Naoki Higashida — Kodėl taip mėgstu šokinėti

Posted: 2018-10-28 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Naoki Higashida — Kodėl taip mėgstu šokinėti | Darau, blė⋆⋆⋆⋆⋆

Ką žinote apie autizmą? Daug ar mažai? Jei žinote daug, ar esate skaitę šią knygelę? Paskaitykite, žinantys ir daug, ir mažai, nes ji parašyta trylikamečio autisto, pasakojant viską „iš vidaus“. Kas vyksta autistų galvose ir kūnuose. Koks išsiderinimas juos kamuoja. Ir kaip jie mąsto. O mąsto jie, patikėkite, ne blogiau, nei sutrikimų nekamuojami „normalūs“ žmonės.

Jei turite vaiką autistą, imkit šią knygelę — optimizmo ir supratingumo tikrai įkvėps. O jei neturit — paskaitykit vis tiek, dėl bendro išsilavinimo ir praplėskite savo empatines ribas.

Man pačiam ši tema įdomi dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: įdomu apskritai, aš esu smalsus. Antroji: esu patyręs, ką reiškia klausti draugų, ar jie pastebi, kad „kažkas yra“ jų sūnui ir klausti, ką jie ruošiasi daryti. Ši antroji patirtis yra iš tų, kurių nelinkėčiau, ji pakankamai sunki.

Manau, kad visiems mums yra pasitaikę, kai staigiai užklupti ir kažko paklausti užvemiam kokią nors nesąmonę. Arba ją užvemiam dėl nervingumo, kai mus kalbinantis žmogus kelia stiprias emocijas: graži pana, baisus bosas ar dar kažkas tokio. O autistams tai gali būti visiškai įprasta situacija ir jie netgi sugalvoję atsakymą patys išgirsta, kaip jų burna sako kažką tokio, ko jie visai neketino sakyti ir tada oi kaip graužiasi viduje — baisu juk savęs nekontroliuoti, ypač būnant blaiviam?

Neužmirškime, kad tikrieji didvyriai neturi pasirinkimo – būti juo ar ne. Jutimas autistams nėra savaime suprantamas dalykas – veikiau dalelė po dalelės renkama sudėtinga dėlionė, nuolat reikalaujanti dėmesingumo ir kruopštumo. Tarsi to būtų maža, autistai kasdien susiduria su tikrove, kurioje „specialieji poreikiai“ prilyginami „protiniam atsilikimui“, nervinis išsekimas ir panikos priepuoliai – pykčio nevaldymui, neįgalumo pašalpų reikalingi asmenys laikomi veltėdžiais, o Prancūzijos premjeras Didžiosios Britanijos užsienio politiką leidžia sau apibūdinti kaip „autistinę“.

Jooo, negana to, kad žmogus turi problemų, bet jam dar reikia kovoti ir dviem frontais: tiek su savimi, tiek su išore.

Autistai turi dovaną visur įžvelgti grožį, nes juk kiekvienas dalykas yra savaip gražus. Kad ir kur einame, kad ir ką veikiame, niekada nebūname vieniši. Galbūt iš šono taip ir neatrodo, tačiau visur turime draugų.

Panašu į gėrėjimosi aplinka transą, ar ne?

Kartais atrodo, kad viena sekundė tęsiasi amžinybę, o para praeina per akimirksnį. Laiką galime suvokti tik vaizdais iš prisiminimų. Dėl to dažnai nejaučiam skirtumo tarp sekundės ir paros. Niekados nenustojam jaudintis dėl to, kas tuojau gali nutikti.

Ech, ir ne autistų būna visiškai be laiko pojūčio, ką čia bepridursi. Negaliu pakęsti nepunktualių žmonių, bet jų yra daugiau, nei norėčiau.

Turbūt manote, kad man labai sudėtinga rašyti. Anaiptol! Nuolat galvoju, ar aš ir kiti autistai suvokiam dalykus taip, kaip sveiki žmonės. Žiūrėdamas televiziją, skaitydamas knygas ir stebėdamas mane supančius žmones nuolat mokausi, kaip jaučiasi žmonės kiekvienoje situacijoje. Kai tik sužinau ką nors naujo, parašau kokią nedidelę istoriją ta tema. Todėl niekad nepamirštu, ką išmokau.

Ne kartą esu girdėjęs ir skaitęs, kad autistams sunku kalbėti ir bendrauti — bet jiems visai neblogai sekasi gyventi virtualiame pasaulyje prie klaviatūros. Netgi barškinti klaviatūrą, kad robotukas ištartų jų parašytą tekstą aplinkiniams ir taip palaikyti pokalbį.

Ar keliaujant teko kada nors sutikti žmogų, kuris, rodos, be jokios priežasties ima ir apsiverkia? Aišku, priežastis visuomet yra, tik galbūt tas žmogus nemoka paaiškint, kas jam nutiko. Gali būti ir taip, kad žmogus apsiverkia iš laimės. Man irgi taip būna. Neseniai lankiausi Kamakuros miestelyje, jame stovi milžiniška Budos statula. Ją pamatęs taip susijaudinau, kad apsiverkiau. Ne vien dėl Budos didingumo ir kilnumo, labiau dėl istorijos galybės. Per amžius čia sudėtos žmonių maldos, viltys ir mintys taip mane sukrėtė, kad negalėjau sulaikyti ašarų.

Esu buvęs Kamakuroj! Tas didžiulis Budulis tikrai nerealus visiškai, man pačiam verkti norėjosi jį pamačius:

Budos statula. Kamakura, Japonija | Kelionės | Darau, blė

O dar ir tapkės šalimais ant sienos atitinkamo dydžio pakabintos (sorry už blurą, prieš daug metų neturėjau nei naglo telefono, nei fotoaparato):

Didžiojo Budos šlepetės. Kamakura, Japonija | Kelionės | Darau, blė

Kartais autistai neparaginti nejuda nė iš vietos. Pavyzdžiui, gavę stiklinę sulčių, kurios, beje, patys paprašėme, nepradedam gerti, kol kas nors nepasako „skanaus“ ar „prašau, gerk“. Arba, pavyzdžiui, sugalvojęs padžiauti skalbinius ir apie tai pranešęs aplinkiniams, autistas nedžiaustys jų tol, kol nesulauks pritarimo.

Taigi turėkite daug kantrybės, supratingumo, švelnumo ir meilės su autistu. Jiems labai reikia mūsų visų paramos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.