Fiodoras Dostojevskis — Idiotas. Knyga ir A|CH

Posted: 2018-01-10 in Pezalai
Žymos:,

Fiodoras Dostojevskis — Idiotas | Knygos | Darau, blė⋆⋆⋆⋆⋆ / ⋆⋆⋆⋆⋆

Visiškai netikėtai ėmiausi „Idioto“.  Dostojevskis mano gyvenime buvo atidėtas „ant vėliau“, gal kai jau penktoj dešimty būsiu. Bet va, antradienį žmona sako: o davai varom į A. Cholinos „Idiotą“ šeštadienį Alytuj? Blė.

Negalėjau aš eiti į spektaklį knygos nepaskaitęs. O sutikite: tokios masės kūriniui keturios dienos — truputį mažoka, nes laiko turiu, kaip ir visi normalūs suaugę žmonės. Ypač, kad kūrinys tikrai ne iš lengvųjų turinio prasme, o apie apimtį (677 psl. mano egzemplioriuje) iš viso nekalbu.

Apskritai aš Dostojevskį ruošiausi skaityti, be abejo, rusiškai. Bet šiuo atveju padariau išlygą. Nebūčiau rusiškai perskaityt spėjęs niekaip, tad nusprendžiau pasiaukoti vertimui, bet iki spektaklio perskaityti. Paskaitysiu rusiškai ką nors kita.

Taigi apie knygą. Spėjau, perskaičiau, nors akys tikrai gavo pavargti. Labai būčiau norėjęs paskaityti tokį kūrinį iš lėto, su pasimėgavimu, sakinių ir pastraipų pagromulavimais, bet teko skubėti.

Na, ką aš galiu apie Dostojevskį pasakyt? Ir taip visi jį žino. Bet man įspūdį paliko nereali rašytojo iškalba. Apskritai, pats save su visais rašytojais lyginu nuolat, nes, nu, irgi esu toks, tik ne romanistas. Tad mane labai žavi kitų rašytojų sugebėjimas triesti tekstu ir tą daryti profesionaliai bei išraiškingai. Su nepaprastu pasimėgavimu skaičiau Dostojevskio žmonių portretus, dialogus ir monologus. Kadangi mano vaizduotė išlavinta, tai visi vaizdingi apibūdinimai mane stipriai paveikia, aš mintyse stačiai filmus suku skaitydamas.

Knygą sudaro keturios dalys. Kiekvienos jų įžanga — atskiras subkūrinys, kuriame rašytojas pasikalba su skaitytoju, kreipiasi į jį ir tarsi atsiriboja nuo knygoje nupasakojamų įvykių. Žavu ir miela bei, turbūt reikėtų pastebėti, kiek senamadiška.

Žmonai sakiau, kad „Idiotą“ būtų buvę galima sumažinti perpus ar netgi dar kiek labiau ir padaryti nepaprastai įtemptą trilerį. Žmona į tai atsakė, kad reikia atsižvelgti ir į to meto gyvenimo tempą, kuris buvo neskubrus, beigi į tai, kad tokią knygą irgi reikėtų skaityti ramiai ir neskubant. Tačiau aš savo nuomonės visai nepamečiau, panašaus motyvo greitai suryjamų trilerių tikrai yra. Kas žino, gal ir naudojant „Idiotą“ kaip prototipą.

Ką čia ir bepridursi, kai pirmoji knygos dalis teapima vienos dienos laikotarpį? Kartais mums visiems pasitaiko tokių dienų, kurios atstoja kelias savaites savo turiningumu. Tada apima toks keistas jausmas, kai kitą dieną atrodo, jog viskas buvo jau labai seniai. Matyt, smegenys irgi pripratę prie tam tikro vidutinio įvykių kiekio: jei jis viršijamas, tai atrodo, kad tai vyko seniau, nes įprastais tempais tiek įvykių būt tiesiog negalėjo 😀

Išsirašiau iš knygos porą citatų. Viena ypač atspindi to meto aktualijas, požiūrį ir skirtumus nuo mūsų modernaus pasaulio. Tiesa, rimčiau pagalvojus, tai šūdą jis modernus, reikalai pagerėjo, bet toli gražu dar iki galutinės siekiamybės:

Drau­gi­jo­je jos ne tik ne­mė­go kri­sti į akis, net­gi buvo per daug kuk­lios. Nie­kas joms ne­ga­lė­jo pri­kiš­ti iš­pui­ki­mo ir pa­si­pū­ti­mo, bet visi ži­no­jo, kad jos iš­di­džios ir nu­ma­no ko ver­tos. Vy­res­nio­ji buvo mu­zi­kė, vi­du­ri­nio­ji pui­ki ta­py­to­ja, bet to daug metų be­veik nie­kas ne­ži­no­jo, ir pa­aiš­kė­jo tai tik pa­čiu pas­ku­ti­niu metu, o ir tai ne­ti­kė­tai. Vie­nu žo­džiu, apie jas buvo kal­ba­ma ne­pa­pras­tai daug gero. Ta­čiau būta ir ne­drau­gų. Su pa­si­bjau­rė­ji­mu kal­bė­ta, kiek kny­gų jos per­skai­čiu­sios.

Čia apie tris generolo dukteris. Atkreipkite dėmesį į paskutinį sakinį 🙂

Knygoje yra keliose vietose minimas „moterų  klausimas“, tačiau nedetalizuotas. Amžininkams turbūt ir nebūtų reikėję jo aiškinti, o aš tik galiu įtarti, kad buvo kažkokios feminizmo užuomazgos besireiškią ir svajonės apie moterų laisvę. Na ką, moterims laisvės šiek tiek daugiau teko, bet labai liūdna, iki tikros laisvės ir abipusės lyčių pagarbos dar labai toli.

Kita citata tokia labai jau gyvenimiška ir kiek liūdnoka:

Iš tikrųjų nieko nėra apmaudingesnio, kaip būti, pavyzdžiui, turtingam, padorios šeimos, gražiai atrodyti, neblogai išprususiam, nekvailam, net geram ir kartu neturėti nieko ypatingo, jokio talento, jokios keistybės, nė vienos savos idėjos, būti griežtai „kaip visi“. Turtas yra, bet ne toks kaip Rotšildo, šeima, iš kurios kilęs, dora, tačiau niekuo niekuomet nepasižymėjusi; išorė padori, tačiau labai nereikšminga; išsimokslinimas žymus, tačiau nežinai, ką su juo veikti; protas yra, tačiau neturi savo idėjų; širdis yra, tačiau trūksta didžiadvasiškumo, ir t. t., ir t. t., visais atžvilgiais. Tokių žmonių pasaulyje didelė daugybė, ir net kur kas daugiau, negu atrodo; juos galima suskirstyti, kaip ir visus žmones, į dvi svarbiausias kategorijas: vieni nedidelio proto, antri „kur kas protingesni“. Pirmieji laimingesni. „Paprastam“ nedidelio proto žmogui nėra, pavyzdžiui, nieko lengvesnio, kaip įsivaizduoti save nepaprastą ir originalų ir be jokių svyravimų tuo smagintis. Užteko kai kurioms iš mūsų panelių nusikirpti plaukus, užsidėti mėlynus akinius ir pasivadinti nihilistėmis, ir beregint jos įsitikino, kad užsidėjusios akinius tučtuojau įgijo savo „įsitikinimus“. Užteko kitam tik truputį pajusti savo širdyje kokio nors žmogiško ir gero jausmo, kad tučtuojau įsitikintų, jog niekas jau taip nejaučia kaip jis, kad jis pirmauja bendroje raidoje. Pakako kitam nugirsti kokią nors mintį arba perskaityti kokį pakriką puslapėlį, ir jis tučtuojau įtikinėjo, kad tai „jo paties mintys“, atsiradusios jo paties smegenyse. Naivus įžūlumas, jeigu galima taip pasakyti, kartais esti nuostabus; visa tai neįtikima, tačiau nuolat atsitinka. Tą naivaus žmogaus įžūlumą, tą kvailo žmogaus neabejojimą savimi ir savo talentu nuostabiai parodė Gogolis puikiu poručiko Pirogovo tipu. Pirogovas nė neabejoja, kad jis genijus, net aukštesnis už kiekvieną genijų; taip neabejoja, kad net klausimo tokio nė karto sau nekelia; pagaliau jokių klausimų jis nė neturi. Didysis rašytojas, norėdamas patenkinti įžeistą savo skaitytojo moralinį jausmą, pagaliau buvo priverstas jį išplakti, tačiau išvydęs, kad didysis žmogus, gavęs rykščių, tik pasipurtė ir jėgoms pastiprinti suvalgė sluoksniuotą pyragaitį, nustebęs tik išskėtė rankas ir taip paliko savo skaitytojus. Aš visuomet sielojausi, kad didįjį Pirogovą Gogolis paėmė tokio mažo rango, nes Pirogovas yra toks savimi patenkintas, kad jam nėra nieko lengvesnio, kaip, metams bėgant ir storėjant bei didėjant antpečiams, vaizduotis, pavyzdžiui, nepaprastu karo vadu; ne tik vaizduotis, o stačiai tuo neabejoti: pakėlė į generolus, kurgi ne karo vadas? Ir kiek tokių ištinka paskui baisūs nepasisekimai mūšio lauke? O kiek buvo Pirogovų tarp mūsų literatų, mokslininkų, propagandistų? Aš sakau „buvo“, bet jau, žinoma, yra ir dabar…

Šitoj vietoj dar pacituosiu Richard Rohr. Tai toks amerikonų kunigėlis. Čia reikalas išimtas biškį iš religinio konteksto ir išgrynintas iki esmės:

  1. Life is hard
  2. You are not that important
  3. Life is not about you
  4. You are not in control
  5. You are going to die

Šitas man labai dera su ta citata iš „Idioto“. Kiekvienam žmogui yra labai sunku pripažinti, kad jis yra vidutinybė ir niekam neįdomus. Na, labai plačia prasme mes visi unikalūs, bet tik tiek. Realiai kiekvienas iš mūsų atitinka kokį nors psichologinį tipažą ir elgiamės tiek nuobodžiai nuspėjamai, kad net juokinga — tik kai kuriems nuo tokių minčių graudu pasidaro. Taip pat niekam mes nesam svarbūs ir įdomūs — reikia pasidžiaugti, jei tokie esam bent keliems kitiems žmonėms.

Įvertinus žmonių intelektą ir gebėjimus gaunasi tokia išvirkščia Gauso kreivė: kuo žmogus mažiau apsišvietęs, tuo jis apie save geriau galvoja ir labiau savim pasitiki bei mano esąs nepaprastas. Tuo tarpu išsilavinę žmonės suvokia, kad jie, nu, ne kažką. O paskui jau yra tie realiai ypatingi žmonės, apie kuriuos žino visas pasaulis ir jie daro kažką tokio ypatingo, nuo ko milijardų likimas priklauso.

O dabar jau truputuką apie spektaklį.

Anželika Cholina yra vienas iš geriausių nutikimų Lietuvos padangėj. Nepaisant ten jokių kontraversijų ir pletkų, o tiesiog. Tai, ką ji gali padovanoti žiūrovams, yra nepaprastai įtaigu ir stipru.

Tiesa, Beata Molytė Nastasjos vaidmenyje man nelabai patiko, bet tai tik asmeninis pasirinkimas. Ypač, kad knygoje portretas visai kitoks, o ir elgesys kažkaip atrodė kitoks. Bet užtat su raudona suknele buvo nerealiai panaši į 1958-ųjų filmo viršelį 🙂 Tuo tarpu idiotas Donatas Švirėnas — visiškai tobulas. Rogožinas gal labiau susivėlęs galėtų būti 😀

A. Cholinos spektaklių pateikimas su minimaliomis dekoracijomis labai kabina. Žaidimas kėdėmis, šviesa ir apranga, kelių operinių balsų įterpimas ir muzikos derinys prikausto prie kėdės. Nepaprasta dozė kultūros, apie ką kaip tik rašiau. Įspūdinga klasikinio kūrinio interpretacija, žavingas pateikimas.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.