesiems – man nesuvokiama. Kurwos, nekitaip.
Todėl iš bibliotekos pasiėmiau popierinę knygą ir perskaičiau per tris prisėdimus.
Knyga lengva, istorija sklandžiai plaukianti, Ajendė lenda per visus galus. Jaučiu, kad autorė norėjo pagerbti visas per šimtą metų Čilę ištikusias katastrofas: pandemijas, ekonomines krizes, žemės drebėjimus, valdžios ir kariuomenės darkymusis. Ir moterį, kuri visa tai matė, kažkaip per tai perėjo, praslydo, išgyveno.
Knygos veikėja tokia įdomi. Nieko baisiai per daug neatskleista. Nėra ir kažkokia ypač protinga ar intelektuali, bet proto turi. Kartais juokingai naivi, tačiau kitur – stačiai geležinė. Bet tuose dvilypumuose ar net trilypumuose galima dažnai pamatyti ir save ir pasisakyti sau: jo jo, ir man taip būna, ir man kartais protelis neveikia arba labai veikia.
Nu tokia skani knygelė, eina sau. Baisiai tiesiog. Sulapnojau ir want moar.
#47. Joseph Spillmann – Išpažinties paslaptis
Popiera, labai popiera, ⋆⋆⋆⋆
Šitą knygutę kartu su ta pačia sena drauge žurnaliste radom Kulautuvos knygų namelyje ir pasiėmėm priglausti
Šimto metų senumo knygulė – rimtas daiktas, vien dėl to norėjosi ją paskaityti. Graži nesunorminta kalba, pilna visokių šiais laikais juokingų keistenybių, skyrybos ir pan. Bet va, įdomu, kad visi užsienietiški pavadinimai parašyti originaliai, tik galūnės per apostrofą pridėtos.
Dar pavardės linksmai sulietuvintos: ponas Le Noir’as, ponia Mountmoulin’ienė, panelė Blanchard’aitė
O šiaip knygulė – tikras atradimas. Parašyta pagrindžiant tikrais įvykiais – įžangoje paminėta, kad laikraščiuose buvęs toks va įvykis. Sukalta, kaip detektyvas. Ir lavonas greit atsirado, ir sunki kulminacija, ir graži atomazga. Tiesa, gal kiek lengvai viskas nuspėjama ir paprasta, bet detektyvų mėgėjams drąsiai galiu rekomenduot.
Skaityt nebuvo lengva būtent dėl kalbos. Ir ne dėl to, kad ji maišytų, o dėl to, kad norėjosi pasimėgauti, kiekvieną sakinį perskaityti, įsisąmoninti, žodžius pavolioti mintyse. Per knygą visur dar eina dviskaita, kiek pamiršti žodžiai. Bet, kas įdomu, kai kurie man jų priminė senelius ir kaip jie „keistai“ kai kuriuos pavadinimus tardavo. Pvz., mano diedukas visada sakydavo „kedė“, o ne „kėdė“ – kaip ir šioje knygulėje.
Tai va, visiškas netikėtums, bet labai malonus!
#48. Emily St. John Mandel – Vienuolikta stotis
Popiera, ⋆⋆⋆
Buvau susiruošęs šitą knygą klausyt angliškai, bet kadangi tuo metu (rugpjūtį) sirgau kovidu ir klausyt nelabai radau laiko (tiesiog sėdėt ir klausyt man nebaisiai gaunasi), tai nusprendžiau paskaityt ir, kad smegenims būtų lengviau, – lietuviškai.
Šiaip patiko serialo aprašymas, bet prieš jį žiūrėdamas (jei iš viso kada žiūrėsiu), panorau pirma knygą suvartot.
Knyga kelerių metų senumo, tad ne kovidinė, tačiau siužetas panašus: žmones užpuola labai aktyvus ir piktas virusas, 99% išmiršta. Stoja viskas ir lieka klajoti žmonių saujelės.
Veiksmas sukasi apie kelis žmones ir grupes, kuriuos kažkiek sieja vienas ar kitas nutikimas, bet netiesiogiai. Daug pasakojimo apie jų vargus tuščiame ir biškį priešiškame pasaulyje, bet taip pat daug ir prisiminimų ar tiesiog praeities nutikimų.
Viena iš grupelių – keliaujanti Simfonija, kurie vaidina įvairius Šekspyro kūrinius taip bandydami išsaugoti ir skleisti kultūros dalį.
Iš pradžių skaičiau ir galvojau, kad gal jau nebedžiugina manęs postapokaliptinė fantastika. Bet paskui po truputį užsikabinau. Kažkaip nudžiugino, kad nors knygoj ir yra blogiukų, bet jie „gerųjų“ nesumala į košę – kaip kad dažniausiai mėgstama šiame žanre. Tai visai užskaitau, kad visokios krizės išsprendžiamos gan lengvai be begalinio tąsymo.
Ir tuo pačiu knygulė tokia visai paprasta ir banali. Net sekso nėra.
#49. Kristin Hannah – Sugrįžimas į Aliaską
Popiera, ⋆⋆⋆⋆
Taip kažkaip gavosi, kad jau eilinė knyga apie mergaitę su psichais tėvais. Tik šįkart ne dokumentinė, o grožinė.
Setpyniasdešimtieji, tėvas su traumuota psichika grįžęs iš Vietnamo, duoda motinai į skudurus ir panašiai. Gyvenimas nesieina, darbas nesigauna, viskas blogai. Ir netyčia paveldi sklypelį su trobele Aliaskoje. Šeima išvažiuoja su viltimi, kad gal ten bus geriau.
Knyga apie mergaitę degraduojančioje šeimoje. Bet ir apie Aliaską taip pat. Knygoje yra visko: ir meilės, ir neapykantos, ir lavonų, ir nepaprasto grožio. Taip pat yra ir daug kulminacijų, viena ar dviem autorė nepasitenkino.
Vienoj knygos vietoj autorė taip užvažiavo pagrindiniams veikėjams, kad jau buvo sunku įsivaizduoti, kaip juos išsuks (nes knygos dar likęs geras trečdalis). Ir tuo pačiu galvojau, tai kas gi bus tame trečdalyje, jei jau taip. Nu bet nenuvylė.
Įdomi tokia istorija. Psichologiškai kartais ir labai stipri, ir labai apkraunanti, juoda netgi. Kitomis vietomis viskas taip gražu ir naivu, kad net sunku patikėti, jog ta pati knyga tęsiasi. Beveik nebuvo momentų atsipalaidavimui. Kaip ir pačioj Aliaskoj, taip ir knygoj pavojus tyko už kiekvieno kampo ar kupsto.
Labai gera grožinė literatūra, užskaitau ir rekomenduoju.
#50. Yuval Noah Harari – Sapiens: A Brief History of Humankind
Audio, ⋆⋆⋆⋆⋆
Senokai ši knyga buvo skaitytinų sąraše. Bet pagal rekomendaciją nusprendžiau surizikuoti suklausyti. Rekomendacija buvo teisinga, nes klausosi lengvai, sakinių konstrukcijos lengvos, tikras mokslo populiarinimo veikalas. Na, gal ir mano žinios man padėjo, negalėčiau šito paneigti.
Apskritai, sunku man pasakyti, ko aš iš tos knygos tikėjaus. Na, turbūt žmogaus, kaip gyvulio, istorijos. Bet knyga yra apimanti kur kas plačiau ir tai mane užvilko taip, kad jau senokai taip nebuvo. Visiškas nerdgazmas nuo tokios knygos.
Ši knyga labai man rezonavo su tuo mano paties mintimis ir požiūriu. Dėl to dar irgi labai džiugino. Sakykim, aš dar nuo paauglystės labai stebėdavausi, kaip žmonės ieško gyvenimo prasmės. Gyvenimas NETURI prasmės. Jis tiesiog yra ir pats renkiesi, ar jį gyventi šūdinai, ar ne. Tas pats žmogaus teisėmis. Neturi jokie žmonės jokių teisių. Tai yra tiesiog tikėjimas, susikurtas dalies žmonijos visai neseniai. Kitaip sakant, tai yra intersubjektyvus kolektyvinis tikėjimas, panašus į religiją. Ir jis egzistuoja ne visose kultūrose – o tai tik patvirtina, kad tai niekas kita, kaip tikėjimas. Nėra tai blogas tikėjimas (aš visai už), bet tik tiek.
Panašiai knygoje išnagrinėtos įvairios religijos, ideologijos ir kiti kolektyviniai vaizduotės vaisiai. Tiesą sakant, visi šie trys reiškiniai yra tas pats. Ar tu tiki kokiu nors dievu, ar pinigais – tai tik tikėjimas. Akivaizdu, kad tikėjimas į pinigus yra tikresnis, labiau apimantis visą pasaulį, nei bet kuri kita religija Tai kas tikresnis dievas tada, blė?
Dar labai nunešė stogą memetikos mokslas. Tai nėra tikras dalykas, tačiau tai yra tiesiog patogus mokslinis modelis (panašiai, kaip stygų teorija, nors jokių stygų nėra). Memetika tyrinėja įvairius kultūrinius reiškinius (religijas, ideologijas, prietarus, tautas ar net valstybes) kaip biologinius evoliucinius sutvėrimus. Pvz. religija gali būti prilyginama parazitui, kurio esmė yra išplisti, nepaisant to, kiek individų nuo jo nukenčia ar netgi žūsta (pvz. mirk dabar, pomirtiniam gyvenime ten nekaltų mergelių gausi). Memai yra tam tikros pavienės savybės kaipo genai – dėl to ir memetika. Interneto memai su tuo irgi susiję 
Tai va, liuks knyga, labai rekomenduoju. Ir gykams, ir ne tik.
⋆⋆⋆⋆⋆
Tokia štatai gavosi penktoji dešimtis knygų į rugpjūčio pabaigą. Vėlgi įvairus miksas visokių knygų, bet yra viena tendencija: labai kabina mokslinės-pažintinės, įdomios biografinės ir kokybiškos grožinės. Na, senoji tarpukario knygulė – tikras deimantas pelenuos. Knygos yr gerai, ką čia ir bepridursi.
Darau, blė 