Knygų krūvelė 2021 #1

Posted: 2022-01-09 in Pezalai
Žymos:,

2021-ieji metai skaitymo požiūriu buvo ne tokie produktyvūs, kaip 2020-ieji, bet vis tiek perskaičiau visai padorų kiekį knygų – 34 vienetus. Ir tai pirmieji metai, kai daugiau perklausiau, nei perskaičiau.

#1. David Landers – Optimistic Nihilism: A Psychologist’s Personal Story & (Biased) Professional Appraisal of Shedding Religion

⋆⋆⋆⋆, popiera.

Aš labai garsiai nesiskelbiu (nes esu sutikęs priešiškų reakcijų), bet esu ateistas. Dabar jau subrendęs ir apsitupėjęs. Tačiau iš paskos besivelkanti praeitis mane vis dar skatina kažko ieškoti. Šiuo atveju filosofijos, kuri man būtų artima. Žmonės, būdami protaujantys, turi didžiausią ir baisiausią sau suvokimą – mirtį. Greičiausiai iš viso to ir, pradžioj, iš riboto suvokimo apie gamtos reiškinius, atsirado ir visi tikėjimai bei religijos. Kas, mano nuoširdžia nuomone, yra bullshitas, iš kurio laikas būtų išaugti. Bet kol kas dar ne. Visgi mintis apie mirtį nėra labai maloni ir nesinori jos dažnai rutulioti. O, bet tačiau, – reikia. Ir reikia suvokti, kaip gyventi tol, kol gyveni.

Dar paauglystėj susidūręs su tokiu reiškiniu, kaip gyvenimo prasmės paieškos, aš labai stebėdavausi: gyvenimas gi akivaizdžiai yra beprasmis. Tiksliau, nėra jokios ten aukštesnės prasmės, o konkreti biologinė ir evoliucinė. Gimei – vadinasi turi gyvent, daugintis ir padėti savo rūšiai. Ko, blė, dar?

Panašiai manau ir šiandien. Gyvent, daugintis ir padėti savo rūšiai galima išskaidyti į kai kuriuos papildomus etapus, kad ir būti maloniam bei mandagiam su kitais savo rūšies atstovais. Bet tik tiek. Plius, kad galėtum būti fainas kitiems, turi būt fainas pats sau – pirmoj vietoj.

Ši perskaityta knyga nėra baisiai gera. Tikrai ne iš kokios nors self-help srities. Tai daugiau autoriaus biografija ir dūšios išliejimas. Man ji patiko konkrečiai todėl, kad labai daug kas buvo artima ir pažįstama. Tarsi pasikalbėjau su žmogum, kuris išgyveno tą patį, ką ir aš (tik narkotikų prieiga man buvo gerokai mažesnė, užteko degtinės ir alaus), perėjo panašias stadijas ir buvo kankinamas panašių abejonių bei nesutapimų.

Tai rekomenduoju visiems nuoširdiesm ateistams ir kitiems „bedieviams“.

#2. Amy Morin – „Ko nedaro stiprūs tėvai“

⋆⋆⋆⋆, popiera.

Apie šitą knygą rašiau atskiru įrašu, nieko daugiau nepridėsiu.

#3. David Brin – Sundiver

⋆⋆⋆, audio.

Kadangi 2020-aisiais, pradėjau angliškai klausytis mokslinės fantastikos, 2021-aisiais nusprendžiau pratęsti.

Labai ilgai ruošiausi kaip nors perskaityti kažką iš David Brin kūrybos. Turiu vieną pažįstamą žurnalistą, kuris labai mėgsta šį autorių, kuris, beje, yra kelis kartus lankęsis Lietuvoje ir dalyvavęs visokiuose fantastų susiėjimuose.

Ši knyga yra pirma iš Uplift sagos. Mintis yra tokia: galaktikoje yra krūva protingų rasių, tačiau kiekviena iš jų turi „patronus“: rasę, kuri juos „pakylėjo“ (uplifted) iš gyvūnų stadijos. O va žmonės, bjaurybės, neturi patronų, kontaktą su kitom rasėm patys užmezgė ir yra patys evoliuciškai išsivystę. Tuo, be abejo, visas senas patrono-kliento ryšiais susijusias rases labai nervina.

Knyga ne tik įdomi „sunkiąja“ moksline fantastika, bet ir sukalta gan įtemptai, tikras fantastinis trileris. Kai jau galvoji, kad beveik viskas aišku, lengvai išsprendė kokią tai banalią nesąmonę, pasirodo, kad tai buvo tik įžanga prieš tikrą „the shit hits the fan“.

Tiesa, knyga yra rašyta 1980-aisiais, tad joje pilna juokingų šiais laikais anachronizmų. Skaitant tie aštuoniasdešimtieji nuolat dvelkia. Toks visiškas space-diesel-punk. Kompiuteriai kaip ir labai svarbūs ir viską valdo, bet ryšio priemonės iš esmės laidinės, fotoaparatas – vis dar atskiras prietaisas, plius dar ir ryškinimo kambariai stebėjimo kamerų juostoms ryškinti… ir panašiai.

P.S. Dar vienas smagumas klausantis seno įrašo buvo: „End of cassette number five, side two. This is casette number six, side one, the Sundiver.“ 😀

#4. Erika Umbrasaitė – Vienos krūties istorija

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Nelabai tiksliai žinau, kas paskatino imtis šios knygos. Aišku, prisidėjo vienas skaitąs draugas su savo atpasakojimu. Taip pat asmeninė prizmė: nuo vėžio miręs tėvas, juo sirgę abi močiutės ir kitos giminės istorijos. Taip pat dar ir kitas su tuo susijęs įvykis. Tad sąskambių su istorija tikrai turiu, ką po intensyvaus klausymo (aha, vėl klausaknygė, visai nebrangiai su kuponu) patvirtino ir sapnai – sureagavau tikrai giliai.

Pasakojimas visiškai nuginklavo savo atvirumu. Labai džiaugiuosi, kad ir mūsų mažoje Lietuvoje atsiranda žinomų žmonių, kurie savo ligos istorijomis dalinasi, stengiasi ir švietimo prasme, ir netgi kovoje su valdžios institucijomis dėl geresnių sąlygų. Yra kitų knygų panašiomis temomis, kurias mano žmona skaitė, bet aš nė vienos neėmiau į rankas. Jos nebuvo lietuvių autorių, kai tuo tarpu unikalių išgyvenimų išgirsti iš tėvynainių yra smarkiai įdomiau ir arčiau dūšios. Panašiai nuteikė ir skaityta Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“: lietuvių psichologės įžvalgos ir patarimai su visomis lietuviško gyvenimo sistemos vingrybėmis, o ne kokiais amerikoniškais nepritaikomais pamąstymais.

Pats džiaugiuosi pradėjęs šiuos metus su knygomis apie gyvenimo vertę: tiek su optimistiškuoju nihilizmu, tiek su šia, kur kas praktiškesne ir ne tokia filosofine. Filosofijos, aišku, yra ir šioje knygoje, bet nedaug.

Literatūriškai knyga silpnoka, prastai redaguota. Autorė pateikė knygą, kaip dienoraštį, bet, manau, jog leidykla tikrai su redagavimu pataupė. Kadangi pats esu (prastai, be abejo) išvertęs porą knygų ir atmuštas geros redaktorės, tai su ta nuoskauda šiek tiek žiūrėjau ir į šitąją, kuriai gero redaktoriaus (-ės) smarkiai pritrūko. Žinoma, tai knygos vertės nemenkina ir aš nė negalvoju mažinti asmeninio pažymio dėl prasto redagavimo. Ne tokiose knygose prie literatūrinės švaros kabinėtis.

#5. David Goggins – Can’t Hurt Me: Master Your Mind and Defy the Odds

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Ilgokai klausiau šitą knygą, nes vis buvo sunkoka ištaikyti klausymams laiko. Vieną rytą galvojau, kad eisiu pasivaikščiot 5 km ratuką, bet pamatęs, kad liko 1:20 knygos, iš karto nusprendžiau – eisiu 10, nes kaip tik pats tas laikas. Taip ir buvo, baigiau klausyt jau ties varteliais.

David Goggins yra ypatingas atletas. Užaugęs šūdinoj šeimoj ir šūdinoj aplinkoj, kentėjęs nuo rasizmo (nes yra juodaodis), turėjęs mokymosi sutrikimų jis tapo viskuo, kuo neturėjo tapti.

Jis laikomas vieninteliu žmogumi, užbaigusiu tris elitines JAV karinio mokymo mokyklas: Navy SEAL, Army Ranger ir Air Force Tactical Air Controller. Jis yra įveikęs daugiau, kaip 60 ultra bėgimo varžybų. Jis taip pat yra pagęrinęs ir tuometinį prisitraukimų per parą rekordą – 4030 per 24 val. Be viso to, bėgiojęs su uždegimo pažeistais blauzdikauliais, lūžusiais kojų pirštais ir prie viso to turėjęs širdies ydą, kurios nepavyko suremontuoti pirma operacija.

Taigi nepaprasta nepaprasto žmogaus istorija, iš kurios kiekvienas galim kažko pasimokyti, net jei nesiruošiam būti ultraatletais ar paversti savo gyvenimų nuolatiniu iššūkiu.

Autorius taip pat yra aprašytas ir kitoje knygoje, kurią jau esu skaitęs, t.y. Living with a SEAL. Po tos knygos apie jį norėjosi sužinoti daugiau – štai ir sužinojau.

Jei kas susidomėtų, labai smarkiai rekomenduočiau būtent klausaknygę, nes ji ne tik įskaityta, bet paruošta dar ir kaip interviu/podkestas kartu su pačiu Gogginsu. Tarp skyrių, o kartais ir vidury tekstų, yra įterpti pokalbiai su juo, pasvarstymai ir jo asmeniniai papildymai, ko tekstinėje versijoje nėra.

Knyga yra apie žmogaus galimybes ir jų ribas. Tiksliau, dažnu atveju, ribų nebuvimą. Kaip pats Gogginsas savyje atrado, tas galioja mums visiems: kai kažką darai ir jau galvoji, kad tau viskas, daugiau nebegali – esi dar tik ties 40% rezervo. O kaip pasiekti likusius 60% – apie tai beveik visa knyga. Bet, trumpai tariant, tam reikia savidisciplinos, nebijot sunkumų ir kančios, bei, anot autoriaus, užsitrinti ant smegenų mozolius reikiamose vietose.

#6. Matas Šalčius – Svečiuose pas 40 tautų

⋆⋆, popiera.

Ir vėl knyga, su kuria teko pavargti net pusantro mėnesio. Smagu, kad „Vyturys“ ją suelektronino, bet žiauriai nesmagu, kad padarė tai aklai ir be korektūros: knyga pilna OCR artefaktų.

Ties 40% knygos jau galvojau, kad ją mesiu. Buvo taip nuobodu ir sausa pasidarę, kad nervai visai nebelaikė ir buvo gaila gaištamo laiko. Tačiau dar prisėdau paskaityti ir prasidėjo Iranas – nuo jo knyga pagerėjo. Galbūt tiesiog pasidarė įdomesnė konkrečiai man.

Taip pat buvo labai įdomi ir knygos pradžia, kelionė per tuometinę Prūsiją (dabartinę Kaliningrado sritį). Vietovardžiai, vietiniai lietuviai ir menkas suvokimas apie aplinkinį pasaulį.

Šis 1989 m. knygos leidimas smarkiai iškarpytas, paliktas gal tik trečdalis originalaus teksto, bandyta ją pritempti prie tuometinio skaitytojo. Deja, dabar net ir šis leidimas jau mažai kuo įdomus, nebent grynai istorine tarpukario perspektyva.

Prie viso to, nesmagu skaityti knygą, parašytą įžūlaus melagio. Iki pat Teherano Šalčius keliavo kartu su Antanu Poška, labiau patyrusiu motociklininku. Bet pakeliui gerai apsiėdė ir pirmas Lietuvon grįžęs Šalčius parašė knygą taip, lyg būtų keliavęs visiškai vienas. Tai jau ne fakto nutylėjimas, o konkretus melas.

Ko pasisėmiau iš šios knygos, tai tarpukarinės ir Jablonskio įtakotos lietuvių kalbos. Visi mes žinom, kad „slanis/šlapis“ Jablonskio dėka tapo „drambliu“, bet jis taip pat bandė tigrą paversti „rainiu“ 🙂 Iš kelių gerų žodžių man labai patiko tokie, kurie parodo, kiek mūsų kalboje yra nereikalingų tarptautinių:

  • Fontanas – trykšlys
  • Kanalizacija – srutotekis
  • Kanalas – perkasas

Va kad verslas/biznis anuomet buvo vadinamas „vaizba“ – nežinojau 😃

Taigi knygą įvertinau 2/5. Sausa, melaginga ir gan mažai paties autoriaus išgyvenimų ir jausmų, kas man būtų buvę kur kas įdomiau. Daugiau pliusų pridėjau už istoriją ir už įdomią tarpukario šnektą.

#7. Zoë Heller – Skandalo užrašai

⋆⋆⋆⋆, popiera.

Po Šalčiaus ir Gogginso norėjosi kokio nors lengvesnio paskaitymo.

Aš vis kartoju, kad reikia skaityti daugiau naujesnių knygų, ne vien seną klasiką. Tad šiems metams turėjau tikslą paskaityti daugiau XXI a. „gerų“ knygų. (Aha, su Šalčium pasielgiau labai nuosekliai…) Šią knygą radau kažkokiam sąraše, paskaičiau anotaciją, pagalvojau, kad bus visai nieko romanas su intrigėle, tai paskaitysiu.

Tai va porą vakarų ir paskaičiau. Toks visiškai siemkinis skaitalas, bet daviau 4/5. Dėl lengvumo, truputį papainioto veiksmo, įdomaus pateikimo ir subtilesnių charakterių.

Knygos veiksmas išoriškai banalokas. Keturiasdešimtmetė aukštuomenės pupytė sugalvoja mokytojaut, užmezga romaną su penkiolikmečiu, reikalas išlenda lauk, tada, aišku, žlugęs gyvenimas, gresiantis baudžiakas ir taip toliau.

Bet ji turi draugę – vyresnio amžiaus kolegę mokytoją, kuri viską žinojo, nors ir ne nuo pradžių. Knyga, beje, pasakojama tos draugės požiūriu.

Labai įdomios tos moterų draugystės, turiu pasakyti.

Beje, yra ir filmas Notes on a Scandal su Judi Dench ir Cate Blanchett, vertinimas 7,4. Peržiūrėjom su žmona, man visai patiko.

#8. Kristina Sabaliauskaitė – Petro imperatorė II

⋆⋆⋆⋆⋆, popiera.

Kažkaip nelabai žinau, ką parašyti 🙂 Apskritai knyga patiko. Ramesnė, nei pirmoji, mažiau minties šokinėjimo, įvykiai nuoseklesni. Gal kad herojė jau vyresnė tuose prisiminimuose ir yra kažkoks nusistovėjimas?

Man tokios knygos patinka tuo, kad jose istoriniai įvykiai yra tikri ir galima apie juos pasinagrinėti plačiau ir giliau, jei kažkas sudomina. Aš po knygos sėdau prie Rusijos imperatorių dinastijos nuo Petro Didžiojo ir gavau pasistebėti, kaip ten jie visi vienas po kito mirė, pjovėsi ir trumpai valdė – jei tai net valdymu galima pavadint. Įdomu ir tai, kaip naršant po istoriją atrandami knygoje minimi tikri veikėjai ir jų gyvenimo įvykiai bei vėlesni likimai.

Biškį nervino, kad knygoj rusiškos frazės lotyniškomis raidėmis. Kadangi jos vis tiek išverčiamos, tai koks skirtumas? Galėtų tada skliausteliuose sutranskribuot, nes dabar tiesiog kliuvo už akių. Tai va taip trumpai. Kas neskaitėt, eikit nuo pirmos knygos pradėt.

#9. Amor Towles – A gentleman in Moscow

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Labai trumpai: tokio literatūrinio nerdgazmo nebuvau patyręs jau labai seniai! Greičiausiai nuo tų laiku, kai skaičiau ASOIAF seriją. Want moar!

Trumpai: absoliučiai rekomenduoju visiems, kas nori ne tik tobulinti savo anglų kalbos skaitymo įgūdžius, bet būti pakylėti į visiškai naują lygį. Ar, tiksliau, kurie pasiryžę kopti stačiais ir kartais aukštų pakopų savęs tobulinimo laiptais. Plius biškį tamsoje ir plius biškį su išnyrančiomis šmėklomis.

Ilgėlesnė apžvalga. Autorius yra anglų kalbos magistras, jei teisingai supratau jo dosjė, ir turi aiškų fetišą klasikinei anglų kalbai ir literatūrai. Žodžiai žodelyčiai, sakinių konstrukcijos, minties tėkmė ir netgi pati tema yra kažkas ekstravagantiško ir rafinuoto. Mano varganas žodynas ir kuklūs rišliosios kalbos gebėjimai to negali išreikšti. O dar pasirinkau knygą išklausyti, tad tiek smegenis teko dažnai įtempinėti, tiek kešuoti jose žodžius ir kontekstą vėlesnei peržiūrai su žodynu ir kartais netgi kreipimaisis į plačiuosius interneto klodus ieškant paslėptų minčių.

Ir štai kas ypač keista: autorius tai amerikietis, anglistas, o knygą pasirinko rašyti apie rusų grafą, kuris spalio revoliucijos apsuptyje tik per plauką nėra nuteisiamas myriop, tačiau iki gyvos galvos įkalinamas Maskvos „Metropolio“ viešbutyje. Knyga yra apie tai, kaip gyvenimas sukasi aplink, kaip pro šalį bėga pokyčius nešantys metai, o grafas gyvena sau viešbutyje, tačiau tikrai ne nuobodų – priešingai – kupiną įvykių gyvenimą.

Laikų reikalas yra keistis, o džentelmeno – keistis kartu su jais.

Tai jei dar nesupratote, baisiai rekomenduoju ir būtinai angliškai!

#10. Margot Lee Shetterly – Hidden Figures

⋆⋆⋆⋆⋆, audio.

Šitą gėrį vėl apipasakojo draugas, tai nusivogiau idėją. Kaip ir idėją suklausyti.

Knyga dokumentinė apie praėjusio amžiaus vidurio (maždaug nuo 4-ojo iki 8-ojo dešimtmečio) „juoduosius kompiuterius“. Konkrečiau – apie juodaodes matematikes ir skaičiuotojas, kurios vietoj mokytojų juodaodžių mokyklose karjeros gavo galimybę dirbti NASA pirmtakėje NACA.

Kadangi tuo metu elektrinių kompiuterių dar nebuvo, tai žodis „computer“ buvo taikomas žmonėms, lietuviškai tai būtų „skaičiuotojas“. Iš pradžių juodosios kompiuterės buvo įdarbintos karo metu ir iki karo pabaigos, bet karui pasibaigus išaugo poreikis plėstis JAV oro pramonei, o tam reikėjo daaaug skaičiukų. Po to po truputį įsibėgėjo šaltasis karas, prireikė ir daugiau bei galingesnių balistinių raketų, o galiausiai buvo prieita ir prie kosmoso varžybų.

Istorija pasakojama apie kelias svarbias ir garsias juodųjų kompiuterių asmenybes (Katherine Johnson, Dorothy Vaughan, ir Mary Jackson), jų kelią nuo eilinių skaičiuotojų iki vadovų ar net inžinierių, apie segregacijos trukdžius ir kovą su ja, praskinamus kelius, visokius „pirmus“ kartus (pirma moteris kažką, pirma juoda moteris kažką ir t.t.).

Kad ir kaip ten būtų, aš teoriškai žinau apie Amerikos segregacijos įstatymus, bet klausant šią knygą buvo kažkaip liūdna ir skaudu. Ir nuolat galvojau, kokia tai gera buvo propaganda Sovietų Sąjungai. Va, lopai amerikonai, giria savo demokratiją, o nesugeba lygių teisių visiems sukurti ir turi įteisinę rasizmą. Ir ką – taip ir buvo. O tuo tarpu juodoji kompiuterių smegenų galia varė į priekį visą NACA ir vėliau NASA.

Daugiau plėstis nenoriu, bet knyga labai įdomi ir įtraukianti. Filmą irgi peržiūrėjom, jėga.

Smarkiai rekomenduoju.

⋆⋆⋆⋆⋆

Tiek pirmos krūvelės šiemet, laukite tęsinio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.