Vaikų (ir ne tik) kultūrinimas

Posted: 2018-01-06 in Tėvystė
Žymos:

Gulbių ežero baleto šokėja | Darau, blėKultūra — labai sudėtinga sąvoka. Tačiau dažnai nėra sunku atskirti kultūringą žmogų nuo ne tokio kultūringo. Mandagumas yra viena iš kultūros sudedamųjų dalių, bet tik viena.

Aš pats sau sunkiai galiu atsakyti į klausimą, kas ta kultūra yra. Bet, sakykim, su treningais aš net ir šiukšlių išnešt nenoriu ir bent jau džinsus persimaunu — net ir tokia „proga“. Lygiai taip pat ir su darbiniais drabužiais — nepaisant to, kokie jie yra, nenoriu atrodyti, kaip bomžas. Kitaip sakant, turiu išugdytą kažkokią savivertę ir tai laikau taip pat kultūros dalimi.

Visgi kultūra yra kur kas daugiau. Tai yra ir platus bendrasis išsilavinimas, ir elgesys, ir stiliaus suvokimas, ir žinojimas, kas, kur ir kada tinkama.

Kultūringas žmogus taip pat yra ir inteligentiškas. Aš, tiesą sakant, labai norėčiau būti inteligentiškas ir kultūringas, bet viduje esu kaimietis. Esu augęs aplinkoje, kur pagarba kitam asmeniui buvo, švelniai tariant, utopija. Turėjau ir gerų pagrindų, bet jie buvo šalutiniai, todėl savo pagrindinės vaikystės ir paauglystės aplinkos poveikį jaučiu iki šiol.

Tiesa, nepaisant pagarbos išraiškos stokos nebuvau apleistas kultūros prasme, toli gražu. Esu daug laiko praleidęs teatruose, muziejuose, šviečiamosios literatūros namuose irgi netrūko, skaitymas man buvo didžiulė vertybė. Taigi esu toks kaip ir miksas: protingas, išsilavinęs, šį tą nuraukiantis apie kultūrą, bet stokojantis kultūringo elgesio. Pastarojo mokausi ir dar ilgai mokysiuos 🙂

Mūsų šeimoje kultūrinimu užsiima daugiausiai mano žmona. Aš visada stengiuosi jos pageidavimams pritart, nes žinau, kad tai reikalinga.

Kas man pirmiausia ateina į galvą išgirdus žodį „kultūra“? Na, kažkodėl labiausiai teatras ir koncertai. Tik ir vienas, ir kitas turi būti kokybiški. Sakykim, „spektakliukai“ darželyje gal ir turi pramoginę vertę, bet aukšta kultūra to nelaikau. Be abejo, tai gerai, bet tik nereikia galvoti, kad tai bent kiek padengia poreikį vestis vaiką į normalų teatrą. Ir sakydamas „normalų“ tikrai neturiu galvoj lėlių teatro. Į Kauno lėlių teatrą aš savo vaiko niekada nesivesiu — nematau prasmės. Man užtenka tiek nuosavų prisiminimų, tiek sąlyginai neseno atsišviežinimo. Nėra ten ko eiti. Eikite į Dramos teatrą, į Operos ir baleto, Muzikinį ir taip toliau — na, kas jūsų mieste ar netoli jūsų gyvenamosios vietos yra tikrai kokybiško. Stebėkite ir domėkitės, kokios trupės atvažiuoja ir ką rodo. Veskitės vaikus ir į suaugusiųjų spektaklius, jiems tikrai nuo to blogai nebus.

Ko moko teatras? Pavyzdžiui, moko pasidaryti sau šventę ir progą. Į teatrą neinama, kaip į eilinę kavinę ar valgyklą. Ten einama ruošiantis ir planuojant. Einant į teatrą svarbu ir aprangos kodas, tai ugdo suvokimą, kas kokioj aplinkoj tinkama. Blemba, negaliu žiūrėt į vyrus su nutąsytais megztukais. Negi taip sunku švarką iš spintos išsitraukti? Moterys kažkaip labiau sugeba į teatrą išsipuošti. Taigi, vyrai, auginantys sūnus: kalkite jiems į galvas, kaip galima pasipuošti, pasitempti ir atrodyti kultūringai.

Teatras moko ir pagarbaus elgesio. T.y. nekramtyti sėmečkių spektaklyje, elgtis tyliai, praleisti kitus, kurie eina į savo vietą, išsijungti telefoną. Gal manote, kad tai nelabai svarbu? Tiesą sakant, net nežinau, kaip čia išsireikšti ir suteikti svorį būtent šioms elgesio pamokėlėms. Ir, atleiskite, ne, ėjimas į kiną su tuo menkai palyginamas. Kinas yra gerai, bet tai panašiau į greito maisto užkandinę — ten eiti galima ir taip pat reikia, bet vertė tiesiog visai kitokia.

Teatras gyvai parodo saviraiškos meną. Opera — išraišką dainavimu, baletas — išraišką šokiu, pantomimos — judesiais, šokiu ir kartais velnias žino, kuo. Visa tai svarbu ir jūsų vaikui: jam tikrai pravers žinojimas ir suvokimas, kaip žmonės gali save išreikšti. Kitaip sakant, teatras yra gyvas ir apčiuopiamas menas. Be abejo, jei jis kokybiškas. Tačiau net ir nekokybiškas gali šį tą parodyti.

Vis išgirstu, kad teatras, koncertai ar kitokie renginiai kainuoja daug. Tai juokinga ir taip sakyti gali tik nemąstantys žmonės. Atrodo, kad nepagalvojama, kiek kainuoja nuoma, kiek kainuoja įvairių žmonių darbo laikas, įranga, butaforija ir dar daugybė kitų sunkiai įžiūrimų veiksnių. Galų gale, atvykstantiems aktoriams kainuoja ir viešbučiai, ir pačios kelionės. Tad žinant visus šiuos faktorius (ar bent dalį jų) tikrai nepasakyčiau, kad bilietai, net ir į gerus spektaklius ar koncertus, labai brangūs.

Kitas dalykas, kultūra ir neturi būti pigi. Jei ji bus pigi, jos kokybė bus atitinkama. Be to, na, elementariai juokinga sakyti, kad brangu yra €20 spektaklio bilietas, kai į tą spektaklį einate kartą per pusmetį ar net metus. Čia jums ne dienos pietūs juk. Kiek jūsų dienos pietų telpa į €20?

Va taip kartą girdėjau, kaip vienoje kirpykloje kalbėjosi kirpėjos. Viena, kiek vyresnė, protino kitą, jaunesnę: „Tu gal mažiau pavalgyk, mažiau nagų lako nusipirk, bet susitaupyk kartą per mėnesį į teatrą nueit.“ Va taip. Tai jeigu jums kultūra „brangi“, tai taupykite jai. Susidarykite biudžetą, planą ir siekit tikslo. Meskit rūkyti, jei rūkote — tai vis vien yra tik savęs žalojimas be jokios naudos. Net alkoholis gali į sveikatą išeiti, bet rūkymas — visiškai ne.

Prie vidinės kultūros yra ypač svarbi pagarba sau ir kitiems. Kaip šito išmokti ir, juo labiau, išmokyti — nežinau. Manęs to nemokė, tad dabar per kančias ir visokias nemalonias situacijas tenka mokytis pačiam. Čia, aišku, galioja auksinė taisyklė: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad su tavim darytų. Bet emocijos kartais paima viršų. Visgi reikia turėti sugebėjimo ir valios nepulti kito žmogaus vadinti visokiais epitetais, rėkti ar grasinti. Kai kurie sugeba apsimesti mandagiai nekaltais ir vis tiek grasinti. Čia man viena kaimynė kartą aiškino, kad jei nepasistatysiu teisingai mašinos, tai ji taip užstatys, kad neišlipsiu. Sakau, na, žinote, grasinimai man nepatinka. „O argi aš grasinau? Aš tik pasakiau, kad elgsiuos taip, kaip su manim elgiasi.“ Taigi. Toks noras kitą pastatyti į vietą ar kažkaip „pasielgti“ yra nulinės kultūros rodiklis. Kultūringas žmogus tiesiog paprašytų mašiną statyti tvarkingiau, atidžiau pažiūrėti ar kažką. Deja, retas iš mūsų sugebame priimti tokius prašymus nepasišiaušę ir tuoj pat neužėmę gynybinės pozicijos. To irgi nereikėtų.

Ypač sudėtinga, bent jau man, yra su pagarba artimiesiems. Tai turbūt kyla iš to, kad artimoj aplinkoj žmonės atsipalaiduoja ir nusimeta mandagumo ir pagarbos kaukes. O tai turėtų būti ne kaukės, bet žmogaus dalis. Deja, protu kaip ir suvokiu, o būna pasitaiko, kad nepagarbiai elgiuosi. Visgi, kaip minėjau, tas pats lankymasis įvairiuose renginiuose, prisitaikymas prie tenykštės aplinkos, elgimasis pagal tam tikrą kodeksą ugdo gebėjimus elgtis pagarbiai ir kultūringai.

Mėgdavau sakyti, kad vaikystėje ir paauglystėje mėgstamiausias knygų žanras man buvo enciklopedija. Vaikams jų tikrai reikia, priešingai, nei siaubo istorijų — lietuviškų pasakų. Apskritai, skaityti senas kaulų klijais suklijuotas pasakų knygas šiuolaikiniams vaikams man atrodo nevisai normalu. Yra kur kas daugiau naujų ir kokybiškų knygų. Enciklopedijų irgi pilna įvairiausiomis temomis ir lygiais. Bet plačiau apie knygas dar kada parašysiu atskirai, galbūt su savo žmonos pagalba — ji irgi negali pakęsti apdulkėjusių senienų. Bet kokiu atveju, prie vaiko kultūrinimo knygos prisideda labai ženkliai, o kokybiškos — dar labiau. Tos pačios įvairios enciklopedijos gali nušviesti galybę gyvenimo sričių, praplėsti vaiko žinias, išsilavinimą ir žodyną.

Reklama
Komentarai
  1. scania parašė:

    Ir per amžius amen!
    Dar prie kultūros priskirčiau požiūrį, kad pasaulis nėra priešas. Daug keičia.

  2. Ghost parašė:

    Lietuvoje teatras yra žiauriai pigus. Pabandykit nueiti į gerą operą vakaruose, suprasit.

    Kita pigumo bėda – minėti nutampyti megztukai. Turėtų kainuoti tiek, kad nutampytiem megztukam ten eiti būtų “nesamonė“. Kai ėjimas į teatrą taps brangia švente, pasikeis ir požiūris į jį. O dabar vakarą praleisti teatre, deja, kainuoja pigiau, nei restorane.

    O taip, restoranų lankymas irgi yra kultūros dalis.

  3. Vidmantas parašė:

    Straipsnis tikrai neblogai susiskaite. Daugumai minciu pritariu. Tik visuomet norisi save pagauti ar tikrai viskas taip turi buti kaip galvoji.
    Juk yra ir toks posakis. Kito aprangos vertinimas yra provincialumo pozymis 🙂
    Knygoje Voldenas Gyvenimas miške labai graziai aprasomas mados aspektas kitu kampu. Esate zmogus skaitantis, tai rekomenduoju 🙂

    • Darau, Blė parašė:

      Skaičiau Voldeną ir žinau, ką norite pasakyti. Save gaudyti reikia nuolat, o ir šiaip — požiūris nuolat keičiasi. Tik dėl aprangos aš labiau kitam komentatoriui pritariu: per pigios mūsuose kai kurios pramogos 😀

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.