Troba: įsikraustymas

Pastaruosius kelis mėnesius intensyviai ruošiau savo namą persikėlimui. Daug kas užvėlavo (kaip ir turi būti), daug kas gavosi kiek kitaip, bet laiko surijo daug ir rašinėti tikrai neturėjau kada. Nors, blė, norėjosi 🙂 Taigi truputuką papasakosiu, kas čia gavosi ir kas ne.

Pirmiausia tai persikėlėm į dalinai užbaigtą namą — ką visgi daro tikrai didelis skaičius žmonių. Namo viduje trūksta:

• Šildymo. Vasara, nafig jo reikia.
• Šilumos valdymo, be abejo, nes be šildymo įrangos jis beprasmis.
• Rekuperatoriaus. Be šito kiek liūdniau.
• Nėr recirkuliacinio siurbliuko. Neperdedu, karštas vanduo vonioj — po 2 min.
• Krosnelės. Irgi nereikia dar.
• Perdangos apšiltinimo, kol kas tik 5 cm vatukės per visą namo plotą.
• Vonios talpos. Būt gerai, ale nėr.
• Dalies apšvietimo gyvenamose patalpose ir viso apšvietimo ūkinėse.
• Baisiai trūksta skalbinių džiovyklės, bet čia toks jau komforto atributas
• Palangių neturim nė vienos.
• Durų neturim viduje, bet čia jau savaičių dviejų-trijų klausimas.
• Įėjimo į dalį palėpės, reikės išsikirst sienoj skylę.
• Trūksta dar kelių rozečių.

Lauke:

• Apšvietimo.
• Pievelė dar tik pasėta kelios dienos ir nelabai nori dygti. Bet jau pradeda galvą kelti.
• Trinkelių. Pasidariau skaldos pagrindą, kad smėlis nesineštų vidun, bent tiek.
• Tvoros, blė. Bet ir trinkelės, ir tvora greičiausiai liks kitiems metams.
• Pakalimų, terasos, terasos stogelio. Irgi turbūt kitiems metams.

Tai va, maždaug taip. Apskritai su persikėlimu buvo taip, kad jau viduje su žmona klykėm, kaip reikia persikraustyti ir pradėti naują etapą, nes nuolatinis lakstymas tarp buto ir namo užkniso baisiai. O ir kaip neužknis. Tad nusistatėm dedlainą, užsisakėm perkraustymo paslaugą ir pradėjom kaip pasiutę dėžintis. Labai padėjo draugai, kurie skyrė mums laiko ir padėjo tiek su visokiais darbų užbaigimais, tiek ir su dėžinimu, tiek ir su pačiu kraustymusi. Reikia nebijoti draugus ir gimines išnaudoti, nes jie mielai padeda.

Apskritai mūsų šešerių metų projektas praėjo ganėtinai sklandžiai. Aišku, į pabaigą visokie vėlavimai nervino, bet nieko kritiško neįvyko. Prabangios vonios plytelės tik keliavo tris mėnesius ir teko du kartus dėl jų persigalvoti. Atkeliavo viena dėžė sulaužytų, bet nepasijuto, suėjo į tinkamas vietas.

Kraustėmės kaip tikri IT atstovai. Ryt kraustomės, o šiandien dar visame name nėra vandentiekio ir sanmazgų (išskyrus vieną WC). Bet santechnikas pavarė, pajungė ir kriaukles, ir dušą, ir boilerį paleido. Antrą WC paleidinėjo įkurtuvių šašlyką beėdant.

Prieš pabaigą pradėjau montuoti savo apšvietimo sistemą ir ji, aišku, nė velnio neveikė iš pradžių. Teko ir hardwarą prapatchint, ir softą pakrapštyt, ir dar krūvas rezistorių prilituot. Nepasirūpinau inputų apsauga deramai, bo ant stalo ir taip viskas veikė 😀 Na, apie šitą kada bus atskiras įrašas, detalesnis. Dabar jau viskas veikia, bet jau svajoju apie ketvirtą hw iteraciją su optine izoliacija nuo pasaulio ir diferenciniu PWM signalo perdavinėjimu. Bet kokiu atveju, nė lašelio nesigailiu. Netipiniai namams viešbutiniai jungikliai ir visur reguliuojamas apšvietimas — jėga. 7 LED vatai į kvadratą (arba apie 600 lm/m²) yra irgi jėga ir visai ne per šviesu.

Kaimynus „nuo kaimo“ stebinam, kaip „mietiečiai“, kurie labai gerai tvarkosi ūkyje ir baisiai sėkmingai augina visokias daržoves 😀 Na, aš pats tai pakankamai kaimietis, be to, jokių ten stebuklų nėra kelias daržoves pasiaugint. Ale va, įspūdį darom. Nu tai ir ok. Kai pakursiu gruntinį šiltnamio šildytuvą, tai bus vabšė naglota.

Puošiamės labai baisiomis interjero detalėmis — musgaudžiais. Man tai kažkaip dzin, geriau miegot ramiai, kad visokios zyzeklės nelįstų. Žmona irgi į galvą neima. O yra žmonių, kurie baisisi. Heh. Kaimas yra kaimas, čia jums ne bute gyvent.

Kurmius dusinu karbidu. Bo jiems šviežiai supilta vejos žemė labai patiko. Minkšta, skanu, blė. Žiūrėsim, kas gausis. Yra tokia žmonių kategorija, kurie jaučia pareigą gąsdint: oi, išnaikinsit kurmius, kurkliai užės. Ja ja, kad tik neužėstų…

Gal kam bus įdomu apie šildymą. Vienas variantas — pasistatyti oras-vanduo sistemą ir… viskas. Kitas — pasistatyti elektrinį katilą, krosnelę, rekuperatorių ir šilumos valdymą. Norėjau aš to oras-vanduo, bet užteks ir banalaus elektrinio katilo. Įrengimo ir pirkimo kainos nepalyginsi net, o jei dar kur pavyks nukaut naudotą, tai bus iš viso gerai. Aš pradėjau laikytis tokios nuomonės, kad gera šildymo sistema yra ta, kuri reikalauja minimalių įrengimo išlaidų. Nes šiuolaikiniai šilti namai nereikalauja daug energijos šilumos palaikymui, o turint krosnelę ir vogtų malkų papildomai pasišildyti — tikrai ne bėda. Na, ok, čia folkloras, aš malkas vogti tingiu, pirksiu jau išdžiovintas ir smulkiai suskaldytas. Bet kokiu atveju, po žiemos pašnekėsim, bus matyt, kaip ten su visokiom sąnaudom ir komfortu.

Mokausi elgtis su indukcine kaitlente. Jaučiu, kad be reikalo neėmiau tos gudrios, kurios visas paviršius aktyvus ir puodai veikia ten, kur yra padėti. Bo dabar žmonos keptuvėj įkaista vidurys, o blynai ties kraštais nekepa. Yra dviejų zonų apjungimas į vieną, bet tada kepa tokiame stačiakampyje ir pora kraštų vis tiek lieka vėsesni. Su špižine, tiesa, jokių problemų, tik leist įkaist reikia tolygiai. Na, aš dar po keptuve pasidedu kepimo popieriaus ir kepdamas ką nors ją vis sukinėju 90°, kad tas stačiakampis pasiskirstytų. Kitais atžvigliais indukcinė yra tikrai labai faina ir smagu išskyrus šitą niuansą. Na, nepasiėmiau su skirtingų dydžių ar vieninga zona, tai dabar teks biškį pasipratint. Kol kas dar nepagavau gerų nustatymų, tai kiaušinienė išeina su plutele, o tai yra šūds ir visiškas lūzerizmas. Deja, kol kas su savo indukcine ir aš kepu kiaušinienę kaip lūzeris.

Ai, bet va, dėl ko nesigailiu, tai kad užsiskiedžiau pirkti indukcinę su pseudoanaloginiu valdymu. Jokių ten mygtukų spaudinėjimų nuo 0 iki 10 galingumo lygio. Slaideriai nuo 0 iki 14 — kur bedi pirštu, ten ir turi iš karto. Žmona jau irgi pradeda vertint, kad geras dalykas, nors iš pradžių į mano užsiskiedimą žiūrėjo su lengva šypsena. Nekenčiu mygtukinio valdymo, blė, man turi būti rotaciniai enkoderiai, slaideriai ir potenciometrai.

Orkaitė su liečiamais mygtukais. Blė, kaip tai yra baisu. Kai orkaitė įkaista, tai prie tų mygtukų prisiliest neina, norint temperatūrą pakeist gali pirštus nusvilt. Ir dar kartais įsijungia, jei šalia jos užpakaliu atsiremi. Žodžiu, su orkaite iš usability pusės yra feilas. Plius ji dar su tokia rudimentine meniu sistema, kas irgi juodai užknisa. Grąžinkit man rankenėles, blė…

Kiek ne į temą, bet laidų sujunginėjimams (ten, kur to tikrai reikia) naudojau naujausios kartos Wago junges. Visiška jėga ir komfortas. Dabar laikau save idiotu, kad šviesos valdymo plokštes suprojektavau su klasikiniais varžteliniais terminalais… kitoj iteracijoj tikrai mesiu juos lauk, nafig. Ir jums patariu, projektuokit viską su gnybtiniais terminalais, meskit iš galvų varžtelinę atgyveną.

Gražus saulėlydis mūsų kaime:

Bet kokiu atveju, statybos — tai procesas. Besitęsiantis visą gyvenimą, kai jau pradedi 🙂 Smulkūs darbai darbeliai nesibaigia niekad.