Į Nidą — už eurą

Posted: 2018-08-01 in Pezalai
Žymos:

Man labai patinka Kuršių nerija. Apima labai geras jausmas ten esant vient nuo paties žinojimo, kad esi ant smėlio juostos, apsuptos vandens. Ir pušelės skaniai kvepia, ir jūra gražiai ošia, ir paplūdimiai pustuščiai. Unikali vieta, nėr tokių daug. Bet po daugybės metų lankymosi man ten visgi atsibodo. Kai buvom ten paskutinį kartą savaitei prieš porą metų, staiga susivokėm, kad nebeturim ten ką veikt — nuobodu. Ir nutarėm daugiau nevažiuoti ten, bent jau artimiausiu metu ir bent jau ne savaitei.

Ir visgi šiemet nuvažiavom, tik kitaip — dviračiais. Ir štai čia galima truputėlį pakalbėti apie pinigus. Su automobiliu nuvažiuoti į Kuršių neriją, bent į Juodkrantę (neskaitant Smiltynės galo) kainuoja tikrai brangiai. Tiek keltas kainuoja normaliai, tiek ekologinis mokestis. Na, bet ir gerai, kad kainuoja. Kuo daugiau kažkas kainuoja, tuo geriau lankytojai nufiltruojami. Tad tai vieta arba turintiems pinigų, arba mylintiems gamtą. Na, arba turintiems abu faktorius — vienas kitam neprieštarauja. Tiems, kurie aimanuoja, kaip čia juos nuskriaudė, kaip čia dabar jie turės ieškoti kitų alternatyvų, kaip jie tiesiog nebeišgalės į Kuršių neriją nuvažiuoti — nevažiuokite, be jūsų ten tikrai geriau.

O dabar apie istoriją. Žmona užsimanė, kad aš ją išsivesčiau į kokį žygį. Na, kada nors gal. O gavosi taip, kad aš pasiūliau kada nors kitą savaitę į Nidą dviračiais, nuo Senosios perkėlos. Žmona truputėlį nusigando, bet ant reikalo pasirašė. Net man pačiam keista, kad gan lengvai. Aišku, ką išgyveno, tai čia kitas klausimas, bet man kažkaip lengvai įtikinėjimas praėjo 🙂

Mes nesam aktyvūs dviratininkai. Mano žmona dar šiemet kaimo keliukus apmynė truputėlį, o aš ant dviračio buvau vos vieną kartą. Tiesa, nuo dailiojo čiuožimo kojos abiejų gan tvirtos, kaip vėliau pasirodė. Tačiau vis tiek: ne aktyvūs mes mynikai. Visgi mano daugiametė mynimo patirtis rodo, kad be jokio fizinio pasiruošimo per dieną numinti 50 km sąlyginai lygiu reljefu yra tikrai nesunku. Morališkai gal sunkiau, fiziškai tuo tarpu tikrai įveikiama. Esu be pasiruošimo ir virš 100 km per dieną nuvažiavęs ir likęs visai gyvas, tik pavargęs. Aišku, mano argumentai žmonai nieko per daug nereiškia, nes jos ištvermės skalė kitokia.

Žmona pasiūlė esminį žygio patobulinimą. Mano planas buvo toks: keliamės anksti ryte, lekiam į Klaipėdą, pametam ten kur nors mašiną netoli kelto ir minam. Žmona tuo tarpu pasakė, o tai davai, varom iš vakaro, ryte būsim šviežūs ir pasiruošę bei nuo 240 km sėdėjimo mašinoj nepavargę. Liuks mintis, tad sėdau ieškot, kur būtų galima apsistot. Kadangi ant nosies buvo Jūrų šventė, tai Klaipėdoj buvo likę tik kas brangesnio ir kas toliau nuo centro. Centras mums dzin, bet paklot apie €100 už nakvynę kaip ir nesąmonė, kai tikslas ne apsistojimas, o tik permiegot. Sakau žmonai, davai, reikia kokiuose Gargžduose apsistot, ten gi tikrai jau netoli, Klaipėdos „dangoraižiai“ iš ten matyt. Žmona purkštelėjo, sąko, ką tu, durns, Gargžduose nakvynę rasi. Sakau, o davai! Booking.com appsas, šast pyst — sakau, va, „Apartamentai su pirtimi“, imam, €45. Žmonai kažkaip nebeliko argumentų priešintis, ypač, kad pasirodė visai padori vieta. Tik tiek, kad atsiskaitymas grynais, kas mane, švelniai tariant, užpisa, bet tiek to.

Per tą patį appsą susiradau padorų viešbutį Nidoj, kad jau po mynimo būtų galima ir ramiai kojas ištiest, ir įskaičiuotus pusryčius suvalgyt. Buvo mintis ir su palapine važiuot, bet paskui bendru nutarimu nusprendėm, kad užteks mums meilės gamtai ir pedalais, po to pamylėjimo pailsėt norėsis buožiškai, t.y. komfortiškai.

Apskritai man booking.com žiauriai patinka. Nieko nėra blogiau už skambinėjimą kaip elgetėlei ir klausinėjimą, ar dar yra vietų ir girdėjimą, kad jau ne ne, iki rugpjūčio galo viskas užrezervuota. Iš viso, su svetimais žmonėm bendraut man patinka kuo minimaliau, o geriau iš viso nebendraut. Tad užsisakyti viešbutį per programulkę ir nuvažiavus rasti paruoštą laukiantį numerį man yra tobulybė. Jokios bereikalingos žmogiškosios interakcijos. XXI amžius visgi, kuo mažiau žmonių, tuo geriau, tegu robotukai dirba.

Kelionė prasidėjo nuo pasiruošimo, be abejo. Susidariau Keep’e sąrašą, ko reikės. Neseniai atradau, kad ten dar galima grupuot sąrašus vienoj užrašinėj, kas labai nudžiugino. Grubiai tai maždaug taip: drabužių komplektai bei „nepramakažkės“ nuo lietaus, higienos priemonės ir vaistinėlė, maistas ir vanduo, remontiniai rinkiniai dviračiams. Kadangi orus žadėjo karštus, tai realiai galėjom net ir džemperių nesidėt, bet dėjomės, nes maža ką — o gal norėsis panaktinėt, kai atvėsta. Neprireikė jų, bet visgi be šiltesnės aprangos į žygius ar keliones trenktis nereikėtų. Tiesa, maikė ilgom rankovėm ir neperlyjamas lietpaltis šilumą gerai sulaiko taip pat — išbandytas ultrakompaktiškas variantas.

Kelionei pasiskolinom vieną tašę iš draugo, kitą nusipirkom. Tokias dvigubas tašytes, kurios ant dviračio bagažinės užsikabina ir kabo abiejose pusėse. Nervina mane truputį tokios tašės, nes dviejuose skyriuose iš karto lengviau pasiklysti, o ir išbalansuoti reikia. Bet bagažinė lieka laisva, galima ką nors dar užsikraut. Nors mūsų tašės, palyginus su kai kurių turistų, buvo juokingo dydžio. Aišku, mes ir vežėmės visišką minimumą (neskaitant džemperių, jie buvo prie „prabangos“ priemonių, galima sakyti).

Mano standartinis įrankių rinkinys:

Remontinis rinkinys kelionei dviračiu | Darau, blė

Kažkaip per daug bandymų toks susikristalizavo. Tiesa, dviračio įrankinėje dar nejudinami guli kiti keli daiktai: padangų montavimo įrankėliai, atsarginė kamera ir keli gabaliukai grandinės. O visiem kitiem atvejam užtenka ir šito rinkinėlio. Norint su juo visą dviratį galima perrinkt, net stipinus persukiot. Tik kad to nereikia.

Valgymui užsipirkom nemažai kūdikių maisto. Patogu, kompaktiška ir sotu. Šimtą kartų geriau už šūdinus „turisto pusryčius“. Redbull taip pat kofeino badui kompensuot ir po 3 l vandens ant galvos. Buvo minčių kokioj Pervalkoj pasidaryt gerą pertrauką su civilizuotu pavalgymu, bet tas neįvyko.

Tad susikrovėm viską, pasiskirstėm po tašytes ir išvažiavom į Gargždus. Nakvynė ten buvo kokybiška, gera, apartamentuose buvo net ir skalbyklė vonioj integruota. Na, toks šeimyninis versliukas, kuriame buvęs garažas ir dalis namo paversta dvejais apartamentais, vieni iš jų tikrai su pirtimi. Mes gavom paprastesnį variantą, bet jame irgi buvo viskas, ko reikia, kaip minėjau, net skalbyklė.

Kadangi mums, magnetukų kolekcionieriams, garbės reikalas padaryti „Surink Lietuvą“, ryte neskubėjom keltis, nusprendėm aplankyti Gargždų TIC — dirba gi nuo 8 ryto. Ir ką — 8:15 ten dar buvo tuščia ir nyku. O savaitgaliais Gargždų TIC nedirba — nesuvokiu, kaip taip gali būti. Va dėl to ir atrodo, kad Gargždai yra kažkokia užmiršta skylė, nes ko ten važiuot savaitgalį, jei net TIC nenori dirbti. Baisus dalykas. Tad Gargždų magnetuko ir negavom, išvažiavom baisiai įsižeidę.

Dėl Jūrų šventės Klaipėdos centras buvo pusiau uždarytas, tad truputį pamaklinėjom ir paklaidžiojom, kol visgi ryžomės kirsti vieną laikiną draudžiamąjį ženklą ir pasistatyti mašiną patogioj aikštelėj ant pusantros paros. Tada jau sėdom ant dviračių ir numynėm link kelto. Vėlgi, labai apsidžiaugiau, kad nereikės papildomos interakcijos: bilietai parduodami automatuose, grožis ir gėris. Bilietas žmogui €1, o dviratis — nemokamai.

Kol keltas atplaukė, pasėdėjom ir pasigrožėjom nuosavais dviratukais:

Klaipėdos keltų prieplaukoje stovintys dviračiai | Darau, blė

Keltas atplaukė, pastatėm saviškius į kitą krūvą. Čia ir supratom, kokios tos mūsų tašytės juokingos:

Dviračiai su kelioniniais krepšiais Senosios perkėlos kelte | Darau, blė

Keltas perkėlė greitai, išlipom, atsisėdom ir išmynėm. Dviračių tako pradžia pasirodė visai smagi, nors asfaltas jau ganėtinai senas. Pirmi 10 km susimynė nesunkiai, saulė slėpėsi tai už medžių, tai už debesų, tai, galiausiai, už kepurių su snapeliais. Žmona šiaip akiniuota, o aš turiu dviratininko akinius su keliais keičiamais stiklais. Pasiėmiau poliarizuotus ir visiškai permatomus, pastarųjų neprireikė. Dar labai svarbu pirštinės su paminkštinimais delnams, geriausia silikoniniais.

Baisiai gražus tas dviračių takas per miškelį visgi:

Per Kuršių nerijos miškus vingiuojantis dviračių takas | Darau, blė

Kelte bobutės vokietės mus palaikė savais ir pradėjo vokiškai kalbint. Paskui aš joms sakau, o jūs ką, manot, kad tik vokiečiai Kuršių nerijoj su dviračiais mina? 😀 Pažvengėm biškį, pasilinkėjom sėkmės kelyje ir išsiskyrėm.

Kelis kartus užsirovėm, kad jau norisi sustot. Sustojam, truputį pailsim, vėl sėdam važiuot — už kampo normali aikštelė su suolais. Galiausiai nutarėm, kad kitą kartą, kai norėsis stoti, tempsim iki kitos aikštelės 😀

Netoli Juodkrantės sustojom tokioj padorioj aikštelėj pirmam užkandžiui. Aikštelė ir su WC, ir su dviračių stovais:

Dviračių aikštelė netoli Juodkrantės | Darau, blė

O štai čia mūsų pirmasis rinkinys. Vaisių tyrelės, lazanija ir bulius:

Iš kūdikių maisto sukomplektuoti priešpiečiai dviratininkams | Darau, blė

Aišku, ir normalūs šaukšteliai komfortiškam valgymui 😀

Beje, jūroj nesimaudėm. Žmona nelabai žinojo savo galimybių ribas, tad nutarėm minti tol, kol minsis ir kad į naktį nenutemptumėm. Iki Juodkrantės Žaliojo kelio numynėm lengvai, o paskui dviračių takas suka tolyn nuo jūros, eina per rezervatą, kur vaikštinėt negalima, tad prie jūros jau nenueisi. Jei kas nors iš mano skaitytojų važiuosite pirmą kartą dviračiais į Nidą, turėkite šitą omeny: maudytis iki rezervato, paskui kita galimybė bus negreitai. Na, tiesa, galima nuo Pervalkos numinti į šalį, ten yra dviračių tako atšaka. Bet jei norite minti su minimaliais nukrypimais, tai geriausia maudytis kurioj nors Žaliojo kelio atkarpoj.

Kai jau įvažiavom į Naglių rezervatą, susidūrėm ir su pirmuoju aukštesniu kalneliu. Žmona tų kalnelių labai bijojo, nes jos patirtis Juodkrantėje persiritant per kopas nekokia. Labai jau ten su dviračiu sunku. Na, bet šitoj kelionėj aš ją kelis kartus į kalnelius elementariai užstūmiau. Padėjo čiuožimo poroj patirtis, kur reikia ir laikytis kartu, ir pusiausvyrą išlaikyti, ir sinchronizuotis. Šiaip dėl kalnų buvo susitartas atsarginis planas toks, kad aš tempiu į kalną dviračius, o žmona eina šalimais. Bet neprireikė, pasirodė, kad užstūmimas irgi labai gerai veikia, o ir greitesnis būdas įveikti sunkiuosius etapus.

Trumpas sustojimas važiuojant per Naglių rezervatą:

Naglių rezervate stovintis dviratis | Darau, blė

Taip taip, teoriškai negalima dviračio ant žolytės statyt. Na, bet ant siauro tako irgi nepaliksi, kitiems maišysies.

Prie Pilkųjų kopų pažintinio tako buvo laimės pilnos kelnės. Civilizacija! Kava ir ledai!

Ledų ir kavos punktas prie Pilkųjų kopų | Darau, blė

O va kad taką apmokestino 2€, tai likau nustebęs. Per amžius amžinuosius ten būdavo galima tiesiog nueiti, o dabar jau be bilieto — niekaip. Heh, kažkaip susimąsčiau, ką jie ten apmokestino. Ne muziejus gi. Galbūt renka pinigus takų priežiūrai ar kažką:

Pilkųjų kopų tako kainoraštis | Darau, blė

Liko kelias iki Pervalkos. Štai čia, 38-ajame kelionės kilometre įvyko krizė ir kulminacija — žmonikei pasidarė silpna, greičiausiai nuo karščio ir paskutiniojo, aukščiausiojo kalnelio. Teko sustot ir bandyt atsigaut. Ir viena, ir kita pavyko, numynėm toliau. Žmona tikėjosi stotelės Pervalkoj, bet aš paskui kažkaip nutylėjau ir numynėm ją palikę už nugaros. Biškį apgavau žmoną 😀 Po to kažkur tarp Pervalkos ir Preilos radę gerą aikštelę, padarėm valandos pertrauką:

Valandos pertrauka kelionėje dviračiais | Darau, blė

Šiaip nuo Pilkųjų kopų iki Pervalkos yra pats prasčiausias dviračių tako ruožas. Vietomis tiek ištrupėjęs, kad dviese šalimais važiuot neįmanoma. O štai nuo Pervalkos iki pat Nidos — neseniai atnaujintas ir praplatintas. Prieš kelerius metus mynėm nuo Pervalkos iki Preilos, tai buvo nykoka, o dabar puikus kelias vieškelėlis, su vaizdu į gražų kalną. Spėju, kad čia Vecekrugo kopa, nors gal ir klystu:

Vecekrugo kopa. Arba ne. | Darau, blė

Tai va, tas prastasis kelio gabalas išbarškino žmonos dviračio dinamą ir ji pradėjo nesilaikyt atitrauktoje pozoje. Tiesa, jos ir nereikia, seniai žmona turi žibintėlį su baterijomis, bet nebuvau nuėmęs. Tad per ilgąją pertrauką ją ir nuėmiau. Maloniai nustebino spyruoklinis laido gnybtas:

Dviračio dinama su spyruokliniu gnybtu laidui | Darau, blė

Be to, kažkur ten pat, kur neatlaikė dinama, neatlaikė ir žmonos dviračio priekinė padanga (nuotrauka jau po kelionės, ant „ragų“):

Trūkusi dviračio padanga | Darau, blė

Tad paskutinius kilometrus žmonikė važiavo su guzu, o aš ją guodžiau, kaip gerai, kad priekyje yra amortizatoriai.

Štai ko nesitikėjau, kad mano senos ir smarkiai sunešiotos basutės pritrins pūslę. Vaikštant ta vieta nelabai spaudžiama, o minant koja labiau užsilenkia ir pūslikę gavau. Dėl to kelionės vaistinėlėje reikia turėt tiek normalių pleistrų, tiek specialių silikoninių pūslėms:

Silikoninis pleistras nuo pūslių | Darau, blė

Toliau iki pat Nidos numynėm be pertraukų, paskutinius kilometrus „dasimušinėjom“. Viešbutis turėjo rūsy kambarėlį, rezervuotą dviračiams:

Dviračių kambarėlis viešbučio rūsyje Nidoje | Darau, blė

Čia sutikom vieną mus kelte kalbinusią vokietę, pasirodo, atmynė į tą patį viešbutį, hehe.

Vėl civilizacija, daiktai gali ilsėtis, mes irgi:

Viešbutis Nidoje | Darau, blė

Nusidušinę ir pagulėję išėjom Neringos magnetuko, kurį sėkmingai gavom:

„Surink Lietuvą“ Neringos magnetukas | Darau, blė

O tada „Senajam uoste“ pavakarieniavom. Nežinau, kodėl, bet mums tas „Senasis uostas“ kažkaip limpa. Kiek lankomė Nidoj, tiek ten valgom.

Po kelionės buvau pasižadėjęs save truputį apsidovanot, tai ir apsidovanojau:

Darau, blė rūko cigarą

Sulaukiau daug tiriančių ir netgi smerkiančių žvilgsnių. Ech, tie žmonės…

Ryte papusryčiavom su krūva vokiečių ir išmynėm į Nidos autobusų stotį. Čia buvo labai juokinga, kad bilietas žmogui iki Smiltynės kainavo €4, o dviračiui — €5 😀 Pasitaikė labai draugiškas ir malonus vairuotojas, padėjo tuos dviračius į bagažą sukišt:

Dviračiai autobuso bagažo skyriuje | Darau, blė

Parvažiavom iki Smiltynės, persikėlėm, gavom truputį lietaus, o kadangi centras buvo uždarytas, tai dar dviračiais per grindinį ir iki Klaipėdos TIC numynėm magnetuko. Va tai buvo iš esmės blogiausia kelio dalis. Grindinys ypač bjauru.

Tiesa, aš labai liūdėjau, kad šiemet laivelis „Smiltynė“ iš Klaipėdos į Nidą nekursuoja 😦 Pirminis planas buvo būtent juo parplaukti su dviračiais. Gražūs vaizdai ten visokie ir šiaip faina. Bet šiemet jis neplaukioja, tad teko grįžti autobusu. Parminti atgal šiek tiek per ekstremalu, tokiems mėgėjams, kaip mes. Nebent po dviejų-trijų dienų.

Po kelionės jautėmės pavargę, bet žmona stebėjosi, kad visai neskauda kojų. Ir apskritai jokių raumenų. Bet skaudėjo nepratusias subines, netgi labai smarkiai. Jas skaudėjo nuo kelio vidurio kažkur.

Iš viso nuvažiavom 52 km per 7 val. Bendroj sumoj apie 2 valandas stovėjom, viena pertrauka buvo tikslingai visos valandos. Kelias tikrai įveikiamas net ir visai nepatyrusiems mynikams. Kitą kartą, jei važiuotumėm, tai darytumėm pertrauką prie jūros ties Pervalka.

Maloniai nustebino telefonas. Žinojau, kad jis ištvermingas, bet nebuvau jokiame žygyje. Turėjom, be abejo, powerbanką, bet neprireikė. Taigi 7 valandos aktyvaus GPS trackinimo su keliais lengvais pavėpsojimais į ekraną ir keliomis nuotraukomis pakeliui nusodino bateriją lygiai 17%. T.y. 83% buvo Nidoje. Labai užskaitau, galima į ilgus žygius eiti drąsiai.

Pabaigai dviračių tako pėdsakas.

Reklama
Komentarai
  1. Paulius parašė:

    Smagus tas takas į Nida, tačiau turiu pripažint, kad atkarpa tarp Juodkrantės ir Pervalkos nuolat prastėja, o važiuoju jau 6 metai.
    Prie Vecekrugo kopos nuvažiuoti galima, o nusileidus kitoj pusėj – išsimaudyti.
    Kad sėdimosios neskaudėtu- reikia siauru kietu sėdyniu. Čia visi apsigauna – susigundo būtent tokiomis plačiomis su paminkštinimais, kaip pas jus.
    Ar išduosit paslaptį, kokį hotelį su pusryčiais nukovėt? Ar apskritai buvot patenkinti? Turim savo akiraty viena, bet kuo toliau tuo labiau pradeda erzinti.
    Na o sekantis etapas Palanga – Nida. Apie 80 km . Sėkmės!

    • Darau, Blė parašė:

      „Nidos banga“, išmėtytas per kelis atskirus namelius. Dviračių rūsys dar mena sovietmetį, bet čia px. Pusryčiai labai aukšto lygio, aptarnavimas irgi patiko, civilizuotas.

      Mūsų sėdynės lyg ir nėra tos „tetuliškos“, manrods, bet nesiginčysiu, neturiu su kuo palygint. Žinau tik, kad nuolatinis mynimas šiknperšą pašalina savaime 😀

  2. Valdas parašė:

    Koks telefonas čia taip didvyriškai atlaikė 7 val gps’o ir tik tiek nusėdo? 😮

  3. Rimas Baltrušis parašė:

    Kad subinę neskaudėtų yra trys dalykai: normali siauresnė sėdynė (fotelius paliekame namie prie teliko), dviratiniai šortai su pampersu ir kažkokia tai praktika prieš žygį. Pažiūrėkite į nuotrauką, kur rūsyje stovi jūsų ir vokiečių dviračiai : tas dviratis su mėlynu rėmu turi tikrai teisingą turistinę sėdynę.

    • Darau, Blė parašė:

      Ok, dėkui už patarimus.

    • Andrius parašė:

      Ir dar galima sužaisti reguliuojant sėdynės horizontalumą bei išnešimą. Kai pradėjau 20-30km prasimynimus vakarais, man šiknasopį sumažino nedidelis sėdynės priekio palenkimas žemyn ir sustūmimas į priekį link vairo. Nežinau kiek tai taisyklinga, bet asmeniškai, kažkaip kitaip apkrova šiknai pasiskirstė ir iškart pagerėjo.

  4. Mantas parašė:

    Xiaomi laikrodis su įjungtu GPS atlaikė tiek pirmym tiek atgal 🙂

  5. Saulius parašė:

    Mes prieš keletą metų irgi kelionę į Nidą dviratukais susiorganizavom. Planas buvo nuvažiuot, pasitrint po Nidą, pernakvot ir grįžt. Petsikėlėm Naujoj Perkėloj. Mes klaipėdiečiai, bet jeigu ką, ten ir automobilių stovėjimo aikštelė yra. Na ir porą kilometriukų mažiau minti reikia 😉 Nuobodžiausia ir sunkiausia dalis buvo palei rezervatą: saulė žlibina į kaktą, vėją miškas ir kopos užstoja, prie jūros nenueisi 😥 Beveik privažiavus viešbutį žmona nudribo nuo dviračio, taip kad pleistro didelės atsargos būtinos. Dėl to dribimo grįžom ne su dviračiais, o su katamaranu. Gaila, kad šiemet nebekursuoja. Bet jei pradės kursuot, tai rekomenduoju pirmyn su dviračiais, atgal su laivu

  6. Giedrius parašė:

    Ar jusu nuomone imanoma tokia kelione butu su vaikais 3-5m. vezamais dviracio priekaboj? Ir ar nesvarstet pasiimti kartu savo dukros i kelione?

    • Darau, Blė parašė:

      Laisvai, mačiau ir su kūdikiais priekabose. Gal tik kiek vėsesnio oro palaukčiau.

      Šita kelionė buvo suplanuota išskirtinai dviem, su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm 😁

  7. robchizprojects parašė:

    Gal paveluotai, bet labai norisi parekomenduoti ispudingesni kelia link Nidos: http://www.bicycle.lt/repository/vldz/guideLT_0123-2.pdf Su zmona siais metais istestintas variantas: Ryte paliekam masina Klpd akropolis (saugu, wc, maistas), pamariu pro Kintus, Vente, Mingeje statome palapine for free viesoje stovyklavieteje, ryte keltu(FORELLE – FLICKA 12eu su dvirka zmogui) i Nida, vakare Klpd ir namo. Patartina siam marsrutui MTB dviratis ir namie pasidaryti GPX’a kad labai nebludyti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.