Aušra Kurienė — Kaip užauginti žmogų

Posted: 2017-12-31 in Tėvystė
Žymos:, ,

Aušra Kurienė — Kaip užauginti žmogų | Knygos | Darau, blė⋆⋆⋆⋆⋆

Labai labai seniai jau neskaičiau tokios geros knygos apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Nemažai aš jau jų perskaičiau, bet šita tikrai patenka į toptrejetą. Ši knyga yra tikras lašas sveiko proto eliksyro — durnumo, bukumo ir tiesiog elementaraus neišsilavinimo jūroje.

Kartais kai pagalvoju: kaip gerai tiems bukiems žmonėms vaikus augint. Nei jiems ten rūpi tų vaikų problemos, nei būsena. Nepatiko kas — aprėkei, pastatei į kampą ir ramu. Ne, blė, skaitom, aiškinamės, į seminarus vaikštom, tėvų tarybose dalyvaujam ir dar, jei įvyks tokia avantiūra, dar ir prie masinio lavinimo pavyks slapta prisidėt.

Gerai bukiems žmonėms. Jiems ramu ir px. O aš negaliu: man rūpi ir įdomu. Ir norisi teisingą žmogų užaugint.

Man šita knyga ypač patiko dėl to, kad ji ne tik trykšta sveiku protu, bet dar ir tuo, jog yra neverstinė, parašyta, sukurta ir pagaminta Lietuvoje. Joje nėra nerealistiškų ir nepanaudotinų mūsų aplinkoje pasiūlymų ar sprendimų. Ji pritaikyta kultūriškai, kontekstiškai ir netgi istoriškai būtent mūsų mažai valstybei. Jei nenorit daug knygų apie vaikų auklėjimą skaityt, na, tai bent šitą paskaitykit.

Išsirankiojau krūvą citatų iš knygos. Tikiuosi, kad autorė nesupyks, visos knygos neįdėjau 😀 Na, jei supyks, tai ištrinsiu.

Kad vaikus reikia lytiškai šviesti nuo tada, kai jie dar nekalba, aš jau rašiau. Mano septynmetė jau žino, kas yra spermatozoidas ir kiaušialąstė, be to žino ir mechanizmą, kas ten iš kur ištrykšta ir kur nuteka. Jos pačios žodžiais tariant „tai atrodo keista“, bet ji puikiai priima faktą, kad čia yra suaugusiųjų reikalas, o vaikams ne tie dalykai rūpi. O savu laiku užteko ir tokio atsakymo, kaip šioje citatoje:

Jei jūsų mažylis paklaustų, iš kur atsiranda vaikai, ką jam atsakytumėte? Šį klausimą dažnai užduodu per pirmąjį susitikimą su tėvų grupe. Tėvai pradeda dėlioti atsakymus apie sėklytes, daigelius, apsikabinimus. Retkarčiais pasigirsta mano laukiamas atsakymas – iš meilės.

Va čia irgi tiesa apie vyro svarbą dalyvaujant gimdyme ar apskritai vaiko gimime, kad ir netiesiogiai. Su sąlyga, kad vyras nėra kelmas, o atsakingas vyras ir būsimas/esamas tėtis:

Gimdymas gali būti sunkus, šoką sukeliantis patyrimas visiems gimdymo dalyviams – mamai, kūdikiui ir vyrui. Teisybė, iš šios trijulės vyras vienintelis nejaučia tiesioginio skausmo, bet ar dėl to jo savijautą ir vaidmenį per gimdymą galima menkinti? Išlikti stipriam ir pasirengusiam padėti, pačiam susitvarkyti su baime ir nerimu dėl savo moters ir kūdikio, įveikti nuovargį, šoką ir dvasinį skausmą, matant, kaip skauda jo mylimiausiems, tikrai nėra lengva. Jei kas leidžia sau papriekaištauti vyrams neva „jums tai neskauda!“, manau, nuvertina jų žmogiškumą ir apskritai tėvo vaidmenį vaiko ir šeimos gyvenime.

Savo epiniame rašinyje šitą dalyką irgi minėjau:

Tėčiai suranda kitą, paprastai drąsesnę nei mamos su vaiku buvimo formą, dažnai tai būna fizinė veikla, judresni žaidimai. Mama maitina, migdo, prižiūri, o tėtis sukelia adrenaliną, džiaugsmą, pralinksmina.

Žinau 100%, kad yra tokių mamų, kurios savo vyrais iš esmės nepasitiki ir laiko juos puskvailiais. Man tai kažkaip stačiai įdomu: o kodėl jos su tokiais puskvailiais pasirinko gyventi ir dar vaikų užsiveisti?

Kai moterų klausiu, ar jos gali vyrui patikėti kuriam laikui kūdikį ar vaiką, dažnai iš jų išgirstu: „Nežinau, nebent surikiuosiu visus buteliukus, sudėsiu rūbelius, surašysiu tikslų maitinimo, migdymo laiką, ką galima daryti ir ko negalima, dar skambinsiu kas pusvalandį…“ Tada teiraujuosi, gal jų vyrai apskritai gyvenime yra neįgalūs, darbe neatlieka jokių užduočių, nieko nedaro savarankiškai? Ne, pasirodo, jie normalūs piliečiai, gebantys spręsti problemas, dirbantys vadovaujamą ar kitokį svarbų darbą. Tai kodėl įsivaizduojame, kad jie nepajėgūs susivokti, kada vaikui duoti gerti, valgyti ar kelnes permauti. Negi tai šitaip sudėtinga, kad protingas žmogus nesuprastų? Dažna meta kaltinimą: „Bet aš sugrįžusi namo pamatau, ką jie padarė!“

Oh well. Kaip pirštu į akį. Šiaip yra tokia pastaba iš mano pusės apie dalijimąsi. Seminaruose, taip pat ta pati Austėja Landsbergienė, mėgsta pateikti pavyzdį apie dalijimąsi: kaip, tarkim, jūs patys mielai dalintumėtės savo mašina, lova, ar ten dar kažkuo. Blogas tai pavyzdys. Be abejo, jis suprantamas, nes vaikui nuosavybės jausmas yra milžiniškas. Bet aš visuomet sakau: mes su svečiais dalijamės. Pasodinam juos ant savo kėdžių, duodam savo kavos-arbatos-sausainių iš savo puodelių ir panašiai. Dalintis reikia tuo, kuo gali, nereikia vaiko versti dalintis viskuo. Protingose knygose patariama, kad dar prieš ateinant svečiams su pačiu vaiku būtų susitarta, kuo jam bus negaila dalintis, o ypač vertingus daiktus ir žaislus geriau suslėpti.

Bet kita citata ne apie tai, o apie tai, kad mūsų visuomenėje vis dar gajos akmens amžiaus tradicijos: diedas darbe, boba — prie puodų. Moterys sau gali leisti būti švelnios ir mielos, o vyrai jausmų negali demonstruoti:

Suaugusieji nuolatos moko vaikus dalytis. Jei atidžiau pasižiūrėtume į suaugusiųjų pasaulį, kaip mamos dalijasi vaikais, o tėčiai – jausmais, įspūdžiais, išgyvenimais, tikrai atrastume akivaizdžių nesidalijimo pavyzdžių.

Ryšys su vaiku užsimezga kartu su jo užsimezgimu. Deja, ne visi tėvai sugeba tą ryšį išlaikyti ar išpuoselėti.

Tėvas auga su vaiku nuo akimirkos, kai pirmąkart paima jį ant rankų. Tai truks tol, kol apsikeisime vaidmenimis: pasenusį tėvą turėsime „paimti ant rankų“, prižiūrėti kaip bejėgį kūdikį. Tada su juo irgi turėsime sukurti naują atskirą, greičiausiai, deja, labai trumpalaikį, skausmingą santykį.

Eilinė dilema: norime savarankiškos ir kritiškos būtybės, o imame nurodinėti, kaip ir ką daryti. Yra mamų, kurioms kieme išsipurvinęs vaikas prilygsta apokalipsei ir antikristo apsireiškimui — kaip minimum. Bet argi tai nors kiek reikšminga? Visiškai ne. Tai neturi jokios reikšmės. Tad atrasti balansą tarp to, kas vaikui yra leistina ir kas jam suteiks galią vystytis ir to, ką reikia apriboti, drausti ar visiškai naikinti — darbelis ne iš lengvųjų. O jei dar sveiko proto nerasta…

Atrodo, tėvams tenka spręsti sudėtingą užduotį kaip tos pasakos apie kytrą mergą veikėjams – atvykti nei nuogiems, nei apsirengusiems, nei raitiems, nei pėstiems. Jie turi leisti vaikui veikti pačiam ir kartu padėti, skatinti ir drausti, drąsinti ir mokyti atsargumo.

Mylimukų baimė man yra kažkas tokio. Po šimts, leiskime vaikams būti vaikais. Kai pakankamai paaugs, jiems savaime bus „nelygis“ tuos mylimukus turėt. O būna, kad išleidžia vaiką į darželį ir neleidžia mylimuko neštis — kaip tu toks didelis dabar man gėdą darysi.

Mylimukai vyksta kartu į keliones, pas gydytojus, į darželį, vakare imami į lovytę, jie įsikuria darželio spintelėje ir padeda sulaukti mamos. Nedrauskime vaikams jų neštis ir nebandykime pakeisti šių žaislų naujesniais, gražesniais. Juk ir senučių mamų nekeičiame į jaunesnes ir gražesnes. Galbūt kai kurie iš mūsų vis dar netoliese turime savo seną kiškį?

Baisu būna, kai trejų metų vaikas katę vis dar „miau miau“ vadina. Klaiku ir nenormalu:

Neteisinga manyti, kad kol vaikas nekalba, tai ir nereikia į jį kreiptis pilnais sakiniais, vartoti įprastus kasdienius suaugusiųjų kalbos žodžius, neva su vaiku būtina bendrauti specialiai tik jam skirta „vaikiška“ kalba. Be abejo, reikia atliepti vaikui jo kalba, atkartoti jo tariamus žodžius, bet neprarasti savo kalbos ir nepamiršti vaiko žodžių „išversti“ į suaugusiųjų kalbą.

Labai svarbu nuo pat pirmų dienų su vaiku bendrauti žmonių kalba.

Pratęsiant mintį, ranką kažkodėl ranka vadiname, o va jau penis — tai peliukas ar cypciukas.

Skaityti reikia visur ir visada ir nuo pat kūdikystės. Apskritai, skaitymas yra tokio lygio vertybė ir gebėjimas, kad jį reikia lavinti kuo labiau. Net jei tėvai nėra patys knygų mylėtojai, jie turėtų tą meilę vaikams įdiegti. Ir būtent: meilė knygoms nėra savaime įgyjama, ją reikia išugdyti. Pasiskaitykit, ką mano apie skaitymą Liudvikas Andriulis bei plėtinį apie elektroninį skaitymą.

Kartais tėvai neskaito patiems mažiausiems, dar nekalbantiems, knygučių, nes jie neva dar nieko nesupranta. Tai yra klaida. Nereikia laukti, kol vaikui sueis treji ir jis supras visus knygelės žodžius. Knygos vaikų gyvenime turėtų atsirasti labai anksti, pradedant pirmosiomis guminėmis, medžiaginėmis su ryškiais dideliais piešiniais, vėliau pasakų ir eilėraščių knygelėmis, kurias galima skaityti antrais ir trečiais vaiko gyvenimo metais. Net jei mažulis negali jums perpasakoti, ką išgirdo, jam vis tiek būtina sekti pasakas ir skaityti rišlias istorijas.

Oh, yeah, terrible twos:

Antrieji ir tretieji vaiko gyvenimo metai yra savarankiško jausmų valdymo pradžia. Kartais šis laikotarpis ir tėvams tampa savo jausmų valdymo pradžia.

Po šimts, kad taip man kas vaikystėje būtų normaliai aiškinęs apie jausmus. Teko su visu šlamštu jau suaugusiam tvarkytis:

Kai dvimečiui nesiseka sukonstruoti bokšto, jis stipriai supyksta ir trenkia per bokštą, rėkia, mėto kaladėles, nes nežino, kaip kitaip galima išreikšti šiuos stiprius, teisėtai jam kilusius jausmus. Jam reikia išmokti su tuo pykčiu tvarkytis, bet pirmiausia turi suprasti, kas čia jam darosi. Mes žinome, kad jis pyksta, o mažylis išgyvena tik DIDELĮ KAŽKĄ. Vaikas pyksta, liūdi, nežinia dėl ko bijo. Tėvai turi suprasti, kas vyksta su jų vaiku, o tada ir jam paaiškinti.

Ketverių–šešerių metų vaikas jau pajėgus pats pasakyti: „Aš supykau, man baisu, man liūdna.“ Jis gali atskirti, atpažinti ir įvardyti jausmus, kuriuos patiria. Kai vaikas supranta, ką jaučia, ir moka įvardyti emocijas, tada jau gali mokytis tinkamais būdais jas reikšti, ne tik rėkti, trypti ar vartytis ant grindų. Kai jam sukaks septyneri ir jis pradės lankyti mokyklą, šį uždavinį turi būti įveikęs. Kitaip turėsime pirmokus, kurie, kai nepavyksta tinkamai padėti brūkšnelio, pusę dienos verkia įsikniaubę į suolą, o jeigu kas nepatinka, mušasi ir spardosi.

Va čia tai irgi yra tų mano minėtų bukų pochuistų formuluotė: NE<kažką>. Puikiai žinau, kad jei vaikui liepei kažko nedaryt, tai turi pratęst ir pasakyt, ką gi, po velnių, daryt. Suaugusiam taip gali pasakyt — ir tai dar ne visada suveiks, o mažiems vaikams konkretumo reikia ypač, jie nesupranta abstrakčių dalykų. Liepimas kažko nedaryt yra konkretus, bet jis neinformatyvus. Kai kurie tėvai tada sugalvoja: „elkis gražiai“. O ką reiškia „elgtis“ ir ką reiškia „gražiai“? Čia jokio konkretumo nėra. Vaikas labai negreitai suvoks, kas slypi tame „grožyje“. Be to, jo gražaus elgesio samprata gali būti visiškai ne tokia, kaip tėvų. O ir dar, kai taip pasakoma, jis ir pradeda kaip nors elgtis.

Tėvai nuolatos moko vaikus tinkamai elgtis, dažnai girdime draudimus „nerėk!“, „nebėk!“, „nestovėk!“, „nesėdėk!“, „nesišaipyk!“, „netampyk!“, „nekrutėk!“ Jei vaikas taptų paklusnus ir nustotų bėgti, rėkti, stovėti ir sėdėti, tampyti katę ir krutėti, jis galų gale paklaustų, o ką tada jam daryti. Visi vaikai nori patikti savo tėvams ir juos džiuginti. Mums tereikia jiems aiškiai ir paprastai pasakyti, kokio elgesio tikimės, koks elgesys yra tinkamas. Vietoj „nekrutėk“, pasakykime „valgydamas sėdėk ramiai“, vietoj „netampyk katės“, pasiūlykime paglostyti katę, užuot sakę „nerėk“, paprašykime „pasakyk ramiai“. Vaikas tikrai paisys mūsų prašymo.

True. Nuosavi vaikai yra tokie puikūs, tokie idealūs, tokie „galintys, jei tik pasistengs“, kad įvertinti jų nesugebėjimą tampa misija neįmanoma:

Daug smagiau atrasti, ką vaikas gali, negu pripažinti, ko jis negali, bet tai padaryti yra nepaprastai svarbu.

Heh, kai kuriems paauglystė iš viso nesibaigia. Vadinamoji „brandaus amžiaus krizė“ mano galva yra neišspręstos paauglystės likučiai. Va užsimano keturiasdešimtmetis vyras antrą kartą gyvenime iš namų išeit ir gyvent vienas… arba su patikusia merga. Taip taip. Paauglystė, kitaip nepavadinsi. Tik va, jau pelai tai pradeda byrėt nepaaugliškai.

Teoriškai vaiko raidos tyrinėtojai paaugliais dabar „leidžia“ būti iki 24-erių. Iki to laiko, manoma, žmogus turėtų užbaigti šį psichologinės raidos etapą, atsakydamas į klausimą „kas aš esu?“ Iki to laiko, manoma, žmogus turėtų užbaigti šį psichologinės raidos etapą, atsakydamas į klausimą „kas aš esu?“ Tai tapatumo arba individualumo jausmas, žinojimas, kas esi ir koks esi, kokios yra tavo stiprybės ir silpnybės, interesai ir siekiai, lytinė orientacija ir vaidmuo visuomenėje.

Aha. Yra taip manančių, kad jei „mažas“ vaikas žinos, kas yra lytinis aktas, tai pasitaikius progai tuo ir užsiims. Aš irgi žinojau ir neužsiėmiau. Ir progų ne vieną praleidau. Ar čia man trūkumas? Kažkaip labai abejoju, nes visgi tai ne vaikų (ir net ne paauglių), o suaugusių žmonių žaidimas.

Trylikametis ar penkiolikametis greičiausiai suka galvą, kaip patinkančią merginą pakviesti į kiną, o ne svarsto, iš kur „susiveikti“ prezervatyvą ir įvilioti ją į lovą. Suaugusieji padaro klaidingą išvadą, kad lytinė branda tolygi seksui. Ne, lytinė branda – tai savo lyties suvokimas, mėginimas patikti priešingai lyčiai, suprasti, kas mane traukia prie kito žmogaus, kas mane daro seksualiai patrauklų kitam asmeniui. Naujo, iš dalies suaugusio žmogaus atsiradimas namuose diktuoja naujas intymumo ir artumo ribas.

Blem, jei vaikui svarbu, kad jo žydras flomasteris užsibaigė ir nebepiešia — tai tikrai jam svarbu. Arba kad gėlytė netyčia nulūžo, ar žaisliukas suplyšo. Vaikų aktualijos jiems yra aktualios — tai reikia įsikalti į galvą. Esu pats tokių nuvertinimų ir sumenkinimų per žioplumą padaręs — noriu sau prisiekti, kad niekad taip nedarysiu:

Tėvams kyla didelė pagunda pasakyti: „Kokiais čia niekais užsiimi?“ Ne mūsų reikalas pamatuoti, kas vaikui yra svarbu. Mūsų, tėvų, užduotis yra patikėti, kad jam svarbūs dalykai yra tikrai svarbūs.

Paprastai problematiški paaugliai būna tie, kurie neturi tvirto ir patikimo ryšio su tėvais. Jei už kiekvieną poelgį paauglį smerksime nepasidomėję, kodėl jis vienaip ar kitaip elgiasi, tai greičiausiai jis elgsis tik blogiau ir destruktyviau:

Turėtume tikrai sunerimti, jei paauglio interesai ir draugų ratas labai pasikeitė, jei vis daugiau atsiranda slaptos veiklos, jei jis mums apie ją nepasakoja, o draugai neužeina pas jį namo. Tikri ar virtualūs draugai yra svarbi paauglio gyvenimo dalis, turime būti tikri, kad ši draugystė nekelia pavojaus mūsų vaikui.

Nieko nėra blogiau, kaip tėvai, kurie nori vaikams padovanoti savo vaikystės svajonę… blė, esat suaugę žmonės, pasidovanokit sau patys. Va, ir aš, ir mano žmona vaikystėj apie čiuožimą svajojom. Ir ką — turiu du aukso medalius jau iš „senukų lygos“, o dabar su žmona ir poroj mokomės. Dukra irgi čiuožia, bet mes jos neverčiam kažko siekti — gerai, kad sutapo, jog ir jai čiuožimas prie dūšios. O jei būtų nesutapę, ieškotumėm, kaip be jos toliau tobulintis.

Kai kurių paklusniai augintų vaikų tėvai už juos visada geriau žinojo, kad jie turi lankyti dailę ar baletą, kokią sporto šaką rinktis, kuo būti užaugus. Kaip sename gruzinų anekdote, gruzinė mama iškiša galvą pro langą ir kviečia sūnų: „Gogi, eik namo!“ Jis klausia: „Kodėl? Man šalta?“ Mama jam paaiškina: „Ne, tu pavargęs.“ Kai prasideda fiziologinis ir psichologinis brendimas, šie vaikai atranda, kad turi minčių ir norų, kurie visiškai nepriklauso nuo tėvų. Kai mama ir tėtis viską žino geriau už auginamą vaiką, jam bus sunku atrasti, kas iš tikrųjų patinka ar tinka, kas jis apskritai yra. Taip auklėtas vaikas paauglystėje kankinasi stengdamasis suderinti savo ir tėvų norus, mėgina suprasti, ar tai, ko jis nori, yra vertinga, bando įveikti tėvų nusivylimą dėl nepatenkintų lūkesčių ir atsakyti į klausimą, ar jis turi teisę siekti įgyvendinti savo norus.

Tėvai moko vaikus gyventi, o ne priešingai. Įvykus konfliktui, koks jis bebūtų, kokiame amžiaus tarpsnyje — visada, visada tėvai turi būti pirmi, kurie imsis tą konfliktą spręsti ar grąžinti ryšį su vaiku. Net kai vaikui 60, o jums 90+. Iš ko vaikai išmoks remontuoti pašlijusius santykius, jei ne iš mūsų?

Kas turi gesinti besiplieskiantį gaisrą? Atsakymas paprastas: tas, kuris gali, kuris yra protingesnis ar išmintingesnis. Taigi tėvai. Mes esame atsakingi už santykius su vaiku, ir jei santykiai „lūžta“, turime juos kuo greičiau taisyti, skelbti paliaubas, mojuoti baltomis derybų vėliavomis ir kviesti vaiką pasikalbėti. Ne taip svarbu, nuo ko viskas prasidėjo, greičiausiai nuo įskaudintos savivertės. Svarbiausia – ko siekiame, kokių santykių norime.

Man irgi reikia įsikalti į galvą, kad artimų žmonių problemos yra jiems svarbios, jų aktualijos jiems aktualios, o aš esu tam, kad domėčiausi ir klausyčiau, kai man pasakoja. Ir jums to paties linkiu:

Atsimenu savo senelius. Vieni buvo inteligentai, o kitas lipdė krosnis ir buvo tikras pasakotojas. Jis nieko nesuprato, kas yra psichologija, bet manęs, studentės, klausdavo: „Ko tu ten, vaikeli, mokaisi?“ Pasakodavau, bet, manau, jis pusės žodžių nesuprasdavo, gal ir pati jų dar nesupratau, bet jau norėjosi jais pasipuikuoti. Senelis sėdėdavo ir atidžiai manęs klausydavo, jam tikrai buvo įdomu, ką jam pasakoju. Lygiai taip pat apie save jam pasakodavo kiti anūkai: būsimi teisininkai, ekonomistai. Visi jie turėjo skirtingų pomėgių, bet seneliui tiesiog buvo įdomu, kokie jie iš tiesų ir ką veikia. Norint domėtis kitu žmogumi, nereikia baigti aukštojo mokslo.

O čia net neturiu ką pridurti:

Rusvaplaukis, strazdanotas, penkerių ar penkiolikos metų, su spuogu ant nosies, su erzinančiais nusišnekėjimais ar varginančiais emocijų protrūkiais – vaikas yra vertybė pats savaime. Šio vertingumo negalima pamatuoti nei išrašytais pieštukais, nei perskaitytų knygų puslapiais, nei nueitais kilometrais ar išleista pinigų suma. Jeigu imame vertinti akimirką kaip dabarties duotybę, o ne perspektyvą, tada ir žmogus tampa vertingas toks, koks jis yra, o ne koks bus, kai išauginsime.

Nė vienas iš mūsų suaugusiųjų nenorime, kad mama ar tėtis mums kažką nurodinėtų ir kitaip savo autoritetą primestų. Tai nebūkime patys tokiais tėvais ir motinomis, paleiskime savo vaikus, kai jiems ateis laikas. O kai laiku paleisim, tai patys ir sugrįš:

Vaikai ateina į šį pasaulį su vienintele misija – būti laimingi ir gyventi savo gyvenimą. Kažkas yra pasakęs, kad vaikai mums yra paskolinti. Jie mums tikrai nepriklauso. Jaučiuosi labai privilegijuota, nes turėjau galimybę padėti užaugti dviem nuostabiems žmonėms. Dabar galiu mėgautis žiūrėdama, kaip auga jų vaikai. Tikrai niekada nemaniau, kad juos auginu sau.

Čia jau rašiau, bet panašus pakartojimas — vaikai mokosi iš mūsų, mes turime būti pirmi visur. Mes galime ir supykti, ir susipykti, bet jokiu būdu negalime gąsdinti vaikų santykių ardymais. Vaikai gali pasakyti skaudžių dalykų ir mus labai sužeisti, bet mes turime jiems parodyti, kaip su tuo susidorojama:

Svarbi tiesa apie tėvų ir vaikų santykius: nesvarbu, kas juos sugriovė, atkurti turi tėvai. Kartais juos nutraukia vaikai pasakydami „tavęs nemyliu, tu man – ne tėvas, ne motina“ ar darydami dalykus, griaunančius tarpusavio pasitikėjimą. Kartais tėvai santykį suardo nuskriausdami vaikus, jiems pameluodami, apgaudami. Labai svarbu žinoti, kad vaikai tik mokosi kurti ryšį, jie dar nežino, kaip santykiams nutrūkus juos atgaivinti. Jie mokosi iš mūsų, tėvų, nes mes turime daugiau patirties.

Vaikui svarbu perduoti tą santykių atkūrimo magiją. Ateini, pasakai burtažodį, ir staiga viskas susitvarko, mama apsidžiaugia, jie pasibučiuoja, ir santykiai būna atkurti. Bet kažkas turi vaiką pamokyti, kaip tai daryti.

Skiriu visiems, kurie augina vaikus vieni — pasirūpinkite savimi, nepersiaukokite, ieškokite pagalbos:

Vienas vaiką auginantis tėtis ar mama turi žinoti, kad jo užduotis – ne tik prižiūrėti vaiką, bet ir privalomai pasirūpinti savo psichologine būkle, poilsiu ar vaiko priežiūros rutiną palengvinančiais malonumais. Kitaip nuovargis, nepasitenkinimas, pyktis bus suverstas esamam ar nesamam partneriui, o didelė jo dalis atiteks vaikams. Turime įsisąmoninti, kad mes patys atsakingi už savo emocinę būklę, todėl patys, kai reikia, privalome ieškoti pagalbos.

Skyrybos yra suaugusiųjų reikalas. Bet vaikus apie tai reikia informuoti. Lygiai taip pat pagiežą, pyktį ir savas traumas palikti sau — neperkelti į vaikus, nejuodinti ekspartnerio jų akyse. Kitaip sakant, nevelti vaikų ten, kur jiems nepriklauso būti.

Skyrybos yra viena didžiausių psichologinių traumų. Mirtis, kad ir kaip ciniškai skambėtų, gali būti lengviau įveikiama trauma. Jeigu vaiko tėtis ar mama mirė, visa šeima padės vaikui išsaugoti jo ar jos atminimą, išlaikyti autoritetą.

Kiekvienam išsiskyrusiam reikėtų prisiminti vestuves, kai prisiekė būti kartu ir džiaugsme, ir varge. Tai nėra tik gražiai skambantys žodžiai. Jei turime vaikų, ši kadais duota priesaika yra tikrų tikriausia tiesa. Net jeigu to nebenorėsime, vis tiek būsime susiję ir džiaugsme, ir varge. Išgyvensime vaikų sėkmes ir nesėkmes, ligas, bus išleistuvės, vestuvės, gims anūkų, vyks krikštynos, turėsime fiziškai dalyvauti ir išlaikyti santykį su buvusiu sutuoktiniu. Kuo greičiau jį paversime žmogišku santykiu, tuo bus geriau visiems.

Heh, tikrai nėra ko užsisėsti ant senelių, jei pas juos namuose kitokios taisyklės — net jei jos iš pagrindų kertasi su mūsų įsivaizdavimu apie tai, kaip vaikai auginami ir prižiūrimi. Seneliai irgi vaikus užaugino, o jei turi anūkų — tai turbūt užaugino nevisai beviltiškai. Apskritai, eilinį kartą reikia atskirti kas svarbu — žmonių santykiai — nuo to, kas nesvarbu — taisyklės ir tvarka kituose namuose. Sako, vaikai po senelių „pagenda“. Aha. Kad tik nepagestų…

Nereikia ir skambinti močiutei priekaištauti: „Ką tu sau galvoji? Kodėl jam viską leidi, dvi savaites dantų vaikas nevalė?“ Jai taip pat reikia ramiai priminti, kad vaikai po valgio turi išsivalyti dantis ir svarbu šios taisyklės laikytis. Geriau padėkokime, kad vaikui buvo smagu, kad grįžo laimingas ir saugus, ir gal šiek tiek apgailestaukime, kad nepriminė išsivalyti dantų. Iškritusius dantis kada nors pakeisime kokybiškais implantais, bet prarastų ypatingų santykių neturėsime kuo kompensuoti.

Mokytis ir judėti priekin reikia visą gyvenimą. Tapti tėvais yra lengva, o būti — sudėtinga.

Tėvystė ar motinystė yra tokia profesija, kur didžioji darbo dalis yra toleruoti nežinią. Čia ir slypi tos profesijos įdomumas ir sunkumas. Didžiumą laiko nežinome, kas bus, nenutuokiame, kuo tai baigsis ir ką mums reikės daryti. Turime kasdien atrasti vis naujų dalykų ir mokėti išlaukti.

Labai rekomenduoju visiems, kuriems aktualu.

Tai va, gerų jums naujų 2018-ųjų.

Reklama
Komentarai
  1. Skirmantas parašė:

    Jeigu ką tai pati autorė įskaičius savo knygą – žr. Audiotekoj.

    Knyga superinė!

  2. Simas parašė:

    Ačiū abiems autoriams: knygos ir tinklaraščio! Nors knygos dar neskaičiau, bet kątik ji pakilo į pirmą vietą prioritetų sąraše. Gerų metų!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.