Andrzej Sapkowski — Raganius

Posted: 2017-01-12 in Pezalai
Žymos:,

Knyga: Andrzej Sapkowski — Raganius | Darau, blė⋆⋆⋆⋆⋆

Vis dar tęsiu savo eksperimentus su fentezi stiliumi. Bandžiau po „Hobito“ skaityt ir „Žiedų valdovą“ — per vidurį numečiau. Ne, Tolkinas ne man. Vaikiška knyga ir tas „Žiedų valdovas“, nors kai kurie ginčytųsi. Tačiau, kadangi užsikūriau eGPU, pradėjau dairytis, ką čia geresnio pažaidus ir užėjau ant „Witcher“ serijos. Tada prisiminiau, kad savo skaitytojų klubelyje turiu „Raganiaus“ gerbėjų. Tada susiveikiau pirmąją „Eridano“ knygą. Ir tada pradėjau skaityti. O skaitėsi, blė, gerai.

Ši knyga — iš tikrųjų dvi pirmosios Sapkovskio „Raganiaus“ knygos, sudėtos į vieną. „Paskutinis noras“ šioje knygoje yra pirmoji dalis, chronologiškai taip pat, nors autorius ją parašė po antrosios, „Likimo kalavijo“. Gal ir visai gerai taip. Nors skaitant „Likimo kalaviją“ vietomis buvo justi, kad autorius bando „įsivažiuoti“.

Skaitydamas knygą nuolat abejojau, kokį žvaigždučių kiekį jai duosiu. Ypač antrą (išleistą pirmą) dalį. Svarbu pažymėti, kad šios knygos — tokie kaip ir apsakymų rinkiniai, ne ištisi romanai, bet tiek chronologiškai, tiek logiškai surišti, besisukantys aplink tą pačią ašį. Kai kurie apsakymai kiek nuobodoki, o kiti — pernelyg nuspėjami.

Pagrindinis veikėjas raganius (be abejo) man šiek tiek kliuvo savo ypatingumu ir sugebėjimais. Bet ne taip aštriai, kaip „Vėjo vardo“ burtininkas. Anas mane stačiai nervijo. Raganius, tuo tarpu, priešingai, toks truputį visuomenės nugrūstas į niekam neįdomią ir nereikalingą, nuvertintą kategoriją. Gal dėl to kažkiek žmogiškesnis, nors turėtų būti nežmogiškas mutantas. Tai turbūt yra ir jo pagrindinė tragedija, kad jis išliko pernelyg žmogiškas, nors dažnas bando įrodinėti priešingai.

Nesistebiu, kad ši knyga priklauso „Tolkino mokinių“ serijai. Raganiaus pasaulis labai panašus į Viduržemę. Nykštukų, elfų, undinių ir kitų padarų rasės daug kur tokios pačios, kaip ir Tolkino. Bet tarprasinės (gal visgi reikėtų sakyti „tarprūšinės“?) problemos šioje knygoje kur kas aštresnės ir artimesnės mūsų pasauliui.

Manau, kad fentezi stiliaus mėgėjams ir gerbėjams šią seriją verta imti ir skaityti. Šedevru jos nepavadinčiau, bet skaityti buvo gera ir malonu, duodu tuos penkis balus per daug negailėdamas, o ir kitų serijos knygų imsiuosi, kai baigsiu dabar skaitomą rimtą literatūrą.

Reklama
Komentarai
  1. Antanas parašė:

    “Likimo kalaviją“ buvo atskira maža knygute išleidę anksčiau – kažkokia mažai žinoma kontorėlė. Čia šiaip, kad gali pasitaikyti ir ne tokiame kontekste, kaip čia kalbama.
    Jei komentuoti visą Raganiaus seriją, šie apsakymai bene įdomiausia realizacija, nes toliau (yra dar krūvelė knygų) veiksmas vystosi kaipo vienas romanas (jei taip galima vadinti), ir nebelieka tokių atskirų siužeto gijų – viskas supinama į vieną, nors ir gan nuspėjamą siužeto dėstymą. Ir tikrai perskaičius pradžią, siūlau pabaigti skaityti seriją iki galo.

    P.S. Po “Likimo kalavijo“ labai įdomiai skaitosi Vasiljevo “Raganius iš Didžiojo Kijevo“ – gerai paralelės dėliojasi 🙂

  2. thx1138 parašė:

    Daug laiko suryja profesinės literatūros skaitymas. Pridėkime darbą su kompiuteriu. Ir akys jau skundžiasi. Dėl to prieš kelis metus “atradau“ audio knygas. Retkarčiais pasiklausau. Kažkaip angliškos audio knygos neužkabino, išskyrus vieną – Carlos Castaneda, The Teachings of Don Juan: A Yaqui Way of Knowledge. Matyt reikia daugiau laiko skirti kitų klausytojų atsiliepimų paieškoms. Vaikystės – pauglystės laikotarpiu mėgau mokslinę fantastiką. Nusprendžiau pasidomėti kas šiuo metu gerai vertinama. Gal man tiesiog pasisekė, bet rusų kalba pasirinktos audio knygos pataikė tiesiai į dešimtuką. Sergejaus Lukjanenko trilogija “Линия грёз“ ir ciklas “Лабиринт отражений“. Negalvojau, kad gali palikti tokį stiprų įspūdį. Galbūt dėl to, kad skaitymas ir klausymasis visiškai kitokio pobūdžio užsiėmimas. Jei tik klausaisi, smegenys gali daugiau dėmesio skirti klausomos medžiagos vizualizacijai, ypač jei klausomasi tamsoje. Išklausius visą trilogiją, liko toks įspūdis, kad kokią savaitę jaučiausi taip, lyg būčiau kartu dalyvavęs visuose įvykiuose su knygos herojais. Štai jums ir virtuali realybė.

    • Darau, Blė parašė:

      Labai individualu su tom klausomom knygom. Vaikystėj labai mėgau pasakų plokšteles, bet gal atsiklausiau 😀 Šiaip gal mašinoj taksuojant visai geras variantas tos garsaknygės, bet nedžiugina.

      Truputuką ne į temą, bet mano vienas draugas davė patarimą, kaip youtubą žiūrėti/klausyti pagreitintai 😀 Labai daug laidų galima sutrumpinti beveik trečdaliu. Kiek žinau, yra gerų garsaknygių grotuvų, kurie irgi moka pagreitinti tempą išlaikydami toną.

      Lukjanenko trilogija gera, aš ją kadaise pusiau lietuviškai ir pusiau rusiškai perskaičiau. Kažkaip labai „Matricą“ priminė. Nors antroji dalis su Juoduoju Hakeriu (jei gerai pamenu) man pasirodė skystoka. Gal dėl tų pačių priežasčių ir „Ghost in the Shell“ nepatiko, visokie ten save pagimdantys intelektai kažkaip sugadina veiksmą 😀 Skonio reikalas, aišku.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s