Knygų krūvelės apžvalga

Posted: 2018-12-21 in Pezalai
Žymos:,

Pastaruoju metu skaitau biškį beprotiškai, nelabai net išsimiegu. Na, bet jau prasidėjo trumpos atostogos — ir atsimiegosiu, ir dar atsiskaitysiu. O jumi, mieli mano skaitytojai, linksmų artėjančių švenčių, kurios šiemet kalendoriuje išsidėliojo praktiškai tobulai, beigi semkitės iš manęs trumpų pasiūlymų, ką gero paskaityti.

Pradėsiu nuo geriausių knygų, kurias pastaruoju metu paskaičiau ir kurios labai džiugino.

Knyga: Andy Weir — Artemis | Darau, blėAndy Weir — Artemis

⋆⋆⋆⋆⋆

Jau po „The Martian“ giliai širdyje aimanavau ir meldžiau visų elektrinių dievų, kad Weiras dar ką nors parašytų. Ir parašė, blė! Ir ne ką blogiau! Tiesa, po Marso kiek nusileido ant žemės. T.y. priartėjo prie jos — štai jumi knyga apie gyvenimą Mėnulyje.

Pagrindinė veikėja — Saudo Arabijos kilmės mergina, biškį be vieno šulo, nelabai kokiomis vidinėmis vertybėmis, bet turbūt kitaip būt negali — su kažkokia tai giliai gėriui atsidavusia vidine morale. Man skaitant labiau norėjosi, kad ji būtų arba „geresnė“, arba „blogesnė“. Autoriaus pasirinktas balansas mane truputėlį erzino.

Kadangi čia Weiro knyga, tai visokiems tiksliukams vėlgi visiškai nerdgazminė. Gausu visokių smulkmenų, detalės kai kur stačiai iščiupinėtos ir išnarstytos. Taigi skaityti malonu kaip kokią plaktą grietinėlę laižyti.

Dar vienas iš užkliuvimų — per daug Mėnulio gravitacijos ir kitų „elementarių“ dalykų dėstoma pirmuoju asmeniu pagrindinės veikėjos. Mano galva, Mėnulyje užaugęs asmuo turėtų taip viską priimti natūraliai, kad neturėtų girtis šuoliais per pakopas, iki lubų ir pan. Mes čia savo Žemėje nepasakojam tokių dalykų taip detaliai, lyg kokiems idiotams reikėtų kiekvieną savo žingsnį paaiškinti. Suprantu, kad autorius norėjo tas detales išryškinti, bet galbūt galėjo jas nupiešti ne per pačią pagrindinę veikėją — gal per išnašas kokias ar pan.

Vienok, visiems fantastikos mylėtojams šią knygą griežtai rekomenduoju. Lauksim, blė, filmo.

Knyga: Nando Parrado — Stebuklas Anduose | Darau, blėNando Parrado — Stebuklas Anduose

⋆⋆⋆⋆⋆

Dokumentinė knyga apie 1973-iaisiais Anduose nukritusį lėktuvą su Urugvajaus regbio komanda ir dar keliais prijaučiančiaisiais. Yra ir po įvykio šviežiai išleista interviu pagrįsta dokumentinė knyga „Alive“, tačiau aš labiau norėjau paskaityti šitą — ir lietuviškai yr, ir vieno iš svarbesnių įvykio žmonių asmeniniai atsiminimai, šiokie tokiai senosios knygos išteisinimai beigi gili jausminė dalis, kurios „Alive“ smarkiai trūko.

Būtent šios knygos autorius dar su vienu draugu perėjo Kordiljeras, sutiko ūkininką ir išgelbėjo visus likusius gyvuosius. Tai vienas esminių šio žmogaus nuopelnų. Jis toje katastrofoje prarado motiną ir jaunesnę seserį.

Be abejo, ši istorija labai garsi ir dėl kanibalizmo. Žmonės išbuvo sniegynuose 72 dienas, su menkais drabužiais, puse lėktuvo korpuso ir beveik be maisto. Maistas baigėsi per pirmą savaitę, tad nieko neliko kito, kaip valgyti žuvusiųjų kūnus. Ir be to, kad jie toj katastrofoj išsidrėbė, juos dar ir sniego lavina užgriuvo, dar keli žmonės užduso. Nelaimėliai kaip reikiant. Bet visgi dalis išsigelbėjo ir tapo nacionaliniu Urugvajaus pasididžiavimo objektu.

Tikrai įdomi knyga ir sukrečianti istorija. Taip pat pateikia gerą žvilgsnį į „didvyrių“ vidų — toks ten ir didvyriškumas, kai vos vos laikaisi ir galvoji, kada nusibaigsi. Bet vis tiek kažką darai, kažkaip tempi ir netgi ištempi.

Nando Parrado daug metų skaito pranešimus apie savo vaidmenį šioje istorijoje ir apie visą katastrofą. Jis kartą netyčiom sukūrė frazę: „Kiekvienas turi savo Andus“. Tai pritaikytina bet kuriam kokį nors praeities siaubą turinčiam žmogui, kurį reikia įveikti, išgyventi ir po jo išgyti.

Labai rekomenduoju visiems, tiesiog.

Knyga: Roy Jacobsen — Neregimieji | Darau, blėRoy Jacobsen — Neregimieji

⋆⋆⋆⋆

Ganėtinai keista knyga apie žmones, gyvenančius mažame Norvegijos šchere už Poliarinio Rato. Kokiame laikotarpyje vyksta veiksmas, nepasakysiu, gali būti tarpukaris ar tuoj po WWII. O gal ir dar senesni įvykiai, aš prastai istorijoje gaudausi.

Taigi viskas apie pastovumą ir tuo pačiu apie kintamumą. Gyvena žmonės toje salelėje, kažkaip išgyvena, skursta, bet stengiasi. Geriausioji vieta man buvo apie kėdes: moterys kėdžių neturėjo, tik vieną turėjo vyras, šeimos galva. Bet šioje šeimoje įvykus kažkokiam įvykiui moterys viena po kitos išsikovojo teisę turėti po kėdę. Čiudnybė, jei paklausite 🙂

Kažkuo primena suomiškąjį pasakojimą „Joulutarina“ apie Nikolajų, berniuką, anksti vaikystėje praradusį tėvus ir taip pat gyvenusį salelėje — jis tapo Kalėdų Senelio prototipu.

Kodėl „Neregimieji“? Ogi turbūt todėl, kad tokie žmonės, kokie aprašyti šioje knygoje, tarsi neegzistuoja. Jie yra, jie gyvena, bet nei pasaulis jiems, nei jie pasauliui nerūpi. Jie yra čia, kažkur šalia, bet tik tiek. Jiems tenka kartais apsireikšti: iškeliauti apsipirkti, išleisti vaikus į privalomą mokyklą, kartais ieškoti papildomo darbo. Bet jie savyje net neturi tos galimybės kažką smarkiai pakeisti — jie yra giliai riboti.

Keistai nuteikianti knyga, bet labai graži, ypač nupasakojamais peizažais, jūros vaizdiniais, žmonių portretais. Patiko, nors aukščiausio balo ir neduodu.

Alternatyvus toks skaitinėlis, rekomenduoju norintiems nusukti nuo savo įprasto takelio.

Knyga: Jerome David Salinger — Rugiuose prie bedugnės | Darau, blėJerome David Salinger — Rugiuose prie bedugnės

⋆⋆⋆⋆

Mano tinklaraštyje jau buvo publikuota mano žmonos apžvalgėlė apie šią knygą. Mano įspūdžiai panašūs: ypač nostalgiški Niujorko vaizdiniai. Vien dėl jų norėjau šią knygą paskaityti po mūsų šiųmetės kelionės anapus Atlanto.

Knyga savotiška, bet suprantu, kodėl ją, nepaisant kiek nepadoraus turinio, pradėjo rekomenduoti skaityti paaugliams. Ji tokia įdomi: pagrindinis veikėjas kaip buvo durnas pradžioj, taip ir liko pabaigoj. Nei proto įgavo, nei ką. Bet pabaiga nėra tragiška ar netgi liūdna — tiesiog kasdieniška. Nei atėjo koks nušvitimas, nei koks stebuklas įvyko. Pagrindinis veikėjas tiesiog išgyveno sunkų laikotarpį ir galima įtarti, kad vėliau jam pagerėjo. O jei ir nepagerėjo, tai bent ir nepablogėjo.

Skaitant tokias knygas, apie Ameriką prieš 60-70 metų, mane kaskart apima liūdesys ir graužatis, kiek mūsų tėvynė neteko per 50 metų Sovietų Sąjungoje. Koks regresas, kiek žmonių išnaikinta, kaip sugadintas tarpukariu beatsigavęs ir iš naujo formavęsis lietuviškas mentalitetas. Negaliu tiesiog, tik keiktis norisi. Nors esu vyras, bet turėdamas galimybę spardyčiau kiekvienam kiaušus, kas sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Aišku, nuo durnumo vaistų nėra, bet ką jau čia.

Dabar truputuką gailiuosi, kad neskaičiau šios knygos angliškai — ten apstu visokio gėrio ir tuometinio slengo. Aišku, būtų nelengva tiek jį pastebėti, tiek išsiaiškinti, bet gerų tikrai yra — radau keliose apžvalgose. Tad jei turite galimybę — patys taip ir padarykite.

Visiemas, kam patinka Amerika, Niujorkas ir optimizmas per miglą.

Knyga: Lucinda Riley — Helenos paslaptis | Darau, blėLucinda Riley — Helenos paslaptis

⋆⋆⋆⋆

Nelabai dažnai, bet visgi paskaitau ir meilės romanus. Aišku, stengiuosi atsirinkt kokybiškus, ne kokių svajonių linijų, meilės skrynelių ir kitų seilėtekių. Dauguma tų mažaformačių knygiūkščių yra kaip koks popsas — nei turinio, nei formos, nei darbo įdėta. O va Liusindą Raili galiu ramiai rekomenduot visiems, kas mėgsta kokybę. Taip pat ir Santą Montefiorę.

Šitos knygos norėjo žmona, bet aš perskaičiau pirmas. Esu ir geresnių meilės romanų skaitęs, bet čia ir linijų pripainiota, ir požiūrio taškų pora, ir praeitis su dabartim kiek papainiota. Neblogai visai. Tiesa, man romanas pasirodė kiek nuspėjamas, gal kiek per mažai visokios paslaptys užmaskuotos. Tačiau visos pabaigos gražios, laimingos ir išbaigtos be jokių likučių.

Rekomenduoju norintiems lengvo, bet kokybiško meilės romano.

Knyga: Tamas Dobozy — Apgultis 13 | Darau, blėTamas Dobozy — Apgultis 13

⋆⋆

Kai perskaičiau šitos knygos recenziją, labai jos užsimaniau. O kai pradėjau skaityt — siaubingai nusivyliau. Iš aprašymo įsivaizdavau normalų istorinį rinkinį apie Budapešto apgultį. Bet, blė, ta apgultis bent kiek iš vidaus buvo vieninteliame apsakyme, o visi kiti — tos apgulties šešėliai, daugiausia vengrų emigracijos taškas Toronte ir viskas apie tai sukasi. Nežinau, kiek ten buvo pats autorius, ką ir iš kur jis ištraukė ar sugalvojo. Fiktyvus vengrų klubo prižiūrėtojas ar išgalvotas — netikrinau. Apie komiksų paišytoją bandžiau kažką išbrauzinti, tai nepavyko, gal fiktyvus.

Tai taip ir nesupratau, ar čia grožinė literatūra, ar istorinė, ar kažkas pripainiota ir perkramtyta link anonimiškumo. Rimtai, nesupratau šitos knygos. Dvi žvaigždeles uždėjau, nes keli apsakymai patiko — tiesiog taip, be konteksto.

Nežinau, kam galėčiau šitą knygą rekomenduot. Ne man spręst.

Knyga: Gill Paul — Karalių meilės istorijos | Darau, blėGill Paul — Karalių meilės istorijos

⋆⋆

Visiškai istorinė ir dokumentinė knyga, nė kiek nepalyginant su „Apgultimi 13“. Daugybė karalių istorijų, nuo senovės iki pat princo Hario. Įdomu buvo skaityti, kur kokie man žinomi karaliai su kuo susivėlė, bet bendrąja prasme norėjosi nuoseklesnės knygos. Kai kurie skyriai parašyti labai mėgėjiškai, šokinėjant tarp temų, ne iš eilės. Knyga kai kur labai paini, o kai kur — tiesiog nuobodi. Autorė lyg ir norėjo įvelti kiek romantikos (nes knyga taigi romantiška, apie karalių meilę, blė), bet panašu, kad tie mėginimai labiau sugadino knygą, nei pagerino. Būtent tas nenuoseklumas, šokinėjant nuo meilės romano stiliaus link sausų faktų mane labai nervijo. Gal kažkiek yra ir vertėjos kaltės, bet nujaučiu, kad visgi pagrindinė problema originale.

Žiauriai gaila, galėjo būt labai gera ir įtraukianti knyga. Ir kai kurios pastraipos neabejotinai tokios. Na bet negaliu pakęsti nenuoseklaus ir šokinėjančio stiliaus.

Rekomenduoju susidomėjusiems tema. Linkiu būti pakantesniems, nei aš.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.