Knygų krūvelė 2020 #1

Posted: 2021-01-10 in Pezalai
Žymos:,

2019-ųjų knygų krūvos aprašyt taip ir nepabaigiau. Bandysiu taisytis su 2020-ųjų krūvele. Nežinau, ar susiję su karantinais, ar ne, bet skaitymo požiūriu buvo itin produktyvūs metai. Nors ne, nesusiję.

Kartą su žmona pasiginčijom, kad aš čytinu klausydamas knygas. Pasirodė, kad tikrai taip: iš tikro perskaitytų mano knygų vidurkis plius minus per daug nesikeičia jau keleri metai. Bet tik 2019-aisiais atradau klausaknyges. O štai 2020-aisiais „pralaužiau“ ir angliškas klausaknyges, tad pasaulinė knygų biblioteka man kur kas labiau prasiplėtė. Pradėjau klausytis knygų ne tik vairuodamas, bet ir bėgiodamas, mindamas dviratį ar vienaratį, per pasivaikščiojimus ar netgi užsiimdamas joga namuose.

Tad 2020-uosius užbaigiau priešpaskutinę dieną perskaitęs 40 knygų. Kaip man, tai yra daug. 13 iš jų – angliškai, viena rusiškai. Jaučiu, kad 2021-ais lietuviškų santykinai bus dar mažiau.

Pradedam.

Viršelių nebus. Tingiu juos dėliot, kopijuot, apsieisim.

#1 Erich Maria Remarque – Vakarų fronte nieko naujo

⋆⋆⋆⋆

Remarko iki šiol gyvenime nebuvau skaitęs. Radęs šitą knygą klausomųjų bibliotekoj nusprendžiau praplėsti išsilavinimą.

Turiu pripažinti, kad Remarko bijojau. Galvojau, rimta bus klasika, beveik kaip koks Dostojevskis ar balažin kas. Pasirodė, kad bijojau visai be reikalo.

Mane pakerėjo lengvas, beveik vaikiškas, knygos pasakojimo stilius. Taip, karas baisu. Taip, kare žmonėm blogai. Taip, jie traumuojami, pakeičiami, sužalojami. Bet knygoje visa tai pateikiama taip lengvai, kad man buvo vietomis net juokinga klausyti. Na, stačiai, kaip pasakų plokštelė vaikystėje. Jo, pagalvojus apie plokšteles mane apima dinozauro sindromas.

Tai va, mielieji, jei norite rimto turinio, bet lengvos knygos, panašu, kad su Remarku neprašausite.

#2 Святлана Алексіевіч – Чернобыльская молитва

⋆⋆⋆⋆⋆

Aš griežtai laikausi tikslo kasmet perskaityti bent vieną rusišką knygą. Na, nebūtinai rusišką, bet rusiškai. Kad kažkiek apdulkėję įgūdžiai pagirgždėtų.

Šią knygą norėjau paskaityti senokai, bet nenorėjau pradėti į metų galą – bijojau, kad užtruksiu. Tad pradėjau skaityti sausį, vos kaktelėjus naujiesiems sušiktiems 2020-iesiems (na, čia toks bajeris, kuris man pačiam nelabai galioja, bet ne apie tai).

Knyga man apskritai patiko, pasiskaičiau įdomių dalykų, įskaitant to meto anekdotus, kai kurie tokie liūdnesni.

Спрашивают: «Можно ли есть чернобыльские яблоки?»
Ответ: «Можно, только огрызки надо глубоко в землю закапывать».

Второй вопрос: «Сколько будет семь помножить на семь?»
Ответ: «Да тебе любой чернобылец на пальцах сосчитает».

Bet štai kas nuliūdino: knygoje daug interviu, pasakojamų istorijų. Ir, to neįmanoma išvengti, daug istorijų yra apie tą patį ir beveik taip pat. Tad knygoje daug kartojimosi. Kadangi žiūrėjau serialą „Černobylis“, buvo matyti, kaip kai kurie įvykiai atspindėti seriale ir kas paimta iš tų pačių šaltinių – o gal ir iš šitos pačios knygos (nesitikrinau serialo šaltinių, tai kaip ir nežinau).

Visgi, neskaitant kai kurių varginančių pasikartojimų, knyga labai džiugino. Rekomenduoju visiems, kam šitas reikalas įdomus iš žmogiškosios pusės, iš tiesiogiai katastrofą pergyvenusių ir toliau tebegyvenančių jos šešėlyje asmenų perspektyvos.

#3 Truman Capote – Šaltu krauju

⋆⋆⋆⋆

Visiškai nereali knyga apie du šaltakraujus žudikus, kurie išpjovė visą šeimą. Istorija tikra, autorius ėmė interviu iš pačių žudikų. Galbūt atkurdamas įvykius kai ką pridėjo nuo savęs, tačiau tai nė kiek nemenkina istorijos tikrumo.

Rekomenduoju visiems, kam įdomu pažvelgti į alternatyvią tikrovę ir psichopatų vidų.

#4 Arthur Hailey – Galutinė diagnozė

⋆⋆⋆⋆⋆

Heiliu dar neteko nusivilti. Jei kas dar nežinote – jo arkliukas buvo paimti kokią nors sritį, ją gerai išnagrinėti iki panagių ir paskui su visomis tomis žiniomis sukurti romaną.

Ši knyga atskleidžia visą vidinį amerikietiškos ligoninės gyvenimą. Intrigas, konkurenciją, slegiančią atsakomybę, krizių valdymą, nematomus personalo narius ir taip toliau.

Jei apskritai norite sužinoti kažkokios srities gyvenimą – imkit Heilio bibliografiją ir rinkitės, ką gero jis yra aprašęs. Be abejo, jis rašė senokai, tačiau daugelis dalykų tokiose stambiose srityse, kaip aviacija, automobilių gamyba ar tos pačios ligoninės, nėra pakitę arba yra pakankamai artimi ir šiandienai.

Smarkiai rekomenduoju.

#5 John Irving – Malda už Oveną Minį

⋆⋆⋆⋆

Nusižiūrėjau šią knygą iš kažkurio Laisvės TV interviu. Pagal anotaciją nebūčiau rinkęsis, bet va impulsas pagavo paskaityti dėl kažkokio žmogaus rekomendacijos.

Knyga tikrai labai trenkta, bet ir gili tuo pačiu. Aš nežinau, kaip ją apibūdinti. Mistinė – per švelnus žodis. Gal labiau tiktų apibūdinimas „siurrealistinė“. Nes siurrealizmo joje tikrai daug, tik jis gerai užteptas prėsku kasdienybės sluoksniu.

Taip pat nežinau, kam šitą knygą rekomenduočiau. Ir bet kam, ir niekam. Imti ją skaityti turi būti koks nors trenktas akstinas, mano galva – taip kaip ir mano atveju. Man ji patiko, bet aplinkoj neturiu tokių žmonių, kuriems drąsiai sakyčiau – imk, žiaurgerai! Dvejopi jausmai šią knygą prisimenant.

#6 Matt Fitzgerald – 80/20 Running: Run Stronger and Race Faster by Training Slower

⋆⋆⋆⋆

Jei gerai pamenu, skaičiau šią knygą ieškodamas kažko savo treniruotėms pagerinti, nes ruošiausi bėgti savo gimtadienio pusmaratonį ir jau brandinau mintį jį gerinti. Bet gavosi, kad ne pagerinau pusmaratonį, o nubėgau maratoną – bet čia kita, dar jums nepasakota istorija.

Šios knygos esmė – treniruočių krūvis pagal laiką išskirstytas 80/20% proporcijomis. 80% treniruočių laiko turi būti lengvas, aerobinėje zonoje, ir tik 20% – stumti aukčiau savo laktato slenkstį, gerinti VO₂Max ir pan. Aš pats šito principo laikiausi ir tebesilaikau, nors proporcijų nebeskaičiuoju. Lengvas bėgiojimas taip pat padeda ir išvengti traumų, persitreniruoti ir pan. Apskritai, dauguma žmonių, kurie „tiesiog“ bėgioja, daro tai dažniausiai pernelyg intensyviai, kankina save. Nėra prasmės taip elgtis. Bėgiojimas lengvute ristele yra tai, ko daugumai reikia ir užtenka. Rezultatai, aišku, gerėja iš lėto, bet skubėti neverta. Galiu tai patvirtinti: per dvejus metus su tuo pačiu pulsu pagerinau savo lengvą risnojimą nuo 8:00 min/km iki 7 min/km. Tai yra nemažai. Norėčiau pagerinti iki 6 min/km, bet tam prireiks galbūt dar trejų-ketverių metų, nes ir sparta kinta netiesiškai.

Tai va, norėjau užsitvirtinti ir kiek pagerinti savo treniruočių metodiką ir ši knyga tam padėjo. Ji man tinka ir pagal mano paties filosofiją. Tiesa, kažkas šioje knygoje erzino, bet gerai nepamenu kas. Gal pernelyg religinis (perkeltine prasme) tonas, toks šventas įtikėjimas, kokia ši metodika galinga ir gera. Na, sorry, bet nėra geriausios metodikos visiems.

#7 William Mulvihill – Kalahario smėlynai

⋆⋆⋆

Romanas apie lėktuvo katastrofą Kalahario dykumoje. Keltas žmonių, bandymas išgyventi, šiek tiek meilės ir labai daug nužmogėjimo ir išskaičiavimo.

Knyga neypač, per daug nesužavėjo. Ištempė tai, kad man buvo tiesiog įdomu paskaityti apie Afriką, apie privačių pilotų gyvenimo ir verslo subtilybes. Pats knygos veiksmas ir veikėjai man kažkaip buvo blankoki, rinkinys kažkoks standartinis, beveik klišinis: medžiotojas su išgyvenimo instinktais, stereotipiškai žiopla blondinė, stereotipinis slabakas ir taip toliau. Jau pradžioje aišku, kas pabaigoje išgyvens ir maždaug kodėl. Meh.

#8 Brandon Q. Morris – The Rift: Hard Science Fiction

⋆⋆⋆⋆⋆

Jeigu jau knygos pavadinime figūruoja žodžiai „Hard Science Fiction“, kvepia tuo, kad bus gerai. Labai gerai. Ir taip buvo.

Neįtikėtinai gudriai susukta ir įdomi knyga apie Visatoje atsivėrusį plyšį, (ne)spinduliuojantį juodosios skylės savybėmis, tik be pragariškos gravitacijos. Kas bus, jei į jį kažkas pateks? Ar tai paveiks visą Visatą, ar tik dalį dėl slopstančio poveikio?

Fantastiką aš mėgstu, bet nedaug jos skaitau – stengiuosi atsirinkti tik „tikrai gerą“. Tai nėra lengvas procesas, reikia gerų rekomendacijų iš tinkamų žmonių. Bet jau kai pavyksta atsirinkt, tai eina sau!

Žiauriai rekomenduoju visiems, kuriems patinka gilioji mokslinė fantastika, paremta, kiek įmanoma, jau šiomis dienomis žinomu mokslu ir gyvuojančiomis teorijomis. Labai geras skaitalas!

#9 Rimantas Kmita – Pietinia kronikas

⋆⋆⋆⋆⋆

Suklausiau klausaknygę paties autoriaus įgarsintą. Labai užskaitau.

Laukinio kapitalizmo užuomazgos varganoje nepriklausomybės atgavimo aušroje. Regbis (koks, blė, regbis Lietuvoje?!), meilė, seksas, kasetės…

Nepaprastai smagu ir kiek baugu prisiminti tą laikotarpį, kai pats irgi buvau paauglys su džinsovke ir blizgančiais treningais. Fig pariši, kodėl toks derinys, bet taip buvo. „Kalėdinis“ alus kioskelyje. Tašė su Anglijos vėliava vietoj kuprinės į mokyklą.

Rekomenduoju visiems savo bendraamžiams ir kiek vyresniems, aišku. Dvidešimtmečiams tai abejoju, ar kas gero ten bus 😀

#10 Lori Gottlieb – Maybe You Should Talk to Someone: A Therapist, Her Therapist, and Our Lives Revealed

⋆⋆⋆

Knyga apie psichoterapeutę ir tai, kaip jai pačiai prireikia psichoterapeuto. Iš tos serijos, kur savoj aky rąsto nemato.

Iš pradžių knyga man visai patiko. Ale paskui pradėjo „lėkštėt“. Ir tapo visai lėkšta. Nesakau, kad bloga savaime. Terapeuto vidinį gyvenimą tikrai atskleidžia. Bet greičiausiai nepatiko pati terapeutės asmenybė. Tokia, kur skaitai ir galvoji: nu kaip galima būti šitaip apsileidusiai durnam. Tiesiog labai sunku toleruot.

Faktas, kad visi mes prisidurninam gyvenime, bet vieni kažkaip daugiau, o kiti – mažiau. Šioji terapeutė man pasirodė iš tų, kur daugiau. Ir ypač, kad būdama terapeutė sugebėjo save apsistatyti sienomis ir grotomis, įsikalinti savo pačios galvoje. Gal dėl to, kad paskui kitas terapeutas jai padėjo išsilaisvinti, ji ir tokią „apšviečiančią“ knygą parašė – gal to savo nušvitimo nebegalėjo ištverti.

Nu tai taip pusiau: ir rekomenduoju, ir nebaisiai. Gal kažkam kitam bus lengviau ištoleruoti tokią apydurnę pagrindinę veikėją 🙂

Šiai krūvelei tiek.

Komentarai
  1. Viktoras parašė:

    Dėl rusiškų knygų skaitymo. Pats norėčiau daugiau skaityti rusiškai, bet nerandu patogaus rusų žodyno appso. Skaičiau Jūsų straipsnį, kad naudojot StarDict programėlę su parsiųstu žodyno failu. Ar ją ir tebenaudojate, ar radote ką patogesnio.
    Ačiū.

    • Darau, Blė parašė:

      Telefone naudoju ColorDict ir dar Kindle naudoju tą patį pasidarytą žodyną (tik jis, deja, randa tik vardininkus ir bendratis).

      O dar kartais, kai jau visai tingiu žodžius subaksnot, pasiimu Google Translate, nukreipiu į knygą ir matau tekstą į anglų išverstą (į lietuvių neypač, bet kaip ir dzin).

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.