Isabel Allende — Dvasių namai

Posted: 2017-01-30 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Isabel Allende — Dvasių namai | Darau, blė⋆⋆⋆⋆⋆

Ir vėl pasisekė nurauti gerą knygą, netgi šiek tiek netikėtai. Su žmona pažiūrėjom „The Jane Austen Book Club“ (filmas, beje, visai linksmas, toks lengvo vartojimo) ir ji sugeneravo mintį, kad būtų faina paskaityti kartu kokią knygą (ar daugiau jų) bei paskui aptarti, padiskutuoti. Mano brangioji ėmėsi „Dvasių namų“, tad aš kiek pamąstęs irgi griebiau. Nors knyga man iš pradžių pasirodė „moteriška“, bet kadangi aš kartais ir tokias skaitau, tai ėmiausi jos labai neabejodamas. Na ir ką, kaip sėdau, taip ir dėjau po 100 puslapių kas vakarą, net akys paraudonavo ir teko poros dienų pertrauką nuo skaitymo daryt. Štai šitaip va.

Tai kiek gyvena žmogus?
Tūkstantį metų ar vienus?
Gyvena savaitę ar keletą amžių?
Kiek laiko miršta žmogus?
Ką reiškia amžinybė?

Pablo Neruda

Čia šiaip, knygos intarpą pakartojau. Labai susijęs su knyga, bet labai netiesiogiai ir gudriai 🙂 Skaitydami turėkite omeny, kas toks Poetas buvo.

Labai įdomi knyga vienu požiūriu. Galbūt savo žanru, kuris vadinamas „magiškuoju realizmu“. Na, pasaulis toks gan normalus, mūsiškas, be kažkokių stebuklų ar magijos, tačiau persipynęs tiek anapusinėmis, tiek mirusiųjų dvasiomis. Kai kurie knygos veikėjai, be abejo, su tomis dvasiomis moka bendrauti ir kažkiek naudotis telepatija, nors labai labai miglotai.

Heh, taigi knyga beveik fantastinė, o fantastika man patinka!

Vienas Nivėjos korseto ūsas lūžo, ir viršūnėlė įdūrė į šonkaulius. Ji pajuto, jog jau dūsta mėlyno aksomo suknelėje, kurios nėriniuota apykaklė per aukšta, rankovės labai siauros, o liemuo taip suveržtas, kad kai nusijuosdavo diržą, pilvas pusę valandos trūkčiodavo, kol viduriai sugrįždavo į normalią padėtį. Su draugėmis sufražistėmis ji priėjo išvadą, jog kol moterys nepasitrumpins sijonų ir plaukų, nenusimes korsetų, visai nesvarbu, ar jos gali studijuoti mediciną, ar turi rinkimų teisę, nes vis vien neužtektų sveikatos tuo pasinaudoti, bet ji nedrįso pirmoji atsisakyti nusistovėjusios mados.

Pabandykite atspėti, kas per laikotarpis 🙂

Knygoje šiaip jau nėra išsakyta nei kur, nei kokiu laikotarpiu vyksta veiksmas ir ilga vienos šeimos (pusiau, iš pradžių dviejų atskirų) istorija. Ir jeigu norite atrasti tai patys, čia sustokite ir toliau nebeskaitykite, nes aš apie šiuos dalykus viską išduosiu. Nors ką čia išduosi, jeigu pačioj knygoj apie tai nerašoma 😀

Taigi galima susidaryti įspūdį, kad veiksmas vyksta Čilės sostinėje Santjage beigi dar viename ūkyje. Laikotarpis apima nuo XX a. pradžios iki kelerių metų po Salvadoro Allendės nuvertimo (atkreipkite dėmesį į autorės pavardę — anie giminės). Taigi knygoje laikas prateka ir per abu pasaulinius karus, ir per Chilláno žemės drebėjimą, ir per Salvadoro Allendės laimėjimą, ir per jo nuvertimo perversmą su Augustu Pinochetu bei jo chunta.

Be abejo, malonu tiesiog rasti kažkokių užuominų ar sąsajų su savo gimtuoju kraštu:

Jungtuves apvainikavo ištaiginga puota, į kurią susirinko penki šimtai svečių; apsirengę šventiniais drabužiais, jie užplūdo didįjį namą ant kampo, juos linksmino pasamdyti muzikantai, o stalai lūžo nuo jautienos kepsnių, pagardintų ypatingomis žolelėmis, šviežių moliuskų, Baltijos jūros ikrų, lašišų iš Norvegijos, triufeliais kimštos paukštienos, liejosi egzotiški gėrimai ir neišsenkami šampano upeliai, kūpsojo aibės saldumynų: bezė, šimtalapių, eklerų, cukraus pudra apibarstytų pyragaičių, stovėjo didžiulės krištolinės taurės su glazūruotais vaisiais, vazos Argentinos braškių, Brazilijos kokoso riešutų, Čilės papajų, Kubos ananasų ir kitų gardėsių, neįmanomų net prisiminti.

Kaip ir visada man būna, aš į knygą įsijaučiau ir pradėjau apie jos istorinius įvykius naršyt ir skaityt. Apie Allendės nuvertimą ypač. Eilinį kartą užnekenčiau amerikonus. Išsigando, mat, kad atėjo idėjinis socialistas į valdžią Čilėje ir jiems reikalus gali sušikti. Pradėjo smukdyti jo režimą ir realiai jie buvo atsakingi už Pinocheto perversmą. Ką aš galiu pasakyt… nu šūds, kai galinga nacija daro ką nori ir niekas jiems nieko. O gal būtų toje Čilėje demokratija ir išsilaikius, nes būtent iki Pinocheto tai buvo gan išskirtinė valstybė visoje Pietų Amerikoje, demokratiška, be chuntų valdžioje. Na, žemės ūkis buvo biškį baudžiavinis, bet kartais klasių kova atneša ne naudą, o sumaištį.

Abu patogiai įsitaisė didelėje ampyro stiliaus lovoje ir ėmė kalbėtis apie puotą ir aptarinėti būsimąjį gyvenimą.
— Ar nenori sužinoti, kas mano kūdikio tėvas? — paklausė Blanka.
— Aš, — atsakė Žanas ir pabučiavo jai į kaktą.
Užmigo kiekvienas savo pusėje, vienas kitam atsukę nugarą.

Nuostabus apmokamas vyras 😀

Ir dar kartą apie tariamą „socializmo“ žalą, atneštą Allendės, o iš tikrųjų sušiktą amerikonų:

Or­ga­ni­zuo­tu­mo tik­rai rei­kė­jo, nes ne­tru­kus „ke­lias į so­cia­liz­mą“ pa­vir­to mū­šio lau­ku. Kol liau­dis šven­tė per­ga­lę, au­gi­no­si plau­kus ir barz­das, vie­ni į ki­tus kreip­da­vo­si „drau­ge“, at­gai­vi­no už­mirš­tas folk­lo­ro ir tau­to­dai­lės tra­di­ci­jas, nau­do­da­mie­si nau­jo­mis savo tei­sė­mis, ren­gė il­gė­liau­sius dar­bi­nin­kų su­si­rin­ki­mus, kur visi kal­bė­da­vo kar­tu ir nie­kuo­met dėl nie­ko ne­su­si­tar­da­vo, de­ši­nie­ji ėmė­si stra­te­gi­nių veiks­mų, ku­riais ke­ti­no su­žlug­dy­ti ša­lies eko­no­mi­ką ir su­komp­ro­mi­tuo­ti vy­riau­sy­bę. Jų ran­ko­se buvo ga­lin­giau­sios ži­nias­klai­dos prie­mo­nės ir be­veik ne­iš­se­mia­mi eko­no­mi­niai re­sur­sai, be to, juos rėmė JAV, sa­bo­ta­žui pa­sky­ru­si slap­tus fon­dus. Pra­ėjus ke­liems mė­ne­siams, pa­si­ro­dė re­zul­ta­tai. Žmo­nės pir­mą kar­tą tu­rė­jo pa­kan­ka­mai pi­ni­gų svar­biau­siems po­rei­kiams pa­ten­kin­ti ir nu­si­pirk­ti daik­tams, ku­rių vi­suo­met troš­ko, ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­ga­lė­jo, nes par­duo­tu­vės sto­vė­jo kone tuš­čios. Pra­si­dė­jęs pre­kių sty­gius vei­kiai tapo ma­si­niu koš­ma­ru. Mo­te­rys kė­lė­si auš­tant ir sto­jo­si į ne­si­bai­gian­čias ei­les, kad nu­si­pirk­tų lie­są viš­čiu­ką, ke­le­tą vys­tyk­lų ar tu­ale­ti­nio po­pie­riaus ri­ti­nė­lį. Batų te­pa­las, ada­tos ir kava tapo pra­ban­gos pre­kė­mis, ku­rias, su­vy­nio­tas į gra­žų po­pie­rių, pra­dė­ta do­va­no­ti gim­ta­die­nio pro­ga. Ša­ly­je kilo pa­ni­ka dėl ne­pri­tek­liaus, sklan­dė prieš­ta­rin­gi gan­dai, esą dings mais­to pro­duk­tai, to­dėl žmo­nės ne­si­rink­da­mi at­sar­gai pir­ko vis­ką. Sto­vė­da­vo ei­lė­se ne­ži­no­da­mi, ką par­da­vi­nė­ja, vien bi­jo­da­mi pra­leis­ti pro­gą ko nors nu­si­pirk­ti, net jei to ir ne­rei­kia.

Kažkur girdėta ir matyta… stovėjimus eilėse ir deficitą dar gerai prisimenu. Be abejo, dauguma ypač kairiųjų valdymo formų tokius dalykus atneša, bet konkrečiai Čilės atveju pernelyg galingas buvo išorinis įsikišimas ir tos pačios dešiniosios pusės noras veikti ne demokratiškai, o visokiais nešvariais būdais susigrąžinti šiltas vieteles. Deja, jiems paskui nuo Pinocheto irgi atsirūgo…

Taip, man užkliuvo ir labai sudomino politika. Nors ji knygos veiksme ir labai svarbi, bet svarbiau yra tai, kas užmaskuota meilės istorijų, neįtikėtinai ryškiai tekstu nupieštų peizažų, vidinių veikėjų kovų ir, žinoma, visur esančių dvasių. Knyga nepaprastai turtinga pačiu gyvenimu.

Ir visgi, apie ką ši knyga? Manau, kad apie moteris. Apie jų dvasias irgi, bet labiausiai apie moteris. Jos ypatingos.

Mielai imsiuos ir šios knygos tęsinių. Rekomenduoju, jei mėgstate šiek tiek paskanintą realizmą ir nebijote prie knygos išlieti vienos kitos ašaros.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s