2020-ųjų uždarymas

Kaip jums buvo 2020-ieji? Man buvo visai ok, tačiau tikrai nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurių darbus ir verslus pandemija, ribojimai ir karantinai paveikė materialiai. Tuo tarpu tų, kurie mekena, kad jiems trūksta laisvės, kelionių, barų, restoranų ir pan., neužjaučiu nė kiek. Aš irgi mėgstu keliaut, bet reikia būti ir sau teisingu: kelionės yra žiauriai gerai, bet jos yra tik nice to have. Tai nėra jokia būtinybė, be kurios būtų negalima gyvent. Kaip ir tie patys barai, restoranai ar vaikščiojimas laisvai be kaukės. Tai yra tik malonūs priedai.

Na, jeigu norite paskaityti, kas pas mane gero buvo, tai prašom 🙂

Knygos

Šiemet suvartojau 39 knygas (rašymo metu jau šiek tiek pradėta ir 40-a, bet nežinau, ar pabaigsiu), tačiau iš jų daug buvo klausomų. Skaitomų visuomet būdavo tarp 20-25, šiemet – ne išimtis. Kiekį smarkiai padidinau pasinėręs į klausaknygių pasaulį. Tą pradėjau jau pernai, bet šiemet pažengiau toliau – pradėjau klausyti ir angliškas knygas. Nepaprastai tuo džiaugiuosi, nes atsivėrė platūs klodai. Pradėjau nuo Mišelės Obamos istorijos, pabaigiau Liu Cixin Remembrance of the Earth’s Past trilogija.

Knygas klausausi daug kur, kartais laiko „prisidurdamas“. Vairuoti teko nemažai, nors per karantinus to apmažėjo, tad išnaudodavau kiekvieną vairavimą pavieniui. Taip pat klausausi bėgiodamas ramius bėgimus, važinėdamas dviračiu ir vienaračiu, darydamas jogos pratimus, pjaudamas žolę ir taip toliau.

Didžiausiu pasiekimu laikau įveiktą Tony Judt Pokarį: storą istorijos knygą apie Europos gyvenimą nuo 1945 iki 2005. Reikėjo truputį apie savo europietišką kiemą apsišviesti, nors lengva nebuvo.

Sportas

Toks užsisportavęs turbūt niekad nebuvau. Šiemet per savo gimtadienį nubėgau pirmą pusmaratonį, po pusmečio – maratoną, po to pradėjau pažindintis su vienaračiais ir gruodį per šaltį, ledą ir vėją numyniau unimaratoną, t.y. 42,2 km ant 32″ vienaračio. Man tai didžiuliai pasiekimai. Dviratį beveik užmečiau, nes juo man visada buvo nuobodoka važinėti. Mielai daugiau bėgiočiau, bet kojos ne valdiškos, tad reikia pakaitinio sporto. Tai irgi buvo viena iš priežasčių sėsti ant vienaračio (be to, kad tiesiog norėjosi): juo mynimas yra ne toks paprastas, kaip dviračiu, greitis mažesnis, bet darbo visas kūnas įdeda gerokai daugiau. Čia gal irgi buvo viena iš priežasčių: prisisportavau tiek, kad dviračiu važiuodavau mažiausiai 20 km ir mane kažkodėl tie dideli atstumai veikė nerviškai. Vienaračiu atstumai mažesni, bet kardio krūvis didesnis, tačiau kojos taip nekenčia, kaip nuo bėgimo. Žodžiu, lyg ir radau sau gerą crosstrainingo įtaisą. Kol kas vienaratis džiugina ir romantiškai: važiuoju juo sau ir bandau mėgautis tuo, ką darau, nepamiršti, ant kokio daikto sėdžiu. Kas dar įdomu, tai kad su 32″ stora padanga visai smagu važinėti žvyrkeliais. Papildomas iššūkis, bet labai džiuginantis.

Dar išmokau jodinėti arkliu. Na, „išmokau“ gal per drąsiai. „Pramokau“ gal labiau. Susipažinau su tokia sporto šaka. Bet giliau lįsti į ją nepanorau, gaila ir laiko, ir pinigų. Smagu buvo pabandyti, bet tik tiek. Va nemėgstu tokių užsiėmimų, kurie įpareigoja ar kurie nėra lengvai prieinami. Su dailiuoju čiuožimu atvargau kelerius metus, kartais paliūdžiu, kad jo nėr, bet per daug ir nepasigendu – laiko sąnaudos būdavo milžiniškos.

Ūkis

Pavasarį su kaimynu pasistatėm tvoralenčių tvorą su keramzitinių pamatinių blokelių pamatu. Su tuo pamatu biškį užsiknisom, nes labai išlyginti pagrindą reikėjo, tačiau paskui viskas buvo labai paprasta. Lyginimo metu jau buvau biškį praradęs motyvaciją ir beveik gailėjausi, kad nedarėm klojinių. Na, bet paskui tas atsipirko. Nei lentų reikėjo, nei betonmaišės samdytis. Su skolinta maišykle ir draugo pagalba viską pasidarėm. Padarėm ir šiek tiek kliurkų, bet kas nepadaro. O ypač trys programuotojai tvorą statantys…

Paskui jau samdėm specus, kad išklotų trinkeles ir įrengtų važinėjančius vartus. Trinkelės labai džiugina, pagaliau kiemas panašus į normalų kiemą, o ne statybų aikštelę. Čia jau ir buvo man paskutinis cvekas pirkti vienaratį – nebeturėjau sau pasiteisinimo, kad nėr kur mokytis 😀

Šiemet su kurmiais jau nesusitvarkiau. Į spąstus niekaip nelindo, rausė vis naujus tunelius. Dujomis apsvaiginti apsiramindavo savaitėlei kitai, bet vėl grįždavo. Vis dar siautėja ir gruodį. Imsiuos petardų terapijos, gal jos padės?

Gegužę įsigijom trečią šunį. Tai kol dar nebuvo paskutinio tvoros gabalo, o po to – vartų, prisigaudėm… na, bet dabar ramu: išspiri visas tris kales lauk ir žinai, kad nė viena kažkur neišmigruos. Komfortas. Su žmona vienbalsiai nutarėm, kad mums trys šunys yra maksimumas, daugiau jau nebesinorėtų. Net kai vėl liks du, greičiausiai iš karto nepulsim parko atnaujinti.

Pernai su kaimynais savo gatvės gale pasistatėm lempą, elektrą tiekiu aš. Bet kažkokia durna šviesos relė pasitaikė, niekaip man jos nepavyko sureguliuoti, kad nešviestų vidury dienos storesniems debesims užplaukus, ar kad ryte nešviestų, kai seniai nebereikia. Trūko kantrybė, nusivedžiau laidą į skydelį, pastačiau relytę ir prijungiau prie savo Home Assistant: dabar degiojasi pagal astronominį saulės tekėjimą/nusileidimą, su penkių minučių paankstinimu/pavėlinimu. Gal ir 10 minučių gerai būtų.

Na, aišku, įrengiau pagaliau žmonos magnetukų sieną. Jau visi ir sufotografuoti, tik dar nesukataloguoti. Turbūt liks kitiems metams šis darbas.

Gedžetai

Gedžetų šiemet turbūt daugiau pardaviau, nei įsigijau. Labai intensyviai išpardavinėjom nebereikalingą fotografijos įrangą, nes šitas „biznis“ atsibodo ir nebedžiugin. Baldų biškį atsikratėm.

Pasistačiau darbiniam kambary „normalų“ UPSą, nes prieš tai turėtas APC sudurniavo. Vienas akumuliatorius buvo išsprogęs, bet pakeitimas nebepadėjo: jis nuolat pypsėdavo, persijunginėdavo, klaksėdavo ir pan. Tai nusipirkau Kemot UPSą atseit skirtą katilo maitinimui ir šalia 40 Ah akumuliatorių. Kažkaip ramiau.

Na, aišku, pakeičiau savo Polar Vantage M laikrodį į Garmin Forerunner 945, dar nustojau naudoti Polar H10 pulso matuoklį ir pakeičiau jį optiniu Polar OH1+. O daugiau kaip ir nieko.

Gal prie gedžetų ir vejapjovė galėtų būti. Pardavėm elektrinę ir nusipirkom benzininę. Kai dauguma atvirkščiai daro 😀 Bet kad užkniso. Reiks jau kitais metais baigt vargt ir robotą nusipirkt. Tvora baigta, galima jau.

Per Kalėdas gavau pusiau profesionalią kirpimo mašinėlę. Tad naujasis hobis – vyriškių kirpimas – man dabar dar prieinamesnis. Kol kas iš kitų vyrų tik uošvį esu kirpęs, bet jis baisiai patenkintas, uošvė – taip pat. Baigsis virusai ir karantinai, eisiu į kirpėjų kursus.

Taigi apskritai metai buvo neblogi, kad ir su apribojimais.