Pažintis su Taivanu

Po penkerių metų pertraukos išpuolė darbinė kelionė. Buvau jau nuo tokio reikalo atpratęs, nes kai teko dirbti su telekomais, varinėdavo visur nuolat. Tai atsibodo. Užtai dabartinė veikla keliauti neįpareigoja, šioji kelionė – vos antra per penkerius metus.

Taivanas, regis, nėra ypač lietuvių pažįstama vieta. Bent jau lengvas pabrauzijimas šia tema sudarė tokį įspūdį. Tad aš šiek tiek praskleisiu uždangą savo trumpučiu apsilankymu ten.

Apskritai Taivanas paliko žiauriai gerą įspūdį. Kadangi teko gyventi Tokijuje, tai natūralu, jog viską lyginu su japoniška gyvenimo aplinka.

Kuo Taivanas gerai? Ogi štai kuo:

• Čia susiplaka daug Azijos kultūrų, taigi nuėjęs į japonišką restoraną gausi tikro japoniško maisto, o ne liūdną kopiją. Tas galioja korėjietiškai, vietnamietiškai, laosietiškai ir visoms kitoms artimoms kultūroms.
• Transportas išvystytas puikiai. Taipėjaus metro (MRT) visiškai paprastas, stotelės bukiems užsieniečiams netgi sunumeruotos.
• Yra daug nepaliestos gamtos, pilna haikinimo trailų – tik norėk ir varyk.
• Beveik visi kalba angliškai. Vyresni gal kiek kliuvinėja, bet vis tiek – su Japonija nepalyginsi.
• Angliškai taip pat beveik viskas dubliuota.
• Kainos, tiesą sakant, juokingos. Nors Starbucks kava kainuoja tiek pat, kiek Europoje. Transportas pigus irgi.

Taigi norint gerai paturistauti, išbandyti azijietiškų virtuvių įvairovę – Taivanas puiki šalis. Kainos nenuskurdins, vietiniai draugiškai padės, pasiklysti ten irgi sudėtinga. Viskas labai labai gerai.

Blogai, kaip ir kituose tenykščiuose kraštuose: žemės drebėjimai ir taifūnai. Pirmieji gali užklupti bet kada, antrųjų galima išvengti pasirinkus sezoną.

Klimatas, bent jau man, tobulas. Aš mėgstu karštį ir drėgmę. +35 ir 100% – galėčiau taip gyvent amžinai. Tačiau, be abejo, ne visiems toks klimatas priimtinas, tad vėlgi reikia rinktis tinkamą metų laiką.

Aš į Taipėjų su kolega nulėkiau savaitei, tačiau taip pat ten turėjom pilną laisvą savaitgalį. Taigi vakarais, kiek galėjom, brauzijom po Taipėjų, šeštadienį su vietiniu kolega išėjom pasivalkioti į kalnus, o sekmadienį lankėm įvairias Taipėjaus įžymybes, kurių nebuvom spėję aplėkt vakarais. Su oru pasisekė – nusileidom ką tik praūžus taifūnui, dar kiek lietui lyjant, o paskui buvo taip, kaip rašiau aukščiau: 30 ir daugiau laipsnių šilumos, drėgna, saulutė plieskia – nuostabu.

Taipėjus, kaip didmiestis, turi juokingai mažai įžymybių. Aišku, tos pačios įžymybės dauguma yra niekam neįdomios. Pirmu numeriu visur Taipei 101 – puskilometrinis dangoraižis. Man dangoraižiai neįdomu, daug jų esu matęs. Vaizdai iš viršaus dažniausiai irgi ne tokie jau įspūdingi, kaip gali atrodyti. Su kolega vienbalsiai nusprendėm, kad keltis į 101 nenorim, apsieisim. Ypač, kad Taipėjus apsuptas lengvai pasiekiamų kalnų – ten kur kas įdomiau.

Taipėjaus žuvies turgus – vienareikšmiškai ta vieta, kur reikėtų apsilankyti. Ten galima ir restorane prisėsti bei pavalgyti pagal meniuką, bet galima ir tiesiog nueiti ir prisirankioti visokių maisto paruoštukų ir juos čia pat stovint prie stalelio suvalgyti. Tą su pora vietinių kolegų ir padarėm, jie dar parodė, kas įdomesnio valgomo yra.

Kas mane nustebino iš taivanietiškos virtuvės, tai žemės riešutų miltai, kurie vartojami su mėsa. Nu labai geras daiktas, patiko žiauriai. Viešbutyje pusryčiams dar visuomet būdavo padėta netikros sojų mėsos, kuri su tais miltukais puikiai ėjo.

Kaip ir tiek, dabar biškį nuotraukų.

Čia pirma diena, leidomės maisto ieškot. Labai tipiška gatvelė, pilna hieroglifų ir mopedų:

Kaip minėjau, svarbūs dalykai dubliuoti angliškai:

Pirmoji vakarienė Taipėjaus žuvų turguje. Nu taip jau viskas, blė, skanu!

Labai keisti šitie dumplingai su ryžiais, bet ir labai skanūs, kalorijų bomba stačiai:

Mano žmona kolekcionuoja magnetukus. O štai vienas mūsų draugas kolekcionuoja Starbucks puodelius. Tai kaip nepartempsi iš tokios lietuvių retai lankomos šalies?

Daug kur, taip pat ir Taipėjuje, populiari „burbulinė“ arbata. Nieko ten ypatingo, paprasta juoda arbata su pienu ir, dažniausiai, cukrumi (nx jo reik…) beigi tapijokos burbuliukais. Pajuokavau, gal čia natrio poliakrilatas. O ką, jis irgi nenuodingas, pojūtis kramtant turėtų būt panašus 😀 Ir dar gal pigiau pagamint…

Visokiose smulkiose užeigėlėse ant stalo galima rasti senų žurnalų lankstinių. Jie išsiskleidžia į dėžutes ir ten galima mesti šiukšles: servetėles, išvalgytas kriauklytes, krevečių lukštus ir taip toliau. Kolegė sakė, kad greičiausiai iš senelių taupumo, kurie vargingame (tuo metu) Taivane stengėsi viską išnaudoti. O man atrodo, kad čia visai gražus „žalias“ kultūrinis reiškinys:

Po vakarienės su popierinėmis dėžutėmis nuėjom iki netoliese esančios Hsing Tian Kong  šventyklos:

Jauki tokia man ta šventykla:

Sėdi žmogeliukai, skaito šventas knygas:

Ką sakiau apie dubliavimą angliškai? Va jums ir prašom: išversti net šventyklos ritualai milžiniškame tačskryne! Ko dar galima norėti? Beje, dėl vietinės specifikos dar daug kas verčiama ir japonų bei korėjiečių kalbomis:

Taipėjuje yra viena labai įžymi koldūninė (Din Tai Fung Xinyi), kuri ir Trip Advisor, ir kitur stovi pirmose vietose. Bet prie jos nežmoniškos eilės. Tai už kampo kitam restorane su tokiu pačiu asortimentu ramiai atsisėdom ir prisirinkom visokių keistenybių paragaut, nors cvekas, aišku, buvo kiniški garuose virti koldūnai (xiaolongbao). Su kimči ypač geri 😀

Netoliese yra ledainė, kur va tokios ledų porcijos. Šešiese vos įveikėm dvi:

Vakare eilinis pasivalkiojimas. Nuomojami powerbankai? Why the hell not!

Užsukom į japonišką restoraną, kur personalas ir tarpusavy japoniškai kalba. Aš irgi su jais pakalbėjau, nupūčiau dulkes nuo senų įgūdžių. Pasiėmėm normalaus japoniško rameno. Vilniečiai, jei manote, kad ten pas jus Uptown Bazar yra rameno, tai klystate. Ten yra niekinga tikro reikalo iškamša.

Man labai juokingas azijietiškas paišybos menas. Nu bet jis toks yra, mielas savotiškai. Čia prie įėjimo į parką:

Ledo neradom, bet radom riedučių aikštę. Liuks, užskaitau:

Tetulytės šoka lėtus migdančius šokius:

Mopedų Taipėjuje daug. Bet ne tokies nususę, kaip Džakartoj, ir ne tiek tirštai. Bet ten ubagų kraštas, o čia – civilizuota išsivysčiusi šalis. Čia kelyje mopedams priešais šviesoforą skirta aikštelė, kur jie gali priešais automobilius būriuotis. Jie taip pat nesuka į kairę, o važiuoja tiesiai ir sustoja šitoje aikštelėje ir tik iš jos važiuoja toliau, „į kairę“:

Taipei 101 – puskilometrio aukščio dangoraižis, kurį laiką pabuvęs aukščiausiu pasaulyje:

Čia turbūt vienas iš tų architectural disaster, kur pažiūrėjus tam tikru kampu patys pažiūrėkite kas matosi:

Truputuką apie transportą. Kaip minėjau, jis ten išvystytas gerai, yra ir japoniški šinkansenai atkeliavę, ir daug kito gėrio. Taipėjus turi metro, vadinamą MRT (Mass Rapid Transit). Jame paprasti bilietai yra va tokie NFC tagai:

Žalia, ekologiška, užskaitau. Kainos juokingos, trenkėmės kažkur į visiška užmiestį už eurą. Miesto ribose euro nesiekia.

Metro yra ne tik požeminis, bet ir antžeminis:

Gaunasi labai geras pasivaikščiojimas, kur antžeminė linija kertasi su gilia požemine 🙂

Kai kur antžeminės linijos kertasi su aukštesniais automobilių keliais:

Kaip ir japonai, kinai yra adaptavęsi miegoti traukiniuose:

Dar vienas vakaras, dar viena vakarienė. Plečiam akiratį, siūlau jaunesniajam kolegai pabandyti bibimbapo bei kitų korėjietiškų gėrybių. Tas per vidurį jūros bjaurybių pyragas yr žiauriai gerai:

Taipėjuje yra toks šopingo kvartalas Ximen. Kai kurie jį prilygina Tokijaus Harajuku, bet mano galva, iki to nė iš tolo netempia. Bet vis tiek marga, spalvota, šviesu ir gražu:

Kolega labai norėjo pabandyti stinky tofu. Na, man po surströmmingo niekas nebaisu. Tai pasiėmėm tos bjaurybės paragaut. Iš tikro, ne tokia jau ir bjaurybė. Skonis pažįstamas, bet ilgai galvojau, iš kur. Paskui prisiminiau: vaikystėj seneliai rūgindavo pieną. Bet kartais jis ne surūgdavo, o prarūgdavo. To prarūgusio kartą gerokai siurbtelėjau, net supykino. Tai šitas daiktas panašus į tą prarūgusį pieną:

Suvenyrų krautuvėlės:

Manga Taipėjuje visiškai iš japonijos (hentai taip pat):

Biškį ne į temą, bet Taivane va tokie šviesų jungikliai. Įtampa 110 V, rozetės amerikoniškos.

 

 

 

Savaitgalis! Varom iki Beitou stoties, sėdam į autobusą ir pradedam haikinti į kalnus akmeniniais laiptukais:

Po truputį kopiam į viršų ir atsiveria vaizdai:

Užkopėm į Miantianshan viršukalnę. Ant jos – reflektoriai lėktuvų radarams, kad per kalnus oro uostą matytų:

Miantianshan – maždaug kilometro aukščio kalnas. Jis gerai (ypač su tais reflektoriais) matomas iš daug kur Taipėjuje. Taipėjus irgi matosi nuo jo gerai. Nors ne, nelabai, per smogą ne kažkas. Vietiniai skundėsi, kad smogas atplaukė iš žemyninės Kinijos:

O čia jau Miantianshan nuo gretimos Xiangtianshan viršukalnės, kiek žemesnės:

Fone dar daug tų viršukalnių. Mūsų vietinis bičiulis sakė, kad kartą per dieną dešimt viršukalnių perėjo. Na, bet jis maniakas, kas savaitgalį į kalnus dumia haikinti.

Kalnuose aplankėm ir ežerą. Sakė, dažnai jis būna išdžiūvęs, bet paskui vis atgimsta. Vienas iš dviejų pasaulio ežerų, kuriame gyvena „atvirkščios“ krevetės – su kojomis viršuje, ne apačioje kūno. Dydžio, kaip ožiukai mūsų ežeruose, mažutytės 🙂 Kitas ežeras su tokiom krevetėm yra kažkur Japonijoje.

Popietei nukeliavom į gretimais esantį Tamsui rajonę ir šiaurinę Tamsui upės pakrantę. Abi jos pakrantės prie ištakų į jūrą yra labai palanginės – daug žmonių, daug užkandinių, daug parduotuvėlių, kavinių ir visokių kitokių pramogų:

Plati ta upė ties žiotimis, tiesą sakant:

Radom paminklą kažkokiam iš Kanados atplaukusiam misionieriui:

Saulėlydžiai yra geras verslas. Tad palei Tamsui upę pilna kavinių, kurios yra su geru vaizdu į saulėlydį. Žmonės jau prieš valandą ar daugiau užsiima daugumą nemokamų sėdimų vietų (kartais ne taip labai ir sėdimų, bet kas jiems). Mes buožiškai prisėdom kavinėj to saulėlydžio palaukti:

Po saulėlydžio žmonės žiūri į gražų dangų:

O dangus tikrai gražus:

Sekmadienis. Planas aplankyti Lungshan šventyklą. Pakeliui į ją užėjom į kažkokią viešą vietą su geležiniais suoliukais ir daug skurdžių pagyvenusių žmonių, gal ir benamių. Pora diedukų kažkokias šaškes pliekė:

Įėjimas į Lungshan šventyklą:

Čia irgi šventų knygų skaitovų pilna:

Labai panašūs ritualai ir japonų šinto šventyklose daromi – piktų dvasių vaikymas smilkalais:

Čia šiaip keistai atrodanti netipinė architektūra, net akį rėžia:

O, kiek daug pažįstamų pavadinimų! Galvojom ten ko nors paieškoti pavalgyti:

Radom dar geriau, nei tikėjomės! Tikras japoniškas kaitenzushi! Tik lėkštutės visos vienodos (t.y. vienodo tarifo). Bet ir miso gauni nemokamai pradžioj, ir kraneliai su karštu vandeniu yra, ir arbatos padėliota. Tobula! Apsiėdžiau, sumokėjau kažką apie 8€, pasijuokiau, kad Starbucks du dideli flatwhiteai kainuoja brangiau:

Iki skrydžio dar liko daug laiko, nupėdinom į Čiangkaišeko memorialą. Ir pasisek tu man šitaip – užtaikėm ant karinio parado!

Pataikėm jau į pabaigą, bet vis tiek gavom pasigrožėti tobulai suderintais piruetais ir žongliravimu šautuvais. O paskui kareivukai stovėjo ir selfinosi su liaudimi!

Kai kurie selfinosi jausmingiau:

Atėjom pagerbti ir didžiojo ROC vado:

Vaizdas, į kurį per dienas žiūri didysis vadas:

Vakaras atėjo, žmonės parke vėžliukus vedžioja. Durni tie žmonės, vėžliukus reikia ant žolytės, o ne ant plytelių vedžioti:

Taipėjaus oro uostas nykus. Neradau nusipirkti šokoladukų! Pzdc. Ir šiaip, dauguma lafkių yra šmutkinės. Tiesa, kas nustebino, tiek Taipėjuje, tiek oro uoste pilna brandinių laikrodžių parduotuvių. Jei Omega, tai Omega. Jei Rolex, tai Rolex. Regis, net Longines firminę mačiau. Ką gi, vadinasi, gerai žmonės gyvena, jei yra toksai poreikis, daug pasako apie šalį.

O čia cvekas iš Taipėjaus oro uosto:

Tai tiek. Mielai dumčiau į Taivaną pagyvent porą mėnesių ir gerai išnaršyt, patiko.