Kelionės su vaikais

Posted: 2018-06-07 in Pezalai, Tėvystė
Žymos:, ,

„Kaip gerai, kad jūsų vaikas taip ramiai mašinoj sėdi“, „Su mūsų vaiku „razbainiku“ tai niekur normaliai nepakeliausi“, „Ai vaikas dar per mažas — toj kelionėj tik vargas bus“, „Kiek jūsų vaikui metų? — Ai ne tai į Ameriką su tokiu nesąmonė”

Keliauninkai oro uoste | Darau, blėŠis įrašas ir jo įžanga vėlgi mano žmonos, nes ją biesina atmazkės dėl kelionių. Taip pat ir žmonių nesugebėjimas prisipažinti, kad jie tiesiog bijo ar nenori to daryti.

Turbūt tokių pasakymų ne vienas jau esat girdėjęs, kurie keliaujat. O gal ir patys kartais panašiai kalbat. Kartais atrodo, kad keliavimas yra lyg kažkokie burtai. Ankščiau galvojau, kad yra viena pagrindinė magija — daug keliaujantys žmonės uždirba baisiai daug pinigų, nes iš kur daugiau turi jų kelionėms. Dar viena yra magija — keliaujantys turi baisiai daug atostogų — nes nu kaip kitaip sugebėsi išvykti į keliones tris — keturis kartus per metus. Bet yra dar viena, pati mistiškiausia — keliaujančių tėvų vaikai labai mėgsta keliauti ir labai ramiai keliauja. Tiesiog mažos kelionėms sutvertos tobulybės. Hmm…  kažkas taip.

Mūsų šeima labai mėgsta keliauti. Dabar galiu drąsiai sakyti šeima, nes apsėsti kelionių esam tiek mudu su vyru tiek aštuonerių metų dukra. Dar būdami dviese mudu daug keliavo, kiek galėjom po Lietuvą, kai finansai leido — ir už jos ribų. Prioritetas gyvenime buvo vienintelis — kelionės. Po šiai dienai turim tėvų jaunystės „žurnalinį“ staliuką, nes naujam gaila pinigų. Kai gimė dukra buvo dideliausios baimės, o kaip mes dabar keliausim trise. Mums patikdavo sėsti į mašiną vakarais ir tiesiog sukti ratais apie miestą, nuvažiuoti į aplinkinius miestus pasivaikščioti, išgerti kavos/arbatos iš termoso Birštone ir daug plepėti. Kai gimė dukrytė neišvažiavę iš namų iškentėjom lygiai dvi savaites. Važiavo stogas, ėmėm lipti sienomis, tad susipakavom šaltą kovo vakarą mažiulę į kėdutę išlėkėm sukti ratų apie Kauną. Dūšia atsigavo. Tam kartui. Taip ir pradėjom po truputį savo keliones. Tik negalvokit, kad mūsų vaikas buvo tas kuris mašinoj ramiai miega ir nekelia jokių problemų. Lygiai kol dukrai suėjo metai mašinoj ji rėkdavo. Ir tikrai garsiai rėkdavo. Ji miegodavo tik tada, kai jai būdavo miegojimo laikas, jeigu ne laikas miegoti — mašinoj reikia garsiai rėkti. Vienas dalykas, kurio laikėmės visiškai griežtai — dukra važiuodavo mašinoj TIK saugiai sėdėdama prisegta autokėdutėj. Rėkia nerėkia — nesvarbu. Jeigu reikia paimti ir paraminti vaiką, reiškias reikia sustoti ir tik tada galima atsegti vaiką. Kiekvieną kartą kai tekdavo važiuoti jai nemiegant ir po to sakydavau, kad daugiau gyvenime niekur nevažuosiu mašina su vaiku ir apskritai mūsų toks rėkiantis vaikas vienintelis pasaulyje ir KADA gi ji nustos rėkti. Na, taip sakydavau iki kito važiavimo. Tiesiog stengdavomės planuotis sako kelionės laiką pas senelius ir kitas išvykas tada kai dukrai miego laikas. Dukra po truputį pradėjo labiau toleruoti važiavimus automobiliu ir apsiprato, kai jai sukako metai. METAI KARLAI!!! Tai yra 12 mėnesių, tai yra 48 savaitės!!! Per tuos metus važiavom ir į Juodkrantę, ir į Ignaliną, ir n kartų pas senelius į Alytų. Esmė, kad kai sako „mano vaikas nepasiruošęs“, kai sako, kad „vaikui geriausia namie“ — tai tėvų atmazkės. Tiesiog reikia sau ir vaikui skirti pakankamai dėmesio. Čia dabar nekalbu apie tai, ką reikia daiktų turėti. Bet… Visiškai normalu, kad kūdikiui baugu pirmą kartą nuvažiavus į svetimą vietą. Visiškai normalu, kad kūdikis jausis suirzęs ir prašysis būti tik pas tėtį ar mamą ant rankų.

Šitoj vietoj mes darydavom paprastai — pirmą vakarą užsidarydavom visi trys kambaryje nuo kitų žmonių, įsitaisydavom į lovą ir būdavom tik patys sau, žaisdavom, šnekėdavom su mažiule, snausdavom. Jau kitą dieną mūsų vaikutis jausdavosi visai kitaip.

Pirmoji kelionė į užsienį buvo kai dukrai buvo 9 mėnesiai. Buvo žiema ir skridom dviem savaitėm į Vokietiją palaikyti tėčiui kompaniją būnant komandiruotėje. Buvo baisi kelionė. Tik ne vaikui, o man… Aš tiek turėjau baimių ir buvau prisigąsdinus kaip reikės raminti vaiką lėktuve, kad vyrui reikėjo labiau rūpintis manimi, o ne dukra skrydžių metu. O dukrai viskas buvo gerai. Super gerai. Buvau jau prisiskaičius gausybę interneto ir šiek tiek pasiruošus. Tad čia dar vienas tipsas skrendantiems su vaikais: turėkit daiktų (žaisliukas, knygutė, skanukas), kurių vaikas nebūtų matęs. Tai būtų visiškai naujas daiktas, kuris užimtų vaiko dėmesį. Beje, skrendant atgal taip pat reikia turėti kažką naujo. Čia aš dažniausiai jau ką nors nukaudavau oro uoste, bet taip pat ir iš namų bagaže ką nors įsidėdavau.

Iš tikrųjų ypač ruošiantis kelionei su mažesniais vaikais (Mažesni“ — sakyčiau iki 5 metų) nereikia apie kelionę pranešti, kai iki jos dar keli mėnesiai likę. Kuo mažesnis vaikas tuo tas laikas turi sutrumpėti. Tiesiog per sunku vaikui bus laukti, o jums klausytis „Kada? Kada? Kada?!“  Bet visgi su vaikais būtinai reikia pakalbėti apie artėjančią kelionę. Negalima manyti, kad užteks pasakyti, jog skrendam į „Turkiją, kur karšta“. Reikia aptarti viską, nepaliekant ir gal atrodo nereikšmingų dalykų mums, suaugusiems. Pakalbėti, kad reikės anksti keltis ir važiuoti į oro uostą, kaip vyksta visa registracija į lėktuvą, patikrinimas, kokios taisyklės sėdint lėktuve. Ir tai yra nepaprastai svarbu. Turbūt  ne vienas esame turėję skrydį, kai norėjosi tuojau pat nusileisti arba iššokti iš lėktuvo, nes vaikai klykė, triukšmavo ir kitaip nedavė ramybės. Vaikai yra be galo protingi, reikia su jais šnekėtis dar PRIEŠ įlipant į lėktuvą, kad gali užgulti ausytes, kad tada reikia ryti seiles, gerti vandenuką, žiovauti. Kuo mažesnis vaikas, tuo mažesnė tikimybė, kad vaikui užguls ausis, bet kuo vaikas vyresnis tuo labiau reikia pasiruošti. Mes esam suaugusieji, mes turim pasirūpinti, kad kelionė būtų smagi ne tik mums, keliaujantiems su vaikais, bet ir kitiems lėktuvo keleiviams, ir tiems,kurie gal būt skrenda pirmą kartą, jiems baisu ir dar vaikas rėkia, ir tiems, kurie skrenda į medaus mėnesį, ir tiems kurie pagaliau gavo pirmą kartą iškeliauti be vaikų, ir tiems, kurių laukia dar daug valandų skrydžio. Mes esam atsakingi, kad vaikas prisisegtų diržą kai reikia, kad nelakstytų po lėktuvą, ir net kad nedainuotų trys vaikai susėdę (po 15 minučių dainavimo už nugaros, norėjau nusišauti.) Turėkite pakankamai skirtingų priemonių vaikų dėmesiui užimti. Viena žymi moteris pasakė „skrydis su vaiku nėra SPA“ ir negaliu jai nepritarti, bet kuo daugiau keliauji, kuo daugiau skraidai, kuo daugiau kalbi su vaiku, kuris jau žino ko laukti, tuo yra lengviau.

Prieš kelionę reikia pakalbėti ir apie tai kokį maistą teks valgyti (ypač jeigu jūsų vaikas nemėgstantis visokių įmantrybių). Be kita ko, žinoma ir apie tai ką kelionėje pamatysit. Mūsų dukrai patinka žiūrėti nuotraukas tų vietų, į kurias keliaujam. Čia būna toks ritualas prieš keliones.

Iš tikrųjų nėra netinkamo vaiko amžiaus, kada su vaiku jau „galima“ keliauti. Čia visgi gal teisingesnis būtų pasakymas, yra laikas, kai ne vaikai, o būtent tėvai, suaugusieji, yra pasirengę kelionei su vaiku. Labai yra paprasta numoti ranka, atiduoti vaiką seneliams ir sakyti, kad „tik vargas su vaiku kelionėj“. Žinoma, aš nesakau, kad nereikia kelionių-pasibuvimų vienu du vyrui su žmona. Bet, yra vienas didelis didelis BET. Kelionės, patirtis, kurią vaikas įgyja keliaudamas po svečias šalis, keliaudamas su tėvais yra neįkainojama. Ir tada, kai jam 2 metai ir tada, kai jam 12 ar 22. Nėra tokios amžiaus ribos, kada galima sakyti, kad va dabar jau vaikas prisimins, kad neverta kai mažas, nes vistiek nieko neprisimins. Prisimins visada, nes tai lieka tavyje. Kelionėje kiekvienas vaikas mokosi, susipažįsta su kitomis kultūromis, mokosi tolerancijos, pažinimo džiaugsmo, bendravimo, draugiškumo, taisyklių paisymo. Plečia savo akiratį. Gal jis neprisimins kažko konkrečiai, bet visada lieka nuotraukos. O nuotraukose dažnai vaikai prisimena: tą didelį kalną, nuostabaus skonio ledus, namą prie jūros. Tie maži trupinukai yra nepaprastos vertės augančiai asmenybei.

Jeigu jums norisi pirmus 18 metų sėdėti namie — sėdėkit, bet priimkit, kad tai yra jūsų pasirinkimas, jūsų priimtas sprendimas. Ir jeigu visgi norisi keliauti — joks nei vienas, nei keli vaikai tam nesutrukdys.

Reklama
Komentarai
  1. kaimietis parašė:

    Pirmos atostogos su primu vaiku – 4 men. amziaus Ispanija (no problem), 6 men Turkija (siek tiek sudetingiau, nes jau vartosi). Su antru vaiku – 1 men turejom skristi i sesers vestuves (no problem). Su treciu 5 men Tenerife (no problem), 10 men Ispanija (siek tiek sudetingiau). Pritariu viska, kuo daugiau keliauji, tuo labiau vaikas pripranta. Stengiesi nesudrumsti aplinkiniu ramybes, dazniausiai viskas OK. Sakyciau sunkiausia yra kai vaikas 6-18 men, nes nori judeti ir dar nelabai ka supranta. Su mazu tai jie tik valgyt ir miegot nori. Su vyresniais jau galima kazka nuveitki nuoboduliui isblaskyti. Apie keliones masina irgi teisingai, saugumas svarbiausia ir jei masina juda, vaikai turi buti kedutese. Dar labai nuo vaiku priklauso, musu OK keliauti, bet buna siurprizu. Viena skrydi esam praleide 🙂 O buna vaiku kurie istisai zviegia lektuvuose bei vemia masinose uz 1km. Ir nepasakysi, kad visada tevu kalte (nors gal 🙂

    • žmona parašė:

      Šiuo atveju neina kalba apie vemiančius vaikus (ar suaugusius), kurie turi vestibiuliarinio aparato sutrikų, ar dar yra kas nors, kas trikdo sveikatą lėktuve. O be to šiais laikais tikrai yra nemažai priemonių padėti tokiems žmonėms. Čia daugiau eina kalba apie suagusius, kurie skiedžia, kaip nori keliauti, bet ne vat yra milijonas priežasčių. Tai arba keliauji arba priimi savo atsakingą sprendimą, kad ne vaikai kalti, o tu pats bijai. O gal visgi ne taip ir nori?
      BTW, aš pati pravėmiau visą vaikystę mašinose ir autobusuose.

  2. mechadrake parašė:

    Pikinimas masinose budavo retas dalykas ir praejo man paauglystej, bet kai bunu keleivis dabar visureigy vel supykina… brrr

  3. naktis parašė:

    pasirašau po kiekvienu žodžiu! Skridau viena su dviem vaikais į Bostoną, vienam buvo šiek tiek daugiau nei metai, kitam vos trys. Ir viskas gerai buvo. Per daug jaudulio tik dėl to, kaip bus 🙂 Pabandai ir žinai. Aš esu už keliones su vaikais, nes tai didelė patirtis ir prisiminimas kiekvienam, kurių jokiu kitu pirktu daiktu nepakeisi. O patirtis daro mūsų gyvenimus žymiai spalvingesniais.

  4. Edvinas parašė:

    „Čia visgi gal teisingesnis būtų pasakymas, yra laikas, kai ne vaikai, o būtent tėvai, suaugusieji, yra pasirengę kelionei su vaiku.“ – būtent!!! Nepasiruošę keliauti būna ne vaikai, o tėvai. Be abejo, tai nėra labai lengva, tačiau tie mažo žmogeliuko nauji potyriai, džiaugsmai, prisiminimai atperka visus sunkumus. Po paskutinių atostogų Turkijoje su dvimete dukryte, su žmona kalbėjom, kad būtų labai smagu ir be vaiko kažkur išlėkt, kad tikrai pailsėt. Tačiau net nebaigus pilnai tos minties atėjo supratimas, kad čia bloga mintis 🙂 Užgraužtų sąžinė, kad atimame iš vaiko tokį džiaugsmą. Mūsų dukrytė paskutiniu metu užmiega ne su lopšinėmis, ne su pasakomis, o su pasakojimais, kaip mes visi kažkur važiavom, skridom ir panašiai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.