Knygų krūvelė 2020 #4

Posted: 2021-02-01 in Pezalai
Žymos:,

Paskutinioji dešimtis pereitų metų knygų. Ir iš kur tiek entuziazmo buvo, jūs man pasakykit?

Su šita dešimtimi papildžiau savo mėgstamiausių knygų TOP10 ar gal net ir TOP5. Na, sunkoka man su tais topais, jie kažkiek keičiasi. Kas pirmoj ar antroj vietoj, tikrai net nepasakyčiau, bet maždaug apskritai kelios mėgstamiausios knygos galvoj visada yra.

#31. Delia Owens – Ten, kur gieda vėžiai

⋆⋆⋆⋆⋆

Šitą knygą išsirinkau pagal anotaciją. Dar nusiunčiau uošvei, o ji didžiai įvertino. Aišku, įvertino ir daugiau ten garsių žmonių, bet uošvės nuomonė – labai svarbi.

Biškį detektyvas, biškį meilės romanas, biškį trileris, biškį apie gyvenimą ir biškį apie paslaptis. Knyga nėra labai gili, bet taip pat nėra ir visai lėkšta – sakyčiau, labai geras balansas. Gal daugiau pramoginė, nei rimta, bet čia jau požiūrio ir skonio reikalas.

Man nepaprastai patiko tekstu tapyti peizažai. Skaitydamas nežinojau autorės sąsajų su pelkėmis (nesiwikipedinau), bet peizažai tobuli – vidinėmis akimis viską mačiau ir vidine nosimi viską užuodžiau. Nu ir kitais ten pojūčiais maždaug. Labai scenografiška knyga.

Vėliau pasiskaičiau, kad autorė yra zoologė, tad nenuostabu, kad sugebėjo pelkynus perteikti su labai specifine aura.

Nepatiko ketvirtį knygos užėmęs teismo procesas. Sadistai tie autoriai su procesais ir jų tąsymais (neskaitant, aišku, Kafkos „Proceso“, bet ten visai kitas lygis). Šituo galima gerą knygą sugadinti.Dar man baisiai patiko, kad knyga yra visiškai išbaigta. Jokių ten cliffhangerių, neaiškumų ar dar kažkokių uodegų.

Liuks pramoginė knygelė, rekomenduoju lengvam skaitymui (man prireikė trijų prisėdimų). Tik tas procesas biškį užkniso, galėjo tiek netąsyti. Ale gal ir reikėjo, nes knyga ir apie vienatvę.

Dar pabaiga nuteikė tokiai minčiai, kad visgi net artimiausių žmonių toli gražu iki galo nepažįstame ir negalim pažinti. Na, bet paskaitykit patys.

#32. Philippe Delerm – Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai

⋆⋆

Knyga apie įvairias gyvenimo smulkmenas ir kokias jos teikia džiaugsmą. Daug atsiliepimų iš serijos „man atvėrė akis“, „gyvenimas tapo gražesnis“, „pradėjau labiau vertinti tai, ką turiu“.

Aš tai nežinau. Man nei labai įdomi buvo, nei užkabino, nei rezonavo. Čakrų irgi neatvėrė. 2/5 mano vertinimu ir tai pritempus.

Manau, kad aš, kaip romantikas, ir taip labai džiaugiuosi savo gyvenimu ir visokiomis smulkmenomis. Tai kaip ir nereikalingi tie parodymai/priminimai.

Užkliuvau už vertimo gliuko. Vienam skyriuj supriešinamas dviratis ir „dvirãtės vežėčios“. Nujaučiu, kad iš prancūzų kalbos verčiant pritrūko minčių, kaip išversti „bicyclette“ vs. „vélocipède“. Žiūrint plačiąja prasme „dviratis“ yra siauresnė „velosipedo“ (bet kokios daugiaratės žmogaus jėga varomos transporto priemonės) atmaina 😀

Žodžiu, kadangi knygelė labai trumpa, tai gavosi tiesiog „ant kiekio“. Kompensacijai už „Pokarį“ (aprašymas žemiau).

Gūžt.

#33. Kris Holm – The Essential Guide to Mountain and Trials Unicycling

⋆⋆⋆⋆⋆

Ką aš galiu pasakyti: knyga tiems, kam to reikia 😁

Parašyta gerai, vieno iš geriausių pasaulyje vienaratininko, kuriam taip pat priklauso ir vienas garsiausių ir kokybiškiausių prekės ženklų, gaminančių vienaračius. Knyga labai plataus spektro, yra netgi skyrelis apie sponsorių radimą ir darbą su jais.

#34. Cixin Liu – The Three-Body Problem

⋆⋆⋆⋆⋆

Kaip mane šita knyga (tiksliau, visa Remembrance of Earth’s Past serija) toli nunešė! Seniai tokio daugybinio nerdgazmo nebuvau patyręs, kaip šitos knygos klausydamasis.

Ši knyga yra išleista ir lietuviškai, bet tuo metu turėjau ką skaityt, tad susiradau anglišką klausaknygę – suėjo puikiai.

Knyga yra kiniška mokslinė fantastika. Tačiau iš karto pasakau: kai kurie dalykai ir Kinijoje padaromi labai kokybiškai. Nesitikėjau, kad knyga taip nuneš stogą, kaip šita. Įtraukė nuo pirmos valandos. Gal tik kiniškus vardus įsiminti pradžioj buvo sunkoka, bet smegenys greitai susikalibravo.

Šioje knygoje yra visko: kruvinos Kultūrinės revoliucijos, gilių žmogiškų išgyvenimų, ateivių grėsmės, „sunkiosios“ mokslinės fantastikos, pakankamai fundamentaliosios ir Niutoninės fizikos bei stygų teorijos. Autorius iš šių sričių sulipdė neįtikėtiną veiksmą.

O jei nežinote, kas yra „trijų kūnų problema“, rekomenduoju apie tai pasiwikipedinti (reikalas susijęs su orbitine mechanika).Taigi jei norite giliai įtraukiančios mokslinės fantastikos – imkite net neabejodami. Dar ir apie Kiniją gerų dalykų sužinosit.

#35. Henry Miller – Ožiaragio atogrąža

⋆⋆⋆⋆

Henry Miller – skandalingas autorius, kurio knygų dėl patvirkimo ir pornografijos tarpukariu niekas nenorėjo spausdinti. Šia ir kitas trilogijos dalis išspausdino tik Prancūzijoj.

Ši knyga parašyta paskutinė trilogijoje, bet chronologiškai pagal įvykius yra pirma. Apžvalgos sako, kad ji geriausia iš trilogijos, tik sunku pasakyti, koks yra tas gerumas. Knyga tikrai nekonvencinė, joje persipina autobiografinės detalės, sapnai, neaiškios psichologinės būsenos ir tiesiog literatūrinė išmonė bei žongliravimas asmeninėmis žiniomis.

Ši knyga, bent jau man atrodo, yra apie autoriaus kelią į paties savęs supratimą ir atradimą. Būtų jis gyvenęs 100 metų vėliau, būtų eilinis hipsteris ir tiek. Anuomet, tuo tarpu, jo idėjos, gyvenimo būdas ir nusistatymai buvo netikėti, nepriimtini ir netgi šventvagiški. Šiais laikais gaišti laiką savęs atradinėjimui kai kuriuose sluoksniuose laikoma netgi gerbtinu užsiėmimu. Neturėti darbo ir prasimaitinti iš įvairių alternatyvų – kodėl gi ne. Ištvirkauti ir svaigintis – nieko tuo nenustebinsi.

Kitas dalykas, ką ši knyga atskleidžia, tai labai paprastą tiesą – žmonės yra ištvirkę, tik tas ištvirkimas maskuojamas religija, apranga, kažkokiomis visuomenės normomis ir netgi pseudomoksliniais pagrindimais, kad tai yra blogai. Bet daryk žmonėms ką nori, jie savo laikosi net ir po visokiais draudimais. Tarpukariu ir XX a. pradžioje seksas vis dar buvo ganėtinai tabu netgi tokioje laisvoje Amerikoje.

Nėra lengva knyga, nes ne visur išeina suprasti, kada pasakojimas persijungia į sapną, ką tie sapnai simbolizuoja ir panašiai. Greičiausiai kiekvienas rastų kažką sau.

Man knygoje patiko daug kas. Per vidinius ieškojimus atrastas laisvės suvokimas. Visuotinių normų pašiepimas ir neigimas. Patvirtinimas, kad visais laikais buvo laisvų ir netipinių žmonių. Daug sąskambių man su savimi.

Citata, kuri gan gerai apibūdina pačią knygą:

Yra literatūra, nepasiekianti rajos masės. Veikalai kūrėjų, atsiradę iš tikros vidinės būtinybės ir reikalingi jiems patiems. Kraštutinio egoizmo požiūris, kai žvaigždės nublanksta…

Šiaip apie gyvenimo būdą:

Ryte paprašysiu žmoną paskambinti į darbą ir pasakyti, jog susirgau. Nebuvau sirgęs jau daugiau kaip savaitę – pats laikas.

Iš kai kurių pastraipų man kilo nuojauta, kad autorius buvo prijaučiantis žaliajam judėjimui.Viena citata:

Būti civilizuotam – tai turėti sunkiai patenkinamų poreikių.

O pabaigai tokia citata pamąstymui:

Kodėl žmonės gyvena keisto, klaidingai vadinamo vidutiniu, klimato zonose? Todėl, kad žmonės yra iš prigimties idiotai, iš prigimties slunkiai, iš prigimties bailiai. Iki dešimties metų aš nė neįsivaizdavau, kad egzistuoja „šilti“ kraštai, vietos, kur galima pragyventi neliejant prakaito, kur nereikia drebėti apsimetant, jog tai gaivina ir pakelia nuotaiką.

Ne kartą esu susimąstęs, kodėl vis dar gyvenam Lietuvoj su jos šūdinu klimatu 😃 Nu gal dar pribręsiu, suaugsiu…

#36. Cixin Liu – The Dark Forest

⋆⋆⋆⋆⋆

Antra trilogijos Remembrance of Earth’s Past dalis. Vėlgi angliškos klausaknygės formatu.

Ši knyga prasideda maždaug tuo pačiu metu, kaip ir pirmoji, tačiau tolimesnė dalis – per du šimtmečius vėliau. Šioje antroje dalyje sutinkame daug užsihibernavusių ir dabar prikeltų pirmosios dalies veikėjų.

Knygoje sukurta labai įdomi gelbėjimosi koncepcija. Priešiški ateiviai gali pilnai sekti visą žmonių bendravimą, komunikacijas bet kokiu formatu ir nėra kur pasislėpti. Taip pat apriboja žmonijos mokslo galimybes. Tad beviltiškoje padėtyje surenkami keli žmonės, kuriems pavedama sugalvoti išsigelbėjimo strategijas, tačiau tik savo galvose – ten ateiviai dar negali įlįsti.

Labai įdomus siužetas, vietomis neįtikėtinai gyvenimiškas. Yra ir geras gabalas su „Musių valdovo“ sindromu, kur pasakojama, kas įvyksta kosminėje „negyvenamoje saloje“ su ribotais resursais.

Žaviuosi šiuo autoriumi už neįtikėtinus veikėjų charakterius, gilias koncepcijas ir mokslines įžvalgas. Stačiai genijus.

Ką gi, liko paskutinė 29 valandų klausaknygė iš trilogijos…

#37. Cixin Liu – Death’s End

⋆⋆⋆⋆

Na, ką galiu pasakyt. Kaip visa trilogija – labai liuks. Kaip paskutinė knyga trilogijoje – šiek tiek silpnoka. Kažkas visgi yra tokio, kad autoriai link pabaigos išsikvepia ar pavargsta.

Pritrūko man šitoj knygoj kažkokio didesnio krūvio. Nesakau, kad ji nedžiugino, tikrai ne, bet visgi iš trilogijos pirma – pati geriausia.

Šitoj knygoj prisideda dirbtinės alternatyvios visatos, specialiai keičiamas šviesos greitis ir gyvenimas juodojoje skylėje (bent jau išoriškai tokioje). Bet, kaip jokioj kitoj knygoj, jaučiasi autoriaus idėjų prieštaravimai – jau net „fantastikai“ nurašyt sunku, kai kelių puslapių atstumu pamatai susipjaunančias mintis ir dirbtinius apribojimus, kurie lyg ir turėtų būti įveikiami pagal kitas idėjas… nu, žodžiu 🙂

O štai žmonių santykių linija man šitoj knygoj ypač stipri. Veiksmų ir jausmų pasekmės, persipynę likimai, rezistentai ir taip toliau. Fantastikos trūkumus atsveria pilnai.

Jei norite sužinoti, kas būtų, jei Visata knibždėte knibždėtų priešiškomis civilizacijomis su „išgyvenimo“ ir „valymo“ (genocidiniais) genais, kaip karuose galima išnaudoti fizikos dėsnius ir eilinę tamsiosios materijos hipotezę – pirmyn!

Gera trilogija. Kaip vienas bendras kūrinys, keliauja į mano skaitytų TOP 10 garantuotai. Moka ir kinai gerų dalykų pagaminti.

#38. Tony Judt – Pokaris: Europos istorija nuo 1945 metų

⋆⋆⋆⋆

Jetaus, kaip ilgai vargau su šita knyga. Pirmą trečdalį perskaitęs net grąžinau į biblioteką pailsėti nuo jos.

Apskritai knyga labai įdomi ir gerai parašyta, tačiau tai nėra populiariosios istorijos faktoidų rinkinys, o tikras istorinis veikalas, panašesnis į vadovėlį.

Aš jos ėmiausi dėl to, kad apskritai prastai draugauju su istorija, o savą pasaulio kampą norėjosi pažinti geriau. Ypač, kad dabar ir mes, lietuviai, galime save laikyti europiečiais. Pasidalinsiu tuo, kas man knygoje labiausiai užkliuvo ir apie ką turėjau klaidingų įsivaizdavimų ar neturėjau visiškai jokių žinių.

Gan prastai įsivaizdavau, kas vyko Europoje po karo. Kad ir to, kaip į penkias dalis faktiškai buvo padalinta Vokietija ir kaip ilgai buvo tempta su kažkokios autonomijos jai suteikimu. Taip pat nieko nebuvau girdėjęs apie Maršalo planą ir to, jog realiai amerikiečiai ištempė Vakarų Europą už ausų ir triusikų, kad ji vėl taptų kažkuo panašiu į civilizuotą gyvenamą vietą. Be amerikonų būtų visi laimingai išstipę arba pribaigti Stalino, be bajerio.

Nuo vaikystės kažkaip įsivaizdavau, kad Jugoslavija – tai dar viena SSRS dalis. Likau nustebęs, kad ji ne tik nebuvo SSRS dalimi, bet dar buvo laikoma ir priešu. Pasirodo, Titas taip gerai užkūrė tikrą ideologinį komunizmą, kad Stalinas iš principo užpavydėjo ir įsižeidė, kad be jo dar kažkas gali taip pavaryti – todėl su Jugoslavija nutraukė bet kokius ryšius. Va čia tai man buvo naujiena.

Pralinksmino knygoje paminėtas paauglių „atradimas“, t.y. kad buvo išskirta tokia amžiaus grupė/tarpsnis ir kad į juos pradėta orientuoti reklama ir kurti jiems skirti produktai:

Iki tol jaunimas netgi nelaikytas atskira vartotojų grupe. Tiesą sakant, jaunimo apskritai nebuvo. Tradicinių šeimų ir bendruomenių vaikai buvo vaikai tol, kol baigdavo mokyklą ir pradėdavo dirbti, o tada iš karto tapdavo jaunais suaugusiaisiais. Nauja tarpinė paauglio kategorija, apibrėžianti kartą ne pagal jos statusą, o pagal amžių (nei vaikai, nei suaugusieji), – neturėjo precedento. Be to, prieš kelerius metus vargiai būtų pavykę įsivaizduoti, kad tokie žmonės – paaugliai – gali sudaryti atskirą vartotojų grupę. Daugelis šeimą visada laikė gamybos, o ne vartojimo vienetu. Jei šeimoje gyvenantis jaunuolis ir gaudavo atskirų įplaukų, jos laikytos šeimos pajamomis ir naudotos bendroms išlaidoms padengti.

Prajuokino knygoje rasta Brežnevo citata:

„Kiekviena komunistų partija gali laisvai taikyti marksizmo-leninizmo ir socializmo principus savo šalyje, tačiau negali laisvai nukrypti nuo šių principų, antraip ji nebebus komunistų partija […].“

Šiek tiek praplėčiau žinias apie Europos ubagynus. Nebuvau labai gerai apsišvietęs šia tema, daugiausiai žinojau, kad norvegai buvo tikri vargšai utėlėti kaimiečiai, kol netyčia neatrado naftos. Na, dar buvau girdėjęs, kad Portugalija irgi visiškas ubagynas – didžiojoj šalies daly ir po šiai dienai. Tačiau kiek nustebau sužinojęs, kad prieš 40 metų visiškas ubagynas buvo ir Ispanija ir Italija – ypač Italijos pietūs. Pietūs, tiesa, ir šiomis dienomis Italijoje gero vardo neturi, manau, teisėtai.

Dar šiek tiek praplėčiau žinias apie Jugoslavijos karus ir tai, kaip NATO europiečiai stovėjo šalia ir rankutėmis skėsčiojo, kol amerikonai (ir vėl) neatvarė ir biškį neaptvarkė. Nu nėra cojones pas europiečius, blė. Sužinojau, kas yra tas Kosovas ir kodėl jo kažkam iš viso prireikė. Ir kodėl Bosnija yra dar ir Hercegovina. Nors jau pradedu pamiršt 😃

Šiais laikais holokausto istorija atrodo gan suprantamas dalykas, bet skaitydamas knygą gavau pasistebėti, kaip ilgai šitas klausimas nebuvo keliamas ir faktiškai buvo maskuojamas. Gyvi po karo išlikę žydai buvo atvirai diskriminuojami ir niekas nesidžiaugė, kad jie nespėjo patekti į dujų kameras. Bandymai šiek tiek pramušti informaciją buvo labai nepriimami. Bet labai daug Vokietijoje padarė žmonos neseniai skaitytas Anos Frank dienoraštis – nuo jo faktiškai prasidėjo žydų klausimo kėlimas, nustota nuolat išsisukinėti ir prasidėjo teisinės bazės kūrimas ir senaties terminų naikinimas karo nusikaltėliams.

Visgi įdomu, kad po truputį ir iš lėto Europa atsigavo, prisikūrė visokių bendrijų, tarptautinių bankų ir galiausiai ES bei tapo tam tikru pavyzdžiu pasauliui. Gaila, kad neaišku, kaip bus toliau, nes jau kaip ir įvyko brexitas, vengrai kelia visokius vėjus ir kitos nesąmonės vyksta. Tačiau apskritai ES su savo reguliavimais, bendrom taisyklėm ir atvira rinka yra tikrai gerai.

Dar menkiau nuspėjama – tiesą sakant, vos prieš kelis trumpus dešimtmečius visiškai neįsivaizduojama – tai, kad XXI a. aušroje Europa iškilo kaip tarptautinių dorybių įsikūnijimas – vertybių bendrystė ir valstybinių santykių sistema, ir europiečių, ir ne europiečių laikoma sektinu pavyzdžiu. Iš dalies tai lėmė didėjantis nusivylimas amerikietiška alternatyva, tačiau geras vardas pelnytas teisėtai. Tai suteikė neregėtą progą. Ar nublizgintas naujasis Europos įvaizdis, nuo kurio švariai nugrandytos praeities nuodėmės bei netikėtumai, atlaikys būsimo šimtmečio iššūkius, vis dėlto gerokai priklausė nuo europiečių reakcijos į ne europiečius tarp jų ir palei jų sienas. Audringais pirmaisiais XXI a. metais šis klausimas liko neatsakytas.

Labai užskaitau šitą skaitalą. Sunkus jis, bet labai smulkus ir koncentruotas. Parašyčiau padėką autoriui, jei dar būtų gyvas. Labai liuks. Vieną žvaigždutę nubraukiau tik dėl asmeninės kančios įveikinėjant tūkstantį smulkaus šrifto puslapių. Nu kodėl nėra elektroninio varianto, blė?!

#39. Sabaa Tahir – Žarija pelenuose

⋆⋆

Pagal apžvalgas ir reitingus – gerai vertinama knyga.

Man ji pasirodė visiškai vidutinė. Jeigu ji parašyta, kaip įžanga į ilgą seriją – soriukas, tai feilas, manęs į seriją neįtraukė.

Fentezi stiliaus skiedaliukas su plokščiais veikėjais, nuspėjamais vingeliais, netyčinėmis supergaliomis ir kažkaip labai „netikėtomis“ sėkmėmis. Nu dar biškį paskriaudžia tuos veikėjus dėl vaizdo, kad visai sausi neišliptų.

Meh.

Puslapiuose teksto mažai, šriftas didelis, vienu prisėdimu perskaičiau beveik 400 psl. Toks 100-150 psl/val skaitaliukas. Nu kaip meilės romanas iš kažkokios ten skrynelės ar širdelės serijos.

#40. Isaac Asimov – Fondo Preliudija

⋆⋆⋆⋆⋆

Yessss!!! Turiu 40 knygų per metus!

Eina kaku, daugiau taip nedarysiu.

Visa „Fondo“ serija yra didžiulis kūrinys, vienas iš epiškiausių mokslinės fantastikos kūrinių. Jis apima tolimos ateities Galaktikos Imperiją, kuri yra pakeliui į žlugimą. Pagrindinių veikėjų darbas yra minimizuoti žlugimo žalą 25 milijonams Imperiją apimančių pasaulių – ne šiaip sau darbelis mokslininkų krūvelei.
Labai skaniai suėjo pirmoji knyga, per porą vakarų. Skaitoma lengvai, paprasta, bet su smagiais klystkeliais bei išvadomis. „Fondo“ serijoje susijungia ir kitos jo rašytos serijos, t.y. pamatome, kad daugybė jo kūrinių vyksta toje pačioje fantastinėje Visatoje.

Rekomenduoju visiems SF mylėtojams ir ne tik. Jei norite užsidėti pliusiuką savo išsilavinimui – taip pat verta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.